„Beowulf“ gavau testui ir didžiulei mano nuostabai, jis kėsinasi tapti „Traukinukų“ pakaitalu, kas savaime yra gerai. Atsižvelgiant į tai, jau dabar galiu pasakyti, kad vienintelis rimtas trūkumas, kurį turi „Beowulf. The Movie Board Game“ — yra prastas žaidimo pavadinimo ir pakuotės apipavidalinimo pasirinkimas. Nes nei viena, nei kita realiai neturi sąsajų su pačiu žaidimu.

Iš tiesų, „Beowulf“ net nėra naujai sukurtas žaidimas. Tai savotiška, alternatyvi, kito Rainerio Knizia žaidimo („Kingdoms“) versija. Kertinė mechanika ir taisyklės yra praktiškai identiškos, nežymius skirtumus sudaro modifikuotos žaidimų lentos, eigos skirstymas į aktus, kelios specialias savybes turinčios kortelės ir kita smulkmė. Galima sakyti, jog kiekvienas, įsigijęs žaidimą, gauna „du viename“. Nuorodą, kaip nenaudojant pieštukų, tušinukų ir žirklių perdaryti „Beowulf“ į „Kingdoms“ ir atgal, rasit teksto pabaigoje.

Pirmi du aktai užima mažiau vietos nei kortų žaidimas, vis tik trečiam aktui prireiks standartinio stalo dydžio erdvės.

Žaidimo fonas pateikiamas it saga apie Beowulf‘ą. Žaidėjas užima savotišką pasakoriaus rolę ir lentoje dėlioja veikėjų figūrėles ir korteles, kurios neva atkuria epinę sagą. Beowulf‘o pasaulio gerbėjai gali „vėžintis ant šios minties“ kiek tinkami, bet svarbiausia, kad žaidimas nepraranda nė lašelio žavesio, jei pats Beowulf‘as tau „iki lemputės“.

Eigoje kiekvienas žaidėjas turi vienodą kiekį figūrėlių, kurios kaupia taškus, ir kortelių, kurios tuos taškus figūrėlėms suteikia. Pagal nustatytą tvarką žaidėjai paeiliui dėlioja savo korteles ir figūrėles ant lentos taip, kad jų herojų eilėse būtų kuo daugiau teigiamų taškų, o oponentų herojus mėgina apsupti neigiamais. Pirmasis žaidimo aktas pasibaigia pilnai užpildžius lentą. Tuomet suskaičiuojami herojų eilėse esantys taškai, išdalinami atitinkami žetonai ir prasideda naujas žaidimo etapas. Viso yra trys etapai. Kiekvienas žaidžiamas vis kitoje lentoje ir reikalauja kitokios taktikos. Kadangi vienas žaidėjas savo ėjimo metu gali atlikti tik vieną veiksmą (padėti herojų arba padėti taškų kortelę), tradiciškai jame veikia arši konkurencija, mat oponentai gali mėginti nuspėti vienas kito planus ir juos griauti. Tai viena smagiausių žaidimo savybių, kuri šiek tiek sumažina žaidėjo sėkmės faktorių, sukuria erdvės konfrontacijai, bendradarbiavimui, loginiam mąstymui ir blefui.

Kadangi žaidime neridenami jokie kauliukai, asmeninę žaidėjo sėkmę apibrėžia tik taškų kortelių traukimas. Sėkmės įtaka gan efektyviai mažinama kitais sprendimais — specialiomis kortelėmis ir visiška veiksmų laisve, kurią tarp vieno žaidėjo ėjimų turi kiti žaidėjai. Kitais žodžiais tariant, net ir ypač sėkmingas liurbis, turi labai mažus šansus įveikti tuos, kas žaisdami netingi.

Drakonai, kardai, tamsus fonas, keistas art style ir įtartinai didelis dėžių kiekis lentynoje... Turėtų būti šūdas...

Žaidimą laimi tas, kas visų trijų aktų pabaigoje turi daugiausiai taškų, o patys taškai persikelia iš akto į aktą. Kadangi vertingos žaidėjo figūrėlės (turinčios taškų daugiklius) panaudojamos tik vieną sykį, ne mažą reikšmę groja ir strateginis elementas. Sakykim, pirmame akte ištraukus keletą palankių taškų kortelių, žaidėjas gali išeikvoti vertingiausius herojus, taip apribodamas savo galimybes konkuruoti vėlesniuose etapuose. Per keliolika partijų pastebėjau, kad skubotas vertingų figūrų išleidimas veikia gan neblogai, jei žaidėjas sugeba greitai persiorientuoti ir keisti taktikas. Pavyzdžiui, pirmame akte sukaupęs daugiausiai taškų, antrame akte taupo likusias figūras, į žaidimą įvesdamas kuo daugiau neigiamų kortelių. Kita vertus, jei esi vienintelis ištaškęs vertingas figūras, sodinti likusius žaidėjus bus gerokai sunkiau, nes jie bus suinteresuoti ir motyvuoti žaisti komandiškai.

Šioje vietoje galima paminėti ir žaidėjų konfrontaciją, kurios lygis ir įtampa kinta priklausomai nuo to, keliese žaidžiama. Tarkim, dviejų žaidėjų žaidimas gan lėtas, kadangi vieno žaidėjo ėjimus skiria tik vienas kito žaidėjo ėjimas. Taip atsiranda daugiau erdvės ilgalaikiam planavimui, klaidų taisymui ir/arba kerštui, jei oponentas labai nuskriaudžia. Žaidžiant dviese ir įsiveliant į atvirą kovą dėl taškų, žaidimas susiskirsto į savotiškas atakos ir gynybos fazes. Tuomet kiekvienas iš žaidėjų turi daugiau nei vieną progą pataisyti padėtį lentoje. Žaidžiant trise ar keturiese, šių galimybių lieka mažiau, sprendimai tampa labiau momentiniai, sunku numatyti, kurie langeliai, sulaukus savo ėjimo, tebebus neužimti. Atitinkamai kinta ir žaidėjų konfrontacija, kuri tampa mažiau asmeninė, nes kiekvienas ėjimas vienaip ar kitaip paliečia kitus du žaidėjus.

Vidus irgi neblizga, bet kortelės, gal dėl savo mažo dydžio atrodo pakankamai dailiai.

Žaidimą išbandžiau visose įmanomose sudėtyse. Žaidžiant dviese, jis truko ilgiausiai, nes, kaip ir minėjau, žaidėjai turi pakankamai erdvės planuoti kelis ėjimus į priekį. Keturiese —  žaidimas greičiausias ir sėkmės įtaka juntama labiausiai, nes kažkam panaudojus ypač daug taškų duodančias ar atimančias korteles, lieka labai mažai galimybių jas neutralizuoti, nebent turėtum vieną iš gan retai pasitaikančių specialių kortelių. Kaip bebūtų keista, įdomiausias žaidimas buvo trise. Tempas išlieka artimas keturių žaidėjų tempui, tačiau čia tebėra erdvės strategijai, ypač žaidžiant I ir III aktus.

Kokybė
Žaidimo komplektacija ir kokybė vidutiniškai gera. Pačioje dėžėje pasigedau lovelių kortelių išrūšiavimui ir saugojimui ne žaidimo metu. Galima teigti, kad jie nelabai ir reikalingi, nes žaidimui naudojamos kortelės sužymėtos labai patogiai ir išrūšiuojamos greitai. Kita vertus, „Beowulf“ yra vienas tų greitų ir paprastų žaidimų vakarui, todėl net ir 5 minutės, praleistos atrinkinėjant komponentus, gali erzinti. Tokie žaidimai turi būti daromi taip, kad atidaręs dėžę, žaisti galėtum iš karto.

Lietuvoje parduodama baltiška žaidimo versija komplektuojama su dokumentacija trimis kalbomis (lietuvių, latvių, estų). Lietuviškose taisyklėse yra smulkių neatitikimų, bet rimtos įtakos eigai jie neturi. Visumoje taisyklių vertimas yra geresnis, nei vidutiniškas, naudojimui tinka, bet jei nėra kalbos barjerų, rekomenduočiau siųstis anglišką versiją.

Žaidimo lenta padaryta su viengubu kantu lenkimui. Netyčia pabandžius ją išlenkti į priešingą pusę,  ji lūžta. Nevykęs sprendimas, turint galvoje, kad lenta vartoma ir lankstoma nuolat. Testui gautą lentą sulaužiau, tad galiu pasakyti, kad žaisti tai visiškai netrukdo.

Akivaizdu, kad žaidimo gamintojai „Fantasy Flight Games“ didžiąją dalį žaidimo gamybai skirto biudžeto išleido Rainerio Knizia koncepcijos ir filmo pavadinimo įgyjimui. Kadangi pats žaidimas priskiriamas pigiųjų kategorijai, išbaigtai jo komponentų gamybai pinigų nebeliko. Antra vertus kiti žaidimo komponentai, iškirsti kartone, atrodo gan patvarūs, nors mano skoniui bendras vaizdas kiek per tamsus.

Privalumai
• Greitas. Priklausomai nuo žaidėjų nusiteikimo, viena partija gali trukti 30-90 minučių.
• Naujiems, ar stalo žaidimų nežaidusiems žaidėjams, taisyklės išaiškinamos per 5-10 minučių.
• Esant skirtingam žaidėjų skaičiui, skiriasi eiga.
• Sąlyginai nedidelė sėkmės įtaka.
• Žaidimo patirtį smarkiai įtakoja žaidėjų charakteris. Agresyvesnį žaidimą mėgstantys žaidėjai netruks pastebėti, kad be visa ko, Beowulf‘as dar ir labai azartiškas žaidimas.
• Tinka labai plačiai auditorijai.

Trūkumai
• Žaidimo tema, aprašas ir eiga turi mažai ką bendro, o tai greičiausiai ir atbaido tiek patyrusius stalo žaidimų gerbėjus, tiek naujokus.
• Komplektacija galėtų būti aukštesnės kokybės.

Išvada
Mano namuose šis žaidimas be jokio abejonės pakeis „Ticket to Ride“, kurį vienintelį iki šiol naudojau svečiams užimti. Taisyklės paaiškinamos greitai, eiga sparti, azartiška, plius palieka pakankamai erdvės bendravimui. Pergalei įtakos gali turėti tiek sėkmė, tiek blefas, tiek bendravimas su kitais žaidėjais, bet reikšmingiausiu akcentu išlieka loginis mąstymas, gebėjimas žaibiškai vertinti situaciją, susikaupti prieš savo ėjimą.
Šiuo metu „„Beowulf“ filmo stalo žaidimo“ kaina gerokai smukusi, tad jis visai rekomenduojamas turėti namuose, tinka ir kaip dovana esamiems ar būsimiems stalo žaidimų mėgėjams.

Kaip „Beowulf The Board Game“ paversti originaliuoju „Kingdoms“.

Žaidimo taisykles anglų kalba.

Triukas yra tas, kad per penkias minutes, kol aiškinamos “Dominion” taisyklės, galvoje nuolat sukasi nuostaba – “Wow, kaip originalu ir netikėta!”. Nes “Dominion” yra tarsi iš vidaus į išorę išverstas kolekcionuojamų kortų žaidimas – kaladės rinkimas ir kombinavimas čia vyksta žaidimo metu. T.y. kiekvienas žaidėjas (žaisti gali nuo 2 iki 4 žmonių, ar net 6 jei turite praplėtimą) pradeda su identišku status quo – dešimt kortų, kurių pagalba žaidimo ratuose didina savo kaladę, įsigydami kortas nuo žaidimo stalo.

Žaidimo dėžėje yra 500 kortų, kurios priklauso vienam iš keturių kortų tipų – pinigų resurso kortos(auksas, sidabras, bronza), taškų kortos(žaidimo pabaigoje žaidėjas, savo kaladėje turintis daugiausiai taškų ir tampa nugalėtoju), karalystės kortos(25 skirtingų galimybių kortos) bei prakeikimo kortos(naudojamos, tik žaidžiant su tam tikro tipo karalystės kortomis). “Dominion” peržaidimo dinamika atsiveria visu grožiu, nes vienoje partijoje galima naudoti tik 10 skirtingų tipų karalysčių kortas, tad baigus vieną partiją, galima pasirinkti kitą karalysčių kortų kombinaciją ir žaidimo pojūčiai bus vėl unikalūs.

Žaidėjo ėjimas susideda iš trijų fazių – naujų kortų iš asmeninės kaladės traukimas, veiksmo kortos iš rankų panaudojimas ir pirkimas. Atrodo greita seka, tačiau karalysčių kortų ypatybė ta, kad vienos jų suteikia papildomų veiksmų galimybę, kitos leidžia pasipildyti ranką naujomis kortomis, o trečios padidina jūsų perkamąją galią – suteikia papildomų pirkimų ar papildomo aukso šių pirkimų finansinei vertei. Be abejo yra kortų kurios įveda tam tikros žaidėjų tarpusavio sąveikos – kortos, kurių pagalba galima “kišti pagalius” oponentams į “ratus”.

"Dominion" kortos gražios, iliustruotos realistiniu vėlyvojo Renesanso dailės stiliumi. Kokybė gera, tačiau turint omenyje, kad tai tik kortų žaidimas, didelė pakuotės dėžė šiek tiek glumina. Ant kortu aiškiai pateikiama informacija apie jos vertę/funkciją. Taisyklių žaidimo procese prisireikia itin retai.

Žaidimo pradžioje tempas yra gan greitas, tačiau į partijos pabaiga jis lėtėja, nes žaidėjų asmeninės kaladės pildosi naujomis kortomis, todėl atsiranda vis daugiau galimybių kiekvienam žaidėjui pratęsti savo ėjimą. Sėkmės faktorius žaidime turi nemažą rolę, nes asmeninės žaidėjų kaladės yra nuolat permaišomos, ir tam tikrais atvejais, pvz. ištraukus prastą ranką, per savo ėjimą gali nelabai ką ir nuveikti.

Visas žaidimo procesas tai nuolatinis kaladės turinio balansavimas – taškų kortos perkamos kaip ir visos kitos kortos, tačiau pačiame žaidimo procese tos kortos nedalyvauja, tačiau užima fizinę vietą rankoje. Tad viso žaidimo eigoje vyksta resursų(aukso), taškų(pergalės sąlyga) ir galimybių(karalystės kortos) kortų proporcijų kaladėje balansavimas, siekiant užtikrinti patį efektyviausią kelią į pergalę.

“Dominion” žavi savo komplikuotu paprastumu – užtenka vienos partijos ir visi pradedantieji ima suprasti žaidimo mechaniką. Kiekviena žaidimo partija, priklausomai nuo pasirinktos karalystės kortų tipų kombinacijos gali būti unikali ir netikėta, tačiau tuo pačiu galima pakliūti ir į blogo pasirinkimo spąstus. Kūrėjai gelbsti, taisyklėse pateikdami kelias tokio pasirinkimo variacijas, kurios išryškina skirtingas žaidimo ypatybes – karalysčių kortų tipų variantai labiau į pirkimą ar į interakciją orientuotoms partijoms.

Paprasti bičai, žaidžia paprastą "Dominion" partiją LAIVE. Ir tai suteikia viskam YPATINGUMO aurą. Laivas, ta prasme.

Vis tik “Dominion” yra pasjansas, tarsi “Solitaire” multiplejeris, kuriame žaidėjai dalinasi bendromis kortomis, tačiau žaidžia sau/su savimi. Pirmos partijos man tikrai sukėlė savotišką furor’ą, tačiau “Dominion” išskyrus mechaniką turi itin mažai socialinį stalo žaidimų pramogos aspektą skatinančių savybių. Ant mechanikos užvilkta istorija apie dėl tevoniją besivaidinančius bajorukus yra labai labai smarkus pritempimas prie kažkokios atmosferinės minties. Nėra jokių akstinų mielam trashtalk’ui, ar kažkokio emocinio potepio, kas verstų priiminėti neracionalius, tačiau žaidimo pramogos vertę padidinančius sprendimus. Tai kaip šachmatai, kurių istorija gimsta iš matematiškai generuoto tobulumo ir proto galios. “Dominion” šiuo atveju negelbsti net stipri sėkmės faktoriaus įtaka.

Žvelgiant atgal, manau, kad “Pandemic” tikriausiai buvo vertesnis metų žaidimo vardo, tačiau “Pandemic” problemą glūdi eurogamer’iškame PVE(Player versus environment) aspekte. Žaisti prieš taisykles yra pernelyg sintetiška lyginant su žaidimu prieš žmogų. “Dominion” pastarąją savybę turi, tačiau trūksta “Citadelėms” būdingo užtaiso. Žinau, kad dalis jūsų man prieštarausite, tačiau tai mano “penkiacentis”, o jūsų nuomonė visada maloniai laukiama komentaruose.

Beje, po pasirodymo 2008-aisiais “Dominion” jau susilaukė keturių papildymų – “Seaside”, “Intrigue”, “Alchemy” ir “Prosperity”. Tikėtina, kad tai įnešė teigiamų pokyčių ir taip geroje žaidimo mechanikoje ir dinamikoje.

P.

Be jau paminėtų serijų, nemažą dalį “Proto žaidimų” kataloge užima kortų žaidimai. Nenuostabu, nes leisti kortų žaidimus yra sąlyginai pigu dėl paprastos sudėtinių dalių (kortos, kortos, kortos) gamybos. Pigesnė leidyba užtikrina ir mažesnę galutinę kainą pirkėjui, tad didžioji dalis tokių žaidimų nekainuoja daugiau 30 litų, o turint omenyje, kad šiuos žaidimus gali žaisti nuo dviejų iki 8 žaidėjų, originalūs kortų žaidimai yra labai gera vertė už pinigus, kuriuos jie kainuoja.

Apie “Citadels” DIEVO REŽIME jau rašė Nostra, o “Proto žaidimų” išleistą lietuvišką versiją pralošėme konkurse. Šiame mini apžvalgų rinkinyje apžvelgsiu kitus PŽ lietuviškai išleistus kortų žaidimus – tai blefavimo, argumentavimo ir įtikinėjimo žaidimas apie blogus ir gerus nykštukus – “Saboteur”, dinamiškas ir linksmas “Šeštas ima”, keistos tematikos “Bonanza” ir picerijų šalies favoritas “Mamma Mia”.

“Saboteur” žaidime žaidėjai atsitiktine tvarka suskirstomi į dvi komandas – blogiečius ir geriečius. Pagal taisyklių diktuojamas proporcijas, blogiečių yra mažiau nei geriečių, tačiau jų naikinantis potencialas atitinka geriečių kiekybę. Ant stalo padedama startinė korta, o septynių kortų atstumu nuo jos – trys kortos, po viena kurių yra lobis. Nykštuku tikslas yra “prisikasti” iki lobio. Kasimasis vyksta dedant tunelio atkarpų kortas pradedant nuo pradinės starto kortos. Blogųjų nykštuku užduotis sutrukdyti šio tunelio kasybą taip, kad nykštukai neprisikastų prie lobio. Žaidimo “razinka” ta, kad žaidėjai žino tik savo rolę – kitų žaidėjų rolės žinomos tik jiems patiems, tad turint omenyje, kad tunelis “kasamas” paeiliui dedant kortas, negali būti tikras ar esi teisingame kelyje ar ne. Maža to – specialiosios veiksmų kortos gali dar labiau sujaukti nykštukų gyvenimą. Galima sulaužyti kitų žaidėjų kapokles ir taip laikinai išmesti juos iš žaidimo, galima pagelbėti į bėda patękusiam nykštukui ir jo darbo įrankį sutaisyti, galima pažiūrėti kas slypi po viena ar kita lobio korta. Didžiausia žaidimo intriga ir linksmumas yra tai, kaip “nykštukai” bendrauja prie stalo, spėliodami kuris yra gerasis, kuris blogasis, pagal tai darydami prielaidas ir argumentuojant įtikinėdami kitus. Gali sakyti tiesa, gali meluoti, bet galiausiai suvoki, kokios reliatyvios yra tiesos ir melo sąvokos, o tam tikrose partijose pasijusti žmogumi, kurį per klaidą apkaltino sunkiu kriminaliniu nusikaltimu ir nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų jo kaltę. Tiesa, “Saboteur” turi vieną trūkumą – maksimaliam linksmumui reikia maksimalaus žaidžiančiųjų skaičiaus – t.y. 7-10, tad jei manote, kad dažniausiai surinksite populiarų naminiams stalo žaidimo vakarams ketvertuką, tai “Saboteur” nėra tas žaidimas, kuris gerai tiks tokiam žaidėjų skaičiui ir tokiems pasižaidimams nerekomenduojamas.

“Šeštas ima” yra mano favoritas, kalbant apie originalius kortų žaidimus. Tai lengvai ir greitai suprantamų taisyklių žaidimas, kuriame reikia atsikratyti rankose turimų kortų, tuo pačiu neprisirenkant “ragų”. Kaladėje yra 104 kortos sunumeruotos nuo 1 iki 104. Žaidimo pradžioje jos išmaišomos, keturios jų padedamos ant stalo, o iš likusios kaladės padalinama po 10 kiekvienam žaidėjui. Žaidimo eiga vyksta tokiu principu – žaidėjai atsideda vieną kortą iš turimų ir paeiliui deda ant stalo šalia gulinčių kortų į eiles taip, kad kortos gulėtų didėjančia skaitine verte – t.y. jei mano atsidėta korta yra 25, tai aš negaliu šios kortos padėti eilėse, kurių paskutinės kortos yra didesnės už 25. Jei visos kortos didesnės už manąją, aš turiu pasiimti pasirinktinai bet kurią iš eilių ir atsidėti užverstą šalia savęs, savo korta pradedant naują eilę nuimtos vietoje. Paimta eilė yra vadinami “ragai”, kurie skaičiuojami rato pabaigoje ir yra neigiami taškai. Kortų eilėse negali būtų daugiau nei penkių kortų – t.y. jei visos keturios eilės “pilnos” žaidėjui nelieka nieko kito kaip susirinkti kažkurios eilės “ragus”. Kortų “ragų” reikšmė yra skirtinga – baltos kortos turi vienų ragų vertę, tačiau tam tikros kortos turi dviejų, penkių ar daugiau “ragų”. Kai visų žaidėjų rankose ištirpsta kortos, suskaičiuojami surinkti ragai, ir jei nėra žaidėjo surinkusio 74 ragus, pradedamas naujas žaidimo ratas. Kaip matote žaidimas naudoja kelis mechanikos elementus – tai visų pirma sėkmė, kuri nulemia kokias kortas gausite dalinant kaladę, bei spėjimas/taktika kurios dėka galima bandyti nuspėti, kaip pildysis kortų eilės ir koks atidėtos kortos pasirinkimas būtų efektyvus t.y. atnešantis nulį ragų. Žaidžiant dešimtyje, kai visos kortos yra išdalinamos verta įsidėmėti kortas, kurios eina į žaidimą, kad vėlesnėje rato fazėje neapsigauti padarius neteisingą sprendimą. “Šeštas ima” nedaug kenčia ir nuo žaidžiančių žaidėjų skaičiaus kitimo. Žaidimas nesugriūva žaidžiant ir keturiese, tačiau tuomet didesnę rolę vaidina sėkmė. Šis kortų žaidimas tobulas vakarėliams, kuriuose tradiciniai stalo žaidimai nėra pagrindinė vinis, o tik malonus priedas/veikla valandėlei kitai.

“Bohnanza” iš šios žaidimų ketveriukės išsiskiria tam tikromis originaliomis detalėmis, kurios tuo pačiu apsunkina žaidimo taisykles ir būtų labai rekomenduotina, kad pradedančiųjų žaisti grupėje būtų bent vienas išmanantis taisykles, nes kitu atveju, aiškinimasis kaip žaisti užima šiek tiek laiko ir tai gali šiek tiek prigesinti aistrą:) “Bohnanza” yra apie pupų auginimą. Kiekvienas žaidėjas – o jų gali būti nuo trijų iki penkių (reikia pripažinti, kad ganėtinai siauros “žirklės”) – yra fermeris, turintis du laukus su tikslu juose “auginti” pupas ir jas pardavus gauti monetas, kurios ir yra žaidimo taškai ir pabaigoje apsprendžia nugalėtoją. Žaidėjams išdalinama po penkias kortas. Žaidėjai atlieka ėjimus paeiliui. Kiekvienas ėjimas gali turėti iki keturių fazių. Tokia žaidimo mechanika (ėjimai su fazėmis) jau iškarto signalizuoja, kad tai nėra paprastas kortų žaidimas, “magijos” prideda dar ir tai, kad žaidėjas negali keisti kortų išdėliojimo rankoje tvarkos ir veda kortas į žaidimą būtent ta tvarka, kokia jis gauna kortas į ranką – t.y. pirma turi mesti tas kortas, kurios gautos anksčiausiai. Pirmoje fazėje žaidėjas turi sodinti dvi pupas iš rankos. Vienoje lysvėje negali būti skirtingos rūšies pupos, tad pradėdamas lysve . Antroje fazėje ima dvi viršutines kortas iš kaladės ir padeda prieš save. Šias kortas jis gali arba sodinti į lysves (jei, aišku atverstos kortos sutampa su pradėtomis lysvėmis, ar yra laisvų lysvių), arba gali keisti su kitais žaidėjais. Trečioje fazėje žaidėjas gali nuimti pupų derlių ir pupas parduoti, o ketvirtoje privalo papildyti rankoje turimas kortas iš bendros kaladės. Žaidimas vyksta tol, kol bendra kaladė ištuštėja tris kartus. Tuomet skaičiuojami žaidėjų uždirbti pinigai. Nors žaidime sėkmės faktorius vaidina tam tikrą rolę, jis žaidimo mechanikoje balansuojamas su kortų keitimosi galimybe. Rezultatai taip pat priklauso ir nuo tinkamu laiku priimto sprendimo – ar nuimti derlių dabar, ar palaukti kol lysvėje bus prisodinta daugiau pupų. “Bohnanza” yra ganėtinai originalus žaidimas, tačiau mano nuomone jis kenčia nuo nevykusiai parinktos tematikos ir tuo pačiu nuo pasirinkto meninio stiliaus. Matote – nors žaidime vyksta gan ūkiškas pupų sodinimas, rūšių įvairovei perteikti kūrėjai pasirinko žmogiškų savybių suteikimą šiems augalams. Tad visos pupos kortose turi veido sudėtines dalis – akis, nosis, burnas, jos gali būti apsirengusios kaubojiškai, besiboksuojančios ar rūkančios cigaretę šalia benzino kanistro. Mano nuomone labai gerai iliustruoja ši ištrauka iš animacinio filmo “Two stupid dogs”. Tiek asmeniškumų apie “Bohnanza” – mechanika gera, žaidimas įdomus, tačiau tematika ir meninis stilius gadina bendrą įspūdį tiek, kad dažniausiai renkamės kitus žaidimus. Pliusų nepriduoda ir siauros žaidėjų skaičiaus žirklės.

“Mamma Mia” yra “Bohnanza” autoriaus Uwe Rosenberg’o kortų žaidimas, kuriame žaidėjai vykdo klientų užsakymus kepdami picas. Kiekvienas žaidėjas turi atskirą užsakymų kaladę, kurioje aštuonios užsakymų kortos, vieną kurių gauną į ranką žaidimo pradžioje. Į rankas žaidėjai taip pat gauna penkias komponentų kortas. Žaidimas vyksta žaidėjams paeiliui darant ėjimus, kurie susideda iš trijų fazių (Rosenbergas negali be sudetingesnės mechanikos:) – pirmoje fazėje žaidėjai deda į krosnį komponentus (jų yra penkių rūšių, vienu dėjimu galima dėti neribotą skaičių vienos rūšies komponento), antroje fazėje, kuri yra neprivaloma, žaidėjas gali įdėti į krosnį užsakymą (tuo atveju, kai jis įsitikinęs, kad krosnyje jau yra pakankamai komponentui konkrečiai picai iškepti), trečioje fazėje žaidėjas pasipildo ranką ingredientų ARBA užsakymų kortomis taip, kad joje būtų septynios kortos. Tačiau imti gali tik arba ingridientus, arba užsakymus. Žaidime itin svarbus sėkmės faktorius, nes atsitiktinai į ranką patenka tiek komponentai, tiek užsakymai, taip pat labai svarbu turėti gerą atmintį, nes krosnies kaladė kraunama į krūvą, ir visuomet matosi tik viršutinė korta, o po kaladę naršyti negalima. Taip pat yra ir nemažas interakcijos elementas, nes visi žaidėjai komponentus krauna į vieną krosnį, tad visada atsitinka taip, kad kiti žaidėjai uždeda savo užsakymo kortą, taip pasiglemždami komponentus, kuriuos tu dėjai į krosnį savo picos užsakymui. Žaidimas pristabdomas, kai komponentų kaladėje nebelieka kortų. Tuomet žaidėjas ištraukęs Mamma Mia kortą tikrina kaip gerai iškepė krosnyje gulinčios picos. Nepanaudoti komponentai grįžta į komponentų kaladę, įvykdyti užsakymai atitenka juos įvykdžiusiems žaidėjams ir pradedamas naujas žaidimo ratas. Žaidžiama tris ratus, galiausiau skaičiuojama, kuris žaidėjas iškepė daugiau picų. Žaidimas gan nesudėtingas, tačiau kaip visada, lietuviškai išverstos taisyklės yra ne itin sklandžios, tad tai šiek tiek užknisa. Pats žaidimas ganėtinai dinamiškas, be didelių pauzių. Tiesa tai itin paprastas žaidimas ir smagiausias jo elementas yra būtent interakcinė dalis, kai priešininkai užlenda su savo užsakymais ir sujaukia visus planus. Jei atvirai, tai šiek tiek gailiuosi kad pirkau “Mamma Mia”, o ne “Coloretto”, nes abejoju ar apskritai jį kada bežaisiu.

“Proto žaidimų” išleisti kortų žaidimai “patiekiami” kompaktiškose vienodų išmatavimų dėžutėse. Kortos pagamintos iš faktūrinio plonesnio nei tradiciškai kortų kartono, tačiau jos atsparesnės lankstymui ir nusidevėjimui, lyginant su tomis pačiomis “Uno” kortomis. Meninis kortų apipavidalinimas ganėtinai pigus ir paprastas, tad estetiškai tai nėra taip patrauklu, kaip “Citadels” ar pan. Nerekomenduočiau įsigyti visus šiuos žaidimus – geriau derintis prie to, koks kiekis žaidėjų dažniausiai žais. Dideliam žaidėjų skaičiui tiks “Saboteur” ir “6 ima”, mažesniam – “Bohnanza” ir “Mamma Mia”. Žaisti dviese iš esmės tinka tik “Mamma Mia”. Iš šio sąrašo aš rekomenduočiau tik “Šeštas ima” vien dėl paprastų taisyklių ir natūralaus kortų žaidimo jausmo.

Taigi – žadėtosios instrukcijos:

Suraskite seniausio DR įrašo su žodžiu “miestas” trečią žodį (1). ->
Suraskite patį seniausią įrašą, kurio pavadinime yra šis žodis(1). ->
Atsidarykite šį įrašą ir suraskite pirmo šio įrašo komentaro pirmą žodį(2).->
Vykdykite šio žodžio(2) paiešką DR paieškoje ir rezultatuose atverkite patį seniausią įraša(3) su nuotrauka.->
Įsidėmėkite šio įrašo(3) pirmos pastraipos paskutinį žodį(4).->
Įveskite šį žodį(4)į DR paiešką ir atverkitę patį seniausią šio žodžio(4) paieškos pateiktą įrašą(5).->
Šio įrašo(5) penktos pastraipos pirmas žodis(6) ir yra raktas.->
Siųskite šį žodį(6) adresu konkursai@dievorezimas.lt, laiško antraštėje rašykite “Citadels konkursui”.

Smagaus naršymo:)

Patogumui įvedžiau skaičiukus, kad suprastumėte, kad kiekvienas sprendimo žingsnis ateina iš ankstesnio žingsnio.

Konkursas baigėsi. Laimėtojas paskelbtas čia.

Prizą maloniai įsteigė hobby ir žaidimų prekybos tinklas “Galvosūkių pasaulis”.

DT.

“Viduramžių miestui skirta būti didingu, galingu ir svarbiu. Tėra viena problema: jis dar nepastatytas”, – sako pirmasis žaidimo aprašymo sakinys, trumpai ir tiksliai apibrėžiantis turinį ir siužetinę liniją. Kiekvieno žaidėjo, kurių gali būti nuo 2 iki 7, užduotis – pastatyti pilną miestą, susidedantį iš 8 skirtingų rajonų (districts). Tas etapas, kuriame bent vienam žaidėjui pavyksta pasiekti šį reikalavimą, bus paskutinis. Tai pavyks tik geriausiai sugebantiems suplanuoti pinigų srautus, išvengti varžovų spendžiamų pinklių bei agresyviai kaišioti pagalius į pagrindinių konkurentų ratus.

Žaidimo mechanika yra labai paprasta, lengvai suprantama ir išmokstama. Jo pradžioje kiekvienas žaidėjas, gauna 4 rajonų korteles ir 2 auksinus. Prieš prasidedant ėjimų fazei, paeiliui išsirenka vieną iš rolių: karaliaus, vyskupo, žudiko, pirklio, architekto, mago, vagies ar karžygio. Visos jos turi skirtingus rangus, nuo vieneto iki aštuoneto, bei skirtingas galias bei gebėjimus: vienos jų – pelningos, atnešančios papildomų pajamų, kitos – skirtos rajonų statybai, o trečios – pakenkti konkurentams.

Ėjimo fazę pradės žaidėjas, pasirinkęs žemiausio rango žaidime dalyvaujantį veikėją. Kadangi rolės aštuonios, tai, priklausomai nuo žaidėjų skaičiaus, bent viena veikėjų kortelė liks nepasirinkta, todėl patį pirmą ėjimą gali atlikti antro, trečio ar dar aukštesnio rango veikėjas. Pirmasis rolės pasirinkimo teisę turi tas žaidėjas, prie kurio stovi karaliaus figūrėlė. Ją pačioje žaidimo pradžioje gauna vyriausiasis pagal amžių, o tolimesniuose etapuose, apsisukus visų žaidėjų ėjimų ratui, ji perduodama tame ėjime, pasirinkusiam karaliaus rolę, jei toks atsiranda. Jei ne, figūrėlė lieka pas tą patį žaidėją. Rolių pasirinkimo procedūra atliekama iš naujo.

Rolių pasirinkimas yra esminis žaidimo elementas

Karaliaus figūrėles savininkui, be pirmumo teisės pasirenkant rolę, atitenka ir vadovavimo ėjimų etapui pareiga – iš eilės skelbti kiekvieną rangą. Išgirdęs savąją rolę žaidėjas atverčia veikėjo kortelę ir atlieka standartinius ėjimui priklausančius veiksmus: a) ima arba 2 auksinus iš banko, arba dvi rajonų korteles, iš kurių pasirenka vieną, b) gali statyti kažkurį rajoną, atversdamas norimą iš turimų rankose rajonų kortelių bei sumokėdamas nurodytą kainą, nuo vieno iki šešių auksinų. Kiekviena veikėjo kortelėje unikali veikėjui priklausanti galia. Ja žaidėjas pasinaudoti gali bet kuriuo jo standartinio ėjimo metu. Ėjimą visiškai praleidžia tas veikėjas, kurį, savo ėjimo metu panaudodamas galią, įvardina “žudikas”.

Rajonų kortelės yra suskirstytos spalvomis: gelton0s – didingosios, finansiškai naudingos karaliui, mėlynos – religinės, papildančios vyskupo auksinų kapšelį, žalios – prekybinės, vertinamos pirklių, raudonos – karinės, kiekvieno karžygio tikslas ir violetinės – specialiosios, turinčios tam tikrą ant kortelės nurodyta privalumą jos savininkui. Viename mieste dviejų vienodų rajonų būti negali. Kokios spalvos ar kainos juos statyti priklauso nuo turimų finansų, tikslų ir sėkmės, traukiant korteles.

Žaidimą laimi daugiausiai taškų surinkęs žaidėjas, nebūtinai pilno miesto savininkas: suskaičiuojama bendra pastatytų statinių vertė. Jei žaidėjo mieste yra bent po vieną visų spalvų rajoną, jis uždirba dar 3 taškus. 4 taškų premiją gauna pirmasis, pastatęs 8 rajonus. Jei tokių statybininkų yra daugiau, likę paskatinami papildomais 2 taškais.

Tai iš esmės visi žaidimo pagrindai. Toliau belieka susigalvoti strategiją, įvertinti galimą varžovų taktiką ir pasinerti į miesto statybą, rankose laikant labai patraukliai nupieštas kortas. Laimėtojo nustatymas skaičiuojant taškus atveria rankas įvairiems taktiniams manevrams, priverčiantiems stebėti ne tik savo, bet ir varžovų miesto augimo subtilybes bei pajėgumus.

"Citadels" yra grynakraujis kortų žaidimas. Be plastikinių monetų, žaidime rasite tik kortas, kortas ir kortas. Kompaktiška pakuotė ir didelis maksimalus žaidėjų skaičius paverčia "Citadels" idealiu žaidimu iškyloms.

Nors sakoma, kad strategijų bei variantų, dėl ganėtinai atsitiktinio rolės pasirinkimo, yra labai daug, tačiau savo kailiu patyriau, kad retas varžovas yra linkęs užsiimti didesniais kenkėjiškais manevrais. Kadangi brangesnis miestas reiškia didesnį taškų skaičių žaidimo pabaigoje, didžioji dalis žaidėjų susikoncentruoja į aukso kaupimą bei intensyvias vienos spalvos, suteikiančios papildomų pajamų pasirinkus atitinkamą rolę, statybas. Tuo tarpu bandymai užsiimti rajonų destrukcija, pasirinkus karžygį, galintį griauti pasirinkto varžovo rajoną, skausmingi finansiškai ne tik taikiniui bet ir pačiam “griovikui”. Todėl, jei nėra kažkokių bendrų pastangų “nusodinti” per daug atsiplėšusį konkurentą, žaidimo baigtis dažniausiai tapdavo aiški. Įtarimas krenta ant pernelyg pragmatiškų tautiečių charakterio bruožų.

Prisipažinsiu, “Citadels” mano negausioje stalo žaidimų kolekcijoje atsirado atsitiktinai, kai, kilus pirmajai tokio tipo žaidimo mados bangai, nusprendžiau, kad noriu ko nors, žaidžiamo kortomis, žaidžiamo neilgai ir nebrangaus. Šis žaidimas atitinka visus iškeltus kriterijus: nereikalauja daug vietos žaidžiant, kompaktiškas, kai kalba pasisuka apie užimamą vietą lentynoje, sužaisti visą partiją užtrunka iki valandos. Kai standartinis taisyklių variantas atsibosta, į pagalbą galima pasitelkti žaidimo plėtinį, kuriame yra 14 naujų violetinių rajonų kortelių bei 10 naujų rolių. Apie puikią ir akį traukiančią kortų kokybę užsiminiau anksčiau.

Minusas tėra vienas – su tais pačiais varžovais per vieną vakarą negalėjau sužaisti daugiau nei 3 partijų, nes jos tapdavo monotoniškai panašiomis dėl nesikeičiančio žaidėjų mastymo, ypač tų, kuriems pavykdavo patekti į daugiausiai taškų surinkusį trejetuką.

Taigi, “Citadels” savo vardą mano akyse visiškai pateisino. Negirdėjau neigiamų atsiliepimų ir iš draugų. Todėl, jei tik turite galimybę, išbandykite. Nusivilti neturėtumėte, o kelios valandos su kortomis rankose prabėgs tikrai nepastebimai.

Žinutė nuo Dievo Tėvo:
“Citadels” kaina Lietuvoje – 59 Lt, tačiau jūs galite laimėti lietuvišką “Citadels” žaidimo leidimą “Dievo režime” vykstančiame konkurse.

Asmeninis skonis vaidina nemažą rolę diskutuojant apie video žaidimus. Diskusijose apie stalo žaidimus asmeninis skonis yra esminis faktorius, nulemiantis ar apskritai tokia diskusija vyks, nes stalo žaidimo įsimylėjimo ar nusivylimo faktas įvyksta keliskart greičiau, nei analogiškų jausmų formavimasis skaitmeninių pramogų srityje, nes priešingai nei video žaidimai, jų staliniai dėdės iš esmės yra plika mechanika – tokia kokią dievas – t.y. žaidimo kūrėjas sugalvojo. Aišku, šiais laikais galima pagaminti įspūdingo grožio žaidimą sudarančias dalis, tačiau pagrindinė žaidimo vizualizacijos apkrova vis dar tenka mūsų – žaidėjų galvoms, tad galima sakyti, kad stalo žaidimai vis dar išlaiko tą prigimtinę magiją, tą impulsą kuris prieš dvidešimt ir daugiau metų dar egzistavo video žaidimuose. Na o tai, ar ta magiją pradės veikti priklauso tik nuo žaidimo mechanikos ir plačios jo dinamikos amplitudės.

Grįžkime prie “World of Warcraft”. Savo MMOG (Massive Multiplayer Online Game) pavidalu, man žaidimas prarado magiją su pirmojo praplėtimo pasirodymu, bet jame vis dar galima kažką veikti, kažko siekti ir galiausiai įgyvendinti, net jei tai ir apsiriboja ilgavalandiniu pelytės klikinimu, darant iš esmės tuos pačius dalykus vėl ir vėl. Stalinis žaidimo variantas yra labai tiksli MMOG adaptacija, tad tam tikri internetinio žaidimo aspektai persikėlė praktiškai nepakitę, ir tai yra labai gerai, nes stalinio žaidimo pagalba galima išgyventi visą MMOG “World of Warcraft”  per šešias valandas. Jei iki šios minties aš būčiau priėjęs ne esamą akimirką, o porą metų atgal, tai tikriausiai man būtų sutaupę šiek tiek pinigų ir daug valandų, kurios, pripažįstu, gali būti išbrauktos iš mano gyvenimo, nebent aš pats kada nors kursiu MMOG (nebent).

Jam reikia didelio stalo. Tokio didelio, kad kiek teko žaist, žaidėme ant grindų.

“World of Warcraft: The Board Game” – tai žaidimas kuriame jūs vykdote kvestus, savo brutaliais kauliukų roll’ais žudote plastikinius monstrus, keliate lygį, įgaunate naujų sugebėjimų, burtų, perkate ar gaunate naujus ginklus, šarvus ar kitą ekipiruotę, galite būti paladinu, kariu, magu ar bet kurią kitą “World of Warcraft” klasę įvaldžiusiu veikėju. Priešingai nei “World of Warcraft: The MMOG”, stalinis variantas turi visiškai realią “Game Over” užsklandą, išplaukiančią balta pieno, ar raudona kraujo puta, ir dėl to aš myliu stalinį variantą. Šia konkrečią akimirką – net labiau nei MMOG.

Pagrindinis žaidimo tikslas – per 30 ėjimų įveikti žaidimo bosą, kuris parenkamas atsitiktinai iš trijų sąrašo. Pradedančiajam herojui, bosas yra neįveikiamas, tad žaidėjo tikslas yra “užkočioti” savo herojų iki maksimalaus lygio, sudėti tinkamą sugebėjimų ir ekipiruotės rinkinį ir tuomet, apsijungus su kolega iš frakcijos (aljanso ar ordos), užversti piktąjį tironą. Lygis keliamas pasiekus tam tikrą patirties taškų skaičių, o šie taškai gaunami įvykdžius kvestus, kurių tikslas vieno ar kelių monstrų įveikimas. Be patirties, žaidėjai gauna piniginius prizus bei daiktus. Nors žaidime egzistuoja PVP galimybė, jos faktas tikriausiai nulems bendrą pralaimėjimą, nes ėjimų boso įveikimui nėra tiek daug, kad juos būtų galima eikvoti itin apčiuopiamo pranašumo nesuteikiančioje PVP kovoje.

Kai kurie žaidimo fanai nusispalvino žaidimo figūrėles. Nusispalvinčiau ir aš, jei turėčiau tokio darbo patirties. Turėtų būti ganėtinai raminantis užsiėmimas.

Kova žaidime vykdoma kauliukų ridenimo principu. Kiekvienas monstras turi konkretų grėsmės lygį, kuris apsprendžia ar išridentas kauliukas “pataikė” ar ne (pvz. monstro grėsmės lygis 4, tad visi išridenti kauliukai, kurių akių suma didesnė nei 3 – pataikė). Viso metami trijų spalvų kauliukai, kurių kiekvienos kiekį apsprendžia veikėjo lygis, sugebėjimai ir ekipiruotė. Trys spalvos (mėlyna, raudona, žalia) atitinka tris kovos elementus – atakas iš atstumo, artimas atakas ir gynybą. Kauliukai kurie “pataikė” atima priešų gyvybės taškus, arba sugeria jų atakas. Kovos mechanizmas gali pasirodyti sudėtingas, tačiau “įsikirtus” kova vyksta dinamiškai ir paprastai. Veikėjo tobulėjimas žaidime atitinka kompiuterinį variantą. Kritikai pažymi, kad tai tikriausiai geriausią veikėjo valdymą turintis stalo RPG žaidimas. Kaip ir MMOG, keldami lygį herojai įgauna naujų sugebėjimų ir talentų. Tiesa, sugebėjimų ir talentų yra nepalyginamai daugiau, nei herojaus lape esančių plotų joms susidėlioti, tad čia priimami esminiai herojaus tipo sprendimai ir pačio žaidimo strategija. Panaši situacija ir su ekipiruote, tačiau čia galbūt paprasčiau įžvelgti tobulėjimo kopečias ir pasirinkimas nėra tiek platus, kad įtakotų herojaus kovos būdą.

Tas džiaugsmas, kurį suteikė “World of Warcraft: The Board Game” partija su trimis įvairaus veteraniškumo “World of Warcraft: MMOG” veteranais yra man be konkurencijos didžiausias praeinančių metų stalo žaidimų įvykis (nebent lentynoje stovintis neišpakuotas monstras, vardu “Dominion”, apvers viską aukštyn kojomis). Ir nors į ankstyvą rytą įžengusi partija pareikalavo aukų bei baigėsi pralaimėjimu, aš tikrai turėjau labai gerą laiką – su trashtalk’iniu varymu ant frakcijos oponentų, žodiniais pabėgimais į prisiminimus apie pirmuosius žingsnius virtualiame Azerothe ir pirmus reidus. Paradoksas, kad tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai žaidimas buvo naudotas pagal paskirtį. Iki tol jis pusantrų metų rinko dulkes lentynoje, laukdamas kol LFG pagalba bus suformuota pilna nuotykių ieškotojų komanda.

Čia ir yra pagrindinė “World of Warcraft: The Board Game” problema. Neturint suinteresuotų ir žaidimui atsidavusių draugų, 250 Lt negrįžtamai užkonservuojami didelėje kartoninėje dėžėje, pilnoje plastikinių monstrų, herojų, šimtų kortų ir kitų itin kokybiškų bei dieviškai gražių žaidimo dalių. Aš šią problemą išsprendžiu paprastai. Tai – mano duoklė “Warcraft” visatai. Pagarbos išraiška tiems žmonėms, kurie įdėjo širdį į fikciją, suteikdami pastarajai kūną.

Praeis dešimt metų, keisis mados, tendencijos, technologijos, video žaidimai mirs, nueis i GOG.com archyvą ar bus paprasčiausiai pamirštami, tačiau aš vis dar galėsiu pasistatęs kėdę nuimti nuo viršutinės lentynos didelę, elfais išpaišytą dėžę ir pusvalandį dėliodamas žaidimo elementus į atitinkamas vietas, aiškinti vaikams žaidimo taisykles. Galbūt taip ir nebus, galbūt technologijos nužudys tokių akimirkų galimybę, tačiau naiviai tikiuosi, kad ateityje visada liks vietoms stalo žaidimams. Net ir tokiems kaip “World of Warcraft”.

Įžanginėje pastraipoje ne veltui akcentavau, kad žaidimas amerikoniškas, nes šiuolaikiniame stalo žaidimų pasaulyje itin madinga taip vadinamu eurogames žaidimų kryptis ir jų roko žvaigždės statusus turintys kūrėjai, tokie kaip Reiner Knizia ar Klaus Teuber. Z-Man išleistas “Pandemic” yra maloni išimtis “Spiel des Jahres” nominantų eilėje, dominuojamoje išskirtinai tik Europietiškų žaidimų.

“Pandemic” yra KOOPERATYVINIS žaidimas – t.y. priešingai nei daugumoje stalo žaidimų, žaidėjai nekonkuruoja ir nesivaržo tarpusavyje, o bendrais veiksmais ir diskusijose išgimdyta strategija sieka vieno tikslo – vaistų nuo keturių mirtinų virusų atradimo. Dinamiškai besikeičiančioje žaidimo aplinkoje reikia nuolat priimti sprendimus, prisiimti riziką ir planuoti į priekį.

Kovos laukas – žemė (man atrodo jau ne pirmą kartą kartojuos… ech, velniai nematė)

Žaidimas skirtas dviems, trims ar keturiems žaidėjams, kurių kiekvienas žaidimo pradžioje gauna vieną iš penkių skirtingų rolių. Rolės kiekvienam iš žaidėjų suteikia pranašumą tam tikroje srityje – pvz. atrasti vaistui nuo viruso reikia mažiau resursų, patogesnės keitimosi resursais sąlygos ar galimybė savo ėjimo metu valdyti kitų žaidėjų figūrėles. Žaidimo lenta – pasaulio žemėlapis su tarpusavyje sujungtais miestais, kuriuo pirmyn atgal judės žaidėjų avatarai, slopindami kylančias pandemijas, statydami tyrimų centrus ir gydydami kenčiančius miestiečius. Žaidėjo ėjimas susideda iš trijų etapų – veiksmų fazės, kortų traukimo ir infekavimo fazės. Veiskmų fazėje žaidėjas gali atlikti iki keturių veiksmų savo nuožiūra.

Raudonasis virusas siaubia Azijos kalnus ir lygumas. Vištos turi miegoti vištidėje, o ne po šeimininko lova, mieli azijiečiai.

Veiksmų arsenalas gan platus – keliavimas, tyrimų centro statyba, resursų perdavimas kitam žaidėjui, ligos židinių slopinimas ir pan. Būtent veiksmų fazėje žaidimas yra laimimas – kuo efektyviau derinant žaidėjų judėjimą lentoje, užtikrinant padėties stabilumą ir tuo pačiu dirbant tikslui atrasti vaistus nuo ligų. Keturios ligos savo spalva atitinka keturis regionus, spalviškai apjungiančius grupę miestų. Iš dviejų kaladžių traukiamos kortos (traukimo ir infekavimo fazėse) ir suteikia priemones kovoti su ligomis, ir tuo pačiu sustiprina tų ligų intensyvumą pasaulyje.

“Pandemic” mechanika ganėtinai paprasta, tad iššūkio dėlei kūrėjai įvedė tris sunkumo lygius. Šie lygiai – tai papildomos epidemijų kortos, įmaišomos į kaladę ir taip pagreitinančios ligų plitimą. Žaidime didelę rolę vaidina sėkmė – pradžioje parenkamos atsitiktinės rolės, atsitiktinai traukiamos miestų kortos ir sąlyginai atsitiktinai plintančios ligos. Sėkmės faktorius toks svarbus, kad kiekvieną kartą žaidžiant, susiduriama su kita žaidimo aplinka ir skirtingomis problemomis. Ir nors žaidimas itin smagiai žaidžiasi dviese, būtent dviejų žaidėjų režimas yra labiausiai kenčiantis nuo sėkmės faktoriaus – vienas žaidimas gali būti neįtikėtino sunkumo, praktiškai neįveikiamas, tačiau jau sekantis, esant geram rolių ir krentančių kortų deriniui – lengvas kaip pasivaikščiojimas Šv. Jokūbo parke.

“Pandemic” yra originalus – tiek dėl temos, tiek dėl kooperavimosi principo, tačiau dėl to, kad žaidimas žaidžiamas prieš(vs) žaidimą, o ne prieš kitus žmones, susidaro situacijos, kai vienas ar kitas žaidėjas gali “iškristi” iš žaidimo – dėl nuobodulio, intereso praradimo ar prasto nakties miego. Tai labai primena PvE kovas MMO žaidimuose, kai nedideles roles atliekantis žaidėjai, kurių įdirbis nėra toks pastebimas, praranda interesą, koncentraciją ir pilnai neatsiduoda žaidimo procesui (vadinamieji “slackers”). “Pandemic” tokios situacijos susidaro natūraliai, žaidimo eigoje – kai bendrai priimta strategija apriboja vieno ar kito žaidėjo veiksmus iki figūrėlės kilnojimo taip “kaip pasakyta”. “Pandemic” įdomus tol, kol ieškomos išeitys iš situacijos, planuojamas veiksmų planas ir strateguojama pilna ta žodžio prasme. Tai, aišku, nestebina, nes žaidimas būtent ir paremtas bendro sutarimo bei bendro gėrio ieškojimu, prototipiškai imituodamas situaciją, kuri būtų realybėje, jei pasaulio didžiosios valstybės ieškotų būdų kovoti su bendra grėsme (pvz. – gripo pandemija). Tačiau žaidimo procesui įsibėgėjus, žaidimo baigties vizija aiškėja greičiau, nei artėja žaidimo pabaiga, o tai nėra linksma žaidimo ypatybė – kas laimėjo kaip ir aišku, tačiau teoriškai dar reikia atlikinėti veiksmus iki “realaus” situacijos išrišimo.

Beje, jau rugsėjį pasirodys pirmasis “Pandemic” papildymas -”On the Brink”. Daugiau rolių, daugiau papildomų įvykių ir padidintas maksimalus žaidėjų skaičius.

Iš tiesų, “Pandemic” kenčia nuo dalies problemų, kuriomis pasižymi ir kitas ganėtinai žinomas žaidimas iš už Atlanto – “Monopolis” – daug galimybių žaidimo pradžioje, kurios palaipsniui vis mažėja, ir prastos sėkmės dėka susiaurėja iki “tikiuosi ištrauksiu/neištrauksiu tą/tos kortą/os”, tik “Pandemic” turi daug didesnį arsenalą priemonių nustebinti ir tuo pačiu pasukti žaidimą triumfo ar absoliutaus pralaimėjimo link. Žaidžiant “Pandemic” kaip niekad svarbu kompanija, su kuria žaidžiate – jei grupėje yra snūduriuojančių, ramių ir nuolankaus charakterio žmonių, geriau “Pandemic” palaikyti stalčiuje ir, svečiams išsiskirsčius, pažaisti pasjansą su keturiomis rolėmis vienose rankose, ir viena galva, galvojančia kryptingiau nei dvi ar daugiau.

“Pandemic” – kaip didelis amerikietiškas automobilis – daug pliusų visada patiekiami su ne mažesne krūva minusų, antipodiškai tolimas tam robotiškai tiksliam ir išlaižytam euro žaidimų mechanizmui. Taigi, no “Spiel des Jahres” for you!

ŽPat.

Žaidimą bandžiau žaisti vos porą sykių, bet tiesą sakant jis tiek paprastas, kad ir jų per akis, norint brūkštelti šiokį tokį apibendrinimą.

Nors šiaip tai meluoju.

Žaidžiau vos vieną sykį. Pirmoji partija, kurioje aš turėjau eiti paskutinis, baigėsi po lygiai vieno ėjimo. Oponentai nepatenkinti mano lanksčiu ir praktišku strateginiu mąstymu, bandė pažeisti jojo teritorinį vientisumą ir aklai įtikinėjo, kad mano priimami sprendimai neteisingi (jų atžvilgiu). Žinotina, kad kuo ilgiau prie stalo kažkuo įtikinėsi Artoją, tuo mažesnė tikimybė, kad tau tai pavyks. Žodžiu atmosfera užkaito iki tokio lygio, kad turėjom rinktis vieną iš dviejų variantų. Susimušti ir po to tęsti žaidimą (su -1 vienu žaidėju prie stalo), arba eiti į pirtį.

Nuėjom į pirtį.

Kas kartą žaidžiant žaidimo rasės į žaidimą patenka atsitiktine tvarka, papildomos specialios savybės, rasėms taip pat suteikiamos atsitiktine tvarka. Tai labai įdomus faktorius atveriantis duris beprotiškiausiems deriniams ir malonumui žaisti žaidimą vėl ir vėl.

Antrą syki žaidėm jau keturiese ir kažkaip ramiau. Visi trys paslapčia susimokė prieš mane, todėl visiškai nereikėjo manęs dėl kažko įtikinėti. Nepaisant to buvo labai smagu!

Small World tai grobikiškų nuotaikų žaidimas tiems, kas neprisiriša prie savo valdomų personažų. Žaidime svarbu nebijoti rizikuoti ir elgtis lengvabūdiškai, lengva ranka laidoti ištisas civilizacijas ir kelti į kovą naujas. Man asmeniškai tai buvo sunkiausias barjeras kurį teko įveikti žaidimo metu ir juokingiausia, kad bijau, kad man teks jį įveikinėti kiekvienos ateinančios partijos metu.

4 pasaulio žaidėjams, 4 įmanomiems žaidėjų kiekio deriniams. Atitinkamai, kuo daugiau žaidėjų, tuo mažiau ėjimų jie gali atlikti. Taip subalansuojama net žaidimo eiga, bet ir trukmė :).

Žaidimo esmė paprasta. Turim pasaulio žemėlapį. Tiksliau 4 pasaulio žemėlapius, kuriuos naudoji atitinkamai pagal tai kiek žaidžia žaidėjų (gali žaisti nuo 2 iki 5 žmonių). 4 žemėlapiai šioje situacijoje nėra prabangos dalykas, tiesiog jie garantuoja, kad pasaulis bus pakankamai mažas net ir tuo atveju jei žais du žmonės, ir gerai subalansuotas, jei žais 5. Tai štai. Žaidimo pasaulis yra per mažas, kad sutalpintų visas jame gyvenančias rases (jų yra 14), todėl rasės kaupia armijas, ateina, grobia žemes, kuria imperijas, išsikvepia, miršta, o jų vietą užima kitos. Žaidimas žaidžiamas dėl taškų, tai normalu, bet šiuo atveju kažkaip neįprasta. Aiškinu kodėl.
Tai yra užkariavimo tipo žaidimas ir kažkaip man į kraują yra įaugę esminiai tokio žaidimų tipo kanonai. Plėstis, kaupti karius, nuoširdžiai ginti sienas. Labai juokinga, bet tokia žaidimo eiga Small World‘e paprasčiausiai neveikia. Esmė tame, kad kiekvienas žaidėjas žaidimo pradžioje pasirenka rasę, gauna atsitiktinę super galią, karius ir pradeda žaidimą. Karius į žaidimo lauką galima įvesti nuo bet kurio lentos krašto, tad niekas ir niekad nenuspės kur ir kada jūs smogsite. Šviežia rasė turinti vidutiniškai 10-12 karių, kaip uraganas prasineša per žemyną ir įsitvirtina keliuose regionuose. Jau šiam epizode, rasė būna dalinai išsikvėpus ir vargu ar galės atlikti daugiau nei dar vieną ėjimą. Esmė tame, kad pergalės taškai skiriami žaidėjo ėjimo pabaigoje, tad labai svarbu užimti kuo daugiau žemių. Kuo daugiau žemių užimi, tuo prastesnę apsaugą ant jų palieki, vadinasi kito ėjimo metu tęsti ekspansiją bus labai sunku. Tiek dėl priešininkų atliktų veiksmų, tiek dėl to, kad naujų karių žaidime paprastai negauni. Atėjus antram ėjimui žaidėjas turi spręsti ar bandyti atlikti dar vieną ėjimą, ar nurašyti rasę kaip išsikvėpusią ir stverti naują. Beje rasės nusiuntimas į „decline” taip pat kainuoja ėjimą, šio žingsnio pabaigoje taip pat gaunami taškai. Visa žaidimo strategija ir remiasi į tai, kad žaidėjas turi laiku pasirinkti tinkamą rasę, prigrobti kuo daugiau taškų, laiku apsispręsti ir pelningai atsikratyti valdomos rasės. Viską reik daryti laiku, o stalo žaidimuose dažniausiai tai reiškia, kad turi turėti šiokią tokią nuojautą apie tai, ką ketina daryti kiti žaidėjai. Bėda ta, kad Small World‘e tai daryti ganėtinai sunku, ypač jei vienas ar keli žaidėjai jau yra decline fazėje. Ateis jų ėjimas, jie gaus šviežią armiją. Nuspėti ką toji armija veiks žaidimo pasaulyje yra praktiškai neįmanoma (nebent lentoje egzistuoja kokia nors akivaizdi „lengvų taškų” situacija). Kitas niuansas tas, kad žaidimas tęsiasi vos keletą ėjimų. Grubiai šnekant jei bent porą rasių siunti į decline, visas tavo žaidimas apsiriboja dviem ėjimais per rasę. Laimėsi tu ar ne, tiesą sakant priklauso nuo to, ar teisingai pasirinkai akimirką, kai savo ištikimus tarnus tiesiog pasiunti velniop. Man tai daryti sunku. Nes tai reiškia ne tik atsiribojimą nuo pamiltų karių, bet tokiu būdu, tam tikra prasme atsisakai ir užgrobtų teritorijų (nes jos tampa ypatingai lengvu grobiu oponentams).

Amazonės mažame pasaulyje karštos, skeletai nuolat skriaudžiami, o troliai… Troliai visur troliai.

Žaidžiant labai rimtoje kompanijoje ir suklydus, šansų laimėti mažai, nes žaidėjai gali daugiau ar mažiau numatyti bendrą žaidimo eigą. Smagu tai, kad suvokęs, jog partija pralaimėta, Small World‘e tu gali taip pašikti (persiprašau) pasirinktam oponentui, kad jis savo pergalę irgi matys tik rožiniuose sapnuose. Tai žaidimas apie juoką ir neapykantą. Bent jau man tai buvo kažkas naujo, nes tarkim panašaus pobūdžio Risk‘e juokui vietos nelikdavo. Vien dėl to, kad ten kauliukai galėjo pašikti tau (persiprašau dar sykį), nepriklausomai nuo to, geras tu strategas ar ne. Small World‘e kauliukų galima sakyti nėra.
Realiai tai žaidimas smagiam vakaro praleidimui. Neįtikėtinai žavinga žaidimo tema parodijuoja vakarietišką fantasy kultūrą ir nori nenori kažkiek prablaško atmosferą. Labai sunku į įvykius lentoje žiūrėti rimtai, ypač jei tau labai, labai nesiseka. Aišku susikibus rimtai nusiteikusiems laimėti ponams, kivirčų neišvengsi, bet kaip ir minėjau, tokie dažniausiai turbūt baigiasi ėjimu į decline, naujų pajėgų gavimu ir ypatingai žiauriu kerštu. Tada žaidėjai keičiasi pusėm ir kerštas tampa begalinis ir besąlygiškas. Nė vienas iš kerštaujančių nelaimės, užtat kiti esantys prie stalo gerai praleis laiką ir smagiai pasijuoks. Mano galva, ant žaidimo dėžės esantis užrašas „It‘s a world of Laughter”, su pripiešta kruvina S paverčiančia užrašą į „The world of Slaughter”, yra žiauriai taiklus.
Žaidimo eiga, priklausomai nuo prie stalo esančių žmonių mastymo greičio, gali trukti nuo pusvalandžio iki poros valandų. Jau pagyriau bendrą žaidimo temą, bet verta pagirti ir pačia žaidimo sandarą. Žaidimo lenta ir figūrėlės labai kokybiškos ir dailios. Rasių ir super galių kortelės padarytos patogiai, apvertus (nuėjus į decline) sufleruoja apie tebegaunamus bonus‘us, jei tokių yra. Žaidimo peržaidžiamumo vertė taip pat didelė. Dėl to, kad žaidime pasirodančios rasės ir super savybės kas kartą parenkamos atsitiktine tvarka, tikimybė, kad kažkoks žaidėjas visada žais už trolius, maža. Galų gale, priklausomai nuo Trolių ir jų specialios savybės derinio, pats trolių patrauklumas gali būti didesnis ar mažesnis. Ši savybė, ir skirtingos žaidimų lentos skirtingam žaidėjų kiekiui garantuoja, kad žaidimas atsibos labai negreit.

Žodžiu viskas labai gerai. Jei ieškotės žaidimo į kolekciją Small World labai netgi tinka, ypač jei reik žaidimo trumpiems vakarams, ar svečių priėmimui. Pasirengimas žaidimui labai greitas, eiga linksma, taisyklės paprastos. Visai kaip traukinukai!
Daugiau apie žaidimą, gamintojo tinklalapyje.

Gang of Four tai gerai žinomų kortų žaidimų mišinys. Taškai lentelėje jame surašomi taip, lyg žaistum tūkstantį. Na jie panašiai surašomi ir daugelyje kitų žaidimų, tačiau pati surašymo eiga ir partijos trukmė labiausiai primena būtent 1000. Ai, nors greičiausiai čia tik mano pritempimas iš emocinės pusės. Kiti du kortų žaidimai atsispindi kur kas akivaizdžiau. Kortos sužymėtos skaičiais ir spalvom. Visai kaip Uno. Taip pat kaip ir Uno, čia jas reikia kuo greičiau išsimesti. Pats kortų iš rankų metimo principas jau primena pokerį. Kortas ant stalo gali mesti po vieną arba gerai pažystamais pokerio deriniais (pora, trys vienodos, full house, flush ir t.t). Štai čia ir slypi didžiausias perliukas. Kadangi žaidėjai gali mesti tik stipresnius, identiško kortų kiekio derinius, žaidime atsiveria erdvės strategijai ir blefui. Na pavyzdžiui gali rankose turėti du derinius kurių kiekvienas sudarytas iš 5 kortų. Tai gera ir stipri korta, tačiau ji neišjudės, jei žaidėjai žais 1,2 ar 3 kortų deriniais. Kiekvienas ėjimas, tai naujų derinių turimų kortų bazėje paieška, kiekvienas ėjimas tai sudėtingi sprendimai dėl to, kuriuos derinius ardyti, kuriuos pasilikti. Žaidime yra ir vadinamieji kozeriai, kurie limpa visada ir ant bet kokio derinio. Tai 4,5,6 arba 7 vienodų skaitmenų derinukai. Jie gan reti, bet į rankas ateina ~kas trečią ratą. Žinant tai, visada suvoki, kad bet kokia tavo pasirinkta strategija gali pasikeisti, nes realiai, bet kada ir bet kas gali permušti tavo ranką ir apversti žaidimą aukštyn kojomis diktuodami savo ritmą.

Pradinio azarto užtaiso pilnai užtenka vienam ratui, t.y. sužaidimui iki 100 taškų, o tada suvoki, kad noris dar. Taškai skaičiuojami kai paskutinis žaidėjas atsikrato paskutinės kortos. Kiekvienas žaidėjas gauna tiek taškų kiek turi kortų rankoj, plius nuo 8 kortų dar įvedami daugikliai. Kai kažkuris žaidėjas pasiekia 100, kitas žaidėjas turintis mažiausiai taškų automatiškai laikomas nugalėtoju. Įdomu tai, kad minėti daugikliai niekada neleidžia atsipalaiduoti. Gali būti lyderis 7 ėjimus, bet sykį sėdęs su 10 kortų pradėsi balansuoti ant pralaimėjimo ribos. Kai galų gale sužaidėm pirmą ratą iki 100, supratau, kad užmigti neleis neįtikėtina mokymosi kreivė.

Esmė tame, kad pirmą ratą mes daugiausiai ieškodavom kuo aukštesnio derinio, jį beatodairiškai konstruodavom ir tėkšdavom į stalą. Finale, vieno ėjimo metu išmesdavai daugiausiai vieną derinį, o paskui nebeturėdavai kaip išlaikyti iniciatyvos. Ratui artėjant į pabaigą valydavomės palaidas kortas, tokiu būdu silpnesnę ranką turėję žaidėjai išsimesdavo daugumą kortų ir per ratą gaudavo vidutiniškai 2-3 taškus. Tokiais tempais, mums prireiktų 50 ėjimų, kad baigti žaidimą. Štai tada ir pradedi ieškoti strategijos kuri padėtų atsikratyti kortų kuo greičiau. Dar vėliau strategijos kuri padėtų ne tik išmesti savo kortas, bet išmesti jas taip, kad pas kitus jų liktų kuo daugiau. Tada į savo turimas 16 kortų imi žiūrėti ne ieškodamas stipriausių derinių, o bandydamas rasti jų kuo daugiau. Bandai suregzti ir sudėlioti visą žaidimo eigą jau nuo pirmo ėjimo, iš anksto stengies numatyti, ką kada mesi, kokius derinius pakeisi nesėkmės atveju, kokiais būdais ir kada perimsi pirmo ėjimo teisę ir t.t. Tai gali užimti šiek tiek laiko, bet galiu garantuoti, kad tai pasiteisina. Žmonės prie stalo bambėjo, bet antroje žaidimo partijoje aš pralošiau tik vieną ranką. Iš dalies nes sekėsi, iš dalies, nes numatydavau kaip kontroliuosiu stalą. Kadangi laimėtojas visada eina pirmas, galima numatyti daugiau ar mažiau patvarią viso žaidimo strategiją. Įdomu tai, kad nugalėtojas šiame žaidime visada turi milžinišką kiekį privalumų. Nugalėtojas visada gauna stipriausią, silpniausio žaidėjo kortą, o jam mainais duoda bet kurią kortą savo nuožiūra. Nugalėtojas pradeda žaidimą. Vadinasi jis gali diktuoti kelių kortų deriniai guls ant stalo, kai tuo tarpu kiti žaidėjai turi labai greitai prisitaikyti.

Žaidimą gali žaisti 3 arba 4 žaidėjai. Tai didžiausias (ir mano galva vienintelis) jo trūkumas, nes dabar turėsim laukti kortomis žaidžiančių svečių :). Tokie būna nedažnai, o kai ateina paprastai atsineša viskį ir pokerį ;).

Daugiau apie žaidimą galite sužinoti, gamintojo tinklalapyje.

Patys alkaniausi žaidimo savininkai, gali malšinti alkį žaisdami Gang Of Four versiją on-line, bet man, kaip ir Uno atveju, tai neatrodo patrauklu. Yra žaidimų, kuriuos nori žaisti su gyvais oponentais, matyti jų rankas ir akis. Galų gale žaisdamas gyvai ir pasukčiauti gali!

Šiemet apdovanojimui buvo nominuoti penki stalo žaidimai – tai boardgamegeek.com karštų žaidimų reitingo lyderiai – kortų žaidimas “Dominion”, biologijos žinias tikrinanti “Fauna”,  tikriausiai Agrikolos įkvėptas žemdirbiškas “Finca”, į stalo žaidimų pasaulį perkeltas ir daugėlio žaidėjų režimui pritaikytas tetris “Fits”, bei vienintėlis nominantas iš JAV, nagrinėjantis nūnai aktualią pandemijos grėsmę ir siūlantis žaidėjams su ja susidoroti – “Pandemic”.

Metų žaidimu buvo pripažintas kortų žaidimas “Dominion”, kurio siužetinė linija pasodina jus į monarcho, siekiančio atstatyti savo karalystę, rolę. Žaidimas turi tam tikrų elementų iš kolekcionuojamų kortų žaidimų, tai sprendimais paremtas, bei nedidele sėkmės faktoriaus įtaka paremtas žaidimas, kuri apžvelgsiu artimoje ateityje. Video apžvalgą galite peržiūrėti prikabintame video.

Vaikų metų žaidimo titulą laimėjo “The Magic Labyrinth”.

Savaitgalį Kolambuse, Ohajo valstijoje, JAV vykusioje “Origins Game Fair 2009″ geriausiu stalo žaidimo buvo pripažintas amerikietiškas produktas “Pandemic”, apie kurį tikrai papasakosiu artimiausiu metu.

Siužetinė žaidimo linija nukelia mus į Renesanso Italiją, kai turtingi pirklių miestai, tokie kaip Venecija ar Florencija samdo profesionalias kariuomenes nuo išorės priešų apsisaugoti. Žaidimo laukas – to meto Apeninų pusiasalis ir romaniškieji jo regionai, dėl kurių ir kovoja žaidėjai. “Condottiere” galima žaisti nuo dviejų iki šešių žaidėjų, viena partija trunka apytiksliai pusvalandį. Žaidimo pliusas, kad įdomumas ne itin priklauso nuo žaidėjų skaičiaus, tiesa, esant maksimaliam žaidėjų skaičiui žaidimas gali užsitęsti ilgiau ir tuo pačiu žaidimo specifikos diktuojamame procese kai kurie žaidėjai gali “iškristi” iš žaidimo tam tikram laikui, tad vientisos ir nepertraukiamos žaidimo eigos “Condottiere” neužtikrina.

Žaidimo rinkinį sudaro 110 kortų, žaidimo lenta, šešių spalvų žymeklių rinkiniai, samdinių vadovo (condottiere) bei popiežiaus figūrėlės. Kortų kaladėje yra dviejų tipų kortos – karių, su stiprumo verte kampe, bei specialiosios, kurių poveikio spektras apima įvairių pasėkmių rinkinį – nuo armijos sustiprinimo, susilpninimo, pastarųjų efektų panaikinimo,  iki tam tikrų karių kortų sunaikinimo, mūšio eigos sustabdymo, ar armijos atitraukimo.

Žaidimas vykdomas etapais, kurių kiekvienas susideda iš tam tikro mūšių skaičiaus, kurį apsprendžia žaidimo eiga, o ne konkrečios taisyklės. Žaidimą pradeda jauniausias žaidėjas, padalindamas kiekvienam žaidžiančiąjam po dešimt kortų ir pasirinkdamas regioną, dėl kurio bus kovojama. Taip pat jis ir pirmasis pradeda “ėjiminę” žaidimo dalį.  Ėjimo metų žaidėjas gali rinktis iš dviejų veiksmų – didinti ar koreguoti savo armiją, dalyvaujančią mūšyje, ar pasuoti ir atsisakyti bet kokių armijos didinimo veiksmų konkrečiame mūšyje. Armija didinama įvedant vieną kortą iš turimų į žaidimą – žaidėjas deda ją prieš save, taip kad matytų visi žaidėjai, ir ėjimą perima sekantis žaidėjas. Taip kiekvienas žaidėjas, atsižvelgdamas į kitų žaidėjų veiksmus didina savo armijas, kurių stiprumas – visų armiją formuojančių kortų stiprumų suma.

Mūšis pereina į sprendimo fazę, kai visi žaidėjai atsisako tolimesnių armijos stiprinimo veiksmų. Mūšį laimi ta armija, kurios stiprumas yra didžiausias ir tuomet tos armijos savininkas uždeda savo žymeklį ant konkretaus regiono, pažymėdamas nuosavybę. Užkariautuose regionuose mūšiai nebevyksta. Žaidimą laimi žaidėjas, užkariavęs tam tikrą skaičių besiribojančių regionų, ar tam tikrą didesnį skaičių nesiribojančių regionų (pvz. keturių žaidėjų versijoje reikia užkariauti tris besiribojančius, ar penkis nesiribojančius regionus).

Nors prieš mūšį pasavimo galimybė atrodo nepriimtina, žaidimo eigoje, stebint kitų žaidėjų formuojamas armijas ir veikiant specialioms kortoms, kartais tenka priimti sprendimą atsisakyti pretenzijų į regioną dėl kurio vyksta kova. Nemažą rolę vaidiną ir tai, kad naujos kortos žaidėjams nepadalinamos tol, kol bent du žaidėjai turi nepanaudotų kortų. Jei mūšiui baigiantis yra tokia situacija, pradedamas naujas mūšis, kuriame kovojama kortomis, likusiomis po praėjusio. Žaidėjai neturintys kortų naujame mūšyje nebedalyvauja, tad įvairiose situacijose, kai kurie regionai gali būti užkariauti itin mažomis armijos sąnaudomis.

Karių kortos, įvedamos į žaidimą apibrėžia tik armijos stiprumą. Tikrasis įdomumas prasideda, kai naudojamos specialiosios kortos, kurios labai greitai gali nusverti jėgos svarstykles į priešingą pusę. Neaiškinsiu kiekvienos kortos reikšmės, tačiau paminėsiu keletą, kad suprastumėte kokią įtaką šios kortos turi žaidimo procesui. Specialiųjų kortų rinkinyje yra labai įdomus pavasario ir žiemos kortų duetas. Į žaidimą įvesta žiemos korta sumažina visas karių kortų reikšmes iki 1. Pavasario korta gi prie aukščiausio stiprumo kortų prideda po papildomus 3 stiprumo punktus. Nepriklausomai nuo to, kuris žaidėjas panaudojo pavasario ar žiemos kortas, jų poveikis taikomas visų žaidėjų armijoms. Papildomas vinis – žiemos korta sunaikina pavasario kortą žaidime, ir atvirkščiai – jei vienas žaidėjas įvedė žiemos kortą į žaidimą, o sekantis pavasario, tai žiemos korta nuimama nuo stalo ir jos poveikis nebegalioja.

Kitos specialiosios kortos dažniausiai naudojamos veiksmams prieš konkrečias armijas. Pvz žaidėjas į savo armiją pajungęs būgnininko kortą, padidina savo karių kortų stiprumą dvigubai. Vyskupo korta sunaikina stipriausias karių kortas įvestas į žaidimą, tad jei jūsų oponentai turi karių kortų su stiprumu 10, o jūs tokių kortų neturite, tai vyskupas yra idealus įrankis toms kortoms sunaikinti. Tuo pačiu, panaudojus vyskupą, gaunate popiežiaus figūrėlę, kuria pastatę ant norimo regiono, apsaugosite šį regioną nuo mūšių. Popiežius yra ideali priemonė blokuoti tam tikrus regionus, taip neleidžiant konkrečiam žaidėjui užkariauti besiribojančių regionų. Kitos specialiosios kortos leidžia susigrąžinti norimas karių kortas į ranką, nutraukti mūšį ir iškarto pereiti prie mūšio sprendimo fazės, įvesti į žaidimą stipria heroję, kuri yra nepaveiki specialių kortų poveikiui ir pan.

“Condottiere” dėžutės turinys

“Condottiere” leidžia atvira žaidėjų diskutavimą, sąmokslą ir apgavystę. Kaip mini apžvalgininkai, savo esme žaidimas artimas pokeriui, kai nėra moralės, yra tik tikslas ir jo siekimas bet kokiomis priemonėmis, tad “Condottiere” yra labiau artimas tradicinių kortų žaidimams, nes kortos į žaidimą įvedamos paprastai, be jokios resursų sistemos. Kaip minėjau pradžioje, sėkmės faktorius “Condottiere” lemia daug, ir tai yra šio žaidimo Achilo kulnas, kuris ypač išlindo vakar kovojant dėl regiono, kurio užkariavimas vienam iš žaidėjų užtikrino pergalę. Prieš mūšį kaip tik buvo padalintos kortos ir pastarasis žaidėjas turėjo pradėti žaidimą. Jis pradėjo savo armiją dešimties balų stiprumo herojės kortą, kuri, priminsiu, nepaveiki specialių kortų veiksmams. Mes, likusieji žaidėjai, neturėjome analogiško (10 balų) stiprumo kortos, tad apėjus ratui, pastarasis žaidėjas išmetė mūšio baigimo kortą ir paprastai laimėjo šį mūšį, mums neturint jokių šansų ką nors priešpastatyti. Šiuo konkrečiu atveju sėkmė, t.y. tai kaip buvo padalintos kortos, garantavo 100 proc. sėkmę mūšyje. Tai nėra labai gerai, ar ne?

Condottieri – laisvai samdomi kariai Renesanso Italijoje. Turtingi pirklių miestai 15 amžiaus Italijoje neturėjo didelių armijų, tad turtams saugoti pirkliai prasimanė samdyti profesionalius karius. Galiausiai condottieri tapo karinės galios monopolistai, ir tai jiems suteikė nemažų politinių galių. Condottieri sąvoka, apibūdinanti samdomus karius Europoje išsilaikė iki XX amžiaus. Dabartinė Vatikano šveicarų sargyba – iki dabar išlikęs monumentalus condottieri pavyzdys

Nepaisant didelės sėkmės faktoriaus įtakos žaidimo eigai, “Condottiere” yra dvasingas ir interaktyvus kortų žaidimas. Tai nėra pacifistinis europietis, ne pasjansas keturiems, o pakankamai dinamiškas ir pilkąsias smegenų ląsteles pakrutinantis kortų karo žaidimas, su plačiomis erdvėmis “proto žaidimams”, kurių esminiai atributai – blefas, strateginė įžvalga, galimybių numatymas ir nuolatinis priešininkų stebėjimas. Tačiau “Condottiere” konfrontacijos lygmuo nėra toks brutalus, kaip stalo karo žaidimų, kurie gali įvaryti į neviltį triuškinamą žaidėją. “Condottiere” suteikia galimybę išlaukti tinkamo momento smogti, o nesėkmės atveju belieka tik kaltinti save ir na… nesėkmę:) Žaidimui nereikia didelio stalo, o ir kaina ne itin kandžiojasi – apie 60 Lt. Tai geras įvadinis stalo žaidimų vakarėlio žaidimas ir mano nuomone daug įdomesnis už “resursinius” kortų žaidimus, tokius kaip “San Juan”.

ŽPat.

“Lost Cities” tai pasjansas dviems. Kortų kaladę sudaro penkių spalvų/tematikų kortos, kurių kiekviena atitinka įsivaizduojama ekspediciją į legendomis apipintus pasaulio kraštus – pvz. Atlantidą, Antarktį ar Egiptą. Žaidimo pradžioje žaidėjams išdalinama po aštuonias kortas, kitos nugarėle į viršu padedamos šalia lentos.

Žaidėjai atlieka ėjimus paeiliui. Ėjimas susideda iš dviejų etapų – kortos padėjimu iš rankos ant stalo, bei naujos kortos traukimu iš kaladės. Iš dedamų kortų žaidėjas “lipdo” ekspediciją – deda vienos spalvos kortas didėjančia skaitine verte. T.y. jei aš rankoje turiu raudonas kortas 2, 4, 5, 6 bei pora žalių ir pora mėlynų, ir nusprendžiu pradėti raudonąją ekspediciją, tai pirmiausiai dedu 2 kortą, ir laukiu kito ėjimo, kad galėčiau uždėti 4 ir t.t. Aišku, aš galiu palaukti ir tikėtis, kad man pavyks ištraukti 3 kortą, tačiau taip mano “ekspedicija” įgauna rizikos faktorių. Pradėdamas ekspediciją žaidėjas automatiškai gauna -20 taškų, kuriuos reikia “atžaisti” sėkmingai sudėjus seką, kurios suminė vertė pranoktų tą minusą ir galbūt įgautų šiek tiek “pliusinių” taškų. Taip pat yra specialios investavimo kortos, su rankos paspaudimo simboliu. Ekspediciją pradėjus šiomis kortomis – viena, dvejomis ar trejomis, ekspedicijos taškų sumą atitinkamai dauginasi du, tris ar net keturis kartus. Tačiau taip pat dauginasi ir neigiami taškai, tad vėlgi – nuo rizikos nepabėgsi.

Ar minėjau, kad vadinama “silpnoji lytis” tikrai neliks abejingai “Lost Cities”?

Esminis žaidimo kabliukas – kad žaidėjai tarpusavyje konkuruoja dėl kortų ir betarpiškai įtakoja vienas kito sprendimus. Matydami vienas kito pradėtas ekspedicijas, jie gali atsisakyti ar imtis tam tikrų planų. Nemažai įtakos žaidimui turi ir atsitiktinumo/sėkmės faktorius – kaip gerai trauksis reikalingos kortos ir pan. Mieliausia, kad žaidimas neerzina – jis neturi nemalonių aspektų, tiesa su laiku gali pabosti, ir atrodyti nepalyginamai blankesnis, nei tarkim “Agricola” dviems.

Penkios legendomis apipintos ekspedicijos, kurios kituose gyvenimuose galėtų taptipenkiais įspūdingais dangoraižiais, ar penkiomis plačiomis automagistralėmis. Žaidimo procesas nuo to nepasikeistų, tik neliktų to a ka Lara Croft nuotykių šarmo

“Lost Cities” trumpas (iki 30min) ir ganėtinai paprastas žaidimas, puikiai derantis su lengvu vynu ir neįpareigojančiais pokalbiais. Taisyklės greitai įsisavinamos, o nemažą rolę vaidinantis sėkmės faktorius užtikrina nemažus šansus laimėti ir pirmąsyk žaidžiančiam. Žaidimas turėtų būti naudingas ir vaikams – lavinamas ne tik strateginis mąstymas, bet ir matematiniai sugebėjimai – kai raundų pabaigoje reikia suskaičiuoti taškus, labai efektyviai gali būti ištestuojami jūsų atžalos skaičių sumos, atimties ir daugybos įgūdžiai.

Stalo žaidimų pasaulyje nėra ypatingai daug casual tipo žaidimų dviems, tad “Lost Cities” yra pakankamai paprastas ir patrauklus, kad būtų populiarus tokio tipo žaidimų pasirinkimas.

ŽPat.

Skotas Nikolsonas yra nerealus stalo žaidimų video apžvalgininkas. Naujausioje savo video epizodų serijoje jis apžvelgia naujausią “Days of Wonder” (atsakingi už “Ticket to Ride”) žaidimą “Small World”. Tad jei suprantate angliškai, tai tikrai rekomenduoju pasiprenumeruoti Skoto video blogą, nes nepaisant crazy gestikuliacijos, jis tikrai išmano tai ką daro ir sugeba tą išmanymą perteikti itin suprantamai ir linksmai.

Skoto tinklapis: http://www.boardgameswithscott.com/
Skoto blogo RSS: http://www.boardgameswithscott.com/?feed=rss2

Video klipe pristatomo žaidimo tinklapis: http://www.daysofwonder.com/smallworld/en/

BGWS 057: Small World from Scott Nicholson on Vimeo.

“Agricola” – fermerių žaidimas – t.y. jei visada svajojote apie nuosavą daržą ir tvartelį su kiaulytėmis, “Agricola” tematika jums tikriausiai patiks. Vienok tuo pačiu Uwe Rosenbergo žaidimas nori nenori – savotiška aliuzija į baudžiavinius laikus, o žaidėjas tame kontekste – ponas, dvaro savininkas, tad Lietuvos istorijai jautresniems žmonėms, žaidimo tema tam tikra prasme gali būti “offensive”. Užteks apie temą, pakalbėkime apie žaidimo mechaniką.

“Agricola” gali žaisti nuo 1 (taip taip – yra “pasjansinis” režimas) iki 5 žaidėjų. Žaidimo apytikslė trukmė – 30 min. x žaidėjų skaičius. Žaidimo tikslas ir pergalės rodiklis – surinkti taškai, tad žaidimą pradeda ir baigia vienodas žaidėjų skaičius – nėra eliminacijos. Kiekvienas žaidėjas – ūkininkas, turintis žemės, porą baudžiauninkų ir dideles ambicijas tapti kiečiausiu fermeriu prie stalo. Žaidimas turi fiksuotą ėjimų skaičių – 14, tad kiekvienas žaidėjas gali planuotis ėjimus, nebijodamas kad žaidimas pirma laiko baigsis.

Žaidimo stalas žaidžiant šeimos variantą. Čia, beje, žaidimas jau visai į pabaigą

Žemvaldžio turimų baudžiauninkų skaičius atitinka galimų per ėjimą pasirenkamų veiksmų skaičiui. Žaidimą sudaro pagrindinė lenta, kurioje yra ir kas kiekvieną ėjimą vis atsiverčia nauji galimi veiksmai. Veiksmai įvairūs – vieni tiesiog suteikia tam tikrų resursų, naudojamų statybose (molis, akmuo, nendrės), kiti leidžia atlikti tam tikrus darbus (sėti, kepti duoną, tverti ganyklas), žaidimo eigoje atsiranda galimybė padidinti savo baudžiauninkų skaičių ar atlikti kompleksą veiksmų vieno baudžiauninko darbu. Kitos žaidimo lentos – žaidėjų valdų lentelės ir patobulinimų lentelė.

Savo turimame lauke žaidėjas gali auginti gyvulius, sėti javus, statyti namus naujiems baudžiauninkams. Keturiolika žaidimo ėjimų sudalinti į šešis etapus, po kiekvieno jų imamas derlius – pjaunami javai, skinamos daržovės, kergiami gyvuliai. Taip pat kiekvienio šio etapo pabaigoje reikia pamaitinti savo baudžiauninkus. Neturint maisto, gaunami neigiami taškai. Siekiant palengvinti tam tikrus ūkio procesus, žaidėjui suteikiama galimybė už resursus įsigyti patobulinimus, dalis kurių duoda pergalės taškų, kiti gi yra gyvybiškai svarbūs - pvz. krosnis, kurios dėka gyvuliai ir javai paverčiami į maistą ir be kurios kiekvieną ūki anksčiau ar vėliau ištinka badas.

Nors patobulinimų lentoje įrenginiai kartojasi, tačiau jų įsigijimo kaina – skirtinga. Šiuo atveju – kas pirmesnis, tas gudresnis

“Agricola” taisyklės pateiktos ne itin suprantama forma, tad visada yra gerai turėti žaidėją, kuris jau yra žaidęs, arba rekomenduoju pažiūrėti video šio įrašo pabaigoje, kuris bent jau man padėjo suprasti žaidimo procesą. “Agricola” nėra itin dinamiškas žaidimas ir ta dinamika slopsta su kuo didesniu žaidėjų skaičiumi. Jei žaidžiant dviese lentos paruošimas kiekvienam ėjimui problemų didelių nesukelia, tai žaidžiant keturiese – resursų markerių ir kt. elementų sudėliojimas užima jau nemažai laiko ir menkina įspūdį apie šį žaidimą.

Žaidime taškai skiriami už viską – nuimtą derlių, pastatytus namus, aptvertas ganyklas ir auginamus gyvulius, tačiau tuo pačiu minusuojami taškai jei kažko nedarėte. T.y. jei auginote tik avis ir karves, bet neauginote šernų, tai už nulį šernų savo garduose gausite minus vieną tašką. Taip pat taškų prarasite už kiekvieną nepanaudotą ūkio žemės lopinėlį.

“Agricola” įdomi tuo, kad yra keli sudėtingumo lygiai. Jie nustatomi prieš žaidimą pasirenkant skirtingas kortų kalades. Iš esmės yra keturi “Agricola” variantai. Pirmasis – šeimos žaidimas – jame papildomos patobulinimų kortos nenaudojamos, tad žaidimas žaidžiamas gan paprastai ir greitai. Standartinio žaidimo kortos įneša tam tikrų variacijų žaidimo procese ir tuo pačiu įneša sėkmės faktorių, nes kortos išdalinamos atsitiktinai ir jūsu gautosios gali būti netokios geros kaip priešininko. Taip pat yra sudėtingas ir interaktyvus žaidimo variantai, su atitinkamomis kortų kaladėmis. Sudėtingasis variantas dar labiau praplečia galimybes strategams, o interaktyvusis į žaidimą įneša daugiau žaidėjų tarpusavio interakcijų ir veiksmų, kurie įtakoja visus žaidžiančiuosius.

Žaidėjų konflikto žaidime nėra daug. Ypač paprastesniuose žaidimo variantuose. Kitas žaidėjas pabloginti jūsų situacija gali tik pasirinkdamas jūsų norimą veiksmą prieš jus, ar įsigijus patobulinimus anksčiau už jus - mažesne kaina.

Nors gali pasirodyti (ir man atrodė), kad “Agricola” linksmiausia žaisti maksimaliu žaidėjų skaičiumi, man labiausiai patiko žaisti dviese. Didinant žaidėjų skaičių prarandama dinamika ir žaidimas ima kelti žiovulį. Mano nuomone, “Agricola” šiek tiek pervertinta. Taip, tai ganėtinai įdomus ir originalus žaidimas, tačiau maloniausia jį “vartoti” mažais kiekiais. Žaidimas patrauklus tuo, kad kiekvieną kartą jį žaidžiant, galima žaisti vis kitaip ir pergalės siekti vis kitais būdais. Skirtingi žaidimo variantai  kaskart leidžia “Agricola”‘oje atrasti vis kažką naujo.

“Agricola” tikrai rasite “Galvosūkio pasaulio” parduotuvėse visoje Lietuvoje.

Stratego istorija prasideda dar praėjusio amžiaus pačioje pradžioje, kai viena prancūzaitė, madmuazelė Hermance Edan, padavė paraišką patentui. Šio patento objektas buvo stalo žaidimas figūrėlėmis “L’attaque”. 1910 metais patentas buvo patvirtintas ir taip modernusis pasaulis gavo žaidimą, kuris nuo 1961-ųjų žinomas “Stratego” vardu.

“Stratego” kovoja dvi armijos – mėlynųjų ir raudonųjų. Armijas sudaro keturiasdešimt karinių vienetų. Dalis jų – pastatomi lentoje žaidimo pradžioje ir nejudinami iki jo pabaigos – tai vėliava bei bombos. Mobilieji kariniai vienetai suskirstyti į dešimt skirtingo pajėgumo rangų. Nuo Maršalo iki Skauto. Jie atitinka skaitines pajėgumo vertes nuo 10 iki 2, kur 2 – silpniausias pajėgumas. Specialusis karinis vienetas - šnipas (Jumbo leidimo, kurį bandžiau, atveju – šnipė). Žaidimo procesas – kaip šachmatuose – paeiliui perstatant figūras pasiekti pergalę. O pergalės pasiekimas “Stratego” – tai arba oponento vėliavos užgrobimas, arba mobiliujų oponento karinių vienetų sunaikinimas.

Visos mobiliosios figūrėlės turinčios pajėgumo rangą, gali judėti per vieną langelį keturiomis kryptimis (pirmyn, atgal, kairėn, dešinėn). Žaidėjo ėjimo metu jis gali perstatyti tik vieną figūrėlę (kaip šachamtuose). Išimtis yra skauto figūrėlė, kuri ir gali judėti peršokdama laisvus langelius, ir atlikus perstatymo veiksmą gali iš karto ir atakuoti.

Tačiau “Stratego”, kitaip nei šachmatai, turi vieną minėtiną smulkmeną – žaidimo pradžioje pagal žaidėjo pasirenkamą strategiją sustatytos figūrėlės, kurių viena pusė yra vienoda, ir tik kitoje pavaizduotas rangas, yra atsuktos taip, kad konkrečios figūrėlės rango oponentas nemato, taip sukuriant savotiška “Fog of war”. Rangą galima sužinoti tik atakos metu. Ataka yra ėjimas – toks pat kaip ir figūrėlės perstatymas. Jos metu galima atakuoti šalia tavo figūrėlės stovinčią priešininko figūrėlę (atakuoti diagonaliai negalima). Atakos metu sunaikinama ta figūrėlė, kurios rangas žemesnis. Jei rangai vienodi, abi figūrėlės pašalinamos nuo žaidimo lentos. Ataką išgyvenusi figūrėlė, atsukama į pradinę padėti – jos rangas oponentui vėl tampa nematomas.

Iki šio momento lyg ir paprasta, bet - šnipo figūrėlė yra pati silpniausia ir ją atakos metu gali sunaikinti bet kuris karinis vienetas, tačiau jei šnipas atakuoja maršalą (aukščiausio rango karinį vienetą), jis jį sunaikina. Bombų paskirtis žaidime – apsaugoti vėliavą. Bombos sunaikina bet kurį jas atakuojantį karinį vienetą, išskyrus 3 rangą turinčius minininkus. Vėliava užgrobti gali bet kuris judantis karinis vienetas. Tad žaidimas prasideda jau nuo to momento, kai žaidėjai pradeda dėliotis savo kariuomėnes žaidimo lentoje. Rango nežinomumo faktorius suteikia plačias galimybes blefuoti, nukreipti dėmesį ir natūraliai apgaudinėti bei užsiimti machinacijomis – tiesa, tiek, kiek leidžia taisyklės.

Žaidimas sužaidžiamas gan greitai. Tačiu kaip ir šachmatuose galimos ilgos partijos – viskas priklauso nuo žaidžiančiųjų ir jų požiūrio. “Stratego” turi visas savybes, apibūdinančias turnyro žaidimą. Įvairaus rango ir apimties “Stratego” čempionatai vykdomi visame pasaulyje. Žaidimas turi ir kompiuterinį atitikmenį. Mano asmenine nuomone, žaidimas gali būti lengvai suprantama alternatyva nenorintiems ar prisibijantiems žengti į sudėtingą šachmatų pasaulį. Tuo pačiu tai gali būti ir paskatinimas pasidomėti šachmatais.

“Stratego” Lietuvoje tikrai parduoda hobby games tinklas “Galvosūkių pasaulis”. Tačiau tikriausiai užsisakyti galima ir kituose specialiuotuose parduotuvėse.

Žaidimo tikslas – surinkti kuo daugiau pergalės taškų, kurie gaunami statant gamybinius ir specialiuosius pastatus. Resursai pastatų statybai gaunami parduodant gaminamas prekes, kurių kainos keičiasi kiekvieną ratą. Iš esmės kelias į pergalę – tinkamas vaidmenų pasirinkimas tinkamu laiku ir tinkamas įgijamų privilegijų panaudojimas. Žaidimas pakankamai dinamiškas, nes kiekvieno žaidėjo ėjimo metu, atitinkamus ėjimus atlieka ir kiti žaidėjai.

Specialieji pastatai suteikia papildomų privilegijų prie turimų, tad galiausiai apsistačius įvairiais pastatais, tam tikrų ėjimų metu galima atlikti savotiškus combo – privilegiju rinkinius, ir tokiu būdu tam tikri veiksmai, pavyzdžiui pastato statyba, gali nieko nekainuoti. Žaidime yra atsitiktinumo faktorius – tai visų pirma traukiamos naujos kortos, be to kaskart kintančios prekių kainos. Jo įtaka galutinei žaidėjo pergalei yra dalinė. Didesnį pranašumą suteikia kortų reikšmių ir panaudojimo galimybių žinojimas bei tu žinių pritaikymas renkantis ir išpildant roles. Naujoko sėkmė sunkiai įmanoma, nebent prie stalo – visi naujokai:)

Nors ir kortų žaidimas, žaidžiant keturiese vistik reikės kiek didesnio stalo – na tokio vidutiniško stalo – mažiuko metras-ant-metro -neužteks. Dviese gi galima išsiversti ir kuklesnėmis priemonėmis – žaisti kad ir kelionės traukiniu metu.

Žaidimo minusas – savybė, kai artėjant į žaidimo pabaigą (vienas iš žaidėjų pastato 12 pastatų) gan aiškiai matosi lyderiai ir autsaideriai. Tai, tiek vienai, tiek kitai grupei, mažina motyvaciją. Jeigu jau turite “Puerto Rico”, “San Juan’o” nerekomenduočiau. Geriau siūlyčiau pasirinkti panašaus modelio pigesnį kortų žaidimą “Citadels”.

Visus šiuos tris žaidimus galima įsigyti Lietuvos hobbyshop’uose.

Taigi, lapkričio 29 dieną nuo 11 iki 17 valandos prie D6 stalų Vilniuje kviečiamas kiekvienas žaidimų mėgėjas. You can try, before you buy. Kaip rasti parduotuvę ir pilną žaidimų sąrašą rasite čia.

Atrodo, kad stalo žaidimai po truputį atranda savo pirkėją. Be D6, turime dar porą prekybos vietų – tai savo asortimentą praplėtęs Galvosūkių pasaulis, bei Panoramos P/C duris atvėręs naujokas HobbyPro. Džiugu.

ŽPat.

“Acquire” yra didžiausio pasisekimo sulaukęs žaidimų kūrėjo Sid’o Sackson’o tvarinys. Tai originalus verslo/investavimo žaidimas, kurio tikslas – kuriant ir plečiant viešbučiu tinklus, juos jungiant, bei manipuliuojant šių tinklų akcijomis, susikrauti didžiausią turtą.

Žaidimą gali žaisti nuo 3 iki 6 žaidėjų. Žaidimo eiga vyksta paeiliui atliekant tam tikrus veiksmus. Čia nėra kauliukų ar figūrėlių, kuriomis keliaujama po žaidimo lauką. Pats žaidimo laukas, tai kvadratėliais suskirstyta lenta, kurios kiekvienas plotelis turi pavadinimą iš skaičiaus ir raidės (na kaip žemėlapio koordinatės). Burtų traukimo būdu žaidėjai traukia iš maišelio kvadratėlius, turinčius savo simbolinius atitikmenis lentoje. Savo ėjimo metu žaidėjas gali padėti vieną iš savo turimų kvadratėlių ant žaidimo lentos, taip užimdamas žaidimo langelį iki žaidimo pabaigos. Jei langelis padedamas šalia jau užimto langelio tai du sujungti kvadratėliai virsta viešbučių tinklu ir jį įkūręs žaidėjas gauna to tinklo akcijų. Atlikęs langelio užėmimo veiksmą, žaidėjas gali pirkti ar parduoti savo turimas akcijas. Prieš baigiant ėjimą, žaidėjas ištraukia naują kvadratėlį iš burtų maišelio, taip atstatydamas pradinį turimų kvadratėlių skaičių.

Žaidimo lenta, pinigėliai bei akcijų kortelės. Tai naujausias – 2008-ųjų Acquire leidimas…

Pats įdomumas žaidime prasideda tada, kai visi viešbučių tinklai jau įkurti (maksimalus skaičius – 6). Tada žaidėjai plečia egzistuojančius tinklus, taip didindami jų akcijų vertę. Jei žaidimo lentoje vieną tinklą nuo kito skiria vienas langelis ir žaidėjas užima tą langelį, įvyksta viešbučių tinklų susijungimas ir mažesnis yra prarijamas didesnio. Mažojo tinklo akcininkai gali rinktis ką daryti su turimomis akcijomis – ar santykiu 2:1 keisti į didžiojo tinklo akcijas, ar jas parduoti rinkos kaina, ar pasilikti, tikintis kad tinklas atsikurs jau kitoje vietoje. Didžiojo tinklo savininkai susijungimo metu gauna finansinius bonusus, priklausomai nuo to, kokia jų akcijų šiame tinkle dalis.

Žaidimas baigiasi, kai vienas iš tinklų pasiekia 41 langelio dydį, ar kai visi viešbučių tinklai įgauna neliečiamybę – išauga virš 11 langelių ploto.

Pirmasis Acquire leidimas 1962-aisiais by Avalon Hill.

Suprantu, kad mano paporinimai apie žaidimo procesa šiek tiek neaiškūs. Užtenka vieno žaidimo, kad žaidėjai suprasti taisykles bei žaidimo procesus ir nuo sekančio žaidimo atsiranda didesnė intriga, nes žaidėjai pradeda žaisti rimtai – bando numatyti kelis ėjimus į priekį ir strateguoti. Tai nėra žaidimas vaikams – Acquire yra sudėtingesnio lygio nei Monopolis, ir man patinka daug labiau nei Monopolis. Sėkmė Acquire vaidina ne itin didelį vaidmenį – viską lemia žaidėjo įžvalga ir apsukrumas – o tai yra didelius pliusas žaidimui. Tad jei grupėje yra vienas patyręs žaidėjas bei krūva naujokų, pirmuoju bandymų naujokai jokių šansų laimėti praktiškai neturi.

Acquire rekomenduoju brandiems finansinių žaidimų mėgėjams, linkusiems kurti ir vykdyti strategijas. Šioje kategorijoje (business games) kol kas nežinau jokio kito populiaraus žaidimo, kuris būtų geresnis už Acquire. Sorry, monopolistai, bet Monopolis mane šiek tiek vimdo. Galbūt kad kažkada buvo vartotas per dideliais kiekiais.

Prieš galvodami apie žaidimo įsigijimą, galite pabandyti kompiuterinį Acquire variantą – Oil Baron – seną Windows platformos žaidimą, kuriame yra tam tikri taisyklių pakeitimai bei kalba eina ne apie viešbučius, o apie naftos kompanijas, bet pats žaidimo procesas – identiškas.

Acquire pirkau Vilniuje įsikūrusioje parduotuvėje D6. Kaina – 99Lt.

ŽPat.

Žaidimo lenta – regiono žemėlapis (priklausomai nuo turimos žaidimo versijos – JAV, Europa, Šveicarija ar Skandinavija) su miestais, kuriuos jungia traukinių bėgiai. Žaidimo tikslas – įsigyti geležinkelio atkarpas tarp miestų taip, kad susidėtų reikiamas maršrutas. Skamba nesuprantamai? Paaiškinsiu.

Žaidimo pradžioje žaidėjai gauna ribotą skaičių vagonėlių, bei pradines žaidimo kortas – kelis maršrutus bei keturias traukinių korteles. Maršrutų kortelėse nurodyta kuriuos miestus turite sujungti ir kiek taškų gausite jei tai padarysite. Žemėlapyje miestai sujungti įvairiaspalviais langeliais jų skaičius ir spalva nurodo kiek ir kokios spalvos traukinių kortelių jums reikės, norint užsitikrinti šią atkarpą. Tarkime jūs turite dvi juodas ir dvi oranžinines traukinių korteles bei kelis maršrutus, kurių vienas yra tarkim Njū Jorkas - Majamis. Siekdami įvykdyti maršrutą, jūs sumokate dvi juodas ar dvi oranžines traukinių korteles ir užsitikrinate atkarpą Njū Jorkas – Vašingtonas. Žaidimas vyksta tradicine tvarka – žaidėjai vykdo ėjimus paeiliui. Taip jūs siekiate įvykdyti visus savo turimus maršrutus, o jei juos įvykdote, pasiimate naujų. Laimi žaidėjas surinkęs daugiausiai taškų. Taškai skiriami už įvykdytus maršrutus, bei įsigytas atkarpas. Bonusiniai taškai skiriami ilgiausio maršruto savininkui.

Žaidimo mechanika remiasi atsitiktinumu bei žaidėjų interesų susikirtimu, tad varžymosi momentas žaidime egzistuoja ir tai suteikia jam cinkelio.

Ticket to Ride gali žaisti nuo 2 iki 5 žaidėjų. Ir nors dviejų žaidėjų žaidime tarpusavio konkurecija minimali, žaidimo įdomumas nuo to ypatingai nenukenčia.

Ticket to Ride galite rasti daugumoje žaislų parduotuvių bei prekybos centrų. Žaidimo kaina svyruoja apie 130-140 Lt. Tiesa, parduotuvėse rasite tikriausiai originaliąją Ticket to Ride versiją su Amerikos žemynu. “D6″ galite rasti europinį bei Šveicarijos variantus. Man teko žaisti originalųjį, o įsigijęs esu europinį (nes yra Vilnius!). Originalusis šiek tiek paprastesnis, o europietiškas turi papildomų taisyklių. Įdomūs abu, tad ir rekomenduoju abu.

Jei turite papildomų klausimų – klauskite komentaruose.

Jei norite lengvo ir nesudėtingo pasižaidimo, Carcassonne yra tikriausiai idealiausias pasirinkimas iš visų hitinių Europietiškų stalo žaidimų (“Alhambra”, “Settlers of Catan”, “Ticket to Ride”). Tai (surprise, surprise) Vokietijoje sukurtas žaidimas, laimėjęs nemažai apdovanojimų ir sulaukęs begalės praplėtimų. Trumpai papasakosiu apie lietuvių kalba išleistą originalų Carcassonne su mini praplėtimu upė (na kitaip nei ‘mini’ jo pavadinti neverta).

Esminė informacija

Žaidimas skirtas 2-5 žaidėjams – tradiciškai dviems jis bus kiek nuobodokas, o penki patirs didžiausią džiaugsmą. Žaidimas neturi pagrindinės lentos – čia ir visas linksmumas – patys žaidėjai procese tą lentą kuria, tad žaidimo inventorių sudaro nemaža krūvelė žemėlapio kortelių, penki skirtingų spalvų žaidimo figūrėlių komplektai ir rezultato fiksavimo lentelė.

Procesas

Žaidimas paremtas tiek sėkme, tiek tam tikru planavimu. Kiekvienas žaidėjas savo ėjimo metu traukia vieną žemėlapio kortelę ir kombinuoja ją prie jau esamų padėtų. Kortelės yra įvairių konfigūracijų ir vaizduoja skirtingus objektus – miestą su siena, kelią, vienuolyną ar kelis objektus vienoje kortelėje. Dėti kortelė prie kitos galima tik tuomet, kai jų kraštinių objektai sutampa – t.y. miestas prie miesto – kelias prie kelio. Padėjęs kortelę žaidėjas atlieka svarbiausią ejimo dalį – sprendimą kur statyti savo turimas žaidimo figūrėles. Tai svarbu todėl, kad butent tai lemia žaidėjo surenkamų taškų kiekį. Besipildydama žaidimo lenta formuoja struktūras – užbaigtus miestus ir kelius. Dėdamas figūrėlę ant ką tik įkomponuotos žemėlapio kortelės, žaidėjas renkasi kur jo figūrėlė stovės – ar ant kelio ar ant miesto ar ant lauko. Per ėjimą galima padėti tik vieną figūrėlę, tačiau galima jos ir nedėti, ne jų skaičius ribotas ir ne itin didelis.

Tikroji Carcassonne – Prancūzijos miestas-pilis, kuris ir nulemia žaidimo temą

Jei tam tikras objektas, žaidėjui padėjus žemėlapio kortelę, susiformuoja galutinai ir ant to objekto stovi žaidėjo figūrėlė, žaidėjas užsirašo atitinkamą taškų skaičių ir gali figūrėlę nusiimti bei panaudoti jau kitame ėjime. Taškų skaičiavimo sistemos neaiškinsiu – viskas aiškiai išdėstyta taisyklėse.

Jei figūrėlę pastatėte ant lauko, tai ji nebus pajudinama iki pat žaidimo pabaigos (kai nebelieka nepanaudotų žemėlapio kortelių), kuomet bus skaičiuojami taškai už lauką.

Gal visa ši rašliava atrodo komplikuotai, bet taip tikrai nėra – schema paprasta – dedi kortelę, ir sprendi ar dėti ant jos figūrėlę ar ne, ir ant kurios konkrečiai vietos dėti (kelias, laukas, miestas, vienuolynas), ir taip visi žaidėjai daro paeiliui, kol baigiasi žemėlapio kortelės. Galiausiai skaičiuojami taškai.

Nuomonė

Jei atvirai, Carcassonne man pasirodė kiek nuobodokas. Bet tai tikriausiai didžia dalimi nulemta patirtimi su kitais žaidimais, kurie savo gilumu pranoksta CC. Tiems žmonėms, kurių informacija apie stalo žaidimus apsiriboja Monopoliu, Carcassonne gali tapti visai linksmu laisvalaikio praleidimo būdu. Šiuo atveju svarbus žaidėjų skaičius, nes pvz. žaidžiant dviese žaidimas tampa visiška nuobodybe. Kitą vertus, Carcassonne turi begalę praplėtimų, kurie tikėtina pagilina ir praplečia žaidimą, tad galbūt mano nuomonė pasikeis išbandžius juos.

Didžiausias Carcassonne pliusas – didelis peržaidžiamumas – kaskart žaidimo lentą formuojate vis kitą, tad ir sprendimus priimsite vis kitokius.

Daugiau apie Carcassonne: http://www.boardgamegeek.com/game/822

Carcassonne kaina Lietuvoje apie 69 Lt, o D6 buvau užmatęs mega Carcassonne paketą už 159 Lt kuriame kartu buvo komplektuojami ir keli praplėtimai (trys ar daugiau).

Žpat.