Apžvalgininkas Tero Kuittinen akį traukiančia antrašte “PS Vita – didžiausias Sony rūpestis” padabintame straipsnyje prisijungia prie kone pusmetį giedančio analitikų ir ekspertų choro, kurio repertuarą sudaro įvairūs “Amžiną atilsį mirštantiems” koveriai. Kaip galima giedoti kitaip, kai “antrieji skaičiai” byloja, kad per antrąją savaitę buvo parduota tik 72 tūkstančiai PS Vita rankinukų – t.y. daugau nei 30 tūkstančių mažiau nei senojo PSP, šiek tiek mažiau nei antikvarinio PS3 ir šešis kartus mažiau nei Nintendo 3DS(480.000 tūkstančių vienetų per savaitę). Aišku, NeoGaf troliai sako, kad Sony rankinukai niekada nebuvo stiprūs savo gimtinėje, kad pinigėliai pabirs, kai Vita atkeliaus į Vakarų rinkas. Ponas Kuittinen’as gi sako, kad Vitai Vakaruose bus sunku, nes 250 dolerių kaina(UK – 250 svarų) už pliką modelį, bei papildomai po 50 dolerių už kiekvieną žaidimą yra  mažų mažiausiai nesąmonė vieno dolerio žaidimų pasaulyje. Jis prognozuoja, kad Sony turės nupjauti nuo PS Vitos kainos 20 proc – ėjimas, kuris pasiteisino su 3DS, kai raudoname minuse kharakiri besidarantis Nintendo prezidentas Satoru Iwata sumažino buksavusio rankinuko kainą iki gėdingos ribos didžia dalimi todėl, kad platforma neturėjo gerų žaidimų.

Uncharted yra stipriausias Vita koziris

PS Vita žaidimų turi, tačiau jų vistiek per mažai, kad rankinukas apeliuotų į platų žaidėjų ratą. Nintendo įrodė žaidimų svarbą naujos įrangos pardavimams, švenčių sezone smogdama smagiai – “Super Mario 3D Land” ir “Mario Kart 7″ bei juokinga 3DS kaina pavertė rankinuką vertinga dovana už prieinamą kainą keliems milijonams žaidėjų visame pasaulyje. Tero iš Forbes, nesumenkindamas iš purvo besikeliančios Nintendo spėja, kad iki 2015-ųjų visame pasaulyje bus parduota ne mažiau nei 20 milijonų šio rankinuko vienetų ir tuomet… tuomet viskas, o Vitai šiame scenarijuje atiteks statisto vaidmuo, nebent, kaip juokauja troliai iš NeoGaf – konsolės kaina bus 50 JAV dolerių, o žaidimų – 10, bet ir tuomet – viskas, nes touchscreen’inių andropad’inių klonų armija yra per didelė, kad jai kas galėtų pasipriešinti.

Bendradarbiaudama su kino studija “Dreamworks” ir žaidimų leidėju “THQ”, “Halfbrick” spalio 20 dieną išleis specialią žaidimo versiją “Fruit Ninja: Puss in Boots”, skirtą iš “Šreko” filmų serijos išsuktam produktui, animaciniam filmui “Puss in Boots”. Mėnesio pabaigoje pasirodysiantis filmas pasakos vieno iš “Šreko” herojų – Batuoto Katino nuotykius. Ar speciali “Fruit Ninja” versija turės bent kokį sąlytį su filmu? Tik tai, kad Batuotas Katinas puikiai valdo savo miniatiūrinę špagą(rapyrą?), kuri ypač tinkama pagrindiniam užsiėmimui žaidime – vaisių pjaustymui.

YouTube -

Verta paminėti, kad “Fruit Ninja” prieinamas ne tik įrenginiuose su liečiamu ekranu – prieš kelis mėnesius žaidimo adaptacija Xbox Kinect sensoriui pasirodė ir Xbox Live serviso parduotuvėje.

p.s. Tendencija įdomi – nesivaikydamas iliuzijų ir nemaitindamas B kategorijos žaidimų kūrėjų Holivudas promo tikslais ima žinomus žaidimus/serijas, kas tikriausiai yra pigiau nei teminio “tiesiai į nukainotų žaidimų dėžę” žaidimo kūrimas nuo nulio. Svarbiausia, kad Holivudas pasirinktų taikliai kaip šiuo atveju, o ne ieškotų vienos nakties nuotykių su absurdiškais rezultatais, tokiais kaip “The Smurfs Dance Party”.

Užbėgti įvykiams už akių privertė šiandien per GDC aplankytas „Sony Computer Entertainment Europe“ pranešimas, kurio metu buvo kalbama apie „PlayStation Vita“ SDK įrankius ir devkit‘ą. Iš esmės pranešimas krypo ta linkme kuria ir tikėjausi, kad jis turi pakrypti, nes kaip teisingai pastebi Patarėjas „Sony nebeturi kur daugiau trauktis“.

Rezultatas — supaprastintas „Vita developer“ statuso suteikimas, nemokamas SDK, kartu su PhyreEngine (PS3, PSP, PS Vita, PC) varikliuku ir jo „source“ kodu. Pats devkit‘as, nors ir būdamas identiškų formų kaip ir retail versija, bus aprūpintas papildomomis jungtimis paprastam sujungimui su PC, turės HDMI išvęsti. Už devkitą kūrėjai turės pakloti 1900EUR ir nors tai gali pasirodyti dideli pinigai, tai yra juokinga suma lyginant su 7 kartus brangesniu PSP devkit‘u.

Likęs pranešimo laikas buvo skirtas teiginiams, kad tapti „Sony“ kūrėju yra labai paprasta, po to šie teiginiai buvo pakartoti ir dar sykį atpasakoti kitais žodžiais, kad visiems būtų aišku. Nesvarbu kokio dydžio kompanija, nesvarbu kiek joje dirba žmonių ir kokių apimčių kūriamas žaidimas — visi gali tapti oficialiais „Sony“ kūrėjais. Tai nereiškia visiško atvirumo, bet tai maži žingsneliai optimalaus balanso link. Grandinėlėje likusi dviguba „Sony“ patikra garantuos, kad parduotuvė nebus užversta pusiau veikiančiu „shovelware‘u“, bent jau vertinant žaidimus per techninę prizmę. Nevienareikšmiškai buvo pabrėžta ir tai, kad dizaino dokumentuose įdomiai atrodančių projektų autoriai, o taip pat kompanijos turinčios leidėją šiuos procesus įveiks greičiau. Įdomu ir tai, kad „Sony“ deklaruoja ir visišką atvirumą indie atžvilgiu, self–publishing įmanomas, o išskirtinai tik „Vita“ leidžiamų žaidimų autoriai papildomai gali tikėtis didesnės „Sony“ paramos. Kūrėjams taip pat suteikiama visiška laisvė planuojant būsimo žaidimo kainodarą ir leidimo datą. Neamtemata galimybė siūlyti rinkai „freemium“ žaidimus.

Kaip pagrindiniai kuriamų SDK įrankių atnaujinimas buvo paminėtas darbo su jais paprastumas. Pranešimą skaitęs George Bain pasakojo, kad jam teko dirbti su visų kartų PS SDK ir šis kaip diena ir naktis skiriasi nuo visko ką kūrėjai matė iki šiol. Kaip pagrindinė šio skirtumo priežastis, buvo paminėtas antrųjų ir trečiųjų šalių indėlis teikiant pastabas ir pageidavimus kūrimo procese.

Naujieji įrankiai bus visiškai pritaikyti praturtintos realybės pritaikymui žaidimų kūrimui, tam reikalui iš esmės skirta ir konsolėje montuojama kamera, kuri neblizgės jei ją kas sugalvotų naudoti pagal tiesioginę paskirtį.

Galiausiai kalba pakrypo į xDev ir pubfund programas kurioms Sony šiemet skiria 20 milijonų JAV dolerių. Tai programos skirtos kūrėjų rėmimui, tačiau buvo pabrėžta, kad paramos gavimo kriterijai gan griežti. Kuriamas projektas turi būti tikrai išskirtinis, mat pagal šias programas leidžiami žaidimai testuojami ir aprobuojami ne regiono, o pasauliniu mąstu. Kitaip tariant, šios paramos gavėjai, kartu su finansine injekcija užtikrina sau ir galimybę startuoti visuose regionuose.

Pranešimą vainikavo detalus PSN savybių pristatymas, o taip pat patvirtinimas, kad „cloud saving“, „Cross platform play“ ir kitos šiai dienai jau esančios, bet menkai išnaudojamos platformos savybės veiks ir su „Vita“.

Klausimams skirtas laikas, tradiciškai virto „to ką kažkas pramiegojo“ pakartojimu, bet vienas klausimas vis tik pasėjo nejaukią tylą salėje. Greta mūsų sėdėjęs žmogelis paklausė ar „Sony“ priims paraiškas vadinamųjų apps‘ų kūrimui. George‘as gan ilgai galvojo ką atsakyti ir apsiribojo atsakymu, kad negali pasakyti nieko konkretaus, tik tiek, kad jo padalinys jų tikrai nepriims.  Vienok jis nenuslėpė, kad pati apps‘ų idėja yra svarstoma ir daugiau apie ją bus kalbama artimu metu. Tikiuosi tai nebuvo užuomina į beveik tuo pat metu anonsuotas „skype“, „facebook“, „forsksquare“ ir „twitter“ aplikacijas, o pati platforma sulauks programėlių kurių yra verta.

Pranešimas buvo techniškai sausokas, bet man susidarė įspūdis, kad užuot žengusi didelį ir gal kiek neapdairų žingsnį, „Sony“ ketina jį išdalinti į aibę mažesnių žingsnelių kuriuos galėtų žengti sau patinkančia kryptimi. Žvelgiant per „core“ žaidimų prizmę tai teisingas sprendimas, bet kaip šiandien madinga sakyti, kyla abejonių ar toks sprendimas priimtas ne per vėlai?

“Monochrome Racing” šios savybės, cinkelio rolę vaidiną spalva, kuri anot kūrėjų yra pats svarbiausias elementas žaidimo pasaulyje – “spalva yra kuras, spalva yra greitis, spalva duoda galios ir padaro tave nugalėtoju”. Ar už šio sakinio slypi kažkas giliau, bus galima sužinoti tik pačiupinėjus patį žaidimą, jam pasirodžius rugpjūčio mėnesį Wii Ware bei PSP Minis servisuose, atitinkamai Nintedo Wii bei Sony PSP platformoms.

“Nordcurrent” žada dideles ir agresyvias automobilių tobulinimo galimybes, milžinišką kiekį trasų ir dinamišką žaidimo mechaniką. Vienas dalykas, kuris kliūna tai ganėtinai silpnas žaidimo grafinis apipavidalinimas, tarsi gražinantis dešimčia metų atgal, kai niekas nemokėjo piešti kompiuteriais, o tie kurie mokėjo, nemokėjo piešti.

Bet kuriuo atveju, džiaugiamės nauju lietuvių žaidimu ir linkime komercinės sėkmės.

http://www.nordcurrent.com/games/monochrome-racing.html

Demonstracijos metu buvo žaidžiamas Uncharted 2, tačiau tarp paminėtų žaidimų buvo Little Big Planet, Lost Planet ir aišku Call of Duty. Aišku, visi kaip įprasta tokiems renginiams kalba apie naujas galimybes ir naujus žaidimų tipus. Didžiausias šio dalyko katalizatorius – touchpad’as įrenginio ekranui priešingoje pusėje. Paprastą jo paskirties demonstraciją atliko Tecmo Koei atstovas, rodydamas kaip galima žymėtis kelis taikinius vienu metu, žaidžiant “Dynasty Warriors”.

Neaišku, kokiu formatu bus pardavinėjami NGP žaidimai. PSP Go atveju skaitmeninis platinimas ne itin pasiteisino, tad specialistai spėja, kad tikėtina ir fizinė žaidimų prekyba. Pirmi žaidėjų komentarai ne tokie optimistiniai, kokių gali tikėtis Sony. Visiems patinka, kad įrenginys galingas ir technologiškai progresyvus, tačiau yra dalis, kurią neramina lietimui jautrių komponentų paskirtis, įrenginio dydis. Tradiciškai prasideda ir karas 3DS vs NGP, bei prognozės, kuris įrenginys kurį “nuneš” nuo paviršiaus ir ištaškys į visas keturias pasaulio šalis.

NGP taip pat turi giroskopą ir integruotą GPS, pirmojo paskirtis – papildomos galimybės valdymui, antrojo – žaidėjų paieška multiplayer patirčiai. Tikėtina, kad NGP bus galima naudoti ir kaip navigacijos prietaisą. Nei kaina, nei pasirodymo data rašant šį įrašą dar nebuvo paskelbta/atskleista. Pasirodžius šiai informacijai – papildysiu. Tikėkimės, kad galėsime išbandyti šį naują Sony bandymą griebti rankinukų rinką už kiaušų 2011-ųjų Gamescom’e rugpjūtį. Tikėkimės, kad nebus super slaptai, kaip buvo su Nintendo 3DS pernai.

Žaidimas tikrai beprotiškai įtraukiantis. Tai tikriausiai daugiausiai mano laiko ir iPhone baterijos energijos surijęs žaidimas. “Game Dev Story” yra realaus laiko strategija, tačiau čia, kaip ir kokioje ėjimais paremtoje civilizacijoje, atsiranda besaikis “one more turn” poreikis, tik čia jis pasireiškia “one more shipped title”(dar vieno išleisto žaidimo) pavidalu.

Izometriniame 8-bitų grafikos pasaulyje jums duodamas nedidukas ofisas su sekretore ir dviem darbuotojais su “video žaidimai žaliems” diplomu , o į naujos įmonės sąskaitą įmetama pusė milijono žalių. And THE GAME IS ON!

Aišku, pradžia visada būna sunkoka – pinigų mažai, darbuotojai tik daugmaž įsivaizduoja kaip galima sukurti adventure’ą apie nindzes(neminint šaudyklės apie maratoną), kritikai yra negailestingi, o fanai nekantrūs. Tačiau nudirbus keletą smulkių darbelių trečioms šalims, patobulinus darbuotojus, bei pasamdžius papildomos darbo jėgos, kompanija įsisiūbuoja gan greitai. Kartu su profesiniu tobulėjimu atrakinami nauji žaidimų žanrai ir temos, o konsolių gamintojai išleidžia vis naujus ir naujus žaidimų įrenginius, nuolat kovojančius dėl augančios rinkos.

Eilinė diena ofise ir eilinio žaidimo kūrimo procesas... Jade Raymond, greičiau judink užpakaliuką į savo darbo vietą, "Need to Shit" turi būti tobulas. DIRBAM! DIRBAM! DIRBAM!

Darbuotojai žaidime atstovauja visą spektrą žaidimų industrijos profesijų – pradedant programuotojais, garso inžinieriais, scenaristais ir baigiant prodiuseriais, direktoriais, programišiais ir kompiuterinės įrangos inžinieriais. Pastarieji turi sugebėjimą kurti išskirtinę jūsų kompanijos vardo konsolę, kas tam tikra prasme yra super(SEGA), o kita – nelabai(3DO). Darbuotojų “kietumą” nulemia keturis parametrai, kuriuos galima tobulinti kasdieniniais užsiėmimais, tokiais kaip joga, muziejų lankymu, anime žiūrėjimu, ar kelionėmis į draugiškas respublikas. Visi šie užsiėmimai patuština kompanijos sąskaitą, tačiau pakelia vieną ar kelis iš šių parametrų: programavimą, rašymą, grafikos kūrimą, garso komponavimą. Taip pat darbuotojų įgūdžius galima kelti ir keliant jų lygį. Šiai operacijai naudojami tyrimų taškai, kuriuos gaunate iš praktikos – t.y. žaidimų kūrimo.

Kartkartėmis į jūsų ofisą užsuks prekybos agentas ir pasiūlys tokių šaunių dalykų kaip “Dead Bull”(atstato darbuotojų energiją, kas yra labai svarbu tomis akimirkomis, kai artėja deadline’ai) ar tyrimų taškų keitimo sistemos, kurios suteikia galimybę dalį sukauptų tyrimo taškų išleisti kuriamo žaidimo parametrų pakelimui.

Žaidimo gerumą nulemia jo suteikiama pramoga, kūrybiškumas, grafika ir garso takelis. Visi šie parametrai turi vertinę išraišką, kurios dydis tiesiogiai proporcingas vėlesniems kritikų įvertinimams ir finansinei žaidimo sėkmei. Prieš pradedant kurti naują žaidimą pasirenkamas žanras ir tematika, bei dalykai į kuriuos bus kreipiamas dėmesys kūrimo metu – pvz. kiek įvairus bus žaidimo pasaulis, kiek realistiškas, patrauklus ar paprastas bus žaidimas.

Aš kuriu labai nesveikus MMORPG. tokius nesveikus, kad jų tęsiniai pasirodo tais pačiais metais kaip ir pirmas žaidimas.

“Game Dev Story” yra periodiniai ir atsitiktiniai įvykiai: žaidimų parodos, apdovanojimai, netikėti elektros dingimai ofise, teigiami bei neigiami fanų ar žiniasklaidos atsiliepimai. Dalis jų nulemia kiek plėsis ar trauksis jūsų fanklubas, kiti sutrikdo žaidimo kūrimo procesą ir potencialų hitą numušti iki vidutinioko.

Sėkmingiems žaidimams galima kurti tęsinius, o reklamos pagalba skleisti žinią ne tik apie kuriamus žaidimus, bet ir pačią kompaniją bei taip didinti savo fanų, kurių skaičius tiesiogiai atsiliepia žaidimų pardavimams, gretas.

“Game Dev Story” įgarsintas nostalgiją sukeliančia 8 bitų eros žaidimų muzika ir garso efektais, kurie labai skaniai dera prie žaidimo grafikos stiliaus.

“Kairosoft” savo debiutą iTunes Apps parduotuvėje turėtų vertinti kaip itin pavykusį. Jie ne tik sukūrė patrauklų ir kokybišką produktą, bet ir patraukė visos industrijos dėmesį savo paprasta ir labai teisingai išpildyta idėja. “Game Dev Story” paprasčiausiai nepalieka abejingu nė vieno, kuris yra kiek giliau žvilgtelėjęs į tą triušio urvą, vadinama žaidimų idustrija. Nors tai ir labai nišinis projektas, tačiau šiuolaikinių virtualių socialinių saitų pagalba pasiekiantis dabar itin madingų geek’ų mases ir jas nuginkluojančiai apžavintis. Tai strategija tarsi nužengusi iš tycoon žadimų aukso laikų, kai mane džiugino tokie puikūs žaidimai kaip “Pizza Tycoon” ar “Transport Tycoon”. “Game Dev Story” nėra tiek didelis, tačiau jis yra tiek pat įtraukiantis.

Galiu susižerti visus įmanomus mažesnio kalibro apdovanojimus, bet galiausiai Grand Prix iš panosės nuneša legendinis "Street Cleaner II"

Kai topuose karaliauja monotoniškas “Angry Birds” ir jo variacijos, norisi kažko naujai seno – su doze sveiko humoro, trupučiu satyros ir žiupsneliu fantaziją skatinančių silikono dulkiu. Ne paskutinėje vietoje yra ir galimybė kurti penktą lenktynių simuliatoriaus “Need to Shit” dalį, bei juokiantis į veidą kritikams, parduoti ją milijonams.

P.

Maža to – jie pažadėjo, kad tas žaidimas iš rinkinio, kuris bus žaidžiamas dažniausiai, transformuosis į One Week Project – t.y. jie paims tą žaidimą ir prie jo pasėdės septynias dienas -suvartos septyniskart daugiau gėrimų ir angliavandenių, galbūt į rutiną įmes ir kelias picas(siekiant kompensuoti keturių papildomų kūrėjų trūkumą), bei pristatys ultimatyvią žaidėjų išrinkto žaidimo versiją, kuri tikriausiai jau bus mokama(na, jie to nemini, bet tai būtų pateisinamas sprendimas).

“One Day Project” AppStore startavo rugsėjo pradžioje ir per daugiau nei mėnesį trunkančią jo odisėją jau sudomino virš tūkstančio žaidėjų, kurie savo kasualiniais pamaigymais “balsavo” už vieną iš trijų – “Bear USA”, “Bubble Jamaica” ir “Cosmos Force” žaidimų juos žaisdami.

Šią akimirka ne itin didele persvara pirmauja “Bear USA”, kuris visomis prasmėmis yra geriausias paketo žaidimas, nes derinamas su skambančia lotynų amerikos muzika(beje, jau skambėjusia 2001-ųjų metų PC žaidime “Tropico”), savo mechaniškai primityviu geimplėjumi įveda į savotišką transą. “Bear USA” tema leidžia daryti prielaidą, kad ne viskas buvo daroma tik su alaus ir ledų pagalba – kaip gi kitaip traktuoti pliušinį meškiuką sėdintį vidurį pievos ir atakuojamą jo suzombėjusių gentainių, kurie, žaidėjo paliesti, sprogsta į paralono dalelių lietų ir pavirsta gėlyte? Atsiųstame pranešime, “Tiny White Tribe” atstovas Lukas minėjo, kad TWT orientuojasi į vakarų rinką – ir tai persiduoda tokiose “Bear USA” detalėse kaip pavadinime, bei JAV vėliavos fragmento skarele ant pagrindinio herojaus – meškiuko galvos. Dar daugiau vakarietiško gyvenimo fobijų perteikia meškiukų zombių susisprogdinimo aktas, pastariesiems priartėjus prie herojaus. Trumpai kalbant – “Bear USA” yra kaip trumpas užmušantis eilėraštis, tarp kurio eilučių atsiveria erdvės interpretacijoms prie alaus ir redbull kokteilio.

Kiti paketo žaidimai silpnesni. “Cosmos Force” naudoja iPhone akselometrą, kurio pagalba jums reikia valdyti ateivio kosminį laivą ir išvengiant asteroidų ir kosminių šiukšlių, užtikrinti saugią ateivio kelionę namo. Žaidimas ypatingai lag’ina ir nėra itin įdomus savaime, tad mažas peržaidimų skaičius nestebina. “Bubble Jamaica” savo mechanika primena “Bear USA”, tačiau žaidimo elementai jame išreikšti silpniau. Tai savotiška rastamaniška klasikinio “Asteroids” versija, kurioje ekrano lietimu turite sprogdinti muilo burbulus. Tik tiek – TAP TAP TAP TAP – viską kas juda ir panašu į muilo burbulą.

Žaidimai pasižymi neblogu grafiniu apipavidalinimu(kas nebūdinga lietuviškiems iPhone žaidimams) ir girdėtu(sąsajos su “Tropico” tikrai tam tikra dalimi užmušė projekto originalumą), tačiau tikrai geru garso takeliu. Belieka tik laukti, kol TWT(ar Joystick Ninjas) imsis savaitinio projekto ir tikėtis, kad jie išspaus pakankamai vaško iš “Bear USA”.

“One Day Project” galite parsisiųsti iš iTunes.
Plačiau apie projektą – oficialiame puslapyje.

P.

Yra tikimybė, kad šias eilutes skaitys ir patys žaidimo kūrėjai, tad išskirtinai jiems siūlau pasiruošti mano karčių žodžių atakai “101-in-1 games” adresu. Dar senais gerais nelegalių NES’ų ir jų geltonų diskečių laikais ant pastarųjų buvo kepamos gigantiškų skaičių antraštės – “100 in 1″, “999 in 1″ ar net “9999 in 1″. Ir tai nebuvo to meto technologijų stebuklas, nes visą “9999 in 1″ biblioteką sudarė “Battle City”, “Duck Hunt”, “Lode Runner” ir tūkstančiai jų modifikacijų, minimaliai besiskiriančių viena nuo kitos. Atrodo taip, lyg “Nordcurrent” norėtų mus gražinti į tuos legendinius laikus, kai pasaulis buvo spalvotas, gražus, Kokakola dieviškai skani, o gyvenimas lengvas ir kupinas įspūdžių. Tai tarsi patvirtina ir kiti “Nordcurrent” žaidimų bibliotekos perlai – “101-in-1 Megamix Sports”, “5 Arcade Gems”. Tiesa, Nordcurrent neapgaudinėja – “101-in-1 games” rinkinys tikrai turi 101 skirtingą žaidimą, tačiau vertinant kokybe, nuo geltonųjų diskečių filosofijos pažengta nebuvo.

Skausmas ir ašaros prasideda jau nuo pirmojo žaidimo - "Kostmoso krepšinio"

Matote – pirmąsyk įsijungus aplikaciją, žaisti galima tik keletą žaidimų – kitus reikia atrakinti taškais, gautais už prieinamų žaidimų perėjimą. “101-in1 games” labai sėkmingai išnaudoja šiuolaikinį žaidimų kūrėjų psichologinio žaidėjo manipuliavimo modelį, kai pastarojo veiksmai konkrečioje žaidimo aplinkoje(žaidimas) yra motyvuojami prizais, kuriuos jis galbūt atrakins pasistengęs. Tai yra – čia vėl prievartaujama prigimtinė žaismo prasmė – džiaugsmas iš proceso, o ne iš apdovanojimo už procesą, nes stengdamiesi dėl phat loot mes, žaidėjai, tiesiog esame Pavlovo šunys ar Kuklačiovo katės – “Aš pavaikščiosiu ant priekinių letenų, jei man duosi ta sumautą cukraus gabalėlį”.

Tad kalbant trumpai – aš pražaidžiau tiek, kad atrakinau devyniasdešimt “101-in-1 games” žaidimų, ir vienodai nekenčiau kiekvienos žaidimo minutės, išskyrus tas akimirkas, kai paspausdavau “Yes” po klausimu “Are you sure you want to unlock this game?” ir atrakindavau dar vieną. Nes visas “101-in-1 games” kratinys – tai tarsi nepavykę ar ne iki galo atlikti pratimai iš kokio “Jaunojo žaidimų kūrėjo” vadovėlio. Lyg “Nordcurrent” po “Shrek Carnival” bei “Ninja Cats” kepimo būtų nuvalę stalą ir iš surinktų trupinių būtų iškepę nevalgomą pagranduką. Mini žaidimai ne tik neišsiskiria kokiomis nors originaliomis mintimis, tačiau tuo pačiu ir rėkte rėkia, kad “mes esame Wii ar Nintendo DS žaidimų portas”, nes tam tikri žaidimai yra atviras žaidėjo kankinimas verčiant jį tap’inti iphone ekraną kaip redbulio prisigėrusiam geniui, ar tampyti tokius mažus objektus, kad braškėjo net mano “pianisto pirštų” sąnariai.

Bet gal “101-in-1″ orientuotas į vaikus? – jų maži pirštai ir jie nekelia didelių reikalavimų geimplėjui – hmmm… čia praverčia komentaras “Amazon” parduotuvėje prie “101-in-1 games megamix” žaidimo Nintendo DS rankinukui: “My 6 year old did not enjoy the games as much as I thought he would. I bought him Yoshi Island adventure – he’s enjoying that one!”

"Guitar hero" - Nordcurrent style

“101-in-1 games” žaidimų biblioteką sudaro paprasti galvosūkių ar arcade žaidimai, kuriuos jau esate šimtą kartų žaidę įvairiausiuose įrenginiuse, ar interneto naršyklėse – “Įmesk kamuolį į krepšį, stovintį mėnulyje”, “Sugauk žuvis, bet šiukštu negaudyk šiukšlių”, “Atskirk grūdus nuo pelų”, “Jūrų mūšis!”, “tipo Guitar Hero”(kuris bėje mane įtikino, kad Guitar Hero gerai žaistųsi ir be garso), “Nenumesk futbolo kamuolio ant žemės”(šitą, beje dariau kažkada Old Spice internetinei reklamai), “Sugaudyk muses” ir pan.

Problematiką visame tame matau taip – pats modelis, kai už ankstesnių žaidimų rezultatus atrakinami nauji žaidimai yra labai geras, tačiau tuomet reikia didelės mini žaidimų bibliotekos, kas yra gerai žvelgiant iš žaidėjo pozicijų, tačiau ne itin gerai – iš kūrėjo. Kai yra kiekybė, neretai nebelieka kokybės ir “101-in-1 games” yra geras to pavyzdys. Tik vienetai žaidimų yra malonūs žaisti – dauguma yra tik tam, kad būtų surinkti taškai kitų žaidimų atrakinimui, nors žaidimo džiaugsmo juose labai mažai. Taip pat – progresas visiškai nepersiduoda atrakinamame turinyje – žaidimų sąrašas atsitiktinis kaip ir patys žaidimai, kenčiantis nuo vidinio balanso ir didelės sėkmės įtakos žaidimo procesui. Man liko virš dešimt neatrakintų žaidimų, kurių kiekvienam atrakinti aš turėsiu surinkti po 1200000 taškų. Tai reiškia, kad aš turėsiu keliasdešimt kartų peržaidinėti jau žaistus žaidimus ir tai man negarantuos, kad naujai atrakinti “brangūs” žaidimai bus geresni nei tie, kuriuos jau atrakinau.

Tiesa, į stalčių įkišus neigiamus dalykus, “101-in-1 games” pasižymi pakankamai kokybišku ir vientisu grafiniu stiliumi, nors vartotojo sąsaja ir turi trūkumų – pagalbos mygtukas ne itin pastebimas, o tam tikrais atvejais meniu ar žaidimo meniu veikia lėtai, ar į veiksmus nesureaguoja iš karto. Dėl žaidimų kiekybės nukentėjo tam tikros animacijos – tiksliau animacijų norėtųsi daugiau ir įdomesnių – tam tikrais momentais vizualinė statika užmuša ir momentais ima atrodyti, kad apskritai jie galėjo nieko nepiešti – tik tris figūras – apskritimą, kvadratą bei trikampį ir parašyti “Paspauskite kvadratą 300 kartų per minutę”.

Liko tik patys brangiausi žaidimai, kurių atrakinimui neturiu nei noro, nei jėgų

Artojo nuomone Lietuvos gamedev’as yra tokios būklės, kad apie jį reikia kalbėti nuosaikiai. Aš gi manau, kad pasaulinio leidėjo statusą įgavęs kūrėjas su didele patirtimi srityje privalo gauti pagalių, jei savo darbais to nusipelno. Nenoriu nagrinėti verslo pusės – “Nordcurrent” verslininkai, ir jie žino kam kuria žaidimus, kas juos perka ir kiek pinigų jų pirkėjas suneša bei kokiu keliu reikia eiti, kad gyventum ir klestėtum. Mes gi žinome, kad mūsų skaitytojai nėra tie žmonės, kurie perka “Nordcurrent” žaidimus, tad didelės įtakos kompanijos finansiniams rezultatams ši apžvalga neturės.

“101-in-1 games” man buvo skausminga ir erzinanti patirtis. Žaidimo žaidime konceptas – įdomus, tačiau itin nublankstantis nekokybiškos kiekybės fone. iTunes app store tikriausiai rastumėte 202 nemokamus žaidimus, kurie suteiktų daugiau džiaugsmo nei “101-in-1 games”. “Nordcurrent” produktas čia kainuoja 2.39 euro, kas yra logiška kaina, kai perskaitai žaidimo pavadinimą, tačiau brangoka, kai susipažįsti su turiniu. Blogiausias ir mano itin nemėgstamas dalykas šiame žaidimų rinkinyje yra tai, kad manipuliuojama žaidėju – kai žaidi, nors nepatinka ir nemalonu, tačiau įsivaizduojamo apdovanojimo iliuzija verčia eiti “per skausmus”. Tai yra didžiausias šiuolaikinio gamedev pralaimėjimas, tačiau tuo pačiu didžiausia šiuolaikinės video žaidimų industrijos pergalė.

O pabaigai – aš tiesiog noriu vieno gero lietuviško žaidimo – gal ir nedidelio, tačiau gero, apie kurį norisi kalbėti ir didžiuotis. Kol kas tokio žaidimo neturime, tačiau blėstančios vilties akys vis dar žiūri į šiaurę…

“Colorbind” siūlo tris sunkumo lygius, išsamią statistiką ir pasiekimus. Žaidimas neturi muzikinio takelio, tad pageidaujamą žaidimo atmosferą galima susikurti savo asmeninio muzikos katalogo resursais – pasileidi “kosminio” ambiento – kokį Brian Eno, ir tiesi faktūrinio popieriaus kaspinėlius iPhone ekrane.

Nors telefone voliojasi “GTA: Chinatown Wars” ar “Civilization Revolution”, tačiau dažnai save pagaunu, kad telefono elemento energiją sudegina butent paprasti, casual žaidimukai – tokie kaip “Bookworm”, “Jewel Quest”, na o dabar ir “Colorbind”.

Kad būtų aiškiau – žaidimo procesą iliustruojantis pristatomasis “Colorbind” video klipas.

Colorbind kaina lietuviškame iTunes – 79 euro centai.
Tiesioginė nuoroda: http://itunes.apple.com/lt/app/colorbind/id356126423?mt=8

“KarmaStar” tai trijų žaidėjų žaidimas, apie kurį aš nieko nežinočiau, nesidomėčiau ir nekreipčiau dėmesio, jei ankstesnėje pastraipoje paminėtų titrų ketvirtoje eilutėje nefigūruotu Harvey Smith’o pavardė, to pačio, kuris dirbo su “Deus Ex” bei prodiusavo “Deus Ex: Invisible War” – vienu žodžiu jums nieko nesakanti pavardė:) Smith’as reklamavo šį iPhone žaidimą savo Twitteryje prieš pusmetį ar daugiau ir aš dar tada nusprendžiau, kad “kaip tik galėsiu, tai iš karto”.

Žaidimas – tarsi nužengęs iš stalo žaidimų pasaulio, nes labai paprastai galima būtų “nusipiešti” popierinį “KarmaStar” variantą ir turėti identišką patirtį, kokią siūlo žaidimo kūrėjai Majesco. Šiek tiek žinodamas žaidimų kūrimo eigos procesus, visiškai neabejoju, kad KarmaStar būtent ir prasidėjo nuo popierinio prototipo, šia įžvalga ir baigiu suplanuotą šiam įrašui beletristiką.

“KarmaStar” maksimaliai atsiskleidžia žaidžiant per Wi-Fi prieš kitus žmones. Vieno žaidėjo variante gi oponentus pakeičia dirbtinis intelektas, pateikiamas trimis išsilavinimo(sunkumo) lygiais. Žaidimas labai paprastas savo esme. Trys maži kosmonautai plevendami erdvėje praleidžia aštuonis gyvenimo ciklo etapus – nuo kūdikystės iki senatvės, jų eigoje pildydami savo resursus – meilę, šeimą, pinigus, protą ir sveikatą. Viename etape žaidėjas gali atlikti vieną veiksmą, iš trijų galimų variantų, pateikiamų atsitiktinumu – galima patobulinti vieną iš savo resursų(tobulinti galima iki penkto lygio, tuomet resursas užsirakina ir jūsų oponentai nebegali jo sumažinti) ir už tai gauti vieną tašką, arba eiti į kovą su kitu kosmonautu ir tikėtis išlošti du taškus. Kova vyksta kauliukų ridenimo principu – jei susikaunate meilės srityje, tai tiek jūs, tiek priešininkas ridensite tokį kauliukų skaičių, kokį konkretaus resurso lygi turite. Čia vėl gi gali sulošti sėkmė ir sekmingai išridenus resurso simbolį, gaunate teisę ridenti dar vieną kauliuką. Galiausiai taškai yra susumuojami ir sulyginami. Ataka efektinga tik tada, kai išridenate daugiu nei oponentas.

Viskas ratu... ratu... iš pelenų į pelenus

Atsitiktinai gaunamos ir specialios šanso kortos, kurios vienaip ar kitaip įtakoja žaidimo eiga – vienos jų gali suteikti papildomą kauliuką kovos metu, kitos suteikia teisė atimti iš oponento pasirinkto resurso lygį ir pan. Žaidimo eigoje galima gauti papildomus taškus, kurie suteikiami už tam tikrus pasiekimus (pvz. įveikti kovoje abu priešininkus ir k.t.). Kiekvienas žaidėjo pasirinkimas – kova ar resurso lygio kėlimas iliustruojamas gyvenimiška situacija, su lengva humoro doze. Žaidimą laimi tas žaidėjas, kuris po aštunto raundo turi surinkęs daugiausiai taškų.

“KarmaStar” pasižymi aukšta žaidimo kokybe – grafika ir garso takeliu (pastarasis beje rauna stogą ir labai atmosferiškai perkelia į tamsų ir beribį kosmosą) Tai tarsi kortų žaidimas kurį gali belsti ir belsti iki paryčių per visą šiltos vasaros naktį ir tuo pačiu kalbėtis apie gyvenimą, nes ši paprasta ir sėkmės faktoriumi paremta strategija iPhone platformai yra miela ir skani gyvenimo metafora, neįkyriai primenanti, kad jame svarbiausias yra visų jį sudarančių sričių balansas – apleisk kažkurią ir būsi nubaustas.

Finansiniai dalykėliai
Jei turite iPhone ar iPod Touch, KarmaStar galite įsigyti iTunes Store už 79 euro centus (apie 3 lt) – gera kaina už paprastą, tačiau kokybiškai ir “su jausmu sukaltą” žaidimuką.

Buvo tamsi, lietinga ir paslaptinga naktis...

Atmosfera

Detektyvas be atmosferos – tai, atleiskite, kaip veislinis bulius be k***šinių. Šaunu, kad ERS G-Studio žaidime pavyko sukurti XIX a. pabaigos Paryžiaus aplinką: buržuazinio nekilnojamojo turto eleganciją, naktinę Bulonės miško gūdumą, šviežios žuvies ir dumblo kvapą Senos prieplaukoje (kvapas, nepamenu, ar buvo). Kiekviena žaidimo scena yra pilna autentiškų daiktų iš tos epochos, kai jie dar buvo gaminami rankomis ir kai daiktų ilgaamžiškumo sąvoka dar nebuvo praradusi prasmės. Žaidžiant „Morgą“ lengva pasinerti į nostalgiją laikams, kurių nė nepažinojai.

Griaučiai kolboje – įprastinė paryžiečių salono detalė

Ogiustas

Nors „Morge“ žaidėjas tarsi veikia už hipotetinį save, ponas C. Auguste Dupin taip pat figūruoja – jis yra mūsų vadovas, mokytojas ir žaidimo epizodus pristatantis asmuo. Žaidimo užrašų žurnale (kuris padeda priminti nuotykių chronologiją) pilna susižavėjimo šiuo ekscentrišku ponu, laikančiu griaučius savo namų svetainėje ir laisvalaikiu medžiojančio kažką panašaus į neūžaugas-dinozaurus.

Diupenas mažai kišasi į bylos tyrimą, tik pavarydamas mus iš vienos vietos į kitą, kai aplankytoje esame atlikę viską, ką reikia, ir nebeturime ką veikti. Didesnės jo pagalbos ir nereikia – žaidimas yra labai lengvas.

Viskas, kas sakoma apie prancūzų kalėjimus, yra tiesa

Ką mes čia veikiame?

Iš esmės – ieškome sąraše pateiktų objektų. „Morgas“ yra klasikinis „hidden objects“ žaidimukas su nuotykių žaidimo elementais. Pastarieji čia pasireiškia tuo, kad turime inventorių (tiesa, surenkamą automatiškai) ir privalome sugalvoti, kaip jį panaudoti. Patekimas į naujas teritorijas tyrinėjimui paprastai reikalauja išspręsti kokį nors galvosūkį, tačiau tie galvosūkiai yra itin paprasti. Daiktus surasti taip pat nesunku – jie visi organiškai dera prie matomo vaizdo, yra parinkti iš atitinkamo laikmečio. „Morge“ nėra prasminio marazmo, kuris toks dažnas kituose tokio tipo žaidimuose (surasti naftos tankerį, kuris pasislėpęs už veidrodžio).

Gėrėkitės ir leiskite smegenims pailsėti

Susidaro įspūdis, kad kūrėjai žaidimą tyčia padarė tarsi interaktyvų istorinį nuotykių filmą, kuriame mums nelemta patirti frustracijos ir intelektinių gebėjimų pažeminimo – galima viską praspragsėti pele, tiesiog mėgaujantis vaizdais, istorija, autentiškomis detalėmis ir grafikos kruopštumu. Nors patys vaizdai yra statiški, jie yra pagyvinti „mikroelementais“: už lango lyja lietus, aplink šviestuvus sukasi vabzdžiai, kanalizacijos grioviais teka abejotino aromatingumo skysčiai. Retkarčiais už lango arba už nugaros šmėkšteli koks baubukas – tačiau labai švelniai, tik patikrindamas, ar mes neužmigome prie ekrano.

Nė nepastebėjome, kaip pasiekėme istorijos pabaigą

Norisi daugiau

Ilga žaidimo trukmė – nebūdinga nuotykių žaidimams, ypač tokiems, kuriuose nuotykiai vyksta savaime – mums tereikia pririnkti virtualų maišą šlamšto, nurenkant daiktus nuo scenos ekrane. Nieko tokio – šie žaidimai yra labiau pasimėgavimui istorija, o ne ilgam įsitraukimui. „Morgo“ atveju dėl to šiek tiek apmaudu. Jo pasaulis toks gražus, kad nejučiomis pats pradedi galvoti, kiek įdomių istorijų jame dar galėtų įvykti.

Ir įvyks, žinoma. Bet jau kitose „Dark Tales“ dalyse. Man belieka pažymėti, kad pirmas ERS G-Studio bandymas sukurti rimtesnės tematikos žaidimą yra labai vykęs. Studijos iliustratorių talentas yra beribis ir kur kas geriau išnaudotas niūriai jaukiame „Morge“, nei paikose vėžiagyvių istorijose. Lauksiu galimybės vėl grįžti į „šviesų miestą“. Pageidautina – naktį…

Ir beje, jei žaidimo pabaigoje nebesugalvosite, ką veikti – nepamirškite atidaryti spiritinės viryklės sklendę. Jos neatidarę, nerasite svarbaus objekto gelbėjimo valtyje. Tokia jau nuotykių žaidimų logika ir tuo ji yra žavi.

Reziume: beveik tobulas žiemos vakaras (8/10).

ŽPat.

Warhammer Squad Command — ganėtinai paprastas taktinis stimuliatorius paremtas stalo žaidimo Warhamer 40000 pasauliu. Pirma norėjau rašyti taisyklių rinkiniu, bet tai nebūtų tiesa. Nepaisant to, kad stalo žaidimo taisyklės, jei tokios būtų perkeliamos į kompiuterinį žaidimą greičiausiai ir taip atrodytų gan paprastai, į „Squad Command“ atkeliavo tik pati jų esmė. Squad Command, kaip ir stalo žaidimas, paremtas ėjimais. Kiekvieno žaidėjo ejimo metu, jo valdomi koviniai vienetai turi tam tikrą galimybių taškų kiekį, kurį gali išnaudoti. Ėjimas, šaudymas, dairymasis, kiekvienas veiksmas suryja tam tikrą kiekį taškų (AP). Taip pat iš stalo žaidimo paimtas šaudymo krypties, nuotolio ir taiklumo nustatymas. Personažai gali šaudyti tik griežtomis tiesėmis (arba elipsėmis jei tai artilerija). Stalo žaidime galimybę atlikti šūvį nustatome naudodami liniuotę, žaidime ją atstoją žalias spindulys, kuris užkliuvęs už kažkokio objekto tiesiog nutrūksta. Spindulys, visuomet savo kelionę pradeda nuo ginklo vamzdžio, tad jei valdome kažkokią ginklų sistemą (pavyzdžiui šarvuotį), negalėdami iššauti iš pagrindinio pabūklo, galime bandyti tai daryti naudodami antrinę ginkluotę. Pėstininku atveju tai didelės reikšmės neturi, nes ginklas vis tiek laikomas rankose. Koks jis bebūtų, vamzdžio padėtis identiška. Valdomi personažai gali judėti stovėdami arba pritūpę. Ir tai viskas ką galiu papasakot…

Viena vertus toks savybių kiekis yra visiškai pakankamas maloniam vakaro praleidimui. Bet kuriuo atveju, tai taktinė strategija, žaidimas šachmatais tam tikra prasme. Gal ir nelabai teisinga norėti iš žaidimo daugiau. Antra vertus, net ir stalo žaidime egzistuoja toks dalykas kaip moralės faktorius, kuris padeda šiek tiek subalansuoti žaidimo eigą. Jo labai trūksta kompiuterinėje versijoje. Tai ypač pajunti žaisdamas tinkle.

Kai karių judėjimo ir veiksmų laisvės nesaisto jokie rodikliai išskyrus AP taškus, nugaruoja ir didžioji, galimų taktinių sprendimų dalis. Tiek žaidėjai, tiek jiems oponuojantis DI turi visišką veiksmų laisvę, gali regzti kamikadziškus išpuolius, ar išsisklaidyti po žemėlapį ir slapstytis. Net ir labai banaliai įgyvendintas moralės faktorius įneštų į žaidimą šiek tiek konkretumo, o būrio vadas, žaidėjas, sprendimus priiminėtų šiek tiek atsargiau. Reikėtų planuoti darnų būrio ar dviejų būrių judėjimą, garantuoti pridengiamąją ugnį. Sulėtėtų žaidimo tempas, o kontrolės taškus valdytų ne greitesni, o gudresni žaidėjai. Kaip ir turi būt.

Čia pat norisi prisiminti ir klasikinį XCOM: UFO Defence žaidimą. Pirmoji XCOM dalis buvo, ir turbūt visuomet bus puikaus žaidimų dizaino pavyzdžiu. Net jei imsime tik taktinę pusę, tai jau tais laikais, žaidime buvo puikiai integruota AP sistema, personažai galėjo priimti kelias skirtingas padėtis šaudymui, pasirinkti taiklumo modifikatorių. Žaidime buvo puikiai integruotas priešo lokalizavimas „matau / girdžiu“ principu. Ypač platus ginkluotės pasirinkimas, asmeninė kiekvieno kario patirtis ir statistika. Moralės faktorius. Baimės faktorius. Kelių aukštų lygiai. Viešpatie. Visa tai buvo 1994! Prabėgo 15 metų ir per tą laiką, prie XCOM kažkiek priartėti sugebėjo tik Nival su savo Silent Storm. O kur dar strateginė XCOM pusė?
Šioje vietoje Squad Comander turėjo puikią galimybę tiesiog nupilti visą taktinės XCOM dalies eigą 1:1 ir susižerti krūvas apdovanojimų. Vietoj to mūsų dėmesiui siūlomos kaip minimum 5 kart mažesnės galimybės nei turėjome prieš 15 metų.

Be taktinės dalies, daugiau Squad Commander nieko lyg ir nesiūlo. Žaidėjas turi ribotas galimybes prieš kovą apginkluoti gautą 8 kovinių vienetų būrį. Tam tikrais intervalais mes atrakinam naujų, antrinių ginklų kuriuos ir galime išduoti savo kariams. Pirminiai ginklai, kaip ir būrio sudėtis yra nekeičiami. Vieno žaidėjo kampanija papildyta vaizdo intarpais kurie gražūs pažiūrėti. Jiems parašyta šiokia tokia istorija. Tačiau visumoj, žaidimą vertinčiau kaip atsitiktinių pasienio konfliktų perteikimą. Nieko panašaus į epinius mūšius, ar kažkokią ilgą ir nuoseklią karinę operaciją žaidime nėra.

Ryškus Squad Commander privalumas tai galimybė žaisti tinkle. Leaderboards rodo, kad pasaulyje yra jau per 40000 žaidėjų, tačiau norėdamas su jais susikauti tikrai turėjau paieškoti tam tinkamo laiko. Norinčius kautis poruoja GameSpy servisas. Pareiškęs norą prisijungti prie žaidimo 2:00 nakties, pralaukiau 15 minučių. Servisas nerado nė vieno žaidėjo su kuriuo galėčiau susikauti. Dienos metu partnerių rasti įmanoma, tačiau jų gausos nesitikėkit. Visai kitas reikalas, jei žaidimą turi draugai. Tuomet galima organizuoti tiesioginius mačus. Greičiausiai tokiame fone Squad Commander pasirodytų labai gerai. Nes, net ir būdamas paprastas iki negaliu jis primena futuristinius šachmatukus.. Bet hey… Tada jums reikės dviejų žaidimo kopijų. Jos kainuos dvigubai daugiau pinigų. Apiplėšimas vidury baltos dienos sakyčiau.

Vidutinis žaidimas. Turi šansų patenkinti jaunesnės kartos poreikius, bet tie kas matė XCOM pagrįstai norės daugiau galimybių. Greičiausiai jų pageidautų ir stalo žaidimo gerbėjai, bet mano žiniomis tokių Lietuvoje vienetukai.

Prieš skaitant šią apžvalgėlę, rekomenduočiau užmesti akį į tai ką rašiau apie PS3 versiją, taip bus aiškiau ką kai kuriose vietose noriu pasakyti. Taip pat galiu parekomenduoti itin palankią žaidimui apžvalgą kurią parašė BadBoy. Aš tokios irgi neparašysiu, nes žaidimas toli gražu nėra TOKS geras. Antra vertus, bent jau mano skoniui, PSP versija pasirodė kur kas šaunesnė nei PS3.

Kodėl?
Priežasčių kodėl PSP versija patiko labiau nei PS3 yra labai paprasta. Žaidimas puikiai pritaikytas nešiojamai konsolei, atsisakyta to ko nereikia ar tų elementų kurie neatlieka jokios funkcijos. Pavyzdžiui PSP versijoje neegzistuoja galimybė klajoti po miestą. Žaidimas paremtas trasomis išdėstytomis tame pačiame Tri City. Žaidėjui pasiūlomas lenktynių žemėlapis, kuriame sykis nuo sykio atsiranda naujos vietovės. Kiekvienoje vietovėje jūsų laukia vienos ar keletas varžybų. Žaidėjas pasirenka kur važiuoti ir pirmyn. Trasos ir jų įveikimo trukmė gerai subalansuotos, todėl žaidimas puikiai tinka trumpiems prisėdimams. Gali jį bet kada išjungti, o po kelių dienų vėl įjungęs konsolę tęsti žaidimą lyg niekur nieko. Galvoje turiu ne hybernate režimą kurį palaiko dauguma PSP žaidimų, bet paties žaidimo patogumą. Grįžus prie jo net po kažkiek laiko, nereikia iš naujo mokytis, kažko prisiminti ar su kažkuo apsiprasti. Mano nuomonė būtent toks paprastumas yra tai, ko turėtų siekti visi PSP žaidimai. Jie turi būti patogūs keliaujančiam, ar su pertraukomis, trumpai pažaisti prisėdančiam žmogui. Need For Speed Undercover toks ir yra.

Žaidimo siužetas pasakojamas identiškai kaip ir PS3 versijoje, bet kažkodėl PSP atveju man viskas buvo kur kas aiškiau. Tiesą sakant įveikęs tam tikrą žaidimo dalį su PSP, galutinai supratau, ką veikiau žaisdamas PS3 versiją. Galbūt tai lėmė faktas, kad filmukus žiūrėjau antrą syk, o gal kur kas dažniau naudojamos tekstinės užuominos į siužeto vingius.

Šios rodyklės irgi ne visada matomos. Tik atrodo, kad jos kiauros. Laiku nepamatęs posūkio į jas kali kaip į betono sieną.

Yra ką veikti

Kitas žaidimo privalumas tai mokymosi kreivė ir sudėtingumo balansas. Pati žaidimo esmė nėra sudėtinga, tačiau dalyvavimas varžybose subalansuotas kur kas geriau nei PS3 versijoje. Oponentai važiuoja greičiau, agresyviau, juos trasoje matai daug dažniau. Kartais net tenka patirti pralaimėjimų, ko PS3 versijoje nesulauksit. Aišku, sunkiau įveikiamas trasas galima įveikti vėliau, patobulinus savo automobilį tiek, kad DI neturėtų jokių šansų. Iš esmės žaidimo mechanika leidžia taip elgtis. Tas nėra gerai, bet ir didelės blogybės tame nematau. Bet kuriuo atveju, tam tikrame etape žaidimas vis tiek ištestuos žaidėjo įgūdžius priversdamas jį vairuoti netiuninamą policijos ar šiaip vogtą automobilį. Šios misijos yra siužetinės, tad jų neįveikę negalėsime judėti pirmyn. PSP žaidimo versija tikrai kur kas sudėtingesnė ir reikalaujanti daugiau pastangų nei PS3.

Maloniai nustebino ir nesumažėjęs lenktynių režimų kiekis, tad šalia visų kitų teigiamų bruožų, NFS:U dar ir nenuobodus. Tikrai smagiai su juo leidau laiką tarpušvenčiu viešėdamas pas uošvius.

Bet ne viskas auksas…

Deja. Yra žaidime ir neigiamų niuansų. Vienas jų tai fizika primenanti palaidą balą. Automobiliai tarsi slidinėja keliu, labai neaiškiai veikia rankinis, kai kuriuose posūkiuose sunku prognozuoti kaip pasielgs automobilis pagavęs kelio nelygumą. Žaidžiant neapleidžia tokia nemaloni nelaimingo atsitikimo nuojauta, nes tikrai sunku pasakyti, kaip sugalvos pasielgti vairuojamas automobilis. Tiesa šiek tiek investavus žaidime esančios valiutos, galima pagerinti automobilio sukibimą su trasa nuperkant tam skirtus upgrade kit‘us. Juos sudėjus, vairavimo pojūčiai tampa visiškai arkadiniai ir lengvai nuspėjami. Tokie kokie ir turėtų būti šiame žaidime. Bet… Minėjau, kad kai kurias, svarbias misijas reikės įveikti su iš anksto paruoštu automobiliu. Kartais šios misijos tampa tikru skausmu sėdimojoj. Tenka sukąsti dantis ir drožti misiją kol apsiprasi.

Žaidimo grafika. Gerokai supaprastinti PS3 versijos vaizdai, bet mano galva supaprastinti per mažai. Žaidime vis dar per daug smulkių detalių, kurios dėl žemos ekrano raiškos atrodo tragiškai, blaško ir šiaip vargina akis. Pavyzdžiui: atviresnėse vietose, kelio centre stovinti kūgį dažnai supainioji su atvažiuojančiu bordo spalvos mikroautobusiuku ir atvirkščiai. Nes tam tikru metu, žiūrint iš tam tikro atstumo abu šie dalykai atrodo vienodai, kaip 4 skirtingo ryškumo bordo pikseliai. Tokie niuansai provokuoja daryti klaidas ir kartais nulemia varžybų baigtį.

Pavyzdžiui dešinėje esantis kranas. Na kam jis? Taip tokių daug PS3 versijoje, ten jie tam, kad gražiai atrodytų. PSP jie negroja jokios kritinės rolės. Dabar ekrane styro pilkas, kreivėmis raibuliuojantis gargaras, kuris be akių trikdymo neatlieka jokios funkcijos.

Ir apskritai. Žaidime gerokai per daug objektų ir spalvų. Viskas pernelyg smulku, milžiniškas tiesių liaunų kraštinių kiekis nulemia itin akivaizdžiai pastebimus ekrano glotninimo trūkumus. Pažaidus 20-30 minučių akys pavargsta. Ne tik dėl nemalonaus ekrano raibuliavimo, bet ir dėlto, kad žaidėjas priverčiamas ypač įdėmiai spoksoti į ekraną. Bent jau važiuodamas trasas pirmus 3-5 sykius. Visas žaidimo pasaulis galėjo būti padarytas paprasčiau, tiksliau, naudojant daugiau vienspalvių tonų. Žodžiu persistengta ir šiuo atveju tai nežada nieko gero. Šiaip dabar net galvoju, kad šiek tiek sumelavau teigdamas, kad su žaidimu po pertraukos nereikia apsiprasti. Pačiam žaidėjui gal ir nereikia, tačiau jo akims yra būtinos kelios minutės. Tiesiog reik pralėkti vieną trasą, kad akys prisimintų kaip viskas atrodo žaidime, ir kuriuos ekrane matomus pikselius reikia paprasčiausiai ignoruoti ir nesiusti smegenims pavojaus signalo.

Nepaisant trūkumų, galiu teigti, kad bent jau mano skoniui Need for Speed Undercover PSP versija pasirodė kaip vienas geresnių arcade racing žaidimų PSP platformai. Aišku, mano patirtis šioje sferoje labai ribota, nes iki šiol esu žaidęs (ir prisimenu, kad žaidžiau) tik Ridge Racer ir Need for Speed Carbon (<<< žiauriai užknisantis) žaidimus. Kita vertus PSP niekada negalėjo pasigirti labai kokybiškais arkadinių lenktynių žaidimais. Tad kaip vidutinybė, NFS: Undercover, kitų vidutinybių tarpe atrodo tikrai stipriai.

Apie “SimCity” pasirodymą “iPhone” sužinojau iš kolegos “Žaidimų patarėjo”. Susidariau įspūdį, jog žaidimas pasirodys tik “artimiausioje ateityje”, todėl kai šeštadienio ryte ramiai naršiau po “Apple Store” naujienas laukė siurprizas – mokamų populiariausių aplikacijų antroje vietoje išvydau “SimCity”.

Man, kuriam “SimCity” yra beveik vienintelis kompiuterinis žaidimas, kurį žaisdamas galiu ką nors aplošti, tai 9,99 dolerio už žaidimą tikrai nepasirodė per daug. Tačiau “AppStore” man neleido jo pirkti – metė pranešimą, jog žaidimas “not compatible with your iPhone”. Jau buvau įsisisavinęs mintį, jog “SimCity” galėsiu išbandyti tik perėjęs prie “iPhone 3G”, tačiau pamąsčiau, jog problema gali būti mano naudojama “iPhone” programinės įrangos versija – vis atidėliojau atnaujinimą nuo 2.1 į 2.2.

Bingo! Atnaujinus “iPhone” programinę įrangą, per kelioliką minučių “SimCity” atsidūrė mano telefone. Programa sveria apie 40 MB.

Bendras įspūdis – žaidimas ypatingas ir įtraukiantis. Pirmą kartą įsijungęs žaidimą žaidžiau apie tris valandas (per tą laiką spėjo televizoriuje prasisukti visa “Užsispyrusi blondinė 2″ ir dar kai kas). Bet apie viską nuo pradžių.

Žaidimas telefone pasileidžia per 15 sekundžių – kai paskutinį kartą žaidžiau “SimCity 3000″ kompiuteryje, tai jis kraudavosi ilgiau. Žaidimas vyksta pasukus telefoną horizontaliai (verčiant neapsiverčia) – todėl žaidimo ekranas iš karto primena PSP ar “Nokia NGange”.

Maloniai nustebino žaidimo stabilumas – trys žaidimo valandos prabėgo be jokių užstrigimų ar užlūžimų – nesu bandęs, bet naršyti tiek daug su “iPhone” nepavyks, nes “Safari” išsijungimai/įsijungimai nėra reti. Telefonas neišilo, kelis kartus pamėginau pertraukėlėje bežaidžiant pasitikrinti el. paštą, o žaidimą dar pertraukė skambutis – neatrodė tai “iPhone” didelis sunkumas susidurti su visom užduotim iš karto.

Man, naudojančiam “iPhone” jau vienuolika mėnesių, žaidimo valdymas nesudarė problemų – valdymo mygtukai yra optimalaus dydžio. Tik dėl vietos stokos kai kurias funkcijas valdymo medyje kūrėjams teko slėpti giliau, todėl tam tikrus specifinių veiksmų teko paieškoti (pvz. kaip paimti paskolą).

Stebino žaidimo grafika – “zoom in”/”zoom out” vyksta labai greitai. Veikia tempimas dviem pirštais – lygiai taip kaip su “iPhone” žiūrint nuotraukas. Tiesa, vaizdą pritraukus maksimaliai, matosi, jog “tekstūros” gana stipriai optimizuotos – tačiau, nežinau, kuriam galui reikėtų naudoti maksimalų vaido pritraukimą.

Stebina ir tai, jog išlaikytos visos žaidimo detalės – gatvėse važinėja automobiliai, vaikšto žmonės, iš gamyklų kaminų rūksta dūmai, rieda traukiniai, skraido malūnsparniai! Ir ne bet kur, kad tik paišytų judesį – bet logiškai su nusileidimais, išlipančiais keleiviais. Laikant rankose telefoną su miestu jauti, jog jis tikrai gyvas.

Stebuklas, jog “EA” į “iPhone” perkėlė pilną “SimCity” žaidimo funkcionalumą – tai nėra sutrauktas šio žaidimo parodinis variantas ar tiesiog reklaminis žaidimukas, skirtas paskatinti “didiesiems kompiuteriams” skirto žaidimo pardavimus. Visa žaidimo logika yra išlaikyta iki smulkiausių detalių. Aišku, yra panaikinta keletas funkcijų, bet ir kompiuterių variante jos buvo daugiau tik dėl “fun” – pvz. galimybė pasirinkti savo miesto gyventojus kaip “Sims” herojus ir stebėti jų elgesį.

“SimCity” “iPhone” telefonui persikėlė su visais garsais – tiek fonine muzika, simbolizuojančia miesto ekonomines nuotaikas, tiek visais efektais, šūkaujančiais piketuotojais ir besileidžiančiais lėktuvais. Turint ausines ir sėdint kad ir oro uosto laukimo salėje galima visiškai pasinerti į žaidimą ir apsiriboti nuo aplinkos.

Esminis trūkumas – trys žaidimo valandos suvalgė 60% “iPhone” baterijos. Esu įpratęs “iPhone” krauti kiekvieną vakarą, bet norint daug žaisti, teks planuoti laiką, kad telefonas išlaikytų bent vieną dieną – tai trūkumas, ruošiantis žaisti “SimCity” ilgose kelionėse ar kitose vietose, kur tenka “užmušinėti” laiką.

Nežinau, ar Steve Jobsas, galvodamas “iPhone” koncepciją pagalvojo, jog šis apratas dar bus ir žaidimų aparatas. Bet po pilnaverčio “SimCity”, aš manau, jog “Sony” ir “Nokia” turėtų susimąstyti, kur link turėtų eiti su “PlayStation Portable” ar “N Gange”. “SimCity” laikau nedidele revoliucija – žaidimų srityje “iPhone” programų parduotuvėje daugiausia dominavo reklaminiai žaidimukai, primityvūs klasikiniai žaidimai arba “iPhone” judesio daviklių panaudojimas – tokius daikčiukus išbandai ir pamiršai. Tuo tarpu “SimCity” yra pilnavertis žaidimas – jeigu tokių daugės “iPhone” greitai taps galingu nešiojamuoju žaidimų aparatu.

Su “iPhone” darosi taip pat, kaip ir su kitais “Apple” gaminiais – kritikai mano, jog “iPhone” turi daug trūkumų, tuo tarpu jo savininkai mano, jog jis turi viską. Kam man reikalingi MMS jeigu galiu kišenėje nešiotis kompiuterį, kuriuo galiu žaisti “SimCity”?

Kuo dar gali nustebinti “iPhone”/”iPod Touch”?

Simonas Bartkus,
http://simonas.bartkus.lt/blog

Mėgstamiausias Simono (kuris anaiptol visiškai nėra kompiuterinių žaidimų mėgėjas) strateginis žaidimas – miesto simuliatorius SimCity. Kaip mėgsta pajuokauti Top Gear vyrukai, sarkastiškai pristatydami žinias – “GOOD NEWS!!!” – Maxis šedevras, sužydėjęs PC’iuke (pirmąsyk SimCity žaidžiau kokiais 1990, legendiniu lietuvišku kompiuteriu Šaulys-1, kuris iš esmės buvo ZX Spectrum), visai neseniai peršokęs į rankinuką Nintendo DS, keliasi į patį madingiausią ir geidžiamiausią nūdienos aparatą – Apple iPhone.

Tai tikriausiai vienas pirmųjų didelio žinomumo ir sudėtingumo žaidimų, atkeliausiančių į įrenginį, kurio kūrėjai visiškai atvirai sako, kad tai idealus portatyvinis žaidimų įrenginys ir jis turi ateitį būtent tokioje rolėje, tik va žaidimų jam kolkas mažoka.

Taip atrodys SimCity iPhone aplinkoje

Tie kurie bandė SimCity iPhone’ui, pastebėjo, kad grafiškai jis tikrai pranašesnis už DS versiją. Ir ne tik grafiškai – tai nebus kažkokia apkarpyta SimCity versija, o savo galimybėmis kone identiška priešpaskutinei serijos laidai – SimCity 3000 (SimCity Societies ignoruoju – ignoruokit ir jūs). Tiesia, yra tam tikrų iPhone’ui specifišku pokyčių, prie kurių reikės prisitaikyti – tai valdymas touchscreen pagalba ir vartotojo sąsaja, kuri dėl ekrano dydžio yra supaprastinta iki ikonų lygmens, tad prie valdymo ypatybių reikės priprasti.

Tikėtina, kad SimCity iTunes parduotuvę pasieks patrauklia 9.99$ dolerio kaina. Tad geimeriai su iPhone’ais ar iTouch’ais – ruoškitės:)

p.s. dar porą padorių title’ų ir tikriausiai užsimanysiu iToucho.

ŽPat.

Beje, blogus, vienaip ar kitaip susijusius su žaidimais, prieš kokį mėnesį pasiekė gandas, kad World of Warcraft bus įmanoma paleisti būsimajame Apple iPhone. Gandams ir išlikus tik gandų lygyje, AMD ima ir išleidžia pranešimą apie grafinį procesorių mobiliesiems įrenginiams, kurio pagrindinė paskirtis – žaidimai, ir tuomet gandai įgauna visai rimtą pagrindą (aišku, nebūtinai tas įrenginys, kuris pirmas paleis WoW bus iPhone, bet matyt kažkas panašaus į iPhone – su pakankamai dideliu, geros raiškos ekranu).

Beje, nVidia jau deda savo video procesorius i mobiliuosius telefonus – Motorola MOTORAZR V3xx turi GoForce 4800 GPU, tačiau jis skirtas sklandžiam video rodymui, kokybiškam garsui ir foto/video kamerai. Apie žaidimus kolkas neužsimenama.

Ateitis skamba viliojančiai, bet reikia atsižvelgti ir į tai, kad pats mobilusis telefonas nėra žaidimams skirtas įrenginys ir jis galės tapti patogiu tokių pramogų įrankių tik tuomet, kai vartotojo sąsaja bus atitinkama – tačiau paimkime kad ir tą patį iPhone, pridėkime jam gerą žaidimams skirtą vartotojo sąsają, ir gausim kažką panašaus į PSP. Ar tokia next-gen mobiliųjų telefonų ateitis?

ŽP.