Svynio Todo kirpyklėlė maloniai kviečia nusiimti skalpą

Jei perskaičius žaidimo pavadinimą, jis pasirodė kažkur girdėtas, pridėkite 10 balų už pastabumą ir muzikinį išsilavinimą. Barzdaskutys Svynis Todas – garsus liaudies literatūros veikėjas, debiutavęs vos penį (neįsijauskit, čia mes apie senosios Anglijos pinigėlius) kainavusiose gatvėse praeiviams pardavinėjamose siaubo istorijose, vėliau Stepheno Sondheimo perkeltas į miuziklą „Svynis Todas – demonas kirpėjas iš Flyt-sryto“. Taip jau įdomiai sutapo, kad vasario 11-14 dienomis Vilniaus Kongresų rūmuose galima šį miuziklą pamatyti ant scenos. Jei dar pasiimtumėte iš nuomos filmuką su Johnny Deppu, tai galėtumėte malonumą patirti trimis įvairiais būdais.

Dainos apie serijinį žudymą irgi gali skambėti gražiai

Kruvina fabula. Istorija tokia – grįžęs iš tolimojo plaukiojimo jūreivis Markas tikisi susituokti su savo išrinktaja Johanna, kuriai užantyje gabena itin vertingą perlų vėrinį. Tačiau nueina jis netoli, nes Flyto gatvės kirpėjas ir barzdaskutys Svynis Todas kaip tik ir tyko naivių personažų su vertingais nešuliais. Pakviestas pigiai nusiskusti, Markas užeina į kirpyklą, bet niekad iš jos nebeišeina… Ir jis ne pirmas toks – aštrūs Todo peiliai ir pomėgis jais pjauti ne tik barzdos plaukus yra sudėtinė jo mylimosios, panelės Lovet mėsos pyragų verslo dalis. Tikiuosi, dabar nebesistebite, kad vaikų iki 14 metų į miuziklą teatre neįleidžia…

Londono policijos darbas labai šlapias ir labai raukia nosį...

Ką mes čia veikiame? Mums, gerbiamieji, yra skirtas Londono miesto policijos nakties sargybos naujoko vaidmuo. Už kadro mums vadovaus inspektorius Fowleris, kuris ir kiekvieno etapo užduotis pristatys, ir pakomentuos orus („visada lyja, bet ko čia stebėtis – Londonas“) ir rastus įkalčius („rankinė, cha! – man neaišku, kodėl jos tokios brangios – tai juk paprasčiausias krepšys!“). Inspektoriaus paraginami ir pralinksminami turėsime apkeliauti gal tuziną tamsių ir baugių senojo Londono užkampių, rankiodami nusikaltėlių ir aukų paliktus daiktus, lauždamiesi į sumaniai užrakintas patalpas ir klausydami su kiekviena istorija vis šiurpesniais tampančių pasakojimų. Jei niekur ilgam neužstrigsime, dar iki aušros atseksime iki paties Todo slėptuvės.

Taip autentiška, kad net nosinaitės reikia

Žaidimo eiga. Iš esmės „Svynis Todas“ yra paslėptų objektų paieškos žaidimas. Tačiau pasakojama istorija, galvosūkiai, muzikiniai intarpai, galimybė pačiam rinktis įkalčių paieškos kelią ir jau minėti inspektoriaus Fowlerio paniurzgėjimai sukuria labai specifinę atmosferą.

Kiekvieno epizodo pradžioje parodomas trumpas „skaidrių“ filmukas su įgarsinimu iš miuziklo. Tas filmukas pasakoja apie Svynio Todo piktadarystes nepriklausomai nuo mūsų tyrimo. Išeina tarsi taip, kad kiekviename epizode mes stengiamės pasivyti nenaudėlį Todą, bet iki pat pabaigos visur pavėluojame.

Po lyrinės įžangos inspektorius Fowleris jau veiksmo vietoje trumpai apibendrina užduotį, tyrimo kryptį ir pateikia ieškomų įkalčių sąrašą. Toliau jau keliaujame patys po Londono užkampius ir ieškome nusikaltimo pėdsakų.

Epizodo pabaigoje, surinkę visus įkalčius, iš mozaikos gabalėlių sudėliojame išnarpliotos istorijos gabalą. Galiausiai, prieš prasidedant kitam, galime pamatyti įveikto etapo rezultatus.

Iki sero Watsono lygio galima pakilti, bet ar galima geriau?

Kas yra gerai? Gerai yra tamsa, lietus, autentiški vaizdai (kiek galima spręsti nebuvus Londone 17xx metais), komentarai, įvairaus sudėtingumo galvosūkiai ir nelabai logiškas, bet gražiai išpieštas objektų kratinys kiekvienoje paieškos scenoje. Nesu tikras, kad labai gerai yra miuziklo stiliumi pristatoma istorija: iš pradžių buvo įdomu klausyti, bet vėliau garsą išjungdavau ir pasitenkindavau titrais.

Geriausia yra pati istorija. Daug kraujo, lavonų (įskaitant vietos kunigą), puvimo, požemių ir kanalizacijos. Yra ir neragauto skonio pyragų… Nepamenu, ar nuo Johno Saulo „Blekstouno kronikų“ esu patyręs ką nors taip kryptingai šiurpaus.

Šiaip žaidime niekas negąsdina: jokie baubai už langų nebėgioja, niekas iš už kampo nebando užklupti netikėtai – baisi tik pati istorija apie demoną-kirpėją. Ir tai ji ne atstumiančiai baisi – į žaidimą norisi pasinerti ir mėgautis kiekviena jo detale. Kaip sako inspektorius Fowleris, „vėjas neša blogą kvapą link mūsų, tačiau mes privalome atsukti jam nosis“.

Reziume: stulbinamai geras laisvalaikis detektyvo ir siaubo istorijų mėgėjams (9/10). Kadangi jis yra pigesnis ir už filmą (jei pirktume, o ne nuomotume) ir už teatro bilietą, tai fotelių pilotai turės visišką pasiteisinimą tokiu būdu susipažinti su Svynio Todo istorija. Jei ateityje „Penny Dreadfuls“ serija nenuvils, tai konkurentams teks smarkiai pasistengti nurungti šį PlayPond kūrinį.

„Wisegal“ yra pagal to paties pavadinimo televizijos filmą Merscom, Lifetime TV ir Elephant Games sukurtas paslėptų objektų žaidimas. Sako, kad pati „Wisegal“ filmo istorija yra neišgalvota, tačiau žaidimas yra ne jos atkartojimas, o tęsinys, veiksmui vykstant po kelerių metų.

Mafija Niujorke labai jaukiai įsikūrusi

Mums tenka įsivaizduoti esant buvusia mafijos finansininke Patty Montanari, kuri išėjo į užtarnautą poilsį Floridoje, tačiau buvo priversta grįžti į Niujorką, mat dingo jos sūnus. Žinodamas motinos santykių su mafija ir FTB istoriją, tas sūnus buvo labai kvailas, kad išvis beldėsi į Niujorką, bet ko nepadarysi iš meilės krautuvininko dukrai?.. (klausiu retoriškai, nes nebuvau pats tokios įsimylėjęs)

Atvykusi į Niujorką, Patty neranda nei sūnaus, nei jo nuotakos, nei būsimo svainio – tai kas jai belieka, kaip tik rankioti svetimame bute sudužusias lempas, kaklaryšius, batus ir šachmatų figūras?

Nurinkus perteklinį šlamštą ir nesulaukus grįžtant nė vieno iš aukščiau minėtų asmenų, tenka pradėti blaškytis po Niujorką ir bandyti prisiminti sūnaus vaikystę. Tokie dalykai paprastai labai padeda surasti dingusius asmenis.

Fotografuojame parko fontanus asmeniniam albumui

Mieste žaidimas atskleidžia visus keturis režimus. Pirmąjį jau minėjau – tai daiktų iš sąrašo paieška. Antrasis – taip pat nenaujas – atsivėrusioje scenoje reikia surasti ir „nufotografuoti“ reikiamus fragmentus. Trečias yra pats nuobodžiausias, nes jame reikia ieškoti dviejų paveikslėlių skirtumų (taip Patty stengiasi palyginti prisiminimus su dabartimi ir dedukciniu metodu padaryti reikiamas išvadas apie sūnaus likimą). Ketvirtasis yra kiek originalesnis – FTB prašymu tenka įtariamų nusikaltėlių firmose pakaišioti pasiklausymo „blakių“. Nors tas originalumas mėlynų taškų dėliojimu ekrane ir baigiasi…

Kaip bėga laikas! Vaikai sunkvežimį iškeitė į pikapą!

Kadangi Patty pati parke būtų ieškojusi sūnaus iki sutemų (išduosiu paslaptį – jis visai kitur), tai jai pagelbėti pasišauna dailus, tarsi nuo „Men’s Health“ viršelio nuluptas FTB agentas. Mainais į darbą, kurį Patty turės atlikti vietoje agento, jis parodo jai lavoną po tiltu. OK – ne lavoną (žaidimas subalansuotas silpnų nervų žmonėms), o apvestą kreida siluetą, bet nuo to momento paieškos įgyja šiokios tokios intrigos.

Uzi, Kalašnikovas ir kastetai šarvojimo salėje primena, kad turime reikalų su pavojingais asmenimis

Visos istorijos čia nepasakosiu – ir taip jau du trečdalius išklojau. „Wisegal“ nėra geras žaidimas, bet nėra ir pats prasčiausias. Jo tema yra nenuvalkiota, vaizdai išpiešti labai kruopščiai, o mačiusiems filmą tikriausiai emocijų kelia ir ekrane matyti personažai. Žaidimas tikrai tinkamas naujokams, ypač dailiosios lyties. Objektus surasti nesunku – sunkiausia pataikyti „į kadrą“ fotografuojant ekrano fragmentus, nes „objektyvas“ labai jau jautrus – vos keli taškai į kurią pusę, ir jau nebepataikėme.

Nėra čia prasmės spėlioti, koks „Wisegal“ galėjo būti, jei jame būtų šakoti siužeto keliai, galvosūkiai ar sumanesnė fabula. Vienam „serialiniam“ vakarui gerai ir taip.

Reziume: įprastas žaidimas neįprastame vaidmenyje (5/10)

Absoliučiai geriausiu pernai metų „mažuoju“ žaidimu grynai pagal pardavimus (jokių čia ekspertų!) išrinktas „Big Fish Games Studios“ Sukurtas „Mystery Case Files – Return to Ravenhearst“. Šis žaidimas, kaip ir kiti toliau paminėti, dar laukia savo apžvalgos šiuose puslapiuose, tačiau verta paminėti, kad tai yra labai iškerojusios „Mystery Case Files“ serijos žaidimas, kurių dabar tikriausiai prisikaičiuojama jau šeši ar septyni. Turint galvoje, kad „MCF: Hunstville“ buvo vienas pirmųjų „slėpynių“ (žaidimo kūrėjai ką nors paslepia, o mes ieškom) žaidimų, tai serijos sėkmė ne taip jau stebina.

Kaip minėjau įžangoje, labiau stebina tai, kad kitose kategorijose irgi laurus skynė HO („hidden object“) žaidimai:

Geriausias paslėptų objektų žaidimas – The Serpent of Isis. Žaistas, tikrai neblogas, tačiau nuo to laiko, kai pasirodė, atsirado gal 10 ar 20 dar geresnių. Nors „The Serpent of Isis“ neblogai atspindi tai, kas žanre populiariausia: tai detektyvas su istoriniu–archeologiniu siužetu, kurio „veiksmas“ vyksta tiek traukinyje, tiek didžiuosiuose Centrinės Europos miestuose. Žaidimas nesudėtingas ir nesunkiai įveikiamas, bet teikiantis daug malonumo, ypač jei jūsų neerzina nuolat fone stuksintys važiuojančio traukinio ratų garsai…

Geriausias nuotykių-galvosūkių žaidimas – Escape the Museum 2. Nors šis žaidimas irgi yra tęsinys, tai iš esmės naujos kokybės „serija“. Jei pirmoji „Escape the Museum“ dalis buvo isteriškas durų ieškojimas subyrėjusio (po žemės drebėjimo) muziejaus griuvėsiuose, tai antrasis yra šauniai padarytas, jau miesto gatvėse vykstantis nuotykis. Žaidžiau abi dalis – atroji nepalyginti geresnė. Tik nežinia, ar tai „nuotykių–galvosūkių“ žaidimas – man regis, čia tos pačios slėpynės, kaip ir kituose.

Geriausia grafika – Drawn: The Painted Tower. Galima būtų diskutuoti (aš gal laurus atiduočiau Machinarium), bet neverta – Drawn piešiniai iš tikrųjų yra labai įspūdingi. Jų kokybė nė kiek nenusileidžia disnėjiškai animacijai, o specifinis nostalgiškai siurrealistinis stilius tikrai išskiria iš bendros masės. Drawn, beje, vienas įdomesnių žaisti, nes yra šiek tiek sudėtingesnis už įprastinius objektų paieškos ir galvosūkių žaidimus – kai kurios jo dalys yra idėjiškai artimos ankstyviesiems nuotykių žaidimams.

Inovatyviausias žaidimas (Mac) – Princess Isabella: A Witch’s Curse. Na, novatoriškumas tai čia sąlyginis. Žaidimo siužetas – paprasčiausia pasaka, tačiau jis iš kitų išsiskiria tuo, kad naujos teritorijos „atsirakina“ išsprendus galvosūkius ir atlikus užduotis įvairiausiose užkeiktų rūmų vietose. Taigi jis nėra visai linijinis ir priverčia gerokai paklaidžioti. Apskritai tai žaidimas yra gerokai įdomesnis, nei galima būtų tikėtis iš jo temos, nors aš negailėčiau pagyrimo ir kitam nominuotam – „Mystic Diary: Lost Brother“.

Kitos BFG nominacijos: geriausias siužetas – „Flux Family Secrets: The Ripple Effect“ ir geriausias vadybinis žaidimas – „Hotel Dash: Suite Success“. Pirmojo dar nežaidžiau, nors turiu įsigijęs, o antrojo tipo žaidimų apskritai labai nemėgstu. Kada nors reikės prisiversti pažaisti vien apžvalgoms, nors tuomet tikriausiai nebūsiu objektyvus (bet sarkastiškus tekstus kartais žmonės mėgsta skaityti).

Grįžtant prie žaidimų tendencijų 2010-iesiems, reikia pasidžiaugti, kad nauji žaidimai yra gerokai įdomesni tiek siužeto, tiek žaidimo mechanikos prasme. Jie vis labiau artėja prie nuotykių žanro ir vis labiau tolsta nuo mechaninio pikselių ieškojimo. Šiomis dienomis baigiau žaisti dar porą įspūdingų pramogėlių, kurias, jei leis laikas netrukus pristatysiu. O žiūrėdamas į anonsų kalendorių, gailiuosi, kad neturiu papildomų 10 valandų per parą – laukia įdomūs, nuotykingi metai…

Buvo tamsi, lietinga ir paslaptinga naktis...

Atmosfera

Detektyvas be atmosferos – tai, atleiskite, kaip veislinis bulius be k***šinių. Šaunu, kad ERS G-Studio žaidime pavyko sukurti XIX a. pabaigos Paryžiaus aplinką: buržuazinio nekilnojamojo turto eleganciją, naktinę Bulonės miško gūdumą, šviežios žuvies ir dumblo kvapą Senos prieplaukoje (kvapas, nepamenu, ar buvo). Kiekviena žaidimo scena yra pilna autentiškų daiktų iš tos epochos, kai jie dar buvo gaminami rankomis ir kai daiktų ilgaamžiškumo sąvoka dar nebuvo praradusi prasmės. Žaidžiant „Morgą“ lengva pasinerti į nostalgiją laikams, kurių nė nepažinojai.

Griaučiai kolboje – įprastinė paryžiečių salono detalė

Ogiustas

Nors „Morge“ žaidėjas tarsi veikia už hipotetinį save, ponas C. Auguste Dupin taip pat figūruoja – jis yra mūsų vadovas, mokytojas ir žaidimo epizodus pristatantis asmuo. Žaidimo užrašų žurnale (kuris padeda priminti nuotykių chronologiją) pilna susižavėjimo šiuo ekscentrišku ponu, laikančiu griaučius savo namų svetainėje ir laisvalaikiu medžiojančio kažką panašaus į neūžaugas-dinozaurus.

Diupenas mažai kišasi į bylos tyrimą, tik pavarydamas mus iš vienos vietos į kitą, kai aplankytoje esame atlikę viską, ką reikia, ir nebeturime ką veikti. Didesnės jo pagalbos ir nereikia – žaidimas yra labai lengvas.

Viskas, kas sakoma apie prancūzų kalėjimus, yra tiesa

Ką mes čia veikiame?

Iš esmės – ieškome sąraše pateiktų objektų. „Morgas“ yra klasikinis „hidden objects“ žaidimukas su nuotykių žaidimo elementais. Pastarieji čia pasireiškia tuo, kad turime inventorių (tiesa, surenkamą automatiškai) ir privalome sugalvoti, kaip jį panaudoti. Patekimas į naujas teritorijas tyrinėjimui paprastai reikalauja išspręsti kokį nors galvosūkį, tačiau tie galvosūkiai yra itin paprasti. Daiktus surasti taip pat nesunku – jie visi organiškai dera prie matomo vaizdo, yra parinkti iš atitinkamo laikmečio. „Morge“ nėra prasminio marazmo, kuris toks dažnas kituose tokio tipo žaidimuose (surasti naftos tankerį, kuris pasislėpęs už veidrodžio).

Gėrėkitės ir leiskite smegenims pailsėti

Susidaro įspūdis, kad kūrėjai žaidimą tyčia padarė tarsi interaktyvų istorinį nuotykių filmą, kuriame mums nelemta patirti frustracijos ir intelektinių gebėjimų pažeminimo – galima viską praspragsėti pele, tiesiog mėgaujantis vaizdais, istorija, autentiškomis detalėmis ir grafikos kruopštumu. Nors patys vaizdai yra statiški, jie yra pagyvinti „mikroelementais“: už lango lyja lietus, aplink šviestuvus sukasi vabzdžiai, kanalizacijos grioviais teka abejotino aromatingumo skysčiai. Retkarčiais už lango arba už nugaros šmėkšteli koks baubukas – tačiau labai švelniai, tik patikrindamas, ar mes neužmigome prie ekrano.

Nė nepastebėjome, kaip pasiekėme istorijos pabaigą

Norisi daugiau

Ilga žaidimo trukmė – nebūdinga nuotykių žaidimams, ypač tokiems, kuriuose nuotykiai vyksta savaime – mums tereikia pririnkti virtualų maišą šlamšto, nurenkant daiktus nuo scenos ekrane. Nieko tokio – šie žaidimai yra labiau pasimėgavimui istorija, o ne ilgam įsitraukimui. „Morgo“ atveju dėl to šiek tiek apmaudu. Jo pasaulis toks gražus, kad nejučiomis pats pradedi galvoti, kiek įdomių istorijų jame dar galėtų įvykti.

Ir įvyks, žinoma. Bet jau kitose „Dark Tales“ dalyse. Man belieka pažymėti, kad pirmas ERS G-Studio bandymas sukurti rimtesnės tematikos žaidimą yra labai vykęs. Studijos iliustratorių talentas yra beribis ir kur kas geriau išnaudotas niūriai jaukiame „Morge“, nei paikose vėžiagyvių istorijose. Lauksiu galimybės vėl grįžti į „šviesų miestą“. Pageidautina – naktį…

Ir beje, jei žaidimo pabaigoje nebesugalvosite, ką veikti – nepamirškite atidaryti spiritinės viryklės sklendę. Jos neatidarę, nerasite svarbaus objekto gelbėjimo valtyje. Tokia jau nuotykių žaidimų logika ir tuo ji yra žavi.

Reziume: beveik tobulas žiemos vakaras (8/10).

Pavadinimo problema

Žaidimai, apie kuriuos ketinu rašyti angliškai vadinami „Casual“. Na, žinote, tokie neįpareigojantys: prisėdai turėdamas laiko kokiam pusvalandžiui, o kartais – ir vos kelioms minutėms, ir tam kartui gana. Kitą kartą gali paleisti kad ir po metų – nebaigti žygdarbiai širdies neslegia. Esi laisvas juos žaisti, kada tik ištaikai minutėlę.

Lietuviško pavadinimo jiems aš nežinau. Vadinu įvairiai: „mažieji žaidimai“, „neįpareigojantys“, „smulkmė“ arba tiesiog „žaisliukai“. Jei žaidi rimtai – tai žaidimas. Jei nerimtai – žaisliukas.

Mūsų su jumis reikalas nuspręsti, kaip juos verta vadinti. Jei turite gerą pavadinimą – siūlykite komentaruose. Tam, kas pasiūlys tinkamą naudoti „Dievo režimo“ rubrikos pavadinimui, padovanosiu „Big Fish Games“ dovanų čekį tiems patiems žaidimėliams, apie kuriuos čia ir ketinu rašyti.

Ištakos

Neįpareigojantys, trumpai pramogai skirti žaidimai yra bene patys seniausi. Dabar kompiuteryje juos dažniausiai žaidžia „sesės ir mamos“, tačiau anais laikais tai buvo labiau vyrų užsiėmimas. Šimtmečius pagrindinė kaimo ir miesto pramoga buvo visokios varžybos dėl prizo turgaus aikštėje. Kartais reikėjo žiedą taikliai ant lazdos užmesti, kartais – virves greičiausiai išnarplioti, o daugiausiai smagumo teikdavo lipimas į taukais išteptą stulpą pinigų kapšo pasiimti. Retkarčiais vietos valdžia ankstyvųjų šaudyklių gerbėjus pamalonindavo galimybe pamėtyti supuvusiais vaisiais ar kiaušiniais į surakintą nelaimėlį, laikomą miestelio areštinėje.

Iki šių laikų kai kurios, tegu ir smarkiai transformuotos, pramogos išliko klajojančiuose pramogų parkuose, kuriuos sovietmečiu visada vadindavome „lunaparkais“, nepriklausomai nuo tikrojo to balagano pavadinimo. Nušauti panelei prizą kreivavamzdžiu oriniu šautuvu, pataikyti kamuoliukus į subtiliai jų nelaikančias duobutes – tokios buvo pramogos šalia „siaubo“ kambarių ir pačių įvairiausių sūpynių bei karuselių.

Kol mes linksminomės mechaniškai, Vakaruose prasidėjo elektroninės pramogos. Pats pirmasis tokio tipo žaidimas, „Pong“, irgi laikytinas neįpareigojančiu žaidimu – įmetei centų, pamušinėjai kamuoliuką – laikas baigėsi, eini su draugais laukan. Elektroninės pramogos, tiesa, sparčiai tobulėjo, ypač kai atsirado pirmieji kompiuteriai. Smulkūs žaidimai liko tik standartiniame operacinių sistemų komplekte (tos pačios kortos ir minų paieška), o šiaip jie greitai išsikraustė į televizoriaus žaidimų priedus ir rankinius įrenginukus („GameBoy“ ir pan.). Neveltui Patarėjas ilgai neieškojo vietos mano rašiniams – bakstelėjo virtualiu pirštu į „rankinukų“ skyrių, ir tiek.

Į kompiuterius neįpareigojantys žaidimai sugrįžo iš interneto. Keista, ar ne? Kol mes savo kompiuteriuose braidėme po „Half Life“ ir „Neverwinter Nights“, internete atsirado begalė pramoginių svetainių, su „Flash“ ir „Java“ pagalba atkūrusių daugumą smulkių žaidimų – nuo „Tetris“ ir „Arkanoid“ iki naujosios kartos „Bejeweled“ ir „Zuma“. Santykinai menkas duomenų srauto pralaidumas ir naršyklių galimybės apribojo šių žaidimėlių galimybes ir tarsi apibrėžė trukmę – dažniausiai jie būdavo skirti kavos petraukėlėms.

Ilgainiui žmonės užsimanė juos turėti ir savo kompiuteriuose, nes internetas ne visada yra pasiekiamas, o stumdyti tą patį „Solitaire“ pabodo iki koktumo. Taip atsirado dabartinės šių pramogų imperijos – „Big Fish Games“, „Gamehouse/Reflexive“ ir kitos.

Skiriamieji bruožai

Prieš tęsiant pasakojimą apie šių mažylių atgimimą, verta bent kiek aiškiau apibrėžti, apie kokius žaidimus kalbama. Vientiso apibrėžimo aš irgi dar nesugalvojau, tačiau galiu išvardinti keletą bruožų, kurie, mano galva, leidžia juos apibūdinti:

– Neilga žaidimo trukmė (visą žaidimą dažnai galima įveikti per pusdienį ar greičiau);

– Skaidymas lygiais ar epizodais (lygiais skaidomi ir kiti žaidimai, tačiau čia jie trunka vos kelias minutes – kaip tik kavos puodeliui);

– Valdymas pele (kai kuriais atvejais gali būti naudojama ir klaviatūra, tačiau niekada nereikia mokytis komandų);

– Žaidimas lange (dauguma paleidžiami per visą ekraną, bet galimybė žaisti paslepiamame lange yra praktiškai privaloma savybė);

– Orientacija į netradicinę auditoriją (jei rimti žaidimai yra skirti 10-25 m. vyriškosios lyties asmenims, tai šie žaidimėliai dažniausiai taiko į moterų, merginų, mergaičių, senelių ir mažų vaikų kompiuterius);

– Draugiškumas (nors kai kuriuose iš žaidimėlių galima prarasti visas „gyvybes“, tačiau kaip taisyklė jie turi aibę užuominų, galimybių pratęsti nuo vietos, kurioje nepavyko, ir apskritai labiau linkę skatinti už sėkmę, o ne bausti už klaidas);

– OS įvairovė (daugelis jų išleidžiami ne tik „Windows“, bet ir „MacOS X“, „iPhone“, naršyklėms internete, kartais – ir „Linux“ ar „Android“);

– Maža kaina (kainos svyruoja nuo 5 iki 20 dolerių, tačiau daugelį jų galima įsigyti vos už 3 dolerius – papasakosiu vėliau, kur ir kaip).

Ne viską, žinoma, išvardinau, tačiau bendrais bruožais orientuotis galima.

Augimas

Dar prieš dešimtmetį rimtų žaidimų žurnalai rašė apie didelę kompiuterių vartotojų rinką, kuriai beveik niekas nekuria žaidimų. Pusiau juokais, pusiau rimtai buvo rašoma, kad joks „Doom“ ar „Descent“ negali prilygti su „Windows“ pridedamų žaidimukų populiarumui.

Tai buvo laikais, kai pagrindiniai kompiuterių vartotojai beveik sutapo su rimtų žaidimų mėgėjais, o kaip yra dabar, kai kompiuteriai išplito? Kai šeimoje yra ne po vieną ir ne po du kompiuterius? Natūralu, kad „Call of Duty“ ar „World of Warcraft“ tinka tik vienam iš jų – o kas gi tuomet yra kituose? Kituose yra „Bejeweled“, „Sally’s Salon“ ir „Virtual Villagers“.

„Electronic Arts“ užgriebė dalį šios naujos rinkos su savo „Sims“ superhitu, tačiau tik dalį. „Sims“ yra įpareigojantis žaidimas – jam reikia daug laiko ir dėmesio. Trumpesnėms pramogoms skirtą laiką akimirksniu užpildė kiti. „Pop Cap Games“ ir „Gamehouse“ pradėjo ekspansiją į „netradicinių žaidėjų“ kompiuterius vos prieš penkerius metus, tačiau šių ir kitų firmų augimas buvo stulbinantis – kaip, beje, ir jų pelnas. Šiandien šių žaidimėlių fabrikų lobyne yra keli tūkstančiai įvairaus žanro neįpareigojančių pramogų – su visomis jomis, net rašydamas kasdien negalėčiau jūsų supažindinti, nes po 4-5 naujus žaidimus išleidžiama kasdien!

Žanrai

Nors mažųjų žaidimų negalima griežtai sudėlioti į lentynas – tarp jų yra nemažai žanrų ribas peržengiančių ir originalių pramogų – vis dėlto pagrindines grupes galima išskirti:

– Veiksmo („arcade“). Tipiški atstovai – „Arkanoid“, „Tetris“ ir pan. Bene seniausia žaidimų grupė.

– Stalo („board & card“). Kortų žaidimai ir virtualizuoti stalo žaidimai: pasjansai, „Backgammon“, kauliukai ir t.t. Prie šių galima būtų prijungti ir įvairius madžongo variantus.

– Trijų sekos („match 3“). Itin iškerojusi žaidimų atmaina, nors iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad čia yra ką patobulinti. Vis dėlto su „Bejeweled“ visas reikalas nepasibaigė…

– Kamuoliukų šaudymo („ball shooter/marble popper“). „Snood“, „Zuma“, „Luxor“ – nelabai vientisa grupė, tačiau visada reikia šauti kamuoliuką, taikantis į kitus tokios pat spalvos.

– Paslėptų objektų („hidden object“). Pati populiariausia grupė, nes mažiausiai įpareigojanti, nereikalaujanti nei reakcijos spartos, nei rankų miklumo. Be to, ji labai dėkinga pasakoti istorijas…

– Vadybos („time management“). Įvairiausio realaus ir nerealaus verslo bei pasaulio imitacija. Nuo lėktuvėlių aptaravimo („Airport Mania“) iki salos čiabuvių gyvenimo valdymo („Virtual Villagers“).

– Nuotykių („adventure“). Teko žaisti „The Secret of Monkey Island“? Ilgam nuotykių žaidimai buvo išnykę iš horizonto, tačiau dabar sugrįžo mažiau įpareigojančiais tačiau ne mažiau įdomiais „Machinarium“ ar „Painted Tower“ pavidalais.

– Galvosūkių („puzzle“). Nulis judėjimo – daug galvojimo. Dažniausiai reikia sugalvoti, ne tik kaip išspręsti, bet ir ką išspręsti. Sakyčiau, „Azada“ ir „Dream Chronicles“ serija yra neblogi pavyzdžiai.

– Žodžių („word“). Įvairiausi „Scrabble“ variantai.

Kodėl?

Kodėl (1) aš (2) apie tai (3) rašau (4)?

Kodėl (1). Nes apie šiuos žaidimus informacijos gali dažniausiai rasti tik jų kūrėjų ir leidėjų svetainėse. Net anglų kalba. O juk jie, kaip ir visi žaidimai, labai skiriasi – vieni yra aukso grynuoliai, o kiti yra visiškas mėšlas. Kas padės atsirinkti?

Aš (2). Šie žaidimukai yra pagrindinė mano laisvalaikio pramoga. Pradėjau juos žaisti, kai supratau, kad „Baldur’s Gate 2“ niekada nebaigsiu. Nebeturiu laiko įsipareigojimams. Šiai smulkmei gi laiko dar randu. Negana to, galiu būti laikomas jų maniaku – turiu bene pusantro šimto (legalių, žinoma – išleistų pinigų skaičiuoti nereikia, ačiū!) ir naują įsigyju vidutiniškai kas antrą dieną. To negana apžvelgti visiškai visus, bet tai vienam žmogui apskritai neįmanoma.

Apie tai (3). Kodėl gi ne? Gal tokiu būdu išplėsiu nuolatinę „Dievo režimo“ skaitytojų auditoriją, o gal tiesiog padėsiu retkarčiais iš paieškos užklystantiems tokių pramogų ieškotojams? Matydamas, kad apie „Casual“ žaidimus beveik nėra nepriklausomos informacijos internete, galvojau netgi anglų kalba rašyti, bet aš tinginys-patriotas…

Rašau (4). Su rašymu sunkiausia. „Dievo režimo“ formatas (vienas straipsnis tokio ilgio kaip 10 kitur, che che) smarkiai įpareigoja. Šiam rašiniui kaupiausi dvi savaites. Apžvalgos, žinoma, tokio ilgio nebus – duokdie, kad apskritai rasčiau laiko reguliariai parašyti. Tai priklausys ir nuo jūsų – jei palaikysite, stengsiuosi rasti jėgų šiam maratonui, jei ne – bėgsiu tiek, kiek jausiu malonumą.

Beje. Jei atpažinote, kadrai iš kokių žaidimų yra panaudoti rašinio iliustracijoms, mums tikrai pakeliui. Ateityje tikriausiai sugalvosiu žaidimų su prizais ta tema (šiam kartui vieno prizo už pavadinimą pakaks).