Spec Ops The Line | Pradžios knyga

„Tam, kad gimtų ir visiškai stogą nurautų tokie filmai kaip „Mūsų dienų apokalipsė“, mes dešimtmetį turėjom žiūrėti B lygio šlamštą apie Vietnamą. Tas šlamštas, esminiam įvykiui brandino ir ruošė visus pradedant scenaristu, baigiant žiūrovu“. Prieš metus rašydamas šias eilutes nesitikėjau, kad tai nutiks jau po metų, juo labiau to nelaukiau iš „The Line“.

Tačiau tai nutiko. Gal ne visai pilnoje apimtyje, nes „The Line“ tikrai netempia iki minėto filmo, o ir nesistengia juo virsti. Greičiau semiasi iš jo įkvėpimo, kad perteikti kažkuria prasme panašias idėjas. Skolinasi atmosferinius sprendimus, žaidžia su kontūzija ar kuria pamėklišką linksmumą, kurį patiri knežindamas galvas fone skabant Martha Reeves ant the Vandellas „Nowhere to Run“.

Snaiperis! Trečiame aukšte! Bet ar tikrai?

Bet aš gal užbėgu įvykiams už akių, gal geriau pirma apie smėlį.

Smėlis kurio neatvežė
Laukdamas „Spec Ops: The Line“ aš tikėjausi pažaisti su smėliu, kurio neatvežė. Turiu apie jį parašyti dabar, nes paskui pamiršiu, o ir žaidžiant man jis nerūpėjo.

Pamenat? Smėlis turėjo tapti ne tik visą ką niokojančiu gaivalu, bet ir neatsiejama mechanikos dalimi. Smėlio audros turėjo veikt it švitrinis popierius, švariai iki kaulų nubalinantis neapdairų prašalaitį. Smėlio sankaupos turėjo tik ir laukti komandos virsti masine kapaviete… Neslėpsiu, iš „The Line“ mechaniškai tikėjausi viso to, ko negavau žaisdamas „Bioshock“. Argi keista, kad pirmą sykį pasinerdamas į povandeninį miestą tikėjausi prievolės šaudyti ypač atsargiai, kad infrastruktūra atlaikytų mano šėlsmą. Aišku, esant po vandeniu toks reikalavimas, galbūt pernelyg apsunkintų žaidimo eigą, o štai smėliu užverstas miestas atrodė tobulai tam tinka, bet…

Smėlio daug. Jis nuostabus ir neveiksnus.

Na šis pažadas nebuvo įgyvendintas. Smėlio audros iš esmės yra iš anksto numatyti reikalai, nevaržantys žaidėjo, bet tuo pat metu ir nepasiūlantys nieko daugiau, nei analogiški reiškiniai bet kurioje kitoje šaudyklėje. Smėlio sankaupos… Na taip, jų yra šen bei ten, bet pasakysiu atvirai, dažnu atveju tiesiog nušauti niekšus yra gerokai lengviau ir efektyviau, nei akimis ieškoti apdairiai paslėptų, trapių objektų. Čia net galima išvesti tam tikrą paralelę… Kai po mūšių dėl Faludžos (vis dar gedžiu šešių dienų kurių netekom) JAV kariuomenei buvo mesti kaltinimai dėl baltojo fosforo amunicijos naudojimo prieš karius ir (tariamai) civilius, generolas Pyteris Pace atrėmė: „Karo įstatymai leidžia naudoti šiuos ginklus taip kaip jie buvo naudojami, žymėjimui ir priedangai… Kulka odą perskrodžia kur kas kreičiau nei baltasis fosforas“. Tas pats liečia ir „The Line“ smėlį. Jis per „lėtas“, tad ir naudojamas tik pramogos vardan.

Žodžiai kurių neatvežė
O kiti laukė kitko. Antai versmėse laukė žodžių. Ir sulaukė, jų atvežė tiek kiek reikia. „Spec Ops The Line“ tai visų pirma pasakojimas, po to visa kita. Aš visapusiškai sutinku su tuo, kad pasakojimo galėjo būti daugiau, kad posūkiai galėjo būti glotnesni, o laiptai labiau laiptuoti. Tuo pat metu aš puikiai suvokiu ir tai, kad lendant giliau, nesunku mutuoti į „Metal Gear Solid“. O  juk ne visi nori „Metal Gear Solid“. Nenorėjo ir „Yager“, nes jų brėžiama linija tai antausis „Modernios karybos šaudyklėms“ ir jų „didvyriams“. Žodžiai, kuriais skūpai dalinasi „The Line“ veda į klausimus. Ar Tu bent pameni ko čia atėjai?

Atvėsintas smėlis pliaže. Pildamas kurą tikrai galvosiu apie jį.

Įrašo puslapiai: 1 2 3