Reliktai #2 | Hitman: Codename 47
Tais magiškais ir senai praėjusiais laikais kai šeštoje klasėje gulėjau ligoninėje man nupirko vieną Game.exe numerį – retą dovaną vaikui, kurį ir taip per daug žaidžiančiu laikė. Žurnalo kūrybiniam personalui toliau važiavo stogas, o Pro & Contra recenzavimo būdas dalindavo puslapius į dvi dalis. Tame beveik į skutus vėliau suskaitytame žurnale ant viršelio puikavosi Project IGI protagonistas (o recenzentas kažką blevyzgojo apie švediškus sraigtasparnių simuliatorius), buvo aprašyti (European Wars) Cossacks… Ir, aišku, baltu ant juodo ir juodu ant balto (sakiau, Pro & Contra) gulė naujojo Hitman: Codename 47 apžvalga, kuri ne tik reiškė susižavėjimą naujuoju rag-doll, bet ir tiko kaip pirmų kelių lygių perėjimo instrukcija. O „bodyguard“ buvo išversta į „kūnsargį“, su kuo daugiau gyvenime nesusidūriau! Kita vertus, mums teko susidurti su dar trimis šio žaidimo tęsiniais ir su mažiau nei džiugiu nerimu laukiame ketvirtojo. Bet nuo ko prasidėjo kelias link Hitman: Absolution ir siaubingo filmuko apie susidorojimą su Mūsų Ginkluotosios Mergelės Magdalenos Striptizietės Seserų Koventu?
Negalėjau nepadaryti šio kadro, nes panašus buvo ir Game.EXE. Ir išdavė, kad netoliese, palapinėje guli minigun'as
Nuo lovos ligoninės rūsyje ir žodžių „Wake up, wake up, my friend! It‘s the dawn of a new day and we have things to do!“. Pirmoji dalis buvo pasidabinus akivaizdžiu siužetu ne daugiau nei populiariausia kaimo šokių mergina – rūbais. Tiesiog ponas Agentas 47, be plauko ant galvos ir su bar kodu pakaušyje pabėgo iš rūsio ir įsidarbino samdomu žudiku. Jo profesinio kelio vystymą į savo rankas perėmėme Honkonge…
Todėl ankstyvas žaidimas yra pilnas pasmaugtų KLR piliečių
Pradėję žaidimą visų pirmą išgirsime nuostabią Jasper Kyd muziką – vieną geriausių meniu temų, esančią turbūt panašių kūrinių Olimpe, tik keliais laiptukais žemiau Deus Ex. Po grožėjimosi garsais svarbiausia nueiti į parinktis ir pasikeisti valdymą, nes nežinia, ką jie sau galvojo sustatydami pradinius nustatymus.
Ir tik tada pažiūrėję kaip pusnuogis 47 Honkonge staiposi prieš žaliuzes pradėsime nešiojamame kompiuteryje skaityti kontraktų detales, gilintis į užduoties vietą, nagrinėti informaciją apie taikinius, pirkti ginklus. Ir tik tada žaidėją paleidžia į mažytę kišeninę miesto plotmę, kurioje teks nutraukti ne vieno žmogaus gyvenimą. Bet tik ne civilių - tai baudžiama finansiškai. Tačiau išskyrus juos gali iššaudyti kad ir visus kitus žmones, svarbu, kad misija būtų atlikta teisingai. Toks kelias yra gerokai sunkesnis ir suteikiantis daug mažiau džiaugsmo. Galų gale, žaidžiame profesionalą! O profesionalas į darbą kartais net be ikoniškųjų Hardbarrels išeina…
Ikoniškasis Hardbarrel (1 vnt.)
47 darbas buvo naudotis žanro naujovėmis, bet ne sėlinti šešėliais kaip kokiam Garetui. Ne, Hitman ant ne vieno izoliuoto sargybinio gerklės užsiverš pianino styga, o tada dar visiškai naujoviškai pagal „rag-doll“ fiziką besiklaipantis lavonas bus paslėptas atokioje vietoje. Ir nors dar pats JC Denton galėjo taip slapukauti, turbūt nei vienas veikėjas negalvojo persirengti priešu. O toks mirties karnavalas atverdavo ponui 47 įvairiausius kelius. Ir nors daug mažesnių lygių turėjo vieną teisingą metodą įvykdyti užduotį, kai kurie didesni ir svarbesni (ir paliekantys siužetą stumiančius laiškus ant taikinių lavonų) darbai turėjo keletą kelių. Studijuojami sargybinių keliai, ieškoma simpatiškų gyventojų ar kvailų priešų klaidų… Viskas tam, kad praslinktum kaip šešėlis, po savęs palikdamas tik pilnus sandeliukus lavonų.
Jei žemėlapis atrodo taip, TU ŽAIDI NETEISINGAI!
Pasmaugtų lavonų, nes nors ir galima bandyti Hitman žaisti kaip trečio asmens šaudyklę, taip pat galima ir laižyti gatvės stulpą kai lauke -30 C. Jokios priedangos sistemos, mažai sveikatos ir jokių šansų papildyti ją misijos metu. O vyšnaitė ant pyrago yra tai, kad ponas 47 agresyviai neįsidėdavo didelių ginklų į tą hipererdvės arsenalą, kurį turėjo kiekvienas šaudyklių herojus iki Call of Duty ir Gears of War apskelbiant, kad kare geriau turėti mažiau ginklų. O triadų nariai ir panašūs veikėjai kiek sunerimsta jei pamato gatvėje civilį su „Kalašnikovu“. Ir, kiek pastebėjau, nėra būdo rastų ginklų amuniciją sudėti į vieną puodą. Taip kad belieka kliautis smaugimo virvele ir palankiomis sąlygomis lygyje. Pavyzdžiui, šnekiomis ir draugiškomis prostitutėmis. Tuo metu Hitman lygiai atrodė labai laisvi, tikrai nemaži ir, pagal tuometinius resursus (GOG žaidimo instaliavimo failas nesiekia 260 megabaitų apimties), sukuriantys gyvybės iliuziją.
Kita vertus, lygių dydį lengviau įvertintume jei draw distance nebūtų kiemo dydžio!
Ir nors palyginus su naujosiomis dalimis žudymas čia atrodo ne toks įmantrus – nereikia migdomaisiais apnuodytų spurgų, pavyzdžiui – jis turi to tokio profesionalaus grynumo. Kulka, garotė, kiti įrankiai ir jokio cirko su ant kilimo užkliuvusio taikinio užkrentančiu sietynu. Be to, pati žaidimo pradžia labai gerai pateikta kaip serija užduočių paruošti taikinį eliminavimui. Tad bent žaidimo proceso prasme Codename 47, mano požiūriu, išlaikė laiko testą.
O sargybinis iš Kinijos, leidžiantis europiečiui šmirinėti su Kalašnikovu tik todėl, kad vilki jo gaujos uniforma, daugiau nebeišlaikys nei vieno testo...
Grafikos variklis, kita vertus, demonstruoja, kad jau praėjo jo lygių šlaunų ir stangrių krūtų metas. Į namų tekstūras žiūrėti nepatartina, tačiau žaidėjų modeliai, jei atleisi daugiausiai nupieštus veidus (tiksliau, akis), labai žaisti nekliudys. Jei gali nesibaisėdamas žaisti Deus Ex (pirmą, ne HR), tai gyvensi ir čia, o jei tau nebaisus nei Sin, nei Quake II, tai grafiką net pertekliška laikysi! Garsas, bent jau mano požiūriu, taip pat puikiai pragyveno laiko audras ir „Wake up…“ yra toks pats paveikus koks buvo tą dieną prieš daugiau nei dešimt metų.
Tad taip, belaukiant Absolution galima ir reikia dar kartą sužaisti ir Codename 47, kad prisimintum laikus, kai vyrai buvo vyrais, moterys – apatiniuose rastų kodų sargėtojomis, o plikagalviai žudikai neturėjo „eagle vision“…
Tačiau jiems netrūkdo humoro jausmo galvojant sau slapyvardžius!
Apie autorių
Susiję įrašai
Raktažodžiai
Išdėstyk savo nuomonę
Dalinkis Twitteryje!
Dalinkis Facebooke!
Prenumeruok RSSRinktiniai įrašai
-
Kovas 29 13:146
Dievo Tėvo šortai – BioShock Infinite
-
Spalis 15 21:565
Dėžutėje įstrigusi žaidimų industrija
-
Balandis 4 21:5416
Kodėl su Mass Effect pabaiga viskas gerai ir kodėl mes negaunam Half–Life 3?
-
Balandis 2 14:0719
O, tu berods daug skaitai, ką galėtum rekomenduoti iš… sci-fi
-
Kovas 29 17:2433
O, tu berods daug skaitai, ką galėtum rekomenduoti iš… fantasy
Naujausi įrašai
- 06/190 „The Last of Us“ | nėra vertas dešimtuko, bet gerai, kad juos gauna
- 06/050 Don’t Starve | Vienodos dienos, vienodos naktys…
- 06/041 Geriausia priemonė mokytis groti gitara – “Rocksmith”
- 05/309 GRID 2 | Iki Mergalaukio ir atgal
- 05/240 Dievo Tėvo šortai – Red Orchestra 2 Rising Storm
- 05/230 /tg/ Station 13 | Per asistentų lavonus – į žvaigždes!
- 05/193 GameOn #5 — mes viską pasakėme, dabar kalbėkite Jūs!
- 05/051 Papers, Please (beta) | Biurokratas
- 04/280 Grąžinkite Reksą… „Sleeping Dogs“
- 04/280 „Ghost Recon Online“ Open Beta
13 Komentarai
kliedesiai… Nors rašymo stilius ir pilstymas iš tuščio į kiaurą toks pat kaip ir Game.exe laikais, kada buvo išspausdinta ir ši apžvalga… Pamenu ją.
O po kurio laiko 2002 pamačiau turguje Hitman 2 ir tik metų žaidžiau originalią pirmąją dalį. ^_^
Jo, išgirdęs apie naująjį Hitman prisiminiau, kad reikėtų vėl pereiti senąsias dalis, ir ką galiu pasakyt.. Apžvalga su rožiniais akiniais ir ne kitaip :)
Hitman: Codename 47 yra VELNIŠKAI sunkus žaidimas ir viską dažniausiai reikia padaryti vienu bandymu. Jeigu pakeliui padarai klaidą – gali vėl per naują lakstyt po lygį ir tikėtis, kad iki tos vietos kur žlugai sugebėsi nulėkti ko nors nesugadinęs. O lygis karinėje bazėje (paaukojau jam visą šeštadienio popietę, gal net 4 valandas) arba dokuose? Per juos plaukus raunantis gali tapti toks pats plikas kaip 47. Žaidimas tikrai geras, bet ne be savo problemų, ir dar kokių problemų.
Aš, pavyzdžiui, nustebau, kad Lee Hong ir keliuose kituose yra papildomi save points. Nors šiaip asmeniškai aš čia dėl naujų bandymų tiek nesierzinu kaip, tarkim, GTA, AC ar Call of Duty. Turbūt panašiai jaučiasi žmonės, einantys seną Flashpoint ar ArmA.
Džiunglių karinė bazė? Nėr ten taip sunku. Bet dokai… Na, bent jau antroje misijoje ir su Walkthrough reikia paprakaituot!
Pirmoji dokų misija lengvutelė, laivo šturmas.. Na, gėdingai turiu prisipažinti ten jau panaudojau walkthrough, ir tai su juo nesigavo. Tada man nusišypsojo sėkmė ir šiaip taip perėjau. Ištikrųjų žaidimas nuostabus, tik man įdomu kokia bus naujoji dalis? Nes visu pirma senasis Hitman’o balso aktorius buvo paliktas už borto, ir kol kas Hitman’as filmukuose netgi nekalbėjo (kiek žinau kažkuriame pristatyme buvo placeholderis įdėtas kažkokio studijos darbuotojo), tai pamatysim kaip bus su tuo. Ir svarbiausia, kad jie išlaikytų tą sudėtingumo lygį. Mad misijas būtų įmanoma pereiti nesulaužius klaviatūros, tačiau norint pereiti tobulai reikėtų pasukti galvą.
Naujame Hitman bus vienuolės su korsetais. Nothing else matters.
Kaip jau pasimokėme iš kelių paskutinių metų tęsinių, turėti entuaziazmo ir aukštų lūkesčių yra žalinga. Kol kas mane labiau erzina tas eagle vision įdiegimas, kur 47 matys priešų patruliavimo takelius. O į tą stripper killer trailer labai dėmesio nekreipiu.
Arba prieš dešimt metų žmonės net fantastiškiausiose fantazijose neįsivaizdavo iki ko šiandienos gaming rinka nusiris. :D 2000 metais dauguma namie dar neturėjo interneto prie kompo, dėl ko walkthrough jokių nebūdavo, o Diablo receptus nebent ant lapuko surašytus keisdavai, visai kaip Hitman naują lygį perėjęs tik draugams papasakoti galėjai. Daugiausiai žmonių pastrigdavo visam laikui ant ketvirto lygio. Iššaudyti visus buvo įmanoma ir lengviausias variantas, bet juokingiausia kai pabaigoje mission fail gaudavai, nes per didelis procentas lavonų, ar policijos, kitų asmenų iš vis negalėjai žudyti. Taip pat apie minigun retai kas žinojo, o kol rasdavo, jau būdavo perėję lygį. Pvz.: paskutiniame lygyje ne šiaip turėjai iššaudyti klonus, o kiekvieną nušauti anksčiau, nei jis spės pusę apkabos savo ištuštinti, kad galėtum pasiimti jo ginklą ir laukti sekančio… bet juk taip ir turėtų būti, amunicija tiesiog šiaip ant grindų nesimėto, o vieną kart pakėlus alarmą tavęs tikrai po pusės minutės nepamirš, tuo labiau dažniausiai iš vis pabėgdavo taikiniai, arba nušaudavo tavo saugomus žmones, kai tik pakeldavai alarm. Apie super galias net nekalbu, kaip lygių saugojimas buvo dar naujovė, seniau iš vis turėdavai po lygio kodą ant lapelio užsirašinėti arba net nebuvo tokios funkcijos, tiesiog pradedi žaidimą iš naujo…
:)
Seivų nepavadinčiau nusiritimu, o trečią misiją (su mentais) ir Lee Hong rimtai perėjau iš apsiblausiusių EXE recenzijos atsiminimų. O specialistų spauda tada spausdavo walkthroughs (kiek supratau, Japonijoj tai jie daugiau tai nei recenzijas varo) ;p
Dėl lavonų fail pirmam nebūdavo – o antram jau reitinguodavo ar labai nevykęs esi.
Also, way not to spoil the plot!
Iki ketvirtos labai trumpos ir todėl lengvos misijos, o ketvirta buvo pirmoji open world tipo ir daugiau užduočių, dėl ko galbūt daugumai užkliuvo. Dar pamenu, kad tiesiog daug tokių kiaulysčių pridaryta, kur užnuodyti maistą gali tik iki pietų misijos pradžioje, bet tokiu atveju nespėsi kitų užduočių įvykdyti, iki kils alarmas. Jei nenuodysi, tai po to lauks kitur storulis… :)
Būtent TIK pirmoje dalyje būdavo fail net perėjus misiją, nes pasirodydavo, kad nušovei kelis civilius (policininkus, apsauginius), kurių kaina viršydavo misijos atlygį. Tada mission failed “too much spendings on mess cleaners” ar pan. Arba jau pirmame lygyje LMG iškrenta iš sraigtasparnio, po to bombos, kur iš vis limuziną prieš atvažiuojant gali nunešti, ar visus taikinius, kai jie susitiks… Kam būdavo visada šalia tie žmonės, kurių negali žudyti.
Dar pamenu, dažnai populiariausius žaidimus turėdavai anksčiau, nei žurnaluose tik po mėnesio ar kelių perskaitydavai. :) Kadangi kompiuterinėse juos parsiųsdavo ar gaudavo piratinius, o tada vienas išsinuomodavo, visi prisikopijuodavo… :D
Gali būt! Bet pietūs įsijungia tik tada, kai gauni nuodus už statulėlę (tada gali jį nušaut per stoglangį). Kita vertus, kartą prasišaudžiau kelią ir net Lee Hong numušiau, bet neleido be statulėlės misijos baigt. O su žudynėm tikrai nebuvau to gavęs, nes man nelabai Hitman kaip shooter pavyko lošt ;)
O dabar skaičiau, kad PCG ir gal net mus kaltina, kai aprašom žaidimus anksti, tipo Lietuvoj dar nėra, o pas mus jau sėdi recenzija. Kad su devais bendraujama ar, galų gale, užsieny releasai ankstesni nepagalvoja!
Nedidelė klaida tekste: pistoletai „Hardbarrels“ turėtų būti „Hardballers“, kaip rašoma screenshot’e. Labai įdomu kokia autoriaus controls’ų konfigūracija, nes kai žaidžiau man atrodė, kad ir ką bedarytum, valdymas visvien yra siaubingas, panašiai kaip ir kamera. Tačiau savo laiku išbandyti tokią inovaciją buvo tikra smaguma. Įdomu ką atneš naujoji dalis ir kaip pasirodys panašiame žanre ruošiamas Watchdogs.