Kodėl su Mass Effect pabaiga viskas gerai ir kodėl mes negaunam Half–Life 3?

ĮSPĖJIMAS. Tekste minimi siužetiniai ME3 posūkiai. Neskaitykit jei dar nežaidėt.

Iš karto noriu pasakyti, kad tai ką aš ruošiuosi ginti nėra „Bioware“, nėra idėja ir nėra paskutinės ~10 žaidimo minučių. Nė vienas šių dalykų nėra vertas gynybos ir apskritai tai ne mano reikalas. Tai ką aš ruošiuosi ginti yra 90 valandų kosminis epas ir ne mažiau epinė jo kulminacija, kuri buvo „priimta“ ir paniekinta dėl gausybės klaidų. „Mass Effect 3“ tapo trijų sindromų auka. Užuomazgomis tapo Pyterio Mulinje sindromas, kurį lydėjo Lietuvos krepšinio rinktinės sindromas, o galutinį tašką padėjo „Trollsource“ sindromas. Finale visas tas triukšmas vos neatėmė iš manęs žaidimo ir tikrai atėmė lašą tikėjimo žaidimų pramone ir pačiais žaidėjais. Nežinau ar šis įvykis (su ar be alternatyvios pabaigos) pateks į istorijos analus, bet jei apie jį skaitytų ateities kartos, jis bus traktuojamas kaip visuotinis pralaimėjimas, o ne atvirkščiai.

Pyterio Mulinje sindromas
Aš nesigilinsiu į tai ar išankstiniai „Bioware“ pažadai buvo gerai apgalvotos reklamos kampanijos išdava, ar tragiški PR padalinio kontrolės mechanizmai, ar darbuotojų insubordinacija, ar tiesiog manymas, kad kalbi pusę lūpų, nors iš tiesu varai išsižiojęs net seilės tyška. „Bioware“ kalti dėl pažadų kurių neva neištesėjo. Sakau „neva“ nes panorėjęs galėčiau pasitelkti kūrėjo perspektyvą ir apginti daugumą punktų, pamėginti įrodyti, kad net ir baigiamasis filmukas daugiau ar mažiau atitinka tai kas žadėta, tik žaidėjas nesugeba to teisingai interpretuoti. Tačiau to nedarysiu. Mano atveju ir mano žaidime daugybė pažadų buvo ištesėti,  greičiausiai taip nutiko ir jūsų žaidime, bet jūs per daug dėmesio skyrėt pabaigai, filmukui ir dviems sakiniams po jo. Patogumo dėlei sutarkim, kad jis buvo netikęs, ypač todėl, kad „Bioware“ yra kalbėję ir konkrečiai apie jį, ko pavyzdžiui niekada nedarytų „Blizzard“. Todėl pavyzdžiui „Diablo II“ pabaiga buvo nepavaldi kritikai. Tokia bus ir „Diablo III“ pabaiga.

Bet ar baigiamasis ME3 filmukas tikrai yra pabaiga? 90 valandų nuotykių, reziumuojama per 8 minutes? Ar tikrai? Net 2 valandų filmas atomazgai skiria kur kas daugiau laiko!

Bet kuriuo atveju, atsakykime sau sąžiningai — ar „Mass Effect 3“ duotų pažadų ir realiai patenkintų lūkesčių koeficientas yra prastesnis, nei analogiškas paskaičiavimas bet kuriame iš Mulinje žaidimų?

Lietuvos krepšinio rinktinės sindromas
Aš nežiūriu krepšinio, bet irgi gan gerai žinau nerašytą taisyklę. Lietuvos rinktinės spurtas per pirmas 12 minučių ir ženkli taškų persvara įpusėjus antram kėlinukui, labai dažnai prognozuoja skaudų pralaimėjimą. Ypač tiems, kurie už rinktinę sirgti susirenka po visų atkrentamųjų, patikėję „Švyturiu“ kuris žadėjo, kad kiekvienas bokalas jų alaus artina pergalę. „Mass Effect“ pateko į panašias pinkles, vėlgi dėl savo ilgo liežuvio, nes jie žadėjo tai ko paprasčiausiai neįmanoma ištesėti. Sunku parašyti knygą kurios pabaiga tenkintų visus, sunku sukurti tokį filmą, o pseudo žaidime vaidmenimis ir išvis neįmanoma. Turiu galvoje žaidėjo ryšį su žaidimu. Misterijos atskleidimas, paskutinis taškas, kur kas jautriau liečia žaidėjo „Aš“, kad būtų galima įsprausti jį į rėmus ir tuo pat metu nesukrušti turėtos iliuzijos. Todėl man susidaro įspūdis, kad sąžiningai atidirbus tris kėlinukus, „Bioware“ suprato kad gavimas į skudurus neišvengiamas ir nuleido rankas. Jei jau gilinatės į filmuką ir jei jus piktina tai kaip jame viskas yra iš kitos galaktikos, kodėl nedarot prielaidos, kad taip ir yra? Taip, Bioware nuėjo lengviausiu keliu, bet realiai kito jo ir nebuvo. Katalizatorius gali būti bet kas — Dievas Tėvas, haliucinacija, reaper‘ių indoktrinacijos sukurtas sapnas. „Bioware“ matomai tikėjosi, kad kiekvienas, remsis savo religiniais ar pasaulietiškais įsitikinimais, o katalizatorių priims sau palankia forma…

Kartu su faktu, kad Šepard mirė, organinių gyvybės formų derlius sėkmingai nurinktas. Taškas.

Apmaudu dėl nuveiktų darbų ir praleisto laiko? Galbūt, bet tokiu atveju reiktų galvoti apie visas 90 valandų. Negali būti taip, kad nevykusios 8 minutės sunaikino prasmę viso to ką nuveikėt iki tol. Turiu galvoje, jei tai tiesa… Na tuomet gyvenime jūsų laukia daugybė nusivylimų įskaitant ir tas kelias akimirkas per kurias jus mirsite. Tai nutiks nepriklausomai nuo to kaip, kiek ir kokių kvestų atliksite savo gyvenime, nes jūsų kvest logas užsilenks kartu su jumis. Daugybė jūsų troškimų ir norų, po jūsų neturės jokios reikšmės, kaip dauguma jų nėra reikšmingi ir jums esat. Gyvenimas yra galybė procesų ir tikėjimas, kad galim juos valdyti, o tuo jis labai primena žaidimą.

„Mass Effect“ pabaiga iš esmės apie tai ir primena — normalu ir net simboliška yra tai, kad nepaisant pažadų visiems parodoma vienoda pabaiga. Nes (blemba, sakiau to nedarysiu), esmė ne spindulio spalvoje ir apskritai ne vaizde, o spiečiuje skirtingų emocijų kurias kiekvienas patiria jį stebėdamas. Negi taip sunku suvokti, kad galaktikos ateitis nuo mūsų (organinių gyvybės formų pačia bendriausia prasme) niekada nepriklausė. Kad reikšminga buvo tik tai, kame mes dalyvavome betarpiškai. Kroganų išgydimas ir tikėtinas galaktikos pasmerkimas dar vienam siaubingam karui, didžiausias laivynas galaktikos istorijoje, Mordino, Mirandos, Kaideno mirtys. Tai buvo mano pasirinkimai, tiesa dalis jų kompromisiniai, siekiant gauti geriausią pabaigą iš žadėtų ir kai jos „negavau“…

Na „Mass Effect 3“ buvo pirmas žaidimas susimuliavęs tą keistą realaus gyvenimo emociją… Na žinot, kai nutinka bėda, ne kažkas tragiško, bet labai skausmingo — grįžot pasiimti dviračio, radot tik nupjautą spyną, ar išdaužtas automobilio langas ir išplėštas magas, ar netikėti smūgiai į kuprą tamsiam brome. Koks jausmas užlieja visų pirmą, prieš atslenkant įsiūčiui ir keršto troškimui? Och, kad taip būčiau prirakinęs dviratį po kamera, išėmęs magą ir nepasukęs į šitą bromą. Tai akimirkos kurių metu mums atrodo, kad bėdos buvo galima lengvai išvengti, tereikėjo netingėti. Dar po minutės to jausmo nelieka, mes siuntam suvokdami, kad viskas kas nutiko ne mūsų kaltė. Ir greičiausiai esame teisūs. Kai mūsų šimtai tūkstančių, tuo nesunku patikėti ir tada prasideda Trollsource‘as.

Aš ko gero vienas tų retų žmonių kuris į nepakliuvo į rage būseną, bet dalinai už tai dėkoju tiems, kurie į ją pakliuvo. Atvirai pasakysiu, nežinau kaip reaguočiau į pabaigą, jei ne visas tas triukšmas kurio mėginau išvengti laukdamas savo kopijos. Triukšmo nekeliu ir ne dėl noro išsiskirti ar sumenkinti tuos kurie triukšmauja. Aš žinau tiksliai, kad man niekada į galvą nešautu reikalauti iš kūrėjo kitokios pabaigos, bet tai nereiškia, kad aš negalėčiau pritarti DLC boikotui, kas šiuo atveju būtų vienintelis ir teisingas sprendimas. Taip pat originali pabaiga (ir tik ji) demonstruoja „Bioware“ gabumus užbaigti darbą ir jei atvirai…

Na mes jau ne pirmą sykį įsitikinam, kad „Bioware“ moka papasakoti, nemoka pabaigti… Tai ką jie pagamins dabar bus netikra ir nereikšminga, lygiai taip, kaip nieko nelemia ir draugiškos krepšinio rungtynės kuriose mūsų rinktinė „atsirevanšuoja“ už praknistą podiumą.

Trollsourcing sindromas
Šiaip net ir žaisdami „Mass effect 3“ turėjot pastebėti, kad dauguma galaktikos problemų kilo todėl, kad neproporcingai didelė galia pateko į tai galiai nepasiruošusias rankas. Duokite mums naują pabaigą, tokią kuri patiktų! Palaukit, ką, ką? Juk tai absurdas, nors be abejo žmonės mokėję pinigus mano turį teisę to reikalauti. Kūrėjas neturi teisės jos duoti ir už tai, kaip viskas pakrypo, aš pykstu tik ant „Bioware“. Kompanija galėjo nukapoti galvų, pažadėti su pabaiga nesusijusio nemokamo turinio, arba tiesiog atsiprašyti (net jei ir nebuvo už ką). To būtų daugiau nei gana.

Išskaidykim kitos pabaigos reikalaujančią minią į individus. Tu! Taip, Tu! Kokios pabaigos norėtum?

Kas tau leidžia manyti, kad ji tenkins mane, ar kad tu galėtum geriau, ar kad ji apskritai būtų geresnė nei tą kurią gavai.

Jei to paklaustų manęs, aš nedvejodamas atsakyčiau taip — norėčiau kad Reaper‘io lazeriui „išjungus“ Šepard, tamsa ekrane būtų ilgiau. 20, galbūt 30 sekundžių, o tada titrai. Stargeizeris su vaikučiu gali likti, gali nelikti, jis tiesiog patvirtina cikliškumo teoriją. Girdėjot THE Šepard. Jis/Ji yra visada, kiekvienam cikle. Kaip ir Cerberus. Mes tai žinojom ir be seneliuko. Bet…

Aš taip sakau tik dabar. Tik pamatęs tai kas buvo po to kai žuvo/prarado sąmonę/prisikėlė/užmigo/etc. Šepard. Manau, kad to nereikėjo, nes tas spindulys ir buvo žaidimo pabaigos, pabaiga. Viskas ką parodė po to, buvo klasikinis triukas, elementarus „atsiribojimas nuo atsakomybės“. Šioje vietoje manau galiu atsakyti ir į antraštėje nuskambėjusį klausimą apie Half–Life 3. „Mass Effect“ nuotykio pabaigą, net ir turint galvoje ultra fantastinę jo natūrą, sunku įsivaizduoti be „nesąmonių“ (Nes pergalė būtų ne mažesnė nesąmonė nei tai, kas yra). Savo ruožtu „Half–Life 3“ vizualiai, emociškai ir net žaismo prasme yra taip sumautai arti žemės, kad dalis serijos gerbėjų nė nesuvokia kokiais padebesiais klajoja jo kūrėjų mintys (ir atvirkščiai!). Ar nepagalvojot apie tai, kad „Valve“ negali pabaigti savo serijos nes nežino kaip, o po skandalo su ME3 greičiausiai dar ir bijo. Todėl, kad jų žaidėjų spektras dar platesnis, o vadinasi reikės ir platesnio taško istorijoje, kuriai alternatyvių versijų, pasvarstymų ir spekuliacijų galėtų pavydėti tik „Lost“. Ypač turint galvoje tai, kaip mažai parodė žaidimas ir kiek daug „žino“ žaidėjai. Aišku greičiausiai nėra taip kaip aš rašau, bet pabandykit įsijausti į situaciją, juk jei skaitote šį tekstą, jums nesvetimas ir RPG žanras.

RPG… Dar viena duobė kurioje šuva pakastas. Tai yra mano pagrindinis argumentas šia tema. Mūsų įsijautimas į rolę yra viskas, kas liko iš RPG. Serija mutavo nuosekliai ir (galbūt) sveikintinai, o pats „Mass Effect 3“ yra vienas geresnių veiksmo žaidimų. Dėl to kaltos rudimentinės žaidimo vaidmenimis ataugos. Mordino mirtis. Jam lipant į liftą prasidėjo mano žaidimo pabaiga, kurią stebėjau daugiau nei 20 valandų ir dėliojau taškus ant i. Kitiems ji veikiausiai prasidėjo kažkur kitur, o kitiems neprasidėjo niekada.

Akimirka kai Ranocho horizontas pasipuošė viršutiniuose atmosferos sluoksniuose pleškančios Flotilės gaisais…

O! Tai buvo masyvus ir riebus taškas. Tiesą sakant, bent mano atveju, tai buvo akimirka kuri padėjo tašką viskam, kas man rūpėjo pabaigus „Mass Effect 2“ ir laukiant trečios dalies. Dėl manęs žaidimas galėjo pasibaigti ir su Admirolės Raan šūviu sau į galvą. Todėl, kad darydamas pasirinkimus kurie lietė Getų klausimą, aš visuomet sprendžiau Getų, o ne galaktikos likimo klausimą. Galvoju, kad daugumai koją pakišo būtent susitelkimas į galaktikos gelbėjimą, na žinot, noras pasirinkti „teisingai“. Jei nebuvo prisirišimo prie jokios frakcijos, jei nebuvo jokio noro kažką išspręsti ir pakeisti, paaukoti dalį „tobulos“ įsivaizduojamos pabaigos vien tam, kad išsaugoti asmenines pažiūras… Na tuomet nenuostabu, kad esate linkę nurašyti 90 valandų savo gyvenimo dėl to, kad jums nepatiko kelios jo minutės, kurios paprasčiausiai buvo jums nepavaldžios.

Aš asmeniškai stebėdamas baigiamąjį filmuką jutau palengvėjimą (dėl to, kad pasirinkau teisingai), ramybę (kad jei kam ir reikės srėbti visą tą košę, tai nebūsiu aš) ir absoliučiai jokio apmaudo. Vėlgi aš nenoriu nieko užgauti, bet pasikartosiu, mano nuomone visiems būtų buvę geriau, jei milijonas kitas žmonių būtų tiesiog nutarę „Mass effect“ nežaisti. Žalinga yra pati prielaida, kad visi žaidimai yra skirti ir tinkami visiems. Pabrėžiu, kad aš nesiekiu nei užgauti, nei paniekinti tų kurie nepatenkinti filmuku. Taip pat nenoriu įteigti, kad juo norėta pasakyti kažkas gilaus, tik protestuotojai to nemato. Ne. Aš noriu pasakyti, kad laukdami ir žaisdami dėl pabaigos, ją paprasčiausiai pražiopsojote.

Kaip minėjau — sutinku, kad baigiamasis filmukas išties šūdinas. Tiesiog mano nuomone tai nieko nekeičia. Bendrame pabaigos kontekste jis (filmukas) tiesiog sukuria progą dar sykį prisiminti viską ir pažvelgti į save iš šalies. Nes jei finale vis tiek nėra jokio skirtumo… Man nebereikia klausti savęs ar buvau teisus švinu impregnuodamas Kaideno žarnyną? Tik džiaugtis, kad likau savimi (in character).