Need for Speed: The Run | Nyd fo spydų kol of diūtis
Prieš komentuodami paskaitykite ir tai
Aš jokiu būdu nenurašau „idėjos“. Ji beveik tobula ir kai kurie jos elementai išpildyti labai gerai. Tiesą sakant aš tikiuosi, kad jos neužmes ir kad serija bus tęsiama (arba, kad rasis kas tinkamai ją nukopijuos). Tęsinio noriu tokioje atmosferoje, kokioje buvo pateikti baigiamieji „The Run“ titrai.
Taip pat aš neketinu menkinti ar niekinti epinių momentų. Vizualiai trasos labai įspūdingos, labai patiko ir dinamiška jų kaita. Jei kažkas „The Run“ įveikia vienu prisėdimu, tai tolygu 3 valandoms nuostabiai praleisto laiko, kurių kiekviena akimirka kitokia. Ta prasme į vizualinę žaidimo pusę įdėta tikrai daug darbo, nes nors trasos ir yra bene labiausiai suvaržytos ir traumuotos „užribio“ prasme, jas prisimeni kaip atviras, milžiniškas ir amerikietiškas. Platūs keliai, akimis neaprėpiami toliai ir nenuspėjamai kintantis peizažas. Todėl pyktis ant „The Run“ įgauna dar didesnį pagrindą, nes aš norėčiau jį žaisti, norėčiau, kad jame būtų žaidimo ir norėčiau, kad manęs negraužtų sąžinė jį kažkam rekomenduojant.
Aš taip pat prisipažįstu ir pripažįstu, kad vykstant trumpam flirtui su „The Run“ aš patyriau emocijų kurių senai nebuvo jokiame šios ar kitos serijos žaidime. Tokių stiprių WOW momentų. Kai išvengi lavinos, kai praneri tarp dviejų turistinių autobusų, kai leki įspūdingai atkurtomis Niu Jorko gatvėmis, skradžiai krioklius ar siaučiantį uraganą. Tai žaidimas kurio intensyvumas ir ritmas verčia spausti pultelį iki krumplių pabalimo, keiktis, raudoti kai nepasiseka ir maniakiškai kvatoti kai kažkas kažkaip pavyksta. Tai žaidimas iš tų laikų, kai žaisdamas aš kalbėdavausi su savimi ir įveikęs sunkesnę trasą pašokdavau nuo sofos, besdavau telikui pirštą ir surikdavau „suck this mazefakas“! Aš prisipažįstu, kad visa tai buvo ir dabar, YPAČ pirmas dvi valandas žaidimo, bet tai baigėsi. Baigėsi net nesibaigus žaidimui, kuris ir taip trumpas. Aš tebeprisimenu ir tuos momentus kai per sutankėjusį širdies darbą negirdėjau vieno geriausių (jei ne geriausio) garso takelio serijos istorijoje, ir galbūt dėl jo pakartosiu kelis važiavimus centrinėje JAV dalyje. Taip pat papildysiu muzikinių CD kolekciją bent 4 naujais atlikėjais, bet…
90% procentų tų nuostabių emocijų buvo sukeltos to ką pamačiau ir išgirdau, o ne to ką padariau.
Visa tai man kažkodėl man kelia asociaciją su išsireiškimu „pigūs narkotikai“. Taip pat primena sėdėjimą EA Press Briefinge, Paladiume. Kai ir taip visas kunkuliuoji nuo gerų emocijų, o didžiajame ekrane matai „The Run“ žaidimo eigos video. Kas galėjo pagalvoti, kad „žaidimo eiga“ šį syki apsiribos simbolišku pultelio palaikymu?
Todėl aš negaliu rekomenduoti „The Run“. Tokie žaidimai kaip „The Run“ turi labai daug potencialo žvelgiant per ateities platinimo modelių prizmę. Kažkokiam „games on demand“ servise, sumokėjęs kokius 2.99EUR už savaitgalį, „The Run“ gali suvartoti su alum kaip stogą raunančią alternatyvą tos pačios padermės filmui. Ne daugiau.
Apie autorių
Susiję įrašai
Raktažodžiai
Išdėstyk savo nuomonę
Dalinkis Twitteryje!
Dalinkis Facebooke!
Prenumeruok RSSRinktiniai įrašai
-
Balandis 4 21:5416
Kodėl su Mass Effect pabaiga viskas gerai ir kodėl mes negaunam Half–Life 3?
-
Balandis 2 14:0716
O, tu berods daug skaitai, ką galėtum rekomenduoti iš… sci-fi
-
Kovas 29 17:2432
O, tu berods daug skaitai, ką galėtum rekomenduoti iš… fantasy
-
Lapkritis 29 11:571
Ar tikrai krenta Zynga socialinių žaidimų populiarumas?
-
Lapkritis 21 0:167
Susikirtimo taškų beieškant | Interviu su „World of Warplanes“ kūrėjais
Naujausi įrašai
- 05/176 GAMEON: Žaidžiame Xenonauts
- 05/160 Mount & Blade: Warband – Napoleonic Wars DLC | Trečio asmens Cossacks
- 05/1513 GAMEON: Nexus Prominent 5
- 05/140 Uncharted: Golden Abyss | Remontuokit „Tie ratio“!
- 05/117 Keičiasi „PC Gamer Lietuva“ leidėjas
- 05/080 Ghost Recon Future Soldier — daugelio žaidėjų betos įspūdžiai
- 05/071 Balandžio Play4Fame League of legends turnyro apžvalga.
- 05/047 Catherine | Maskulinizmas
- 05/021 JAV prezidento taryba pasitelkia žaidimus, reklamuoja sveiką gyvenseną
- 04/282 GAME ON: The Adventures of Tintin The Secret of the Unicorn
9 Komentarai
Nežinau gerai čia ar blogai, bet nuo to laiko kai įvyko didysis NFS serijos padalinimas – į visus tile’us prie kurių nėra pavadinimo Shift visai nekreipiu dėmesio. Pripažinsiu, kad išgirdus jog NFS:TR bus lenktynės iš SF iki NYC giliai kažkur suvirpėjo “awesome” emocija, bet visą tai greit numečiau šalin, nes rezultatas ir turėjo būti toks kokį matome dabar. Graudžiausia yra tai, kad suvokiu ir esu įsitikinęs, jog gyvenime nebepamatysiu tokio NFS kaip PU2000 ar HP4. Ach… O su dabartinėm technologijom tokį kosmosą būtų galima padaryt, kad vien pagalvojus drugeliai pilve skraido…
Sutinku su visa tavo išdėstyta kritika. Viskuo! Bet tuo pačiu, man The Run patiko. Taip tupai patiko – kaip emocija, kaip dviejų vakarų praleidimas pervažiuojant ameriką. Nežinau, kodėl. Spėju, dėl to, kad aš širdy toks truputį redneck’as, kuriam reikia sėdėt mustange grojant “Bad to the bone” ir už kalnų leidžiantis saulei.
Bet vistiek pirmo “boso” filmukas fainas su tom mergom :D
Artojas kartodavo “čia tik žaidimas, ne simuliatorius”, o dabar vien tik automobilių fizika, istorijos prasmė ir dar lesbijietės galvoje. :D Kiek fizikos ar prasmės yra Fast Furious, Transporter ir visuose analogiškuose filmuose? Nuo kada NFS iš vis buvo kažkokia automobilių fizika? Istorija? Galbūt kažkas MW, Carbon serijoje, bet dauguma serijos žaidimų iš vis būdavo tik lenktynės, kur atrakini automobilius, naujas trasas, jokio istorijos ir nieko tik vaizdas ekrane ir fono muzika… :) Kaip kodėl restartuoti lygį turėdavai daugumoje dalių, jei atvažiuoji bet kur žemiau, nei pirmas? Man tarkim kartais atvažiuoti ir antram tiko, bet žaidimui ne.. Tas pats the run, kai turi stengtis dar ir paskutinis spėti. Kaip kokiam veiksmo trileryje viskas tik per plauką įvyksta ar prasilenkia.
Šiaip mano galva, tai ideali NFS dalis. Kur žaidimas toks arkadinis be fizikos ir nieko, bet vis tiek įdomus. Policijos visureigiai 500km/h skraidantys ir mygtukų spaudinėjimai fail, bet iš esmės netrukdė. Įdomiausia buvo pats nuotykis kelionės per US. Kas ir yra kažkas naujo. Ne koks Bus driver ar ratų sukimas, o kažkas įdomaus stebėti iš šalies. Dar labai smagus bent Hard sunkumu gameplay, kai visada iki tiek ant ribos spaudi, kad ne kartą pasitaiko proga pasigrožėti skrydžiu nuo skardžio ar krūta avarija, vėl avarijos smagiausia viso moto sporto dalis žiūrovams. Kaip pats gameplay pirmą kart toks įtemptas net arkadoje, kas pats smagiausias faktorius kaip visuose senuose racing kaip Midnight Club 2 ir pan. kur fizika ir viskas š, bet vis tiek būdavo sunku būti pirmam ir nepadaryti avarijos, o todėl ir labai smagu vien ta gero gameplay sunkumo balanso dalis. :)
O kodėl nepasiknaisiojus po NFS giliau? Paimkim kad ir išskirtinę NFS dalį Porsche. Ten buvo ir istorija, ir tikrai gera dalis fizikos. Nors nebuvo to erzinančio “ruberband AI”.
Prašau nepainioti ok?
1. Žaidimas negali būti išvis be fizikos, nes kažko judėjimas kažko atžvilgiu jau yra fizika. Ji gali būti gera, realistiška, arkadinė, bloga ar dar kokia. Run fizika bloga, nes valdomas objektas elgiasi nenuspėjamai. Valdydamas žaidimą aš noriu žinoti kas bus, o ne jaustis it važiuočiau cabron drag’e, kur mygtuko paspaudimas buvo lane shift’ui.
2. Jei yra Autolog chalenge sumušti draugo laiką ir aš jį sumušu, man gali neduoti medalių ir kito briedo. Esmė tame, kad aš sumušiau draugą, ko ir siekiau, noriu kad laikas būtų įskaitytas. Aiškiau?
3. Atskiri lygiai su skirtingais kraštovaizdžiais ilgą laiką buvo NFS išskirtinumas. Tai ne naujovė. Kelionės kaip tokios žaidime nėra.
4.Avarijos geresnės Burnout’e.
5. Dėl įtampos sutinku, bet kadangi žaidime nėra gameplay man atrodo, kad vien jos negana.
Kai pamatysiu „The Run“ po 29.99 tai tikrai visiems badysiu pirštais ir siūlysiu pažiūrėt iš šalies, kaip tu taikliai išreiškei. Bet ne dabar.
3. Run naujovė, kad visada važiuoji nauju, nematytu keliu ir nežinai shortcuts. :) Kitose dalyse keičiasi aplinka, bet trasos vis tiek dažniausiai kartodavosi arba būdavo apsuktos, veidrodinės ir pan. bet kartodavosi DAUG ir tas pabosdavo. Kažkoks netikėtas posūkis ar skardis gali nustebinti tik vieną kartą.
4. Bet Burnout nuobodus, nes nėra įtampos, nėra avarijų. Jas tik tyčia gali padaryti, o tai jau ne tas…
5. Kaip lenktynių žaidimas didelės vertės neturi, pinigų nevertas ir konkurencijos kitiems nesudaro. Kaip NFS serijos standartais vertinant, kurie žemiau žemiausio dugno per paskutinius metus nusirito, tai didelis pakilimas serijoje ir daug naujovių. +Daugumai žmonių patiko The Run, kurie NFS jau senokai buvo nurašę. :)
3. Visuose žaidimuose visada važiuoji nauju keliu ir nežinai shortcut’ų pirmą sykį. Aš tavo vietoj neduočiau nieko kirts, kad the run nėra apsuktų trasų, nes tarkim cleavalnde ir new york prieigose yra labai stiprus įtarimas. Net jei jos ir neapsuktos, bendras trasų skaičius nėra nei uber didelis, nei išskirtinis net ir lyginant.
4. Cha cha. Šitas geras.
5. Reik manyt pirmasis sakinys ir atspindi žodžio idealus sąvoką.
Man Burnout nebuvo nuobodus (Paradise City). Bent jau kelias savaites, kiek lošiau. Ir avarijos ten ne tik tyčinės. Nes kai reikia laimėt lenktynes, dažnai avarijų reik vengti, taigi įtampa irgi atsiranda.