Assassin‘s Creed Revelations | Sakmė apie 3 senius
„Assassin‘s Creed: Revelations“ yra geras, pilnas, visavertis, teikiantis peno apmąstymams, sudominantis bet ne privalomas kontaktas su trimis seniais. Senis Ecio, senis Altairas ir senis „Assassin‘s Creed“. Tiesą sakant pirmosios mintys kurias sukėlė „Revelations“ buvo apie žaidimo gyvavimo ciklą. Per kiek laiko pasensta žaidimas? Visada maniau, kad reikia skaičiuoti metus, bet tai ne visai tiesa. Skaičiuoti reikia serijos dalis. Pirmasis iš trijų senių yra pats žaidimas, jis ir pasveikina žaidėją. Nuo „Brotherhood“ tiesiog praėjo per mažai laiko, dalykai tiesiog nepasimiršo, o kol viską prisimeni it tai buvo vakar, wow efektą sukelti sunku. Nors pastangų būta.
Kalbėsiu tik apie režimą vienam žaidėjui.
Pirma valanda su žaidimu buvo labai trikdanti, gal net sakyčiau erzinanti. Tiek dėl vaizdo ekrane, tiek dėl veiksmo ir įvykių posūkio. „Assassin‘s Creed“ laikiau išskirtine serija dėl tobulos sci–fi schemos ir konspiracijų gniutulo. Dviejų pramanytų brolijų konfrontacija, kiekviename etape gan taikliai simbolizavo realaus pasaulio jėgų kovą. Kūrėjai įgijo bilietą kelionėms laike, laisvai istorijos interpretacijai ir teisybės paieškoms, tad pagunda visą likusį gyvenimą žaisti šią serija atrodė ypač stipri. Ubi jau atfiltravo kelis laikotarpius, kurių bent vieną atkurs ateities žaidimuose, bet aš jau keli metai svaigstu nuo minties pažvelgti į spalio revoliuciją Peterburge gyvenusių žudikų akimis. Dar syki pasinerti į nostalgiškus laukinius vakarus, aplankyti senovės Kiniją. Užuominų, kad tai vyks buvo jau antroje dalyje, jos buvo monumentalizuotos dėdulės Mario rūsyje.
Modernūs laikai irgi įdomu, todėl spėjau, kad Desmondą triukų moko ne be reikalo. Ubisoft turi realų šansą sukurti kažką kas mestų iššūkį „Red Dead“ serijai, kas primintų koks klasiškai nuostabus buvo „Shinobi“ ir kas nurungtų jų pačių „Splinter Cell“. Todėl toks prisirišimas prie Ecio stebino. Stebino kaip žaidėją ir kūrėjų talento gerbėją, bet ne kaip pirkėją. Aš visiškai suprantu Ubi norą išsaugoti ir išnaudoti personažą ir epochą su kuria jie „pataikė“, bet tuo pat metu ir nuoširdžiai pergyvenu dėl lyno kuriuo nutarta eiti tvirtumo. Mano nuomone ir nepaisant to, kad „Revelations“ iš esmės yra geras žaidimas, šį kartą buvo ypač lengva nuo to lyno nusprūsti. Ne tik dėl kiek netikėtų siužetinių vingių, ne tiek dėl akligatvio į kurį jie dar su „Assassins Creed 2“ stumtelėjo žaidimo dizainą, kiek dėl per metus laiko nenuslūgusių lūkesčių gauti proporcingai tiek pat daugiau, kiek buvo siūloma su antra dalimi ar „Brotherhood“.
Kokiu kantriu reik būt, kad gavus tobulą progą „double kill“ šuoliui, dar rasti laiko pasirinkti ir teisingai numesti bombą.
Todėl pirmos emocijos įsijungus žaidimą, labiau neigiamos. Ką? Vėl tas pats? Kažkaip pirmą valandą akis nefiksuoja nei pasenusio Ecio, nei pakitusios veiksmo vietos. Vėliau viskas pamažu ima stotis į savo vietas. Kadangi aš besąlygiškai pamilau Romą iš „Brotherhood“, Konstantinopolis — Stambulas tikrai nepaliko didelio įspūdžio ir apie jo išvaizdą ar atmosferą negalėčiau papasakoti per daug. Ši nuostata išliko viso žaidimo metu, kaip įspūdingesnius išskirčiau nebent kelis saulėtekius, kuriuos stebėjau visiškai neplanuotai. Lipau į minaretą knygos, o strigau dėl pirmų saulės spindulių ir auksiniame rage žaidžiančių, bundančio miesto atspindžių. Taip tai buvo klasiški, gražūs momentai, bet Roma buvo iš tokių pastatyta, tad Stambule jie ne tiek stebina, kiek liūdina.
Vėliau su miestu susigyvenau dėl visiškai kitokių priežasčių. Savo išvaizda primenantis paskubomis sumestą, kelių žaidimo dalių metu sukurto inventoriaus kratinį, Stambulas labai patraukia savo istorija. Greičiausiai todėl, kad statistiniam lietuviui ji mažiau žinoma. Šiaip paradoksalu, bet turiu daug draugų mėgstančių ilsėtis Turkijoje ir nė vieno jų pasakojimai, pagyros ar vilionės nesukėlė jokio noro ten apsilankyti. „Revelations“ tai padarė be didesnių pastangų ir čia kalbu ne apie pramanytą istoriją, kuri ten nevyko, kalbu apie tikrą miesto istoriją, atspindimą žaidimo duomenų bazėje. Todėl sakyti, kad Konstantinopolyje buvo nuobodu tikrai negaliu, priešingai — buvo labai įdomu. Tiesiog esant dienos apšvietimui, mažiau žiopsojau, daugiau vykdžiau misijas, kas leido įveikti žaidimą bene trys sykius greičiau nei „Brotherhood“. Nors turinio prasme abiejų apimtis gan panaši.
Retai panaudojami, bet savaip klasiški nauji triukai.
Greta nepasakiško miesto vaizdo, į akis iškart krenta ir kiti simptomai. Per pusvalandį pamačiau daugiau smulkių techninių klaidelių, nei per savaitę bet kurioje kitoje serijos dalyje. Jos neįtakoja žaidimo eigos, bet įtakoja bendrą įspūdį. Kardai ne visada kabo ten kur reikia, ne visada įsikrauna tekstūros, ne visada aišku koks iš tikrųjų turėtų būti žaidimo akcentas. Tai skubėjimo požymiai, nereikia būti genijumi, kad suprastum — „Revelations“ dalyvavo lenktynėse su laiku, į varžybas mestos 5 „Ubisoft“ studijos pasiekė finišą ir pateikė kokybišką galutinį produktą, bet smulkmenų šlifavimui neliko laiko. Todėl kai kurie žaidimo elementai atrodo prilipdyti, o ne subtiliai įskiepyti, kartais turkai prabyla su itališku akcentu, dažniau nei kartais pasiunti velniop naują valdymo schemą. Na ji ne visai nauja, bet susidaro įspūdis, kad komanda B turėjo map’inti pultelyje tai ką prigalvojo komanda C, tačiau ir vieni ir kiti dirbo nebendraudami tarpusavyje. Valdymo schema lyg ir ta pati, bet mirčių kiekis nesugebant pasirinkti norimo ginklo išaugo dvigubai, apie absurdiškai prarastą netikėtumo efektą išmetus bombą ar pokštelėjus pistoletu kai to nereikia, išvis nekalbu.
Apsipratimui su tuo kas pasirodė atgrasu, prireikė valandos. Tuomet į sceną žengia antras ir trečiasis seniai. Ecio, Altair‘as ir jų istorija. Su ją, beje, viskas tvarkoje. Priešingai nei kiti žaidimo ar net istorijos elementai, protėvių siužetinės linijos įdomios ir stebinančios. Į Konstantinopolį Ecio vyksta su tikslu atskleisti paslaptis, kurių nepavyko išnarplioti jo tėvui, jis grįžta į istorinę žudikų tvirtovę — Masiafą, kur randa tamplierius ir Altairo užrakintą saugyklą. Jos atrakinimui reikalingi penki raktai, kurių kiekvienas leidžia išgyventi tam tikrą Altairo gyvenimo fragmentą. Taip, taip… Gaunam palakstyti ir su pirmos dalies herojum, kuris čia atsiranda kaip Ecio išgyvenimų, kuriuos išgyvena Desmondas dalis. Reikia pastebėti, kad Altairo sekos nėra reikšmingos žaidybine prasme, tai tiesiog interaktyvūs intarpai kurių metu mes valdome pagrindinį pasakojimo herojų. Veikiausiai toks buvo ir kūrėjų tikslas. „Revelations“ padeda taškus Altairo, Ecio ir Edeno Obuolio istorijose, žaidėjui pateikiama visa reikalinga „tiesa“, tačiau jos suvokimui Altairas paaukojo visą gyvenimą, o kūrėjai tiesiog pasirinko mažiausiai nuobodų būdą apie tai papasakoti.
Ecio savo ruožtu visiškai kitoks. Pasenęs ir pasisėmęs išminties. Pirmą valandą kaip minėjau to nepastebi, todėl naujasis amplua atrodo kažkoks dirbtinis, bet vėliau… Na aplinkiniai jį vadina Mokytoju ir ne be reikalo. Ecio nesivaržo dalintis išmintimi su kiekvienu sutiktu ir demonstruoja ypatingai išlavintą toną. Su kiekviena akimirka buvimas greta jo atrodo vis malonesnis, o „mokytojo“ titulas dera vis labiau. Žaidimui įpusėjus jis pradeda kelti tas pačias pagarbias emocijas, kokias „Star Wars“ gerbėjams sukelia džedajų meistrai. Eigoje įpinama meilės istorija galiausiai virsta standartiniu oh ir ah, bet eigoje tikrai reikia įvertinti rašytojų talentą perteikiant Ecio minčių eigą.
Apie autorių
Susiję įrašai
Raktažodžiai
Išdėstyk savo nuomonę
Dalinkis Twitteryje!
Dalinkis Facebooke!
Prenumeruok RSSRinktiniai įrašai
-
Lapkritis 29 11:571
Ar tikrai krenta Zynga socialinių žaidimų populiarumas?
-
Lapkritis 21 0:166
Susikirtimo taškų beieškant | Interviu su „World of Warplanes“ kūrėjais
-
Lapkritis 1 21:030
Industrijos legendos ir žvaigždės: Mark Cerny
-
Rugsėjis 2 22:5523
Interviu su Kevin’u Titzer ir Lee Petty. Apie meną ir žaidimus.
-
Liepa 28 23:0914
Ar rankinukai turi ateitį?
Naujausi įrašai
- 02/221 Final Fantasy XIII – 2 | Varžanti laisvė. Paradoksas?
- 02/155 Uncharted 3: Drake’s Deception | Imkit mane kaip matricą
- 02/140 DX: HR- The Missing Link. Ne tokia jau dingus grandis
- 02/122 Real Warfare 2: Northern Crusades | Kaip stipriai nori strategijos ir Lietuvos?
- 02/100 DeadEnd: Cerebral Vortex | pagaminta Lietuvoje
- 02/061 Happy Action Theater | Sakiau, kad chaltūra, bet paskui prasiskėliau pakaušį į lubas
- 02/0414 King Arthur II: The Roleplaying Wargame — paveikslėliuose
- 01/258 RISK Factions | Rizika facebook’e — kažuali.
- 01/245 „Sega“ kuria šlapimu valdomus žaidimus!
- 01/154 Saints Row The Third: Kryžiaus žygis į getą
21 Komentarai
Viena prasčiausių AC dalių. Tower defence minigame’ai? Really? Kova velniškai paprasta, per daug ginklų, priešai kvailiai, istorija labai, labai trumpa ir aplinkinių “pardeškių” pirkimas yra bevertis. Be to, per pirmąsias kelias žaidimo valandas galima gauti geriausiusius ginklus ir šarvus, tai kaip ir tobulintis nėr kaip. Vienu žodžiu, esu nusivylęs ir piktas.
Kablys, parašiutas sugadino laipiojimą. Bombos kovas, nors tos jau buvo sugadintos nuo AC2 vaistinėlėm. Iš vis net neverta kovoti, tiesiog bėgi su kabliu per priešus ir viskas, kol pasieki taikinį, nužudai, tada bėgi atgal visiems per galvas net nesiveldamas į kovas. Dabar net pirkti nieko nereikia, jei pritrūksta kažko, tai tada paskerdi kelis priešus ir iškraustai kišenes, surenki mediciną, ammo, peilius.. Krūvą dalykų pridėjo, bet dauguma tik maišosi ar iš vis sugadino patį žaidimą ir balansą. Nebūtų pridėję, gal būtų palikęs tęsinys kaip tęsinys.. Nors sugadino net istoriją, panaikino Animus.. Žodžiu, visiškai bevertė dalis, išleista tik tam, kad išleisti.. Perėjo žmonės turbūt tik norėdami sužinoti istoriją, bet vargiai kažką sužinojo. Jei ne James Bond stiliaus pabaiga, tai iš vis būtų buvęs metų fail.. Dabar nors paskutinės misijos truputį pakėlė nuotaiką. :)
truputį offtopas, o Ubi sugeba kažką išleisti ir gero? Bo aš po vieno iš jų neseniai išleisto žaidimo esu padėjęs riebų minusą ant bet kokios Ubi produkcijos…
Originalas pasakys, kad ne. Mano asmeniškai Ubi yra vieni simpatiškiausių leidėjų. Ypač žiūrint per žaidimų vienam žaidėjui prizmę. Dėl elementarios priežasties. Kiti iš tos pačios lygos, nedaro tokių žaidimų ir yra užkalę riebų minusą ant įvairovės.
Ubi sux and must die! :D Ypač už tą pasisakymą “kad PC piratai kalti, dėl prastų pardavimų”. O ne jų žaidimai ar jų svaigimai apie PC ir žaidėjus, piratus… :)
Šiaip AC1 tikrai buvo puikus žaidimas. Viskas buvo idealu nuo to laiko grafikos, pačios originalios idėjos keliauti su tuo Animus ir įtraukiančios istorijos. Kur dar idealus gameplay. Man iš vis patiko, kaip patinka Hitman ir panašūs žaidimai. Antra dalis grynai konsolinė sun00binta buvo, labai nuvylė, ypač kai iš žaidimo apie žudiką padarė eilinę skerdyklę. Net grafiką suvarė ir viską. Trečia dalis pasitaisė, tokia tiesiog konsolinė, bet fun, naujos misijos kaip su tankais ir pan. Paskutinė lyg tokia pat kaip ACB, bet visos naujovės tik minusus pridėjo ir visiškai išbalansavo patį game. Siužetas prasčiausias, nes žaidimo pasakojimą pakeitė tarp senovės dviejų laikų ir pačią serijos idėją to Animus keliavimo sugadino. Gale grynai pridėta iš lempos 3s cutscenes dabartyje, nes jau visiškai nieko geriau neišstenėjo…
Beje, tas puikiai pavaizduoja ir pačią Ubi progreso istoriją. Kai nuo AC2 persinešė ant konsolių, tai tiek žaidimai nieko verti PC, tiek dar patys kūrėjai svaigsta, kad čia žaidėjai nesupranta jų game, o ne jų žaidimai suprastėjo ir iš vis paskutiniai pasisakymai apie PC.. Tai garantuoju, kad dar per pus sumažins jų pardavimus. Aš pats jau nuo AC2 neperku jų game, kai pradėjo naudoti DRM.
Nu tai vadinasi su HoMM VI buvo kažkoks labai netipiškas susimovimas?
Aš nežinau kiek tikslus čia tas žodis, nes kiek žaidžiau, tai jis žaidžiamas, ne toks koks turėtų būti, bet žaidžiamas ypač turint galvoje ne ypač platų pasirinkimą.
Tai taip pat ar kitaip jie susimauna dažnai, bet nebandydamas nesusimausi. O mano simpatijos jiems būtent dėl tų bandymų. Sakykim jų shawn white, ruse, tie patys herojai, ar ankstyva to paties Assassins Creed raida. Tiesiog įdomu stebėti jų darbą ir broką, nes kartais vien tame įvairovės daugiau, nei kokybiškame ir išbaigtame kito AAA leidėjo žaidime :).
Matai, kalbant konkrečiai apie HoMM VI, tai asmeniškai mane labiausiai užkniso, kad neveikia “dokumentuotos” abilkos (pradedant junitų savybėmis ir baigiant pvz., lucku). Svarbiausia, matosi, kad kažkas bandyta daryt, bet tiesiog nedadaryta (suprogramintos animacijos, bet realaus poveikio nėra). T.y. vaizdas toks, kad bandyta spėt į pasiskelbtus terminus ir jau nekreipta dėmesio į produkto stadiją ir į rinką išmesta tiesiog 1,5 betos versijos… Forume chebra juos tarkavo pastoviai lygindami su Blizzard “produkto šlifavimo” strategija
Šiaip nežinau kiek šioje vietoje galima kaltinti leidėją. Black Hole yra nepriklausoma studija kuriai buvo duota padirbėti su klasikiniu IP. Norint sužinoti kas kaltas, reiktų paskaityti tonas vidinės korespondencijos ir bendradarbiavimo kontraktą :). Vienok man sunku patikėti, kad Ubi draudžia kūrėjams pagaminti patch’ą. Juoba, kad yra visi reikalingi įrankiai seamles patch’inimui ir forumai su FAQ ką konkrečiai reik taisyti. Aš čia tik galiu prisiminti ginčą su nowitzkiu dėl to kur žaidimų supportas dirba greičiau :).
eeeeeeeeeeeeeee,turint omeny ubi veikla per pastaruosius metus, nenustebciau kad dev’ai, net nepriklausomi, privalo dirbti su labai grieztai deadline’ais.
siaip, mano galva, dev’as turetu dirbti tol, kol pats pats nepauspas mygtuko “ready”. na netikiu as kad blyksintis kursorius tai eiline tech klaida:) terminai, ****, terminai :)
ta prasme po “mark of chaos”, kur studija sublizgo, sunku butu tiketis is bh “xalturos”, bet va, ji cia jau blizga:)
nors what the hell, eilinis ac2:x tai dar didesne xaltura:]
Tu kada nors dalyvavai statant deadline? Aš sakau nenoriu nieko teigti, bet paprastai deadline yra susitarimo reikalas. Dirbant su Public company/leidėju aišku yra sunkiau jį stumdyti, nes šis turi savo planus ir įsipareigojimus prieš akcininkus. Tai ko gero ten viskas ne rožėm klota, bet ginklu prie kontrakto irgi niekas nieko nesodina.
Bet BH neverti tokios advokatūros vien todėl, kad pikiruojančių grifų bug’as yra smūgis žemiau juostos, tiek mechnaiškai, tiek balanso, tiek lore prasme. Aš išmokau jų nenaudot ir man pofig, bet tiksliai žinau, kad jam pataisyt savaitės per akis. Net jei UBI tam neduoda pinigų, blemba čia jau prestižo reikalas padaryt ir įdiegt pataisą arba viešai pareikšti, turim patch, bet Ubi neleidžia paliesti žaidimo.
em, savo trigrasi, jum leidus, ikisiu:) 2ntra dalis man patiko; ok, ten siuzetas isivirtuliavo iki lost(omg) lygio; na ir parkour; o siaip zaidimo kaip ir nerasta.
eilini karta kartot ta pacia kombinacija ir grozetis akrobatiskais suoliais.. geriau vasara vaikystes “tarzanke aplankyt”.
batman’as geriau! ten ir savotiska visata ir herojai ir gameplay su didesniu issukiu. ir hey, kas gotu nemegsta, bent jau mergaiciu-gociu? :)
Va taip ir būna. Kai žaidimo rasta, nes tave su visa nosim sugūrina į kiekvieną jo elementą. Negerai nes trūksta laisvės. Kai duoda laisvę, negerai nes pats ieškoti žaidimo tingi.
Ech… Tos amžinos balanso paeiškos.
AC seriją gali kaltint kuo nori, tik NE ŽAIDIMO NEBUVIMU. Kad taip kiekvienam žaidimui, bent pusę tiek kiek ten yra.
as pasakiau ac2 megstu ok, man patinka pasinert i imbicilisku, fanu veikiamu, scenaristu kuriamas marias. bet ir tiek.
kaip siuzetas ok, del to galima spragset mygtukais. ka ir dariau. o vat aiskint man kad 100005000 kartu daryt ta pati per tapi, kad ir kaip graziai tai atrodytu, = zaidimui ~ na, kiek vaidmeniska? nemanai?
tada geriau filma, ar dar geriau multika, bent pirstai nevarks.
Pritariu, Assassins Creed 2 viskas jautėsi kaip.. Press X to continue. Net pats lipimas yra dviejų mygtukų laikymas. Parkuoras irgi. Na, o dabar palyginkit Assassins Creed ir Prince of Persia trilogiją. Ten parkouras priklausė nuo žaidėjo ir t.t… Bet va, Assassins Creed vistiek kabina savo istorija ir atmosfera ir veikėjais ir negali tu nuo jo atlipti. Toks labai casualus plaukimas pasroviui, kuris kartais ir netrukdo. Pažaidi, siužetas užkabina, pereini be nervų ir kliučių ir gerai. Chill’as nuo rimtesnių žaidimų :)
Mano jaunasis, nihilistiškasis kolega, o kas patį verčia kažką daryt ir ar tai darai ne kiekviename žaidime? Ar 50 skirtingų CK partijų išties yra tokios skirtingos, ar joms skirtingų spalvų suteikia tavo paties sau kelti tikslai, ambicijos, vaizduotė?
Aš gali skirtis mūsų žaidimo samprata, bet man būtų įdomu sužinoti, kad konkrečiai žaidžiant AC trukdo tau, ar originalui keisti taisykles? kas trukdo žaisti visiškam stealth arba no lethal kills režime? Siužetiškai aišku žaidimas reiklus, kažką reikės nuskriausti, bet du ketvirtadalius turinio gali vartoti savo režime. Būk tai rembo, būk tai nuodingasis kaj ar hipokritiškasis originalas. Kitais žodžiais tariant ACII tikrai nėra elementų kurių galėtų būti ir yra elementų kurių galėtų nebūti, bet kas liečia žaidimą gryniausioje jo formoje, tai jo ten į valias. Visa kita parašyta tekste. ACII visų pirma yra istorija, o serija įgavo literatūrinį atspalvį. Nepatinka, neskaitai, kabinėtis prie mechanikų nėra jokios prasmės, nes jos pačios savaime šios serijos neištrauks. Patinka — skaitai ir vertini tai, kad skaitymo tempą ir puslapių vartymo būdą gali rinktis pats.
Taip pat reiktų nepamiršti, kad tai pirma nuotykių ir tik po to veiksmo žaidimas. Ne atvirkščiai ir jis nėra lygintinas su batmanu, uncharted ar GTA. Taip pat tai nėra RPG. Savo esme jis artimesnis point and click žanrui ir ko gero didžiausia jo problema ta, kad jį bando ne tie žmonės.
Kol nepradėjai pūstis, siūlau prisiminti visas tas akimirkas kai ne tie žmonės pabando ir porina kažką apie paradoxų žaidimų lygį.
sorry bet sioks toks “wanna’like this game’ cause it’s ass2″ dvelkia nuo tavo postu. as va ass2 megstu, stogai ten ir panasus bla bla, bet hey, kai eilini miesta nupaiso tom paciom spalvom tampta nebe taip linxma.”o kam imituot architektura kai mes imituojamne ISTORIJA” italijos pusiasalio istorija ir be assguy yra be galo idomi, jei ne popieziaus talzymas – ten kurt ner ka. na bent jau geram zaidimui, jei witcheri megsti aisku.
ok ok ilipau ten kur nereikejo su paskutiniu postu, bet anyway – nuo taves dvelkia siokiu tokiu nusistatymu… na apart grazios veiksmu animacijos ass2 nieko neturi. NIEKO + lost like plot line, kuriame patys kurejai pasiklydo, fanu veikiami, tai va. it’s fun to kick pops ass… but is there any sense in this? nah, it’s just cool.
:/
Na apie tavo postus pasakytina tas pats. Jie dvelkia blogas, nes man nepatiko tonu ir kai taip rašo originalas aš 6 iš 10 kartų nusispjaunu, o kai kolega co-blogeris, nusispjaut sunkiau.
Arčiau esmės. Žaidimas nuvilia paprastai tada, kai žaidėjui duoda mažiau, nei jis dotuoju momentu, ir duotomis aplinkybėmis tikisi. Todėl mes labai dažnai keliam skirtingus reikalavimus žaidimams. AssCreed vien foninės istorijos simboliais parašyta daugiau nei COD:MW3 kodo (kuriame yra viskas), bet mes žaidimų net nelyginam per tą prizmę, nes juos pasirinkom ir pradedam žaisti dėl skirtingų priežasčių. Ir imam iš jų skirtingus dalykus. Taip?
Jei sutinki, važiuojam toliau. Tokiame kontekste žaidimas gali patikti arba nepatikti priklausomai nuo to, kiek žaidėjas sugeba iš jo pasiimt. Mano nuomone tai vienas esminiu kriterijų, kurie apskritai leidžia lobuoti žaidimus kaip visavertę, o ne bukinančią laisvalaikio leidimo formą.
Jei žaidėjas nesugeba/nenori pasiimti tiek kiek nori, problema gali būti žaidime, nes jis nesudomina ir nepaskatina to daryti. Gali būti ir žaidėjuje, nes jis neturi motyvacijos eiti sudėtungesniu, nei pats lengviausias įmanomas kelias.
Ir tai galioja visiems žaidimams. Tarkim šachmatai, visų žaidimų karalius, tačiau jis griūna žaidžiant su nevykusiu varžovu. Nevykęs varžovas gali būti todėl, kad jis per stiprus ir nesudaro tau priimtinų sąlygų tobulėti arba per silpnas. Abiem atvejais tu turi 3 kelius. Susirasti geresni oponentą, pasitempti ir paversti esanti įdomesniu (stengiantis suprasti stipraus žaidimą, arba išaiškinti jo paslaptis silpnam)arba numoti į šachmatus ranka, nes jie niekam tikę. Nė vienu atveju tu neklysi ir netapsi degenratu, tu padarysi pasirinkimą ir busi teisus. Teisus būt nustosi tik tada, kai pradėsi įrodinėti žmonėms, kad iš esmės šachmatai niekam tikę, nes juose nėra žaidimo.
Grįžtam prie AssCreed. Čia tavo oponentas yra pats žaidimas, tad tik nuo tavęs priklauso koks jis bus. Parkūras tik vieno mygtuko? Taip. Kaip ir ramus važiavimas automobiliu tikslo link. Bet su automobiliu gali ir drag’inti. Atsiranda taktika, iššūkis. Gali tai daryti ir AssCreed. Dėl savęs ar su DI oponentu. Bėgimo misijos yra tie patys du mygtukai, bet jų paspaudimo, laikymo ir atleidimo reikšmė smarkiai išauga. Ir tokių paralelių aš galiu išvesti kiekvienam AssCreed elementui, net ir kovai, kuriai šalutinių misijų gal ir nėra, bet taisykles gali sugalvoti pats.
Aš nesakau nei, kad AssCreed geriausias metų žaidimas, nei kad Revelations geriausia dalis. Aš parašiau, kad ji neprivaloma ir tie žodžiai skirti būtent tiems žaidėjams kurių kontaktas su serija rišasi tik per gameplay mechaniką ir blogiečių stab’inimą. Jums šiame žaidime nieko nėra. Aš to neneigiu, aš net pirmas tai pasakiau.
Tik tai nepaverčia jo blogu. Juolabiau tai niekaip nelikviduoja jame esančio žaidimo gausos. Atimama tik motyvacija, kuri būdinga tam tikram tipui žaidėjų (kas kas kas naujo!? kiek kiek kiek epic momentų). ((Dainuojantis Ecio epic ar ne?))
Ką noriu pasakyti, kad per gyvenimą esu žaidęs daugiau žaidimų, kurie man patys iš savęs nepatiko, nei tokių kurie patiko. Kalbėdamas apie juos, nuo tam tikrų dalykų bandau atsiriboti ir esu apie juos parašęs labai pozityvių tekstų, kaip ir neigiamų, apie tuos kurie patiko. Nes vėlgi, daug kas priklauso nuo to kur ir kam rašai. Galiausai nesigėdyju prisipažinti, kad HOI man nepatinka visų pirma dėl to, kad aš tingiu su juo prasidėt. Aš norėčiau pavaryt už smetoną, bet nekaltinu žaidimo, kad negaliu. Tiesą sakant aš net džiaugiuosi, kad negaliu, nes jei galėčiau, tai reikštų kad kažkokia grupė žmonių ką tik neteko mylimo žaidimo.
Diskusija išsivystė AssCreed kontekste, tai gal ir atrodo, kad aš proteguoju jį, bet realiai aš labiau kalbu apie esmę, nes toks buvo mestas kaltinimas. Nėra žaidimo. Aš gi sakau, kad tai vienas tų dinozaurų kuriame kaip tik yra žaidimo, bet galbūt nėra elementų paverčiančių jį įdomių visiems be išimties.
Todėl jei kalba suktūsi apie žaidimo marketingą, apie siužetinius vingius, apie istorijos tęstinumą, apie tai ką rašiau ir tekste, kad man kyla abejonių. Arba apie galimybes duoti dar daugiau žaidžiant su Ecio amžiumi ir galimybėmis, galbūt net įvedant dialogų ir galimybę kai jis daugiau dirba liežuviu ir sena galva, o ne durklu. Ar dar apie kažką kas galėtų sustiprinti nuotykio elementą, mes turėtume visai kitokią diskusiją. Nes čia padaryta klaidų ir man neatrodo, kad aš mėginau apie jas nutylėti.
Keista klausytis, “kompiuteristu” blevyzgavojimo. Isivaizduoju Jus, kaip nuolat sedincius prie PC darbe, gryzus namo PC Games lekia i trasa. Vienas, antras, trecias… Sekat visas naujienas – zinot visus pasaulio isleistus zaidimus – visus ismeginot ir paraset komentarus…
Chebra – tai nesveika !! Kur Jusu “real life” ? Butent todel ir nesuprantat sito zaidimo paskirties.
Uzklydau visai netycia cia (galingojo google pagalba) – todel nesiruosiu nieko mokyt ir pan. tiesiog supraskit apie AC serijas viena dalyka:
Tai yra filmas ! Tai nuotykis, kuri patyri, pajauti, kuris uzkabina ir nepaleidzia iki zaidimo galo ! Po 3-6 val sitas filmas baigiasi, lieka ispudingi prisiminimai – daugiau nieko. Sis zaidimas neskirtas “zaisti toliau”, cia filmas – pamaciau patyriau – gal dar kada po metu kitu isijungsiu paziuret…
Vat Jus, Gameriai, norit dar kazko – dar zaisti, dar misiju, dar laisves ir t.t. – deja Ubisoftas yra “unique” – ypac marketingo prasme – butent todel sis zaidimas (paskutines 2 dalys) buvo orientuotas ne i Gamerius kaip Jus, bet i viesa publika – t.y. visus – senus, jaunus, dirbancius, studentus – su ideja neziurekite filmo, bukite jame patys !!
Tai tiek vyrai, nebenagrinekite sito zaidimo, is savo pasaulio puses – tiesiog megaukites, pripazinkit, kad tai sedevras, o pereje, pamirskit, bei gryzkite i “real life”…
Aš truputį norėčiau pasitikslinti dėl antrosios nuotraukos :) (po teisybei prisikabinti prie mechanikos “realizmo” :D). Ten matyt grakščiai virve slystantis vyriškis, viena ranka besilaikantis už kablio, kita turbūt mėtantis durklus, greičiausiai… spėju, velniškumu taiklumu ir mirtinai. :) Ar kada kas bandėt daryt prisitraukimus viena ranka? :) O kabėt ant skersinio viena ranka pusiau prisitraukus? :D nėr taip paprasta jau vien ant stacionaraus skersinio. O čia siūbuojanti virvė, praraja (atsiprašau, gatvė) tarp namų ir dar durklų mėtymas :)