Empires & Allies | Vienintelis kuriam padariau išimtį

„Empires & Allies“ vienintelis „Zynga“ produktas Facebook’e kuriam padariau išimtį. Aš bijau „Zynga“ produktų dėl labai banalių priežasčių. Jie, skirtingai nuo kitų socialinių žaidimų kuriuos aš bevelyčiau žaisti, skiriasi tuo, kad išnaudoja pigiausias MMO psichologinių triukų klišes. Vadinasi jų reikalavimai žaidėjo laikui/finansams yra visiškai neproporcingi gaunamam malonumui. Ypač jei esi žaidėjas. „Empires & Allies“ tapo išimtimi dėl smalsumo. Visų pirma — švelnia agresija paremto, konkurencinio modelio įvedimas į tradicinę farmvilio aplinką yra šioks toks žingsnis į priekį, kuris teoriškai turėtų suteikti produktui prasmės ir galbūt net paversti jį žaidimu. Antra „Empires & Allies“ prodiusavo išeivis iš EA dirbęs su visa eile strateginių žaidimų, jam kompanija palaikė keletas kitų tradicinės industrijos atstovų. To pasekoje žaidime iš ties atsirado „Zynga’i“ nebūdingų elementų, tame tarpe ir skystoka, bet smagiai sušaržuota siužetinė kampanija.

Užėmus draugo žemės plotą jame negali daryti nieko. Neįvesi demokratijos, nesukursi partizaninių būrių... Tiesiog grįžti kas 5 valandas susirinkti nalogo. Draugas savo ruožtu nepraranda nieko, tiesiog okupuoti plotai reikalauja dvigubai daugiau energijos norint nurinkti derlių. Tiesa... Tą patį derlių visiškai nemokamai gali nurinkti kiti okupuotojo draugai.

Iš esmės „Empires & Allies“ yra tas pats farmvilis, tiesiog jame gali statyti fabrikus kurie gamina tankus, kurie savo ruožtu gali riedėti mušti priešų. Kautis galima tiek NPC scenarijuose, tiek puolant draugus, o pačios kautynės paremtos praktiškai nemodifikuotu akmens, popieriaus ir žirklių principu. Šioks toks nukrypimas nuo to ką galima sužaisti naudojant vieną plaštaką, pastebimas nebent žvelgiant į ribotą galimybę tobulinti gaminamus karinius vienetus ir sąlyginę pasirinkimo laisvę renkantis kovos lauką (vanduo/oras/žemė).

Bandymas virto kabliu tik po to, kai vienintelis aktyviai žaidžiantis „geimeris“ iš mano draugų sąrašo (hey, Foxi) pradėjo naudotis matematika. Vis dažniau pradėjau fiksuoti dėsningumą, kad jo invazijų į mano žemes iškrapštymas paprastai būna nuostolingas. Dažnu atveju neprarasdamas nė vieno kario, mušdamas Foxį prarasdavau kelis ir tai privertė mane išeiti iš „atsipalaidavusio casual‘o“ rolės.
Pasekoje ir aš pradėjau naudoti puolančias pajėgas tandemuose, siekdamas kad besiginantis žaidėjas būtų priverstas rinktis bent vieną žemiausią „gyvybės“ stulpelį turinčių karių tipą. Pats, žaisdamas gynyboje, vis dažniau kreipdavau dėmesį į tai kokiame lauke (ore/vandenyje ar žemėje) gintis. Noriu pasakyti, kad „Empires & Allies“ kažkuria prasme lyg ir įrodė, kad norint užkabinti geimerio geną reikia visai nedaug. Net nepaisant visų išankstinių nuostatų.

Aš asmeniškai visada ginu draugus nuo okupantų! Nes pozicijų okupantams kiekis ribotas!

Kažkokią rolę sugroja ir tyčia ar netyčia paliktos mechaninės skylės. Tarkim pasirinkęs imunitetą automatiškai nutrauki visas okupacijas ir tada vėl pulti draugų žemes ignoruodamas numatytą „cooldown“. Tokiu būdu „sufarminti“ dvigubai daugiau resursų  (ir XP kurio kautynėse paprastai irgi gauni dvigubai daugiau, nei žemės ūkyje). Gali sėkmingai tęsti žaidimą neturėdmas nė vieno pastato ir tapti rakštim subinėj visiems, kas tikisi iš tavęs naudos. Ai… Dar yra specialūs, kautynėms skirti „power’ups“. Juose ko gero labiausiai ir juntama su strategijomis dirbusio Amero Ajami patirtis, nes šie atveria tikrai įdomių taktinių ir strateginių niuansų. Su jais tėra dvi bėdos. Pirmoji — ne realiame laike vykstančios kautynės ir žinia, kad oponentas niekada nepamatys kaip (ne)efektyviai tu sužaidei. Antroji — nemokamai jų gali įgyti tik atsitiktine tvarka ir ribotą kiekį. Dėl šių dviejų savybių aš esu labiau linkęs juos spausti juodai dienai, kuri žinoma niekada neateis. Jei „Empires & Allies“ turėtų papildomą funkciją kautynėms realiame laike, „Power–Ups“ būtų imami domėn jau kautynių planavimo etape, o pagunda suvilioti oponentą pasirinkti tam tikrus kovinius vienetus ir juos atjungi su EMP, galbūt net būtų verta to, kad sulaužyčiau priesaiką niekada neleisti pinigų Facebook’e.

Labai originalu, Gediminai.

Tiesą sakant aš manau, kad realaus laiko varžytuvės, kurių atsisakymas iš esmės ir sukuria visiems ir visada patogią pramogą, turi grįžti. Yra galybė formų ir būdų kaip taip padaryti ar pasiūlyti greta pagrindinio formato, per daug nežalojant kertinės „Facebook žaidimo“ mechanikos. Mano nuomone galimybė varžytis realiame laike su dėmesio vertu oponentu yra tas paskutinis mažas žingsnelis ir tuo pat metu didelis šuolis, kurį reikia atlikti norint bent jau minimaliai sudominti „core“ žaidėjų auditoriją.

Įrašo puslapiai: 1 2