Siaubas Baubas

Studijų metais viena dėstytoja pateikė pakankamai tikslų siaubo žanro apibrėžimą. Šitą, pakankamai prieštaringai vertinamą nišą pramogų industrijoje, intelekto švytuoklė apibūdino kaip kažką, sukeliantį pirmapradžią emociją – baimę. Baimę, kurios nepriklausomai nuo išsilavinimo, socialinių ir kitokių veiksnių neįmanoma kontroliuoti. Ir išties – kontroliuoti sunku, juk kiekvienas sveikas žmogus kažko bijo – vienam aukštis, kitam šunys, trečiam tamsa yra savotišku barjeru kasdieniniame gyvenime. Ir nors kontroliuoti šiuos jausmus yra pakankamai sudėtinga, tačiau manipuliuoti jais – visai smagu.

Susipažinti su siaubo žanru teko prieš bemaž 20 metų, tais niūriais laikais, kai dėdė iš „Videokauko“ rodė „Žvaigždžių Karus“ ir S.Kingo ekranizuotus kūrinius. Tada pamatytos „Naminių gyvūnėlių kapines“ įvarė nemigą kelioms dienoms ir savotiškas simpatijas šiam žanrui visam gyvenimui. Be abejo, laikas bėga, po guminėmis baubų kaukėmis pradedi pastebėti „made in china“ etiketes, spanguolių uogienę, skirstyti psichologines pasakėčias ir brutalias skerdynes… ir vis tik, retkarčiais atrandi kažką tikrai gero ir įspūdingo, bent jau sau.

Jei su filmais viskas yra pakankamai aišku – vienam geram siaubo filmui tenka šimtai neaiškaus „kažko“, tai žanro klajonės žaidimų industrijoje yra pakankamai įdomios. Visų pirma dėl to, kad virtualiose pasauliuose „siaubas“ kaip savarankiškas žanras neegzistuoja. Turime siaubo šaudykles, siaubo nuotykius, siaubo mmo.  Antra įdomybė slypi galimybėje išgyventi scenaristų sukurtą siaubą savarankiškai, o ne stebėti per mėlynąjį ekraną brukamus jausmus. Todėl, mūsų šalyje taip populiaraus, „helloween‘o“ proga kilo mintis sudaryti šiokį tokį geriausių (imo) žaidimų sąrašą; tiesa – kiek pavėluotai.

Penumbra

Penumbra – vienas sąžiningiausių žaidimų industrijos kūdikių. Nepriklausoma „Frictional Games“ studija sugebėjo atsiriboti nuo visiems įgrisusių štampų, pigios melodramos ir kvailų šokinėjimų per dėžes. Istorija, pasakojanti apie vaikiną, beieškantį savo tėvo, nuveda žaidėją į Grenlandiją, kur šio laukia tamsios uolos ir „bu“ jose. Nepaisant smalsaus požiūrio į fiziką (galimą kilnoti bet ką, metytis bet kuo), žaidėjas gauna vis tą patį „adventure“ stiliaus žaidimą. Tačiau užsispyrimas, su kuriuo kūrėjai įgyvendino siaubo kanonus džiugina – totali vienatvė (kompaniją palaiko tik plaukuota pagrindinio ir vienintelio veikėjo ranka), tamsa ir apšvietimas, kokybiškas garsinis apipavidalinimas, bejėgiškumas, dienoraščio įrašų studijavimas… na visi horror-survival elementai vietoje, laiku ir kokybiškai įgyvendinti.
Tas pats taikoma ir naujausiam „Frictional Games“ kūriniui – „Amnesia: The Dark Descent“.

Silent Hill 2 & co.

Domitės Jūs siaubo žaidimais ar ne, mėgstate juos ar ne; tačiau vargu ar atsiras nors vienas žaidėjas negirdėjęs apie „Tyliąją Kalvą“, atskriejusią iš tolimųjų rytų 1999-aisiais. Pažintis su japonišku siaubu apstulbino – visi egzorcistai, demonai, velniai, baubai ir skalbimo miltelių reklamos iš pragaro pakalikų virto niekingais profanais.  Gilus ir  sudėtingas siužetas, puikūs ir sultingi aplinkos ir veikėjų/priešų modeliai (ohh kokias gi emocijas sukėlė beodžiai, pūvantys šunys su tokiais pat šeimininkais!), „kito“, rūdimis apipavidalinto pasaulio dizainas, totali tamsa ir pavyzdiniu šiandien jau tapęs žibintuvėlis… o kai visa tai pradeda persipinti  su Akiros Jamaokos industriniu ambient‘o garso takeliu… nei daugiau, nei mažiau – šedevras. Ir ne vien siaubo mėgėjo akimis, šis žaidimas turi visas puikaus projekto sudedamąsias.

Ypatingo dėmesio yra verta būtent antroji žaidimo dalis, įstabiu siužetu išsiskirianti iš visos frančizės. Psichologinė pasakėčia apie praeities klaidas, nenorą taikstytis su praradimais ir įsikibimą į pareitį dantimis bei liguistą pagrindinio veikėjo libido verta ne tik 3d varikliuko bet ir mėlynojo kino teatro ekrano ar netgi romano kietame viršelyje. Gaila, tačiau tokie virtuoziški scenarijai „neprikibo“ ir kūrėjai vis dar štampuoja 1,3 dalies istorijas apie raganiškus kultus.

Resident Evil

Resident Evil – bene žinomiausias brandas siaubo padangėje. Turbūt pirmą kartą su šiandien taip populiariais zombiais žiūrovai susipažino 1968-aisiais Romero „Night of the living dead“ filme. Ir nuo to laiko šie mieli padarai spėjo aplenkti gremlinus, ir netgi „smurfus“! Būtent zombiai tapo vizitine RE serijos kortele; na o pats RE pelnė šlovę „Capcom‘ui“, kurioje firma maudosi iki šiolei.

Ir nenuostabu, 1997-aisiais – pirmoji RE dalis ir tęsinys po dviejų metų sumušė visus įmanomus populiarumo rekordus. Nuo to laiko žaidimų serijoje pasirodė tiek, kad sudėtinga suskaičiuot. Tačiau daugumai, būtent pirmosios dalys įstrigo atmintyje labiausiai. Charizmatiški veikėjai, dabar kiek naivokas siužetas apie biologinius ginklus kuriančią korporaciją, katastrofą „Racoon City‘yje“, bandymus išgyventi šioje makalynėje ir atskleisti visas paslaptis, ir, be abejo, ordos zombių (šiandien šitokiais deriniais niekas nesusižavėtų, tačiau prieš keliolika metu tai buvo tikra bomba).

Taip pat verta paminėti, jog serijos ištakose žaidimas, kameros rakurso dėka, veikiau priminė vaidybinį filmą, su palaipsniui pasakojama istorija, aibėmis intarpų, video filmukų, skaitinių ir pan. Trečioje dalyje kamera nepasikeitė, tačiau daugiau dėmesio pradėta skirti „action“ sudedamajai nei „horror-survival“. Galop 4-5 žaidimo dalys išsigimė į banalų veiksmo žaidimą su n+1 galimybe sunaikinti zombių gvardiją. Be abejo, vietoje stovėti negalima, bet šiuo metu apie tam tikrą užsiciklinimą RE serijoje kalba ir „Capcom“ atstovai, kuo šis grandas virs ateityje – pamatysim.

Ponai ir Ponios, paplokite – geriausias iš kraupiausių: „Call of Cthulhu: Dark Corners of the Earth“

CoC:DCotE – vienareikšmiškas karalius šiose kukliuose rinkimuose, visa galva, o gal net keliomis, aukštesnis už aukščiau išvardintus žanro perliukus. 2006-ais pasirodęs žaidimas tapo tobulu „horror-survival“ atstovu.  Didžiausias jo privalumas – tikslus dozavimas.

Veiksmas pateikiamas pirmo asmens šaudyklei būdinga maniera – 2 rankos, belaikančios XX amžiaus vidurio „patrankas“. Tačiau kūrėjams pavyko nepaversti žaidimo  šaudykle, daug dėmesio skirta dialogams, sėlinimui, kelioms vietovėms būdingiems mini žaidimams ir pan. Priešininkų ordų skersti nieks neverčia, netgi atvirkščiai – retai pasitaikantys priešai apdovanoti pavyzdiniu gyvybingumu, todėl pribaigti nors vieną, tai jau mažas siaubas. Neprievartaudamas žaidėjo, CoC:DCofE tyliai sufleruoja sėlinti, likti nepastebėtu, tiesiog išgyventi. Sėlinimas čia neprimena „hi-tech“ Splinter Cell‘o, dažniausiai ne tuo keliu pasukęs žaidėjas bus priverstas nešti kudašių nuo piktųjų žuvažmogių, slėptis ir tikėtis kad jo beieškantiems padarams nepavyks aptikti savo grobio. Tokius pasilakstymus lydi pagreitėję širdelės dūžiai, besisukanti galva ir neapsakomos adrenalino dozės.

Puikus įgarsinimas, gera grafika, Lovecraft‘o apysaka paremtas siužetas, puikiai subalansuotos žaidimo sudedamosios abejingu nepaliks nei vieno žaidimų virtuvės gurmano abejingu.

***

Atrodytų, šiandien siaubo žanras išgyvena aukso amžių – pavadinimų su šitokia etikete kuriama vis daugiau, legendinės frančizės nemiršta. Tačiau iš kitos pusės, vargu ar įkišus į bet kurį veiksmo žaidimą porą zombių ar kitokių padarų, kuriems kojos auga iš ausų, gauname tikrą siaubą.
Geras šitokių mutacijų pavyzdys – pagrindinis mutantų žinovas Resident Evil (4,5) bei neperseniausiai pasirodęs FEAR3. Veikėjai tie patys, siužetas dogmatiškas, o vat elementariausius siaubo bruožus užgožia kulkų krūšos ir rožinės mėsininko svajonės.

Būtent todėl šį trumpą sąrašą sudaro keli grynaveisliai žanro atstovai.