Dungeon Siege III | Dar sykį apie „Obsidian“ klaidas

Visi esam girdėję apie kino filmų „trailerių“ meistrus. Šešėliniai industrijos kariai, kurie apie bet kokį filmą susuką 25 oskarų vertą reklaminį klipą. Tie trumpi filmukai nuostabūs. Nesvarbu apie kokį žanrą kalbame, juose visuomet bus ginklų, sprogimų, truputis dailaus kūno ir epinis pagrindinio herojaus juokelis. Šiais laikais, neretas atvejis kai tie trumpi filmukai parodo ir pasako daugiau nei pati juosta. Kino pramonė turi būti dėkinga šiam stebuklui, nes neabejoju, kad 80% atsitiktinių kino teatro lankytojų, savo sekančią išvyką suplanuoja būtent trailer‘ių peržiūros metu. Žaidimų industrija tokių meistrų neturi. Tiksliau turi, jei mes kalbame apie video filmukus, bet video filmukas žaidimą parduoda kur kas rečiau nei filmą. Nes, kad ir kokį nuostabų žaidimo pristatymą pažiūrėtum, galvoje visada šmėsteli visiems bendras klausimas „o kaip visa tai veiks mano kompe?“. Mes susimąstome apie potyrius, kurių filmukas nepajėgus perteikti, nekalbant jau apie kiek labiau išprususius žaidėjus, kurie filmuką dar vertina ir per „techninę“ prizmę.

YouTube -

Žaidimą kur kas sėkmingiau gali parduoti jo demonstracinė versija, bet istoriškai susiklostė taip, kad demo dažniau atbaido, nei suvilioja pirkėją. Kodėl? Ogi todėl, kad nėra žmonių kurie jas daro. „Obsidian“ savo gretose tikrai neturi demo versijų eksperto ir dabar aš jau žinau, kad bandydamas ją tiesiog pamačiau viską, kas žaidime blogai. Kaip ir rašiau, suteikti antro šanso „Dungeon Siege III“ neketinau, bet kad jau „Square–Enix“ parūpino pilną versiją apžvalgai, teko tai padaryt. Tai principinė nuostata. Atsiuntė? Žaisk.

Two is ok... Now jump into the bush!

Pažaidžiau, tad dabar noriu šiek tiek reabilituoti žaidimą. Tikslumo dėlei noriu pabrėžti ir primygtinai pridurti, kad demo apžvalgoje išdėstytos nuostatos praktiškai nepakito. Apie žaidimo kokybę toje apimtyje išlieku tokios pačios nuomonės, bet štai pilnoje versijoje yra dar ir Katarina…

Neigiamybių šalinimas pagal Katariną. Viena problema — viena kulka.
Užmečiau akį į tai, ką buvau pasižymėjęs kaip labiausiai mane erzinančius DSIII elementus ir pabandžiau sulyginti juos su nuomone kurią turiu dabar, po 26+ žaidimo valandų. Bendriniai dalykai, tame tarpe pastabos dėl bloom‘o, inventoriaus valdymo, personažo statistikos, istorijos pateikimo ir panašiai — nepakito. Šie elementai užknisa, arba labai užknisa, nors kai kurie jų (pavyzdžiui inventoriaus valdymas ir personažo lavinimas) kažkiek nusigludina eigoje.

Kitos pastabos, kaip kad perdėtas rytietiškų slasher‘ių įtaka personažų animacijai, valdymas, slaptų kambarių nebuvimas ir panašiai, labiau tinka demo versijai. Galutinis produktas kažkiek ar net visiškai jas amortizuoja, mano atveju tiesiog pasiūlydamas valdyti Katariną.

Ok... ok. Mago burtažodžiai pirmomis akimirkomis tikrai palieka įspūdį.

Visų pirma azijietiškumas. Žaidžiant už Katariną, jis nugaruoja ten kur jo nereikia ir lieka ten, kur nesukelia blogu emocijų. Tai per atstumą kovojantis personažas, savotiška pasiutusios bukanierės atmaina, kurią pamatęs Bendžaminas Martinas vargu ar suvaldytų erekciją. Ginkluota muškieta ir dviem puštalietais, Katarina be didesnio vargo ir vos dviem trim šūviais neutralizuoja bet kokį monstrą. Jei išlenda koks riebesnis ir lengvai nenusišauna, žaidėjui atsiveria puiki proga prisiminti, kad DSIII yra ir papildomų įgūdžių.

Atvirai pasakysiu, aš nekenčiu per nuotolį kovojančių personažų be padorios „crowd control“ mechanikos, todėl už „lankininkus“ žaidžiu ypač retai. Tiesą sakant, amazonė vienintelis „Diablo II“ personažas su kuriuo žaidimą perėjau tik po daugybės metų, kažkur paskaitęs apie „Spear“ build‘ą. Mano nuostata paprasta — šauliai „auxiliary“ pavadinimą gavo ne be reikalo. Kaip pagalba grupėje jie jėga, bet valdyt visada norisi tą herojų kuris bėga pas blogiečius, o ne nuo jų. Katarina nebėga, Katarina visus iššaudo anksčiau, nei jai kyla pavojus. Žaidimas su ja buvo ypač sklandus, tad atsirado laiko pasigilinti ir į foninę istoriją, taip pat pavyko rasti porą užslėptų kambariukų, kurių žaidime galbūt yra ir daugiau, bet jie liko nerasti, nes vedamas įsitikinimo, kad jų nėra, jų ir neieškojau.

Hey! Nepraėjo ir trys savaitės!

Įrašo puslapiai: 1 2