DR » Dievo žodis »
Menopauzė
Įkvėptas šio straipsnio nusprendžiau ant “popieriaus” išliet tai, kas jau senai sukasi galvoje. Mintis apie visą žaidimų industriją. Ir apie jos praeitį, ateitį ir dabartį. Tai nėra, straipsnio aprašymas, tiesiog straipsnis privertė pagaliau prisėst ir parašyt, ką bene pusmetį vis laikas nuo laiko persuku savo smegenyse (kai jos neužimtos kitais reikalais, kaip antai – jau antrus metus trunkantis “knygos” rašymas galvoje, rpg pasaulio (tikrąją ta žodžio prasme – pasaulio, su nuosava planeta, religijom, santvarkom, istorija ir pan.) kūrimas, ar tiesiog elektronų judėjimo problema Heizenbergo neapibrėžtumo principe (pamąstymai šia tema vis dar neišeina iš beta-mąstymų stadijos… nes vis naujai perskaitoma informacija gniuždo visus “aiškinimus”), bei tamsiosios materijos ir tamsiosios energijos problemas (šią problema jau beveik baigiau nurašyt, visgi po paskaitų ciklo peržiūrėjimo supratau, kad mano bandytas priėjimas prie šios problemos iš kitos perspektyvos visgi, matyt, bus absoliučiai neteisingas. Visą šia triada parašiau ne kaip pasigyrimą, o kaip iliustraciją, kad, kai aš imuosi kažkokios “problemos” teorinio gvildenimo – aš ją bandau permąstyt pilnai, tiek kiek leidžia mano vidiniai resursai.
Jau kurį laiką pastebiu, kad kažkodėl žaidimai manęs nedžiugina. Na, ne tai, kad nedžiugina, bet jie nesukelia, absoliučiai jokiu teigiamų emocijų, endorfinų pliūpsnių, ar tiesiog banalaus pasitenkinimo jausmo. Tiesą pasakius, jau buvau išsigandęs, kad gal kažkas negerai pačiame manyje. Gal tiesiog kasdieninė rutina tiek įsisuko į kaulų smegenis, kad net elektroninės pramogos nebe sugeba manęs iš jos ištraukti. Ar dar blogiau – išsipildė mano didžiausia baimė – suaugau ir žaidimai per se manęs nebedžiugina. Bet paskui, aš pasinėriau į savianalizę ir prisiminimus ir supratau, kad šaknys visgi, matyt bus ne manyje, bet pačioje industrijoje.
Pirmą impulsą gilesnei analizei davė Patarėjo prašymas, prieš naujus metus, parašyti porą žodžių apie praėjusius žaidimų metus. Aš su siaubu supratau, kad praėjusiais metais aš randu tik vieną žaidimą, kuris mane būtų tikrai, nuoširdžiai “džiuginęs” – tai “Enslaved: Odyssey to the West”. Kas keisčiausia, kad tai žaidimas, kurio aš nei laukiau, nei ką nors apie jį žinojau, tiesą pasakius, aš jį pabandžiau tik dėl to, kad na, labai jau nebuvo ką žaisti… Taip, “Mass Effect 2″ buvo grandiozinis, taip Fable 3 buvo pasakiškas, bet nei vienas iš jų nesuvirpino manęs kažkur giliai giliai.
Tada aš pabandžiau sukatalogizuoti, kokie man žaidimai paliko panašius jausmus per kokius paskutinius 5/6 metus. Nustebau, kad šis sąrašas yra velniškai, velniškai trumpas. Viso sąrašo nerašysiu, kad nesiplėsti, parašysiu kiekvieno patinkančio žanro labiausiai sublizgėjusį atstovą: FPS – “The Darkness”, “alia RPG” -”Fable 2″, adventure/platformer – “Enslaved: Odyssey to the West” ir be abejo “Braid”. Atskiro paminėjimo verti “Mirror’s Edge” ir “Saint’s row 2″ bei “Just Cause 2″. Pastarieji du šioje kategorijoje tik dėl to, kad jie suteikė visiškai nelauktą, absoliučiai nerealią “mindless fun” doze. Kodėl? Mano manymu todėl, kad jei nesistengė būti per rimti ar realūs. Aš bijau, kad naujasis “Saint’s Row” toks jau nebus, nes iš pirmųjų vaizdų specialiai stengiasi būti kuo nerimtesnis ir nerealesnis. Bet pamatysim.
“Mirror’s Edge” – nes jis buvo “kitoks”. Taip jis buvo neišbaigtas, taip, jis buvo nepopuliarus, bet jis buvo nuostabus. Mano manymu, dar niekad niekas mirties žaidime nepadarė tokios, kaip “Mirror’s Edge”. Kai išbėgęs iš kažkokio tunelio į kitą, tu tik vieną širdies dūžį spėji išgirst kažkokį garsą, pradėti suktis ir staiga – šviesos pliūpsnis – tamsa… Ir tik padėjęs pultą ant žemės, norėdamas nusivalyt suprakaitavusius delnus, supranti – traukinys… Ar tas jausmas bei vaizdas, kai šoki iki atbrailos ir pritrūkus blakstienos iki kito krašto dar spėji žvilgtelėti į apačią, matydamas savo kojas ir artėjančia žemę, sugebi akimirksniu suprast – viskas… Atvirai sakau, net dabar rašant apie tai man tirpsta rankos ir kyla nenumaldomas noras eiti parūkyti.
Apie “Enslaved” aš nebesiplėsiu, nes aprašiau jį čia(o dabar pastebėjau, kad atsirado naujas įrašas apie jį, kurį perskaitysiu baigęs rašyti). Jei atvirai, “Fable 2″ pasirinkau tik todėl, kad jis per tuos mano apsibrėžtus 5-6 metus buvo bene vienintelis šioje kategorijoje žaidimas, kuris tikrai virpino. Ne, jis nebuvo stebuklingas, bet jis buvo mielas širdžiai. Jei būčiau ėmęs didesnį laiko tarpą, vienareikšmiškai šioje kategorijoje būtų “Gothic 2″, o jei visą savo žaidimų karjerą – “Might and Magic VI”. Dar nė vienas žaidimas man nėra sukėlęs tiek gerų emocijų, tiek patyrimo ir atradimo džiaugsmo, kaip “Mandate of Heaven”. Ir man visai nesvarbi jo grafika, aš iki šiol sapnuoju kaip vaikštau New Sorpigal kaimu, pirmą kart sutinku minotaurą Blackshire, ar randu taverną viduryje dykumos Dragonsand’e. Taip, panašius jausmus kėlė ir pirmą kartą žaidžiamas “World Of Warcraft”. Matyt niekad nepamiršiu mėnulio virš Scarlet monastery, ar bėgimo per Plague landus pirmą kart gavus arklį. Ar spellweawing Age of Conan, kai aš pirmą kartą galėjau pasijusti nenugalimu magu. Bet MMORPG ir privalo toks būti, apie tai šiek tiek vėliau.
Apie “Braid” galima būtų parašyti atskirą traktatą, apie jo nuostabią muziką, apie gerumu ir švelnumu alsuojančią atmosferą, apie tą neišpasakytą jausmą, kurį sukelia kiekvienas jo lygis ir apie visą kelionę į save, kartu su Timu. Aš ir dabar, rašydamas šiuos žodžius klausau nuostabaus grožio Shira Kammen kūrinio “Downstream” – pagrindinės Braid temos. Bet matyt plėstis apie “Braid” nevertą, nes greičiausiai beveik visi jį jau žaidė, o kas nežaidė – marš dabar pat čia jį nusipirkti!
Kodėl aš iki šiol “The Darkness” laikau geriausiu “FPS’u”? Ogi todėl, kad tai pirmas žaidimas išspaudęs ašarą. Ne, jis nebuvo techniškai pažangus, nei itin gera šaudyklė. Bet jis turėjo _istoriją_. Istoriją privertusią susitapatinti su Jakie ir nekęsti visų, kurie stojo prieš jį. Aš prisimenu, jog praleidau gerą laiko tarpą, tiesiog sėdėdamas žaidime su mergina ir žiūrėdamas kažkokį seną filmą per televizorių vien todėl, kad taip norėjosi.
Taigi, kas visgi dedasi industrijoje, kad didžioji dalis žaidimų nedžiugina? Vienas dalykas, teisingai aprašytas cracked.com straipsnyje – tai, kad industrija bijo eksperimentuot. Žaidimai kainuoja per daug, kad bandyt kažką naujo. Todėl tokios korporacijos kaip Activision, Ubisoft ar EA, vis kepa ir kepa pagal tą pačią, patikrintą formulę susuktus žaidimus, tiesiog pakeitę skaičiuką žaidimo pavadinimo pabaigoje. O mes, vartotojai tai perkam dideliais kiekiais, taip parodydami, kad mus pilnai tenkina tas greitas maistas ir mums jokiu būdu nereikia jokių inovacijų ar eksperimentų, liaupsindami naują neišpasakytai realistišką grafiką ir absoliučiai nekreipdami dėmesio į istoriją, ar mintį, potekstę, kurią neša žaidimas.
O juk žaidimas, kaip knyga, gali ne tik būt laiko praleidimo būdas, bet ir malonumas virpinantis širdį ir paliekantis kažkokį gražų pėdsaką viduje. Jis nebūtinai turi gvildenti egzistencines problematikas, ar būti super rimtas. Jis tiesiog turi būti nuoširdus. Ar aš matau prošvaisčių? Ir taip, ir ne. Mano didžiausios viltys, kaip bebūtų gaila, siejamos su naujos kartos mmo – naujuoju “Star Wars” MMO, slaptuoju Blizzardo titanu(jei jis apskritai pasirodys), bet su MMO aš sieju vieną iš žaidimo malonumų – atradimo džiaugsmą(exploration). Nes MMO žanre, tai užprogramuota žaidimo DNR. Jei kūrėjai nepadarytų pakankamai didelio pasaulio ir galimybių jį pažinti – nebūtų galimybės priversti žmones mokėti jiems ilgiau nei porą mėnesių.
Kita mano viltis yra tokie žaidimų industrijos svajotojai, kaip Peter Molyneux, Tim Schafer, tas pats Jonathan Blow(nors apie jį sunku spręst iš vieno žaidimo) ir kiti, jei jų nesugniuždys industrija. Nors, Schaferis berods jau nusuko į kitą pusę, o Molyneux, rodos klejoja savo kinektiniame Milo pasaulyje. Daug vilčių dedu į Eidos’ą – tikėsimės “Deus Ex: Human Revolution” nenuvils. Kol kas labai džiuginančiai atrodo “Thief 4″(džiugina tas, kad kūrėjai stipriai atsižvelgia į fanus, jei gandai tikri ir jie iš tikro atsisakė pirmo “Thief 4″ demonstravimo dėl fanų nepasitenkinimo sukėlusio nulykinto 3rd person vaizdo ir iš tikro sėdo iš naujo perdaryt; jei taip – tai didžiausia pagarba). Be abejo tikiuosi ir nauju proveržių ir žvaigždžių sublizgėjimo, laukiam šią vasarą į industriją sugrįžtančio Patrice Désilets, atskirą studiją įsikūrusių Hideki Kamiya, Atsushi Inaba ir Shinji Mikami.
Iš kitos puses, perfazuojant Roger Zelazny citatą – taip, didelė dauguma knygų, filmų, muzikos ir žaidimų yra absoliutus mėšlas, bet jų tarpę yra perlų. Tam ir turi egzistuoti tokie portalai kaip Dievo Rėžimas, aprašinėjantis ne sausus faktus apie grafiką, bet aprašinėjantis žaidimų “sielą”.
Apie autorių
Susiję įrašai
Raktažodžiai
Išdėstyk savo nuomonę
Dalinkis Twitteryje!
Dalinkis Facebooke!
Prenumeruok RSSRinktiniai įrašai
-
Balandis 4 21:5416
Kodėl su Mass Effect pabaiga viskas gerai ir kodėl mes negaunam Half–Life 3?
-
Balandis 2 14:0716
O, tu berods daug skaitai, ką galėtum rekomenduoti iš… sci-fi
-
Kovas 29 17:2432
O, tu berods daug skaitai, ką galėtum rekomenduoti iš… fantasy
-
Lapkritis 29 11:571
Ar tikrai krenta Zynga socialinių žaidimų populiarumas?
-
Lapkritis 21 0:167
Susikirtimo taškų beieškant | Interviu su „World of Warplanes“ kūrėjais
Naujausi įrašai
- 05/176 GAMEON: Žaidžiame Xenonauts
- 05/160 Mount & Blade: Warband – Napoleonic Wars DLC | Trečio asmens Cossacks
- 05/1513 GAMEON: Nexus Prominent 5
- 05/140 Uncharted: Golden Abyss | Remontuokit „Tie ratio“!
- 05/117 Keičiasi „PC Gamer Lietuva“ leidėjas
- 05/080 Ghost Recon Future Soldier — daugelio žaidėjų betos įspūdžiai
- 05/071 Balandžio Play4Fame League of legends turnyro apžvalga.
- 05/047 Catherine | Maskulinizmas
- 05/021 JAV prezidento taryba pasitelkia žaidimus, reklamuoja sveiką gyvenseną
- 04/282 GAME ON: The Adventures of Tintin The Secret of the Unicorn
19 Komentarai
…ir tada supratau, kad man pasitenkinimą ir virpesius 8 iš 10 žaidimų. Gal niekada tokiam lygyje kaip asmeniniai favoritai, gal dažniau tiesiog dėl tuo, kad juos primena, bet sukelia…
…ir tada priėjau išvados. I’m a fucking junkie.
Tiesos tame yra.
Iš to, ką praėjusiais metais žaidžiau (ir buvo pasirodę) turbūt vienintelis Recettear: An Item Shop’s Tale suteikė tikrą smagumą (nors pirmieji žingsniai šiame žaidime man atrodė nuobodoki). Tiesa, dar buvo toks Delve Deeper, kuris gal ir neatnešė tiek daug smagumo kaip pirmasis bet padėjo išvaistyti nemažai laiko, bandant suprasti žaidimo mechaniką… nežinau kodėl bet tai vienas iš tokių žaidimų, kuris jei žaidi bandai suprasti viską kaip laimėt.
Ah… tiesa, dar buvo ir Allods Online, kurio gal mechanika nebuvo ideali bet steam punkinis komunizmas tikrai padarė įspūdį. Šiuo metu būtent dėl žaidimo aplinkų jis pas mane ko gero pirmasis iš fantasy stiliaus MMO sąraše (bet turbūt išėjus Secret World situacija pasikeis). :-)
Funny thing, aš ir kažkada galvojau, kad kažkas man negerai, bet tada nutariau pažaist ilgai atidėliotą Arcanum ir po penkto playthrough supratau, kad su manim viskas gerai, tik nauji žaidimai šūdas, kas šiaip neturėtų stebint, nes augimas be kokybės nuosmukio neįmanomas. Nors iš dalies liūdna, kad niekada nebebus pvz. tokio dieviškai gražaus žaidimo kaip Commandos 1 ar 2, kurių lygius tepliojo žmonės, baigę tikras meno mokyklas. Bent jau žaidimai su grynu ir smagiu geimplėjum vis dar egzistuoja (~5000 kovų World of Tanks :s ), ir to visai pakanka.
Dieviškai gražių, kaip Commandos tai yra ir bus. Čia jau tikrai nereikia lialia :). Tas pats Squad Assault ar ACB ne mažiau gražūs. Nebent šiaip kamuoja birds eye ar izometrinėj perspektyvoj matomų miniatiūrų ilgesys. Tas ir man nutinka, nors kai kažką panašaus randu iškart užsimanau zoom’o :).
kas galetu paneigti:
kiekvieno is musu “geriausi” zaidimai sutampa su musu paciu imliausiu amziumi.
3d toks koks yra dabar (neskaitant rankos pirštų skaičiaus išimčių) just doesn’t cut it. Yra daug gražių žaidimų, bet Commandos (2) yra visai kitam lygyje. Taip pat, kaip Temple of Elemental Evil yra gražiausias cRPG ever, ir gražesnių kažin ar bus. Remarką dėl imlumo neigiu, vat.
ojojoj, EA kuria pops’ą.. Spaudžia ašarą konsolininkai! Taip jums ir reikia! :D Kai nusibos xbox, tai įsijungsit radiją, kur ir ausys nukris nuo Lady Gaga, o tada vėl bėgsit per TV, bet nieko nerodys tik metų epic filmą – Avatar 3D. Tada įsijungsit PS3, bet net ten bus Battlefield 3 epic CoD rip off. Rėksit “AAAAAaaa” ir iššoksit pro langą, nes ant nešiojamo net indie games neis, ką kalbėti apie kitus. Tada prisiminsit, kiek ten metų pasakojot, kaip Microsoft ar Sony “padarys ar padarė” iš žaidimų visai naują lygį. “Padarė”, namų šeimininkės ir pensininkai dabar džiaugiasi. :D
Kai į metus išeidavo vienas ar porą įdomių PC games, taip išeina, ir viskas. Dar Rockstar išleidžia kokį game į porą metų vieną. Toliau net CoD pasidarė “console xbox 360 exclusive Halo rip off”, o visi kiti daro CoD rip off… Jei kokie durneliai išleidžia kažką įdomaus po EA, THQ ar Activision ženkliuku, tai uždaro jų studiją iš kart. Niekas nesupranta, niekas neperka, tai aišku, kad protingiausia uždaryti ir tuos žmones persiųsti prie CoD rip off kūrimo. :D
Dar juokingiau, kad nepriklausomai nuo žaidimo kokybės, jis niekada neturės pardavimų. Kadangi pardavimai priklauso ne nuo žaidimų, o jų reklamos. Reklama priklauso nuo reklamai išleistų $ arba brand’o. Dėl ko CoD 11 ar NFS ir Sims vis tiek bus metų epic epic games, o toliau į TOP 10 nepateks net joks the best game ever daugiau niekada, kol bus dabartinė game ekonomika. Svarbiausiai, gerą žaidimą uždarys ar jo visą studiją jau po pirmos dalies, taip jis niekada neturės to brand’o, net geras būdamas, ir toks uždaras fail žaidimų ratas, kurie tik bus TOP’e ir turės pardavimus. Kaip ir tik Lady Gaga albumai turi pardavimus ir per visas radijas skamba… :)
As rimtai kartais abejoju kad Originalas yra tikras, o ne kokio mentalo isgalvotas. rimtai. be laso sarkazmo.
Originalas: “Has anyone really been far as decided to use even go want to do look more like?”
Kitaip tariant – ka?!
ZZ1: matyt yra tiesos, matyt dar ir veikia toks dalykas kaip nostalgija, o kaip zhinia seniau net nostalgija gilesne buvo;)
Bet, kaip sake vienas zhmogus turejes keistu fobiju kolukiams: Kas galetu paneigti, kad zhaidimai ish tikro prasteja.. Arba tieisog ju pasidare toks kiekis, kad geri tiesiog pasimeta uzhmarshtin… :)
Turbūt kai pradedi per daug filosofuoti apie pops’ą (kaip čia kartais pvz.: ieškoma NFS karjeros prasmės :D), tai pasidaro keistas pasaulis? Kai įsivaizduoji ir ieškai to, kas nepamesta ir iš vis ko niekada nebuvo… kaip Originalas tėra jūsų vaizduotės vaisius, kuris primena pasaulio tiesas ir grąžina kartais iš sapnų į materialų pasaulį prie visų xbox’ų ir pačių žaidimų, o ne pasakų, apie kokius drakonus užbūrėt, ko pasekoje, kažkokie tikrovės bug’ai su konsoliniu pops’u tampa the best games ever!? :D
@Toxis anksciau ir medziai drutesni augdavo :)
@ZZ1: Aš negaliu paneigt. Nebent performuluot į „atradimų amžių“. Turiu galvoj skirtingi žanrai, skirtingi elementai atrandami nebūtinai tame pat amžiuje.
@Xanthus: Let’s face it. Komandos buvo žaidžiamas ant atviruko. Tai natūraliuoju būdu atriša rankas ir sukuria darbą profesionaliam dailininkui. Jie ir dabar paišo žaidimus kurių tu nežaidi. Kad ir tie patys objektų paieškos žaidimai. Realiai 3D atėjimas vizualiai timptelėjo tik veiksmo žanrą, kuriame pagaliau galėjo atsirast dangus, vanduo ir kuriame juntamas realus progresas. Galima ilgai diskutuoti kuris Doom’as buvo geriausias, bet kvaila būtų kalbėti apie jų grožį. Todėl aš net nežinau ar tau pritariu ar nepritariu sakydamas, kad grafikos progresas pakenkė su 2D ar semi 2D plotme ir prerendered grafika suderinamiems žanrams, puzzling, questing, TBS (manykim, kad RTS ir 3D aplinkoje geba atrodyti gerai) ir gausybei kitų. Jų migracija į 3D dažnu atveju pasižymi tik estetinio vaizdo smukimu, o ir didesnio interaktyvumo manais niekas neskuba siūlyti. Anyway, dabar yra visos sąlygos šių žanrų renesansui klasikinėje jų formoje, bukim naivus ir tikėkimės, kad jis įvyks.
as ta proga noriu pamineti “shoot1up” toki vatais. zaidimas isleistas 2010 metais. susisiurbia awardus ir simpatijas tu kas prie jo prisiliecia.
kainuoja doleri.
cia kam reikia 2d nostalgija pamaitint :)
Kad praradau susidomejima kompiuteriniais zaidimais pastebejau ir as. O praradau jau senokai, pries kokius gerus 3 metus. Granted turiu tik PC, bet per tuos 3 metus realiai nuo pradzios iki galo perejau 2 zaidimus, is kuriu vienas persiejo per viena prisedima, antra kart vargu ar buciau junges. Tiesa dar sudeginau keliolika valandu prie draugo kompiuterio su Civ V. Bet is esmes tas susidomejimas niekaip negrizta. Pasiziuri virseli, gameplay vid. ir nors atrodo visai gerai, rankos niekaip nekyla prie klaviaturos. Beja nostalgija irgi nepadeda. Liesti senu zaidimu visai nesinori.
Istikru tikiuosi,kad susidomejimas gris pasirodzius minetajam Star Wars MMO, kuri esu jau senai sau prisizadejes isigyti. O gal istikruju suaugau.. :)
^tai ka ten tokio veiki suauges? :)
Is zaidimu zinok neina isaukti yra visokiu zaidimu seniem, jauniem.
Mastymas tik galejo pasikeisti gal jau ne tas rupi.
Bet ar tikrai žaidimas turi būti smagus? Ar mes naujienas žiūrim/klausomės dėl smagumo? Na kartais būna smagių naujienų, bet šiaip tai rutina, kaip ir darbas, mokslai. Žaidimas patampa kasdienės rutinos dalimi. O gal taip ir turi būti? Pamaitinai smegenis vakare ar tiesiog išleidai garą kokiam MMO žaidime. Be jokių ypatingų emocijų ar sielos suvirpinimo. Čia kaip tame straipsnyje surašomos ateities kategorijos: tikri žaidimai, mmo ir interaktyvūs filmai.
Kodėl bijom prarasti susidomėjimą žaidimais? Atrodo, lyg tai būtų didžiausia tragedija (na, man pačiam kažkaip neramu pasidaro, nors dažnai dienų dienas randu ir taip ką prie kompo veikt, bet tik ne žaist). Bet gal taip nėra? Jei ramiai apie tai pagalvot, gal visgi atsirastų kažkas, kas užpildytų šią spragą. Nevardinsiu dabar sąrašo banalių užsiėmimu, bet žaidimas ir taip jau seniai yra banalus užsiėmimas:) Arba tai baimė prarasti aistrą gyvenime. Nes žaidimai tokie buvo jaunystėj.
Atšalimą žaidimams aš irgi jaučiu jau gana seniai. Nors jų ir būna paprastai daug suinstaliuota ir demo dažnai kokį pabandau ir nusiperku į mėn. nors vieną (dažniausiai indie ar kokį seną nukainuotą). Bet retas koks užkabina ir keista, kad užkabina labiau žaidimai visai be istorijų ir bandymų jas padaryt (tie patys indie, loginiai žaidimai). Straipsnyje rašė apie grind ir iš dalies tai tiesa, net ir ne mmo žaidimams. Bet būna tiesiog kažkuo patraukli mechanika, pvz. dabar daug žaidžiu Magic the Gathering kompiuterinį žaidimą, nors ten nėra jokio siužeto ir istorijos, bet kiekviena partija tai mažas matematinis iššūkis, kuris suteikia malonumą smegenims. Ne emocinį, jausminį, o tokį loginį. Šiemet žaidžiau ME2 ir lyg buvo įdomu ir žaidžiau su užsivedimu, bet dabar prisimenant negaliu nieko tokio apie jį pasakyt ypatingo. Starcraft 2 (na ne šiais metais bet neseniai) dar buvo visai įtraukęs, nors irgi lyg ir nebuvo tokio įspūdžio kaip nuo pirmųjų dalių. Ar čia tiesiog atminties apgaulė, kai atrodo, kad anksčiau viskas buvo kitaip, geriau ir įdomiau.
Iš mmo (ne rpg, šitie niekaip neprilimpa ir gerai) dabar žaidžiu tik tuos pačius World of tanks (hello!:)), bet pastebėjau, kad nors jis man iš esmės patinka, bet kai pažaidžiu, tai tik sugadinu sau nuotaiką vakarui, nes esu tokio būdo, kad sunkiai priimu pralaimėjimus, o šitam žaidime tai labai dažnas dalykas (pasitaiko prasta komanda, pats durnai sužaidi ir t.t.). Dažnai pagalvoju, ir kam aš tai darau, kam gadinu sau nervus.. Bet įdomiausia yra ne pats žaidimas, bet bendruomenė. Žaidimas lyg patampa mielesnis, dėl to kad gali su kažkuo padiskutuot, kažkam patart, kažko paklaust ir pan. Dažnai žaidimą įsijungi tik dėl to, kad kažką pasitikslint ir atsakyt naujokui ir pan. Jei to nebūtų, gal jau nebežaisčiau. Nes žaidimas su retom išimtim, kai tikrai pasijunti smagiai po geros kovos, patampa vienoda rutina.
wr komentaras labai idomus. Isties prisiminus ta pati WoW, tikrai pamenu kaip eidavau miegoti prasta nuotaika (dazniausiai nutankinus reitinga arenose), bet viskas turejo ir antra puse. Ta, kai puse nakties galvoji apie savo klaidas, ryta praleidi kalbedamas su biciuliu apie strategija,kuria reikia patobulinti ir tas nuostabus jausmas,kai viskas pavyksta taip,kaip turetu pavykti… kad ir is desimto karto,vistiek…:)
@ZZ1 All the grown up stuff, you know. :)
wr:
Na, imho chia labai priklauso nuo zhmogaus, ash pvz nemegstu kai zhaidimas mane “spaudzhia”, kas tai bebutu, time trialas, ar nuolatinis pvp ar gankinimas wow’e. Bet kaip bebutu keista, pachioje wow’o pradzhioje, kai dar nebuvo jokiu battle groundu, spontanishkai suorganizuota kokiu 30/40 musishkiu puolimas alianco prie tarren millo iki shiol gludi atmintyje, kaip viena smagesniu akimirku wow’e. Nebuvo jokio rewardo, jokiu tashku uzh pvp – buvo tiesiog masines skerdynes be jokio aishkaus tikslo:).
Kas del zhaidimo “dzhiuginimo” (dzhiuginimas shita straipsnyje yra kiles ish tokio pokvailio anekdoto – Ateina toks nusimines pilietis i balalionu parduotuve ir klausia pardavejos:
-Sveiki, ash chia vakar balionus pirkau, o ar juos galima atiduoti?
-Taip be abejo, o kas jiems negerai? Kiauri?
-Ne…
-Tai gal neprisipuchia, ar per greit ishsileidzhia?
-Ne..
-Tai kas su jais negerai?!
-Zhinot, kazhkaip.. nedzhiugina…
)
matyt jis, “dzhiuginimas”, labai priklauso nuo visko, nuo vidines busenos, nuo to, ar tas zhaidimas virpina kazhkokia unikalia styga musu viduje.. Zhaidimas net neturi but ypach inovativus ar artistishkas – jis turi.. dzhiugint:). Kaip pavizdi galiu paminet “chronicles of riddik” filma – absoliuchiai durnas ir niekuo neishsiskiriantis, bet vienos ish planetu vaizdai manyje virpino kazhka tokio, kad ash sedejau ir gerejausi.. ir apie ta filma – tik geriausi prisiminimai;)