Maži malonumai #1 | Super Meat Boy

Kadangi testui gavau superdupermegagaming nešiojamą kompą į gyvenimą grįžo jo specifikacijoms visiškai abejingi žaidimai. Vadinkit mane senamadišku, bet žaisti „Crysis 2“ ar „Shift 2“ su notebook‘u man nepriimtina. Tiksliau, labai net priimtina, bet prijungus jį prie stacionarios darbo vietos su normaliu monitorium, normalia klaviatūra, pele ir tiems reikalams skirta kėde. Nešiojamo kompo privalumas tas, kad jis tobulas kitokiems žaidimams. Į virtuvę, lovą, nuobodžius seminarus ar ant suoliuko po langais, kartu su manim keliauja viskas, kam užtenka „Touchpad‘o“. Civilizacija, Herojai, Diablo ir neaprėpiama galybė indie/casual šlamštelio. Dabar (ir spėju ilgam) visus juos keičia „Super Meat Boy“!

Tai, kad pagrindiniu šio žaidimo herojum tapo kruvinas mėsgalis, greičiausiai net nėra sutapimas. Įvairiuose šaltiniuose rankiojant informaciją apie tai kaip buvo gimdoma komercinė žaidimo versija, tampa akivaizdu — žaidimą kūręs duetas, po visų industrijos užsuktų maratonų, greičiausiai atrodė taip pat. Kas tas „Super Meat Boy“? Šiaip, nesumeluosiu pasakydamas, kad tai daugybė dalykų viename. Tai „indie“, tai „platformeris“, tai „mega hard–core“, tai „nuosaikios mechanikos pradmenys žaliems“, tai „absoliuti priešingybė viskam, kas buvo padaryta blogai kuriant Super Mario“, bet užvis labiausiai tai „tiesiog nesveika pramoga“.

Čia yra visa instrukcija kaip žaisti. Vien iš jos aišku, kad žaidimas super. Tiesa „Computer Bild Lietuva“ už tokį aiškumą, mažiausiai dvejose vertinimo kategorijose įpiltų po nulį.

Mėsa
300+ lygių (įskaičiuojant ir oficialiai palaimintus žaidėjų tvarinius 500+), laisvas ir nepriklausomas platformeris, su pačia nesveikiausia valdymo schema ir iki negaliu paprasta mechanika. Tai visiškai nekaloringas mėsgalis, kuriame yra tik minimalus, būtinas sudedamųjų elementų kiekis, padengtas storu, vienam žmogui gerokai per riebiu „FUN!“ lajaus sluoksniu. Yra mėsgalinis berniukas, jis myli mergaitę pleistriukę ir dar yra žudikas kūdikio veidu — Fetus. Visi jo nekenčia, todėl jis auga piktas ir pavydi mėsgaliui ir pleistriukei jų meilės. Jis sumuša muštinuką, pagrobia pleistriukę, o žaidėjas leidžiasi į epinę ir pavojingą kelionę…

…kurioje daug aštrių, sūrių, judrių ir mėsai labai pavojingų objektų.

Kliūtys — lyg mazutas į mūsų aistros ugnį!

„Meat Boy“ pasaulis lyg jo asmeninė dominatriksė. Beveik visi aplinkos elementai trokšta herojaus mirties, o tie kurie nepaklūsta šiai tendencijai tampa šiurpiu pavyzdžiu. Ant medžių šakos nuosaikiai tupinčios ir visiškai nepavojingos voverės, tik išvydusios bėgantį antrekotą, šoka žemyn ir nusižudo ant artimiausio pjūklo lyg sakydamos „ir tau taip nutiks!“.

Viso žaidėjui reikia keturiu mygtukų. Į kairę, į dešinę, šokti ir Turbo! O kaip gi be turbo!? Visa kita primena kruviną (turiu galvoj KRUVINĄ) „Super Mario“. Yra tik keli nežymus skirtumai. Pavyzdžiui…

Princesė visada yra pilyje. VISADA.
Tiesa nėra pilies. Bet pleistriukė nuolankiai stoviniuoja kiekvieno lygio gale ir laukia savo išvaduotojo. Kantriai laukia. Stebi jo kančias lyg mėgautųsi keista mėsos, aistros ir užsispyrimo fejerija ir tai ją jaudina. Neabejoju tuo. Bėda ta, kad kas kartą ją pasiekęs nespėji atiduoti savo kruvino kūno, marlės ir lipnios juostos glamonėms, nes kur buvęs kur nebuvęs išlenda Fetus ir duoda jai į snukį! Tik tada sužinai, kad princesė JAU kitoje pilyje. Ji buvo čia, bet dabar jos nebėra, taip kad judinkis nugarine! Judinkis!

Fetus yra kompleksuotų mažų (nebūtinai fizine prasme) žmonių, piktybinė manifestacija. Turėjau tokią nuojautą nuo pirmos akimirkos, o šis jo sukonstruotas ir valdomas gargatuanas spėjimą patvirtino.

Ir čia nėra gyvybių. Jos niekada neprasideda ir nesibaigia. Mėsinukas yra laiko ir erdvės kontinuume išsikerojusi esybė, kuri yra visur ir visada. Jis nežūna. Jis dramatiškai ir žaibiškai išsitaško. Tai talentas! Dramatiškai ir žaibiškai. Suprantat ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jis išsitaško labai liūdnai ir grakščiai, bet daro tai taip greitai ir dažnai, kad žmogus paprasčiausiai nespėji nuliūsti.

Tuo jis geresnis už Mario.

Mestas į sieną Meat Boy prie jos prilimpa ir palengva šliuožia žemyn. Tai puiki proga atsispirti ir dar kartą pašokus, vėl visu kūnu pasiduoti pirmyn ir tėkštis į tą pačią sieną… tik aukščiau. Labai paprastas sprendimas. Vienintelis kurio nepamatysi kituose žaidimuose. Ir jis tobulas. Ir daugiau nėra ką pasakoti.

Žaidime yra 33, kaip kūrėjai sako, „legitimate achievments“. Ir tai tiesa. Jų neįmanoma surinkti. Kita vertus, kiekvieno „Super Meat Boy“ lygio įveikimas yra toks pasiekimas, kad tie legimatyvus tikrai nerūpi.

Nebent šautų į galvą atrakinti kitus herojus. Jų čia daug. Kiekvienas jų atėjęs iš kito žaidimo ir su savo išskirtinėm savybėm. Yra net kažkoks tai gabaliukas iš „World of Goo“. Aha… Vadinas tikrieji žaidimo mąstai yra 500 lygių dauginta iš… Na mažų mažiausiai iš 3. Pereitas pirmas pasaulis ir po 3 saldžios agonijos valandų įveiktas bosas tėra… Hm. Net preliudija to nepavadinčiau.

Emocija
Aišku kiekvienam savo, bet nepaisant milijono nesėkmių, šio žaidimo dinamika keiktis neprivertė. Net minties tokios nebuvo. „Meat Boy“ žaidi pats su savimi, tiksliau… išėjęs. Aišku aš nesakau, kad tylios, gailesčiu ir nežemišku liūdesiu užpildyto mano aimanos, žvelgiant iš šono atrodo normaliai. Sulaukiau kritiškų žvilgsnių iš kolegų, bet hey… Jie nematė kaip aš žaidžiu „Bulletstorm“. Ir ta angeliškai nuosaikiai rami nuotaika su „Super Meat  Boy“ stebino. Ilgai. Kol nepadėjau narstyt po kaulelį ir nesupratau, kad tai dinamikos įtaka.

10 minučių prieš padarant šią momentinę ekrano nuotrauką, maždaug šioje vietoje žuvau. Paskui dar 100 syk žuvau mėgindamas vėl čia ateiti. Ir nė kart nesusikeikiau.

Kad žuvai. Kad nepasisekė. Galvoji tik akimirką. Tą nanosekundę, kai suvoki, kad „AJAI NEPERŠOKSIU“! Terkšt, šliurpt ir tu lygio pradžioj. Automatiškai judesyje, nes viskas įvyko greičiau, nei spėjai atleisti judėjimo mygtuką. Patys lygiai mažyčiai, tilptų į 3 ar 4 ekranus. Jie beprotiškai sunkūs, bet ne idiotiški. Juose gausybė pavojų, bet nė vienas jų nesukelia minčių, kad tau po nosim brukamas random‘as. Lygių dizainu super mėsgalis prilygsta ir pranoksta tą patį „Portal“. Viskas apskaičiuota iki smulkmenų, matematiškai pagrysta ir viską įmanoma pereit. Ir žaidėjas tuo tiki. Todėl jis neturi pagrindo susierzinti. Absoliučiai jokio pagrindo, nes kiekvienas bandymas, net ir susimovus pačioje pradžioje, yra taip arti pabaigos, kad tu žinai, kad tu gali. Tik reikia laiko. Ir sėkmės.

Industrijos vaivorykščių obsesija sukelia įvairiausių minčių. Jei Diablo III vis tik jų neliks — pasipiktinsiu.

Realiai, kiekvieno lygio įveikimui būtini 3 elementai. Vikrumas, logika ir sėkmė. Visko reikia po lygiai, bet ne išimtiniai yra atvejai kai akla sėkmė kompensuoja vikrumo stygių, o geležinė logika minimalizuoja sėkmės poreikį. Tiesa aš labai abejoju ar žaidime yra bent 10 lygių kurie pereinami grynai „per fuksą“. Ir tai gerai. Sėkmės faktoriaus išsaugojimas yra ypač vertingas dalykas, jis leidžia žaidėjui netikėtai, o todėl labai nudžiugti. Bet tai būdinga tik atskiroms vieno lygio sekcijoms. Sėkmė kaip „lemiamas faktorius“ yra sėkmingai neutralizuota, o žaidimas išsaugojo tai kas brangiausia — galimybę didžiuotis savimi, kad lygis X įveiktas.

Level Complete. .......................... (SLAP!) ....................................................................................... NOT!

Sudėtingumo kreivė auga labai nuosekliai. Ilgainiui pasiekiama ta riba, kai visas jėgas sutelkęs į vienos kliūties įveikimą, ją įveikęs suvoki — tai nieko nekeičia. Su kiekvienu vėlesniu lygiu reikalingas vis sudėtingesnis sprendimas. Toks kuris pirmos kliūties įveikimą paverstų menka didžiojo plano dalimi. Tai galėtų siutint. Bet ne siutina, o veža. Nes būtent tokiuose lygiuose išryškėja progresas. Tik pradėjęs lygį, 30 sykių išsitaškai ant trečio pjūklo, po poros minučių jau ant penkto, po dar penkių minučių ant 8…  Bėgdamas aštunto pjūklo link, pagauni save mėgaujantis, kaip lengvai, profesionaliai ir greitai įveiki tai, kas prieš 2 minutes atrodė nepasiekiama. Pirmoje boso kovoje, besisukančių pjūklų sekciją įveikinėjau vos ne užsimerkęs. Jaučiausi kaip antžmogis. Norėjau, kad kas nors matytų ką išdarinėju. Galėjau pasikviesti žmoną, bet Danis neleido…

Danis
„Super Meat Boy“ garso takelį parašė Danny Baranowsky. Kas žaidėt „Canabalt“, greičiausiai spėjot įsitikinti, kad jo muzika visiškai beprasmiškam bėgimui kažkur, suteikia daugiau prasmės ir racijos, nei ilga ir įkvepianti istoriją apie šūdiną dieną, kai tavo gyvenimą supurčius žemės drebėjimui, gimtą miestą užpuolė kosmoso ateiviai. Dany muzika, tiek ten, tiek čia, visam ekrane vykstančiam veiksmui suteikia arklišką dozę emocijų. Ne, ne tų emo emocijų. O tų emocijų kurios varo žmones pirmyn, nepaisant nieko ir pamirštant viską. Ryžtas ir tikėjimas, kad TU gali. Čia manau kiekvienas galim atlikti paprastą testą. Kiek dar sykių išsitaškys valdomas mėsgalis nuo tos akimirkos, kai į galvą pirmą kartą šaus mintis „gana, vis tiek nepereinu“. Mano atveju tų išsitaškymų būna lygiai tiek, kiek jų reikia, kad pereičiau. Mano nuomone, be visų tobulų sprendimų, labiausiai tai nulemia muzika. Ji niekada nenutrūksta, nesibaigia ir vis stumia — „Bėk, LOL‘ai! BĖK!“

Jei kada vystysiu žaidimizacijos projektą mokykloms, „Super Meat Boy“ bus nugabentas į biologijos pamokas. Iš kur atsiranda žmogus? Girdėjot tą istoriją? Milijonai mažiukų, bet užsispyrusių spermiukų plaukia pas kiaušialąste ir kartais nuplaukia. TAI YRA RANDOM! Kas per absurdas, a? Turiu galvoj... Kokia demoralizuojanti mintis, kad TU esi atsitiktinumo auka/vaisius/rezultatas. Vienas „Meat Boy“ lygis viską išdėlioja į vietas. Pirma kankinies, kad jį įveiktum. Ilgai, stirpiai, nuožmiai. Kai įveiki žiūri „Replay“ kurio metu pakartojami visi tavo bandymai vienu metu! Šimtai raudonų kūnelių keliauja tikslo link, daugybė jų krenta į bedugnes ir išsitaško ant pjūklų... Ekranas pasruva krauju, bet tai ne šlykštu, nes ši istorija ne apie mirtį! Nes vienas, vienui vienas kūnelis galop vis tiek pasieks tikslą. O žaidėjas... Jis geriau nei bet kas kitas žinos, kiek pastangų tam prireikė. Kaip įveikiamas šio žaidimo lygis, taip atsiranda ir nauja gyvybė. Jokio random'o. Joks vadovėlis neleis to pajusti savo kailiu.

Žaidimas taip pat platinamas per Steam, XBLA. Nemokamai „Super Meat Boy“ prototipą galima pabandyti čia.