Shogun 2: Total War | Seiten no heki-reki

„Seiten no heki-reki“ arba — kaip žaibas iš giedro dangaus. Nors naujo „Total War“ anonso laukė visi serijos gerbėjai, kad tai bus „Shogun“ tikėjosi ne daugelis. Tarkim aš išgirdęs, kad daromas „Shogun 2“ labai nustebau ir tai nepaisant fakto, kad apie pirmojo serijos žaidimo facelift‘ą svajojau nuo „Medieval 2“ laikų. Svajojau, bet netikėjau, kad ims ir padarys. Mintis atrodė labai nepraktiška.

Nepaisant to „Shogun 2“ jau čia ir mes pradedam jam dedikuotų apžvalgų ciklą.

I dalis. Impresijos. Intro.

Šis tekstas skirtas išskirtinai pirmo įspūdžio aprašymui. Nepaisant to, kad „Total War“ yra sena ir kažkuria prasme nerangi serija, „Shogun“ žaibas cvaktelėjo ne kartą ir ne du. Užbėgdamas už akių pabrėšiu, kad labiausiai džiugauju dėl vienintelio fakto. Skaitydamas interviu su kūrėjais nuotrupas ir gilindamasis į jų sprendimą kurti būtent „Shogun“ priėjau išvados, kad „Creative Assembly“ tęs Napoleono pradėtus darbus ir sieks užkariauti „casual‘ų“ širdis. Napoleonas dirbo imperatoriškai subtiliai, o štai kalbant apie nindzes ir samurajus man buvo baisu. Herojai, generolų prakalbos ir galutinai nustekenta mikrovadyba. Nepaisant visos savo meilės serijai, aš tiksliai žinau, kad nenorėjau arkados. Net jei joje siūlomi vaizdai bus pateikti geriausiose „7 samurajų“ tradicijose. Bijojau be reikalo, džiaugiuosi, kad klydau.

Pirmos kelios įvadinio filmuko sekundės kažkodėl labai priminė „Diablo II: Lord of Destruction“, o ir nepaisant fakto, kad ši emocija netrukus išsivadėja, realiai tai labai geras filmukas. Dailus ir parodo esminius pokyčius serijoje. Žaidime atsiranda herojai (nors tai nereiškia, kad bet kuris žaidėjas jų norės ir juos turės), labai dinamiški metų laikai, perteikiant japonijai būdingą spalvinę gamą ir japoniškos pilys. Kaip buvo žadėta, taip ir yra. Šie pokyčiai yra esminiai — visa kita kosmetika. Bet tik teoriškai. Praktiškai teks įsitikinti, kad pakeistų ar naujai įvestų smulkmenų gausa „Shogun‘ui“ turi kur kas didesnę reikšmę nei „svarbūs“ dalykai.

Art style.

Nors pats žaidimas išlieka „savame stiliuje“ į akis iškart krenta drąsesnis nei bet kada iki šiol meninis stilius.  Ne tiek dėl to, kad jis būtų kažkuo įspūdingas, kiek dėl to, kad jame labai subtiliai apjungtas „Napoleon“ atsiradęs minimalizmas ir „Shogun‘iškai“ japoniškas dėmesys detalėms. Pirmą kartą visoje serijos istorijoje pamačiau gražų meniu.

Vedantį į dar gražesnį meniu. Vietomis, autentiškumo vardan, kūrėjai net paaukojo praktiškas detales ir tradicinius „back“ ar „?“ mytgukus pakeitė japoniškų motyvų turinčiomis piktogramomis. Gražu. Jauku. Šilta.

Dalis šių elementų išlieka ir keliaujant toliau. Klano pasirinkimo meniu jau gerokai artimesnis tam ką esam pratę matyti, bet čia akį patraukia „Encyclopaedia“ funkcionuojanti visiškai taip pat kaip „Civilopedia“, visada prieinama ir naudinga… mėgėjams paskaityti. Praktiškų funkcijų ji turi mažai, žaidimas ganėtinai aiškus, DI patarėjų pateikiama informacija savalaikė ir gan išsami.

Atidengtas kampanijos žemėlapis galutinai grąžina „Shogun‘ui“ „Total War“ būdingą išvaizdą. Tačiau čia norėčiau atkreipti dėmesį į vartotojo sąsają. Ji persikraustė į dešinį viršutinį kampą ir dabar funkcionuoja naujo „MS Office“ principu. Labai patogu. Įdomumo dėlei dabar reiktų išmėginti ankstesnes dalis, nes turiu nuojautą, kad Shogun‘as norom nenorom prikaišios pagalių į visų jų „usability“. Sprendimas aišku banaliai paprastas, tačiau keliaujant per Tab‘us rasti norimą ar pražiopsotą armiją, laivyną, agentą yra žiauriai paprasta.

Kiekviename Tab’e galima naudotis filtrais, o ir dingęs poreikis atverinėti vis naujus langus paverčia žaidimą intuityvesniu ir gerokai greitesnių. „Total War“ serija garsėjalėtai optimizuojamais žaidimais, tarkim tas pats „Empire“ plačiąja prasme tapo „žaidžiamas“ tik po gero pusmečio nuo starto, bet mikrolagas keliaujant meniu langais neišnyko iki šiol. Žaidžian „Shogun“ papildomą langą atsidarai tik tada kai nori kažką išrasti, ištekinti dukrą ar sužinoti armijos išlaikymo kainas. T.y labai retai. Ir tai — labai gerai.

Dominuojantys ir autentiški meniu elementai ilgainiui pasiekia savo. Strateginiame režime „Shogun“ pradeda atrodyti kaip kažkas visiškai naujo. Atsiranda azartas progresuoti žaidime, jei ne dėl ambicijų tapti Siogūnu, tai bent dėl to, kad pamatyti daugiau 2D art‘o. Nors čia gali būti ir mano asmeninė problema. Tiesiog man jis beprotiškai patinka. Jei mokotės ar ketinate mokytis UI/interface/2D designer‘io specialybių, būtinai pažaiskit „Shogun“. Sakau ne tik dėl paveiksliukų, bet ir dėl harmonijos kurią pasiekia „Creative Assembly“, kiekvienam mygtukui suteikdami ryšį su žaidimo atmosfera ir realiais rytų kultūros elementais. Atkreipkit dėmesį ir į tai, kad UI išliko UI. Nė viena „usability“ detalė jame nepaaukota. Šriftai smulkūs, ryškūs ir aiškūs, piktogramų reikšmė intuityviai numanoma. Naudotis tokiais meniu vienas malonumas.

Mūšio laukas

Mūšio lauke vizualių pokyčių mažiau. Tiesą sakant čia jų išvis nėra ir tai nestebina. Nuo pirmos dalies „Total War“ serija dominuoja epiniais vaizdais, ši dalis ne išimti ir kūrėjai nedarė nieko, kas galėtų nuvilioti žaidėjo žvilgsnį nuo armijos.

Apie kamuolius ant raitelių kuprų, „Encyclopaedia“ deja neužsimena. Šie šaratai, vadinami Horo ir yra formuojami iš kario apsiausto. Juos nešiodavo tik ypač svarbūs asmenys, asmeninė Daimyo apsauga, pasiuntiniai. Ankstesniuose nei žaidimo perioduose kariai nešiodavo autentiškus Horo, neretai su savo vardu. Žaidime jie visi vienodi, skirti pabrėžti nešiotojo statusą ir jo priklausomybę Daimyo. Sakoma, kad praktikoje, jojant galopu, vėjo išpūsti Horo apsaugodavo raitelius nuo į nugaras paleistų strėlių, bet žaidime lankininkai samurajai, raitelius skabo nepaisydami jų statuso ir turimų apsaugų.

Tiesa, prieš mūšį generolas išrėžia kalbą, tačiau šioje vietoje kūrėjai nesugebėjo atkurti net „Rome“ paklotų pamatų. Eilutės kartojasi per dažnai, jas įkvepiantys įvykiai mūšio lauke ir strateginiame žemėlapyje ko gero išdėlioti prastai, dažnai trumpos kalbos būna jau 10 syk girdėtos, o ilgėlesnės tampa nenuoseklios, neretai nelogiškos. Aišku prakalbą rėžiantis generolas yra geriau už tylintį, net ir tada kai jis nusišneka. Greičiausiai išjungus titrus, tos kalbos būtų net labai priimtinos, nes jos visos sakomos japonų kalba.

Maloni smulkmena. Žuvus generolui ar nukovus jį priešų pusėje nebėra per visą ekraną iššokančių pranešimų. Informacija perduodama tik balsu, jei žūna konkrečiai žaidėjo armijai vadovavęs karvedys, jo portretas pakeičiamas antkapiu.

Ach tiesa… Nepaisant išskirtinio dėmesio karių šarvams (pažadėta ir ištesėta), „Shogun‘e“ labai nustebino ugnis. Wow. Tiesiog wow. Pirmas „Total War“ serijos žaidimas kur man sunku atsispirti pagundai deginti viską iš eilės.

Grįžtant prie mūšio lauko pokyčių, galiu tik užsiminti, kad vizualių sukrėtimų stoką „Creative Assembly“ kompensuoja ryžių košė kurią įkrėtė į DI smegesnis. „Shogun 2: Total War“ samurajai mūšio lauke ne tik miršta. Jie kaunasi, gudrauja ir mėgsta gaudyti žaidėją nepasiruošusį. Pirmas pasitaikęs oponentas pasinaudojo mano tikėjimu, kad bet koks DI gali būti išprovokuotas ir sumuštas. Gėda ir prisipažint, bet pirmą kontaktą tragiškai prakišau neįvertinęs samurajų greičio ir pamiršęs, kad prieš prasidedant kovai mačiau raitelių piktogramą. Bet apie tai jau kitą syk.

Į mišką įvilioti ugnies bombų svaidytojai, net ir kankinami neprisipažino kiek savų įetininkų paleido pelenais.

Kodėl nepaprastai gražiomis tapusios degančios strėlės staiga tapo taip retai prieinamos? :(

Vakaro saulė auksu papuoš naginatą / Lašai virs upėmis, jos sutekės į jūrą / Rudenėjanti žolė pakeis spalvą / Lauke vyrai.