Metro 2033 | Credendo Vides
Žinote tą jausmą, kai plėšai kalėdinę dovaną, tikėdamasis atrasti ten bent jau taip trokštamą žaislą, o randi kojinių porą arba kažką, ko visai nenorėjai, bet, galbūt, kažkada buvai užsiminęs? Taip pat nutiko ir su „Metro 2033“. Draskai blizgantį popierių ir svajoji, kad po juo bus bent jau antrasis Stalkeris su dar didesniais monstriukais, blizgančiais ginklais ir didelių tunelių tinklu, kur kiekvienas kažką slepia. O randi dar vieną pykšt-pokšt šaudyklę, su keistai mąstančiais žmonėmis ir visiškai nemąstančiais monstriukais. Bent jau iš pradžių.
Esmė tame, kad po tuo blizgančiu popieriuku, po ta eiline pykšt-pokšt šaudykle yra dar viena dovanėlė. Mažytė, nelabai išvaizdi, reikalaujanti šiek tiek daugiau fantazijos, bet tikrai maloni. Diskusijų, kodėl „Metro 2033“ niekada nebus panašus į „Stalker“, pilna. Tačiau didžiausia problema yra ir pati banaliausia – kiekvienas atsisėdęs, pamatęs savadarbius ginklus, krūvą dujokaukių, radiaciją, monstriukus, piktus žmones, nepiktus žmones ir šiek tiek kraupumo, iškart lipdo ‚Stalker“ etiketę. O radę ne tai, pradeda spjaudytis, kratytis ir rėkti, kad tai nesąmonė, eilinis shooteris. O dovanėlės, slypinčios giliau, ir nepastebi. Bet apie viską nuo pradžių.
Dėdė Vasia sėdėjo įtartinai ramus net tada, kai tranzuojanti mergina pasirodė esanti ne tokia ir žavinga
Žaidimą pradedi, kaip Artiomas – vienas iš daugelio žmonių, gyvenančių Maskvos metro tuneliuose. Žemė virš jų – visiškai sunaikinta, pilna radiacijos ir mutacijos paveiktų padarų. Tačiau vieną dieną Artiomas sužino, kad yra kažkas baisesnio ir pavojingesnio, nei keli nušašę monstriukai… O čia pasakojimą ir baigsiu, nes kas vyksta toliau, geriau patirti pačiam.
Taip, kaip ir visuose žaidimuose – į šį reikia įsijausti, reikia trumpam susirgti klaustrofobija, įgyti tamsos baimę ir prisiminti vaikiškus baubus. Jei eisi ir pyškinsi viską kiaurai, garsiai klausydamasis „Sugarbabes“ ir kita akimi spoksodamas televizorių, kuriame rodo naują temą, ko negalima valgyti, po to, pakilęs nuo kėdės ar sofos, pasakysi, kad didžiausios nesąmonės gyvenime nežaidei. Aš rimtai. Čia kaip įsijungti „Hitman“ ir, paėmus galingiausią ginklą, eiti ir viską taškyti į atomus. Arba paimti „Puzzle“, išmesti visas daleles į orą, tikintis, kad jos sukris į paveikslą.
Beveik visą laiką teks klaidžioti metro tuneliais. Čia išlenda vienas minusiukas – kraunantis naujam lygiui, rodo visą tunelių schemą ir kur tu esi. Pabaigoje pastebi, kad pamatei galbūt penktadalį visko, kas ten buvo. Tai šiek tiek nuvilia, bet… paskui suvoki, kad pradėtum nekęsti šio žaidimo, jei tektų pereiti visus tunelius – dar vienas baltas mutantas, dar vienas juodas mutantas, dar viena žmonių stovykla, dar viena nelabai gerų žmonių grupė. Ne, čia ne „Stalker“, laisvo klaidžiojimo nereikia, nes palikta tiek, kad suprastum, jog vis dėlto klaustrofobija gal ir sergi. Šiek tiek daugiau – monotiniška, šiek tiek mažiau – norėsi dar daugiau. Ir taip stipriai, kad keliausi pas kūrėjus su šakėmis aiškintis, kuri dar pora lygių nukišo.
Netgi linijinis siužetas, kai nėra per daug laisvės, čia labai puikiai paaiškinamas ir suderinamas su istorija – nes taip turi būti, kažkas, tarsi už rankos, veda Artiomą į tikslą. Na žinote – angelas sargas, teta Barbora ar girtas kaimynas Vasia po trijų dienų išgertuvių. Tik čia tas kažkas vadinamas šiek tiek kitaip – Dark O nes.
Kas svarbiausia – yra begalė smulkmenų, kurias pastebėjus, visiškai susigyveni su žaidimu. Čia daug nekalbėsiu, tik pasiūlysiu tiems, kurie žais ar peržais, pakilus pirmą kartą į paviršių, sustoti, pasižvalgyti. Skamba nuobodžiai. Bet net tuneliuose kiekvienas, net menkiausias daiktas, kuria atmosferą – kulkų gilzės, batas, pliušinis žaislas, kažkokios metalinės detalės, kiauras kanistras. Be viso to turėtume tik banaloką žaidimą.
Dešinės pusės apačioje ne mano purvino piršto atspaudas, čia taip nutinka, kai išvakarėse priryjęs pupų, rytą pradedi linksma ristele skuosdamas nuo mutantų. Jie, beje, ir suskaldė stiklą.
Net žmonių stotys pilnos smulkmenų – berniukas kažką piešia ant sienų, tėvas jį drausmina, sužeistieji dejuoja, kažkas derasi dėl taip nusibodusios kiaulienos, kažkas dainuoja, kažkas pasakoja legendas. Taip, taip papildomos pora minučių, kurias gaišti, negalėdamas nušauti dar vieno pabaisiuko. Bet eini, išgirsti kalbantis, sustoji ir klausi – negrįžo kareivių grupė, kažkas regėjo keistus pavidalus, neatsako stovykla, nusibodo kiauliena. Eini toliau – valkata prašo bent poros kulkų, kurios ten, metro, atstoja valiutą. Netyčia nugirsti pokalbiai tikrai labai svarbūs, nes papasakoja dalį vykstančių įvykių.
Tiesa, kalbant apie kulkas – čia galioja dėsnis, kad tu šaudai savo pinigais. Nors kulkos būna dviejų rūšių, tačiau jei baigsis standartinės, netyčia gali pradėti šaudyti „pinigais“. Tuo momentu gerai – tu kietas, dar vienam mutantui galvą pragręžei. O paskui stovi prie prekeivio ir matai, kad neišgali net vaistinėlės nusipirkti. O ką jau kalbėti apie dujokaukės filtrus. O jų tikrai reikės – paviršiuje tik nuodingas oras, tuneliuose irgi pakankamai tokių vietų, kur uždustum. Vat ir eini užsimaukšlinęs dujokaukę, girdėdamas savo paties kvėpavimą, kartas nuo karto patikrindamas laikroduką, kiek dar liko filtro. O dujokaukės, tarp kitko, turi įprotį dužti, skilti. Bėgioji, kaip pyplius aplink eglutę Kalėdų rytą, ir ieškai kokio lavono su sveika dujokauke, o kvėpavimas sunkėja, akyse maišosi. Per tokius žaidimus ir astmą galima įsivaryti.
Vyrai, greičiau, vėluoju į pasimatymą su mutantais penkioliktam tunely
Tačiau tai malonu. Smulkmena, bet maloni. Nes turi daryti šiek tiek daugiau, nei vien aklai šaudyti – stebi kur eiti, klausaisi, nes mutantai turi prastokus etiketo įgūdžius ir puola iš nugaros, stebi laikrodį, o dar ir žibintuvėlis kaip tyčia išsikrovė, tenka įkrauti senovišku aparatu, kurį meiliai pavadinau „pumpuokliu“. Pripumpuoji, patenkintas, kad dabar matysi net dviem žingsniais atgal, atsigręži, o ten iš lengvo rūko į tave puola mutantas. Garbės žodis – vienąkart vos kavos puoduko taip neišverčiau, nes buvau įsitikinęs, kad už manęs liko tik krūva lavonų.
O gręžiotis šiame žaidime teks labai nemažai. Nes, mano nuomone, čia dar ir psichologas pasidarbavo. Duosiu pavyzdį: tamsus tunelis, pažeme ritasi žalsvas rūkas, žibintuvėlis nešviečia toliau trijų metrų. Randi žmogaus lavoną, beje – išdžiūvusį. Jei kaktoje kulkos skylė, gali net nesustoti – viskas bus nurinkta, jei truputį padraskytas – stovi ir renki šovinius, granatas, vaistinėles. O tada kažkas sutraška už nugaros – atsigręži ir pamatai akies krašteliu menkutį judantį šešėlį. Galbūt mutantas nuskubėjo šeimynos pašerti, o galbūt tai tik vienas iš metro vaiduoklių. O gal tik žiurkė. Niekada nežinosi, kas dedasi aplink.
Lets make peace and sing Kumbaya
Kartą taip paviršiuje, vieno namo laiptinėje, prastovėjau įsirėmęs į kampą pora minučių, nes išgirdau kažkokį traškesį. Laiptine nusileidęs mutantas nustebo už mane ne ką mažiau. Būčiau nespaudęs gaiduko, galbūt jis praeitų neliesdamas. Aš rimtai – jei tavęs jie nepastebi, gali ir praeiti pro šalį, o tu sutaupysi dar šiek tiek kulkų. Nuobodu? Nesąmonė? Kvailos scriptinimo klaidos? Ne, tobula. Tas pats galios ir paviršiuje, kai teks užeiti į biblioteką, nepaisant to, kad Artiomas kolekcionuoja atvirukus ir neatrodo, kaip didelis knygų mėgėjas. Kas toje kultūros įstaigoje? Bibliotekininkai. Ir labai pikti, kokie gali būti, kai 10 metų negrąžini kažkokios knygos. Jei nemėtysi, kaip pakvaišęs granatų, nešaudysi į kiekvieną šešėlį, jie tavęs nelies. Dažniausiai…
Taip ir keliausi visą kelią iki savo tikslo – vengdamas žmonių, slėpdamasis nuo mutantų, bijodamas šešėlių, jausdamas klaustrofobiją ir atsirandančią astmą. Neskubėdamas, taupydamas šovinius, ieškodamas vaistinėlių, kurios, beje, neveikia iškart paspaudus mygtuką. Tenka ištraukti ampulę, ją susileisti. Tad kovos akimirkoje gali kartais ir nespėti.
Kaip pats vertinčiau žaidimą? Puikiai. Po to dar teko žiūrinėti Maskvos metro realias nuotraukas. Vienu momentu pagavau save galvojantį – „ei, kaip jie nebijo ten tiesti bėgius“. Juokinga? Labai. Ir, turiu pasakyti, atpažinau dalį vietų. Ir tai buvo malonu. Atmosfera, garsai, smulkmenos ir tik pačio žaidėjo fantazija ir mokėjimas įsijauti, padarys šį žaidimą vieną geriausių. Yra toks posakis – „Credendo Vides“ (tikėdamas matai). Šis žaidimas patiks tiems, kuri nori įsijausti, o nepatiks tiems, kurie tingi tai daryti.
Vis gi, siūlyčiau bent trumpam išsigąsti tamsos ir nežinomybės.
Apie autorių
Susiję įrašai
Raktažodžiai
Išdėstyk savo nuomonę
Dalinkis Twitteryje!
Dalinkis Facebooke!
Prenumeruok RSSRinktiniai įrašai
-
Balandis 4 21:5416
Kodėl su Mass Effect pabaiga viskas gerai ir kodėl mes negaunam Half–Life 3?
-
Balandis 2 14:0716
O, tu berods daug skaitai, ką galėtum rekomenduoti iš… sci-fi
-
Kovas 29 17:2432
O, tu berods daug skaitai, ką galėtum rekomenduoti iš… fantasy
-
Lapkritis 29 11:571
Ar tikrai krenta Zynga socialinių žaidimų populiarumas?
-
Lapkritis 21 0:167
Susikirtimo taškų beieškant | Interviu su „World of Warplanes“ kūrėjais
Naujausi įrašai
- 05/176 GAMEON: Žaidžiame Xenonauts
- 05/160 Mount & Blade: Warband – Napoleonic Wars DLC | Trečio asmens Cossacks
- 05/1513 GAMEON: Nexus Prominent 5
- 05/140 Uncharted: Golden Abyss | Remontuokit „Tie ratio“!
- 05/117 Keičiasi „PC Gamer Lietuva“ leidėjas
- 05/080 Ghost Recon Future Soldier — daugelio žaidėjų betos įspūdžiai
- 05/071 Balandžio Play4Fame League of legends turnyro apžvalga.
- 05/047 Catherine | Maskulinizmas
- 05/021 JAV prezidento taryba pasitelkia žaidimus, reklamuoja sveiką gyvenseną
- 04/282 GAME ON: The Adventures of Tintin The Secret of the Unicorn
20 Komentarai
Labai sudominai : )
Bet kaip nekenčiu apie naujus tekstus DR sužinot tik po to kai jie publikuojami. {nusispjauna, išmeta Metro 2033 juodraščius, grįžta į lovą toliau sirgt}.
sveik ir nesinervink
Pagal tai, kaip zaidimas “kankina” zaideja, jis primena dead space’a.
Geriau viska visada laikyk uztaises, sovinukus suplanaves o eidamas i tamsesni koridoriu pasizvalgyk atsitraukimo kelius. nes kai prasideda veiksmas kanors sugalvoti laiko nebera.
Taip taip, visus (kelis) ginklus visada stengiaus laikyti užtaisytais, nes šovinių žiauriai trūksta šiam žaidime ir dažnokai tekdavo persijungt ant kito ginklo ar jau ant paskutiniojo revolverio:) Aš Stalkerio fanas ir tuo turbūt viskas pasakyta apie mano nuomonę apie žaidimą:) Ne, aš esu Stalkeris!:)) 5 pastraipos pradžioje užsiminta apie klaidžiojimą tuneliais. Aš matyt to tikėjaus, bet to nėra. Yra tik vienas didelis tunelis ir juo visą laik teks eiti, tiesiai (na, biškį paklaidžiojus vienoj kitoj bazėj, bet labai nedaug). Taip pat žaidime labai daug skriptų ir vedžiojimo už rankos, o tie skriptai kartais labai buki. Kaip nekenčiau spaudėliot tą E ir žiūrėt kaip viską pats daro veikėjas:))) Bet žaidimas suėjo neblogai, nežiūrint į visus minusus. Gal 7 duočiau iš 10. Vien pagirt galima už naujus dalykus mechanikoj, tokią išdirbtą veikėjo sąsają (pompa, dujokaukės, ginklo svyravimai nuo vėjo ir nuo svorio nešant vaikį ant nugaros ir kiti dalykai). Istorija, na, interpretuota įdomiai, atmosfera yra, nors nepasakyčiau, kad labai įtraukianti. Žinau, žinau, apie įsijautimą, kartais galiu ir į paprastą strategiją įsijaust, bet čia kažkaip nepasijautė gylis. O tie dalykai su žmonių pasakojimais ir dirbtinė laisvė buvo kažkodėl tik pačioj pradžioj žaidimo, vėliau dingo. Žodžiu buvo smagu ir kartu kai kas nervino, pinigų ne gaila (juolab su nuolaida), bet antrą kart ar kokio pratęsimo nežaisiu. Vien tik dėl tos suknistos checkpointų sistemos:)))
P.S. Artojau, tai bent komentare kokias ištraukas papostink ar bent kokia tavo nuomonė ar pan.;)
O taip pat užsiminiau, kad tas vedžiojimas už rankos yra pateisinamas pačio siužeto :) Nežinau, galbūt praleidai tą vietą, bet pokalbis/apmąstymai apie tai buvo, juo labiau, kad antrąkart perėjau žaidimą. Jei “stalker” suteikė visiškai laisvę, kur kiekviena vieta kažkuo ypatinga, kas iš tos laisvės liktų čia? Tik monotonija ir tiek. Žinoma, kaip stalkeris, tikėjausi irgi daugiau laisvumo. Negavau jo, bet čia gi ne tas žaidimas, galų gale. Čia savita istorija, savitoje aplinkoje.
Bet…
Jei išeis “Metro 2034″, kaip žadama, greičiausiai mane nuvils, nes viskas parodyta jau šioje dalyje. Netikiu, kad bus kažkas super duper ypatingo, tik likusius plotus prigrūs frakcijų ir kitokių pabaisiukų. Ar to reikia? Ne. Kūrėjai balansavo ant siauros linijos, kur, pasvirus į vieną pusę, gautum stalkerio kloną, o į kitą – eilinę šaudyklę. Bet tikrai išsilaikė toje linijoje.
Wr, matai, problema ta, kad tu- STALKERIS. Nepyk, bet vien šis žodis iškart duoda išankstinį nusistatymą. Forumuose “metro 2033″ peikia būtent stalkeriai, nes jie, keliaudami tuneliais, automatiškai lygina mintyse “kas būtų, jei būtų” :) be išankstinio nusistatymo “ai, dar vienas klonas”, žaidi šiek tiek kitaip. Chimeros neprilygs “bibliotekininkams”, tačiau, kartoju tą patį, ką kartoju, kaip užsispyręs ožys – šio žaidimo negalima žaisti, lyginant jo su kitais. Gylis yra, tik jis…subtilus.
Iš kitos pusės – tai gali būti tik mano laki fantazija :)
zaidime yra “twistas”. kas tai yra galima suzinoti tik darant tam tikrus sprendimus viso zaidimo metu.
taip kad nera jau jis toks visiskai visiskai tiesus. nors vistiek tiesokas :)
Draugas pasakė, kad pamatė dvi pabaigas, bet tam jis du kartus nėjo žaidimo, o tik užkrovė paskutinį checkpointą ir kažką ten padarė ar nepadarė.
Aš sutinku, kad mano nuomonę (todėl ir parašiau) įtakojo tai, kad esu stalkerio mėgėjas. Nors, pradedant žaisti Metro, bent jau sąmoningai nebandžiau jo lygint ar žaist kaip stalkeryje. Dėl vedimo už rankos pagal siužetą, taip, yra tas dalykas, haliucinacijos, balsai ir pan. Bet man gal nepakako.
Jau sakiau apie skriptus, tai man dar užkliuvo tai, kad einant su komanda tikriausiai galima buvo nešaudyt visai, nes jie visus iššaudytų be tavęs, o vienas narys vis tiek mirtų. Ar kas nors pabaigoj su 4-5 kariais perėjo taip, kad niekas nežūtų? Tokie dalykai, kai turi būtinai daryt viską žingsnis į žingsnį ir tavo veiksmai neįtakoja, kad ir atskiros scenos, man nepatiko.
Nors, dabar žaidžiu Mass Effect 2 ir ten panašūs dalykai manęs neerzina, gal todėl, kad yra platus papildomų istorijų asortimentas, kuris užmaskuoja siužeto linijiškumą (o taip pat ir daugiau kardinaliai skirtingų pasirinkimų dialogų metu). Arba dėl to, kad žaidžiau ME1 ir jau žinau ko tikėtis iš šio interaktyvaus filmo:))
Neužtenka užkrauti paskutinį checkpointą dėl skirtingų pabaigų, nes jas įtakoja veiksmai pradžioje.
Net galima žaidimą pereiti, nežudant “blogų žmonių”. nes čia jau pasirenki savo kelią. Toks iššūkis tikrai sudomina, nes jis velniškai sudėtingas :) Aš vieną vietą dvi valandas pereidinėjau, kol radau slaptą tuneliuką po bėgiais. Tačiau buvo malonu, kad radau. Čia, kaip Stalkerio pradžioje rasti Vintariozą.
“Dėl vedimo už rankos pagal siužetą, taip, yra tas dalykas, haliucinacijos, balsai ir pan” – vakar dar specialiai peržiūrėjau vieną vietą – pabaigoje labai aiškiai Artiomas pasako, kodėl jam teko toks “linijinis” ėjimas. Matai, aš irgi nesu toks didelis linijinio siužeto gerbėjas (gal kas pamena link’ą, kur pagal map’o sudėtingumą lyginami senesnis ir naujesnis žaidimai?), tačiau mane sužavėjo tai, kad čia vienas tų žaidimų, kur tokį dalyką pateisina pačiu siužetu :) Va, pažiūrėk sekančių įstorijų visą žemėlapį, kur veiksmas vyksta Piteryje. Jei tikrai “Metro 2034″ vyks ten, mušiu skaudžiai tą, kuris sakys, kad ten “visks narmaliai”. O čia – gi žaisdamas niekada nežinodavai, kur bus padėtas sekantis taškelis map’e.
nebepamenu jau kaip ten buvo viskas tiksliai bet kiek pamenu tai zaidimo dvi pabaigos lengvai pasiekiamos manipuliuojant paskutini checkpointa. trecioji-tikroji pabaiga labai tinka sio straipsnio titlui (tikedamas matai). jos reikia siekti viso zaidimo metu.
Čia net nėra ką lyginti su Stalker. Iš vis primena lyg pigų rusų bandymą kopinti kokį eilinį Halo ar Bioshock. Tiek pat kažko įdomaus ar išskirtinio galima tikėtis rasti Metro, tiesiog eilinėje pilkoje šaudyklėje su eiliniu monstru taškymu, galbūt tik truputį arčiau siaubo ar išgyvenimo stilių, dėl šovinių trūkumo…
Man konkrečiai nepatiko, nes nieko įdomaus, o viskas grynai taip pigiai padaryta. Taip pat kai išleido, tai žaidimas buvo baisus ant PC, nes niekas neoptimizuota.
Stalker tiek gražiai buvo padarytas, tiek atmosferą turėjo, tiek šiaip originali rusų istorija ir žaidimas. Dar open world iš vis turbūt nieko panašaus niekada sukurta dar nebuvo. Dėl ko pasisekė su pirma dalimi, o dabar atrodo, kad pradeda svaigti apie savo sėkmę ir tą patį stalker kuria ant to pačio Metro variklio ir turbūt lygiai tiek pat nusivažiuos, nes kaip įmanoma išleisti gerą šaudyklę ant x360..? Netikiu, kad kažkokį stebuklą įmanoma išrasti, jei niekam per 6 metus to nepavyko..
Kam išvis reikia mauti viską ant to pačio kurpalio? :) Stalker, COD, tetrio klonas. Jei žaidimas būtų ne rusų ir nefigūruotų mutantai, o, sakykim, lakstytų didžiapapės blondinės, tai būtų Playboy the Manson klonas?
Žinai, kodėl neišeina lyginti su Stalkeriu, nors visi tai daro? Nes žaidimas tai pagal knygą sukurtas, kuri, drįstu pasakyti, yra gana sudėtinga.
“Stalker tiek gražiai buvo padarytas, tiek atmosferą turėjo, tiek šiaip originali rusų istorija ir žaidimas” – Stalkeris tapo geras tik po visų išėjusių modų – AMK, Oblivion, OGSE. Mane stalkerio fanai bloodsuckeriams atiduos, bet pasakysiu – iki modų tai tebuvo eilinė pigi šaudyklė su galybe bugų, tapusi populiari vien dėl to, kad vyksta šalia Černobylio. Aš dar į mokyklą ėjau, kai kūrėjai žadėjo antrąją Pandoros skrynią ir kažką OMG WTF PWND. Norėjo gražiai, gavosi, kaip visada – patys žaidėjai sukūrė Stalkerį tokį, koks jis yra dabar. Ir, vėl meskit bloodsuckeriams, Metro 2033 potencialas tikrai didesnis vien todėl, kad yra į ką remtis – knygas. Sumodintas jis tikrai stovėtų aukščiau Stalkerio, kuris su trečios dalies optimizacija visai pasišiukšlino, kai Metro2033 net mano senukas kuo puikiausiai veža ir dar granatų paliktais dūmais grožėtis galiu.
uz abieju siu zaidimu stovi knygos. ir visais atvejais tai yra blogai. nes istorijos/temos/veikejai yra skolinami is kitos media rusies. o tai visada yra pavojinga prikelti kitos medios kurinius. gerbejai pyksta dazniausiai, ir tam pagrindo jie turi i valias
Bet jei neklystu, pirma buvo stalkerio žaidimas, paskui knyga, o su metro atvirkščiai. Nors galiu ir klysti, tuo labiau, kad kažkaip Stalkerio knygomis nesidomėjau net :)
Filmas “stalker”, žinoma, nesiskaito
stalkeris naudoja aplinka ir terminologija knygos “neskirti pasimatymai”. kuri taip pat laikoma mokslines fantastikos klasika. o zaidimas nors ir nenaudoja jos siuzeto yra akivaizdziai jos ikveptas.
Tai, todėl Metro ir yra tik eilinis pop’sas… Aš rimtai neradau nieko naujo ar kažkokios ten istorijos, galėjo būti mutantai, galėjo būti ateiviai Doom, vis tiek eilinė, pilka, linijinė šaudyklė be jokių įdomių sprendimų ar kažko. Ar ten būtų Doom 6 ar šitas Metro, tai grynai tas pats, tiesiog Metro dar ir gameplay, pats žaidimas neišbaigtas buginis buvo, dėl ko ir su ta vidutine šiandienos šaudykle net negali lygintis.. Atrodė tik kaip pigi kopija to Amerikietiško FPS stiliaus, lyg ten norėjo turėti gražią grafiką, daug veiksmo ir efektų, bet viskas taip prastai padaryta, kad kai parodija tos vidutinės FPS atrodo.. O PC versija iš vis… Gal bandė Crysis pakeisti ar bent išpopuliarėti bent kaip tas tik, dėl PC reikalavimų? :D Pamiršo tik vieną, kad Crysis bent išsireklamavo grafiką ir fiziką pirmiausiai, o Metro panašiau į bugą, nei ten naujus grafikos ar fizikos standartus nustatantį game.
Stalker kūrė belenkiek metų ir dar išleido bugą rusams žaisti, bet nebuvo kvaili, kai rusiškoje versijoje ištaisė bugus, tada tik pasauliniu mastu pristatė. Aš ir gal tik po kokių trijų mėnesių po išleidimo jį įsijungiau, todėl jokių bugų nepastebėjau, nors furumai buvo užgrūsti, kad net negali pereiti žaidimo iki galo..
Tiesa, man žaidimas pradžioje žiauriai dažnai lūžinėdavo, kartais kas pusvalandį ar mažiau ir tekdavo perkraut kompą, nes tada jau neveikdavo normaliai. Bet po to kažkaip nustojo. Gal pirmi lygiai kokie bugovi. Kiti žaidimai taip nelūžinėja.
man labai patiko tikrai sauni istorija .o jeigu dar perskaityti viena is daugelio knygu ir paskui darkarta perzaisti tai dar idomiau
Zaidima zaidziau vasara, o pries tai kaip tik perskaiciau knyga. Sio zaidimo nebandziau lyginti su stalkeriu – kurio zaidziau tik pirmaja dali.
Tai va, po perskaitytos knygos labai panorejau pazaisti zaidima, pradejes zaisti bandziau lyginti viska su tuo, kaip as tai isivaizdavau skaitydamas ir kuom skiriasi istorija. Atmosfera zaidime kaip ir knygoje man labai patiko. Matyt esu postapokaliptiniu knygu, filmu, zaidimu ir kitu dalyku megejas. Zaidziau neskubedamas, apziurinejau stotis, tunelius, kiek isgaledavau pavirsiu. Visos tos smulkmenos kurias paminejai man irgi labai patiko – padejo sukurti dar geresne atmosfera ir aplinka. O ir tie nutykimai – kai daugiaaukstyje atsisukai kazka isgirdes – iskarto prisiminiau ta vieta! Na mane zaidimas tikrai suzavejo! Na ir grafika nebloga, kam ji yra labai svarbi.
Dabar beliko laukti naujos knygos (atrodo siais metais isleista bus), o manau ir zaidimo naujo neteks ilgai laukti ;)
Po nuotraukomis geri komentarai ypac su laikrodziu