Memento iš Afganistano

26 Komentarai

1. Artojas rašo:

   Spalis 26, 2010 22:36

   GALIMA AŠ! Mane tąso lomkės, kol egzempliorius numeris vienas tūno indaplovėj! Turiu tikrai gerų istorijų, ypač po vakar!

   Patarėjas: Prašau, užduosi gerą toną, bet puoduko tai aišku negausi. Tavo atveju – diskriminacija taikoma:)

   Artojas: Ne, jei nėra puoduko, tai aš užuot pasakojęs einu dar ką nors išgyvensiu…

   Atsakyti
2. Martee rašo:

   Spalis 26, 2010 22:39

   Mano nuotykis buvo tas, jog nebuvo nuotykio :I

   Atsakyti
3. Mantis rašo:

   Spalis 27, 2010 00:29

   Data: 2009-06-13
   Laikas: 05:53
   Vieta: Rytinis Chosto miestas

   “6 valandos ryto, sedime kiaurai slapias batais vakar svieziai issikastuose apkasuose. Tylu, ramu. Norisi miego. Isiklauses, gali isgirsti kaip uz kampo knarkia minosvaidziu diveziono vaikinai… Sklinda kalbos, kad vakar jie isgyveno tikra pragara. Mateme kaip buvo vezami nelaimingieji maisuose. Visus ta akimirka uzvalde abejones, kodel ir ka mes cia veikiame? Oras vesus, netgi saltokas, naktys ir rytai siame Dievo uzmirstame kraste toli grazu ne lepina. Uzsidejes savo zalias bazeje isduotas pirstines pakliu akis. Matau Barbosa sedinti patogioje zvejybineje keduteje ir krapstanti savo m249. Kaip jis pats sako tai vienintelis jo angelas sargas. Broliai Deniai, mazi ir greiti kaip pati kulka. Duodu galva nukirst nesutiksite geresniu diversantu nei sie du. Ir Mikelkinas, jaunas ukrainieciu patriotas (bent jau jis taip sake)ziurineja vakar irasyta medziaga. Zmogus turi keista iproti filmuoti kiekviena savo zingsni.
   Malonia tyla sudrumscia slykstus racijos garsas. Negirdejau kas snekejo, ka sake, bet papulkininkis liepe rinktis manta ir raportuot prie konvojaus po 5 minuciu. Tada viskas paaiskejo, gretimame rajone slaptstosi vietiniai suikeleliai, kaip buvo pranesta jie persekiojami del “IED” gaminimu, del to negalejome nadotis jokiu transportu. Viskas vyko zaibisku greciu, rajonas didelis – musu mazai, apsupti galimybes nera! Einame tiesiai, sprogimas, panika, gatve pilna dumu, girdsi suviai, suzeistu aimanos! Mano veidas pilnas dulkiu nieko nematau, tik girdziu kaip i pietus nuo manes lyg
   laukine kate pliekia Barbosos m249-intas! Pagraibomis nusigaunu iki pirmos sienos! Kulkos svilpia toliau, tikras pragaras. Peciu isstumes pirmas pasitaikiuses duris ivirstu i kazkoki prieangi, nusivalau veida, pagaliau kazka matau ir galiu susikaiciuoti kiek liko kulku. Bandau rasti isejima i kita namo puse, taciau antrame aukste isgirstu vyriskus balsus. Tai vietiniai ir jie zino, kad as cia. Ir jie ateina manes iekoti. Pervertas baimes ledziuosi po kambarius nezinodamas ko tiketis, viena ausim girdziu kaip laiptais bega priesai, staiga aplinkt tamsu, kazkur pasiklydau, langu nera arba as ju nematau. Prasau nepanikuok….Pasakau sau viliuosi rasti savo naktinio matimo akynius! O taip jie sveiki ir veikiantys! Nieko nelaugdamas uzsidedu, paguldau stala horizontaliai tupiu uz kampo ir saltakraujiskai laukiu nutaikes savo mirtina m-14 vamzdi i tarpduri. Smesteli zmogaus siluetas, zaibiskai paleidziu serija, akimirkai kambarys nusvinta it dienos sviesa taciau sviesa pakeicia krintanciu gilziu zvangesys. As gyvas. Is kito kambario mirtina tyla, jokiu gyvybes zenklu. Atsargiai apsiziuriu kampa nuo kampo, zmogus kurio silueta maciau guli negyvas, nemazai kraujo. Isgirstu vel balsus, bet aciu Dievui tai saviskiai, nieko nelaukdamas riktelnu kad as cia, mane isgirdo… Patyreme nemazai nuostoliu, bet dabar viskas gerai. Po to laiko reikejo nemazai valios atsigauti ir sugrizti i normalu gyvenima. Barbosos kunas iki siol nera rastas…

   Atsakyti
4. Zmej rašo:

   Spalis 27, 2010 11:04

   Afganistane gali buti kietas (badass), gali buti lopas (lopez) ir gali buti prostitute vietiniame kalejime. Atkeliaves cia nepasirinksi kuo tu busi, cia ne RPG ir tikrai ne zaidimas. Kiekvienas turi savu pranasumu ir trukumu, taciau kiekvienas atkeliaves cia turi savo tiksla. Vienas tiesiog nori islikti gyvas ir grizti namo i Belgija, jam pravartu buti lopezu. Kitas privalo kuo geriau atlikti jam paskirtas uzduotis, nes kitaip jam paciam bus blogai ir nuo kaklo riedes jo galva (taip tampama TRUE badass). Prostitute tapti niekas nenori, privercia aplinkybes. Atkeliaves cia pasizadejau laikytis savo isitikinmu, nesivelti i kara ir rupintis artimaisiais. Aplinkybes pasisuko taip, kad as baigiau kara afganistane, taciau nukentejo mano artimieji, bei tapau prostitute zaliosios zonos kalejime.
   Kariskiams isiverzus i musu palapine kalnuose as buvau apkaltintas urano gabenimu per siena ir patupdytas uz grotu. Mano seima – tevas, 3 motinos, 15 broliu ir sese buvo isrenkti nuogai ir paleisti eiti pries veja.
   Zaliojoje zonoje arba tu moki sargybiniams, kad kaletum vienas arba gyveni ir dalijiesi lovos siluma su Sadamu. Man pasitaike Achmedas.
   Achmedas buvo TRU BADASS commando todel lengvai galejo istaskyti kalejima pilna luzeriu sargybiniu. Jam tereikejo istrukti is musu celes. Pazadejau, kad zutbut suveiksiu jam 2 smeigtukus, lietpalti ir virvagali is kuriu jis pagamins zudymo iranki. Suveikiau reikalingus itemus ivariauisiais budais. Vogiau, apsimeciau negyvas, slepiausi po dezemis, taciau subines niekam nedaviau ir gai*ys netapau!
   Achmedas panaudojes virves ir smeigtuku kombinacija suprogdino kalejima, mes likome gyvi tik deka lietpalcio kuri buvau nukniaukes is zvejojancio upeje patrulio.
   Istrukus i laisve teko greitai reaguoti, aplink kilo samysis ir cia zaibisku greiciu keliavo okupantu karines pajegos, barbarai ir kiti ivairaus rango nieksai. Achmedas pasizymintis greitu reagvaimu ir as pasizymintis greitu protu nusprendem gintis ten kur niekas negales ne kojos izengti! aukstai ant kalvos mes ikureme forta, o kadangi Achmedas buvo tikru tikriausias generolas, jis gauna papildomus taskus uz gynyba namu teritorijoje + HILL + Fortified + Prostitute (me, SPY), netgi f16 naiktintuvai bei warthogs nepraejo.
   Tada mes pasistateme sau sventykla, kurioje melsdavomes dievams ir taip gavome ju palankuma, cia as suzinojau, kad mano seima dabar pas Dieva Teva, o ten patenkama tik kai daug ir stipriai kankiniesi. Mazoji sese uztare zodi apie mane todel vyriausi Dievai atsiunte mums afganistano sukileliu bei daug RPG – Rocket Propelled Grenade (anti tanku) ir mes istaskeme sajungininku tankus lengvai paprastai, nuo kalvos. Toliau skverbtis buvo nesunku ir galiausiai buvo pradeta tartis del taikos.
   Po taikos seke musu nacionaline svente ir afganistane iskilo Rodo kolosas. Dar veliau mes issiunteme kolonistus i kosmosa.

   Su Pagarba Dievo Rezimui, zaidimams ir ju itakai mano organizmui ir zinoma smegenims.
   ZMEJ

   Atsakyti
5. Abis rašo:

   Spalis 27, 2010 13:10

   Lėtai, nenoromis į dangų kopia saulė. Iš tamsos išplėšiami rieduliai, krūmokšniai, seniai surūdijęs BTR-70 (vargšas šarvuotis čia riogso dar nuo sovietų invazijos)… Kiekvieną akimirką žvilgsniu galima aprėpti vis didesnį dykumos plotą. Sukilėlių grupės lyderis Nasimas išlenda iš urve įrengtos slaptavietės pasinaudoti pagerėjusiu matomumu ir apžvelgti apylinkes, paskui jį išropoja dar šeši kovotojai. Visi jie 16-20 metų amžiaus vaikinai, jauni ir nepatyrę. Galima tai pastebėti jų kiek nervinguose judesiuose, nerangume laikant šautuvą. Vienintelis Nasimas jau įkopęs į ketvirtą dešimtį, ir sukaupęs didelę patirtį. Be amžiaus ir orios laikysenos, jo rangą dar išduoda ginklas – kalašnikovas, kruopščiai nušveistas ir paruoštas kovai. Nė vienas jaunesnis kovotojas neturi nei tokio mirtino, nei tokio naujo ginklo. Kai kurie naudoja iš Afganistano policijos atimtus ginklus (AMD-65), kurie užsikerta kas penkios kulkos. Vienas nešioja dar senelio jam paliktą luženą iš I Pasaulinio karo su priklijuota rankena.
   Vienas iš jaunuolių, Akhtaras, kurį visi vadina Akhi, pasiūlo cigaretę. Dėkingas ją paimu. Užsirūkom. Su malonumu traukiu dūmą, nekreipdamas dėmesio į skaudančius šonus (prieš kelias dienas teko gerai apsistumdyti su pora jaunų afganų. Negaliu skųstis, daugumai baltųjų čia pasibaigia dar blogiau).
   Rūkydami sukilėliai šneka, planuoja dienos darbus, aš juos fotografuoju. Jau savaitė, kai jie man leidžia tai daryti, turbūt įgavau jų pasitikėjimą. Pro šalį prabėga stovyklos šuo, vaikydamasis pažeme skraidančius paukščius. Jo lojimas kurį laiką mums neleidžia išgirsti tylaus dūzgimo. Danguje pasirodo balti taškeliai. Jau ne pirmą sykį juos matome – tai Amerikos nuotolinio valdymo lėktuvėliai (dronai), naudojami žvalgyti vietovėms. Nasimas su panieka į dangų nukreipia ginklą, tarsi sakydamas „aš turiu tai, ko neturite jūs – mirtį rankose“.

   —–
   Ir tada prasidėjo.
   Iš pradžių išgirdome tolimą spragsėjimą, kažkuo primenantį spraginamus kukurūzus. Po akimirkos vienas iš grupės narių krito veidu į dulkes. Dar spėjau pastebėti, kaip vienas iš danguje kybančių dronų ryškiai žybtelėjo, kai mane pargriovė Akhis, skaudžiai trenkdamas man į šoną. Po sekundės atskriejo raketa, išsprogdindama slėptuvę kartu su pro šalį bėgusiu šuneliu. Norėjau padėkoti Akhiui, bet nebespėjau – jis pašoko ir pradėjo šaudyti į baltuosius taškelius padangėje. Tuoj pat prie jo prisidėjo kiti, kurie dar galėjo pastovėti. Dulkės ir nuolaužos skraidė aplinkui, neleisdamos nieko pamatyti. Viena kulka brūkštelėjo per petį, bet tai pastebėjau tik vėliau. Tą akimirką mano vienintelis tikslas buvo išsaugoti fotoaparatą. Pakėliau jį ir ėmiau fotografuoti.
   Fotografavau, kai Akhis kartu su dviem kitais sukilėliais buvo ištaškyti dar vienos raketos. Fotografavau, kai vienas iš sukilėlių, pats jauniausias, ėmė bėgti šalin. Fotografavau, kai jis parkrito ir pradėjo šliaužti, palikdamas rusvą pėdsaką smėlyje, o po to – sustingo. Fotografavau, kaip Nasimas bergždžiai šaudo į dangų, bandydamas kovoti su nepasiekiamu priešu. Fotografavau, kaip jam baigiasi šoviniai. Po to kulka pataikė man į koją ir nebepajėgiau fotografuoti. Prieš atsijungdamas dar spėjau pamatyti, kaip Nasimas su vienu išlikusiu vaikinu suklumpa dulkėse, iškeldami rankas.
   ——
   Atsigavęs JAV karo lauko ligoninėje sužinojau, kad aš vienas likau gyvas. Kaip pagrindinį argumentą atidengti ugnį kariai panaudojo tai, kad aš buvau baltasis su ginkluotais afganais – jie rūpinosi mano saugumu. Galiu džiaugtis, taip lengvai nukentėjęs. Tiesa, dingo fotoaparatas. Taip jau būna tame kare, paaiškino man maloni seselė. Pataisiusi pagalvę ji nuėjo, o aš likau gulėti ir stebėti, kaip lėtai, nenoromis leidžiasi saulė.

   Atsakyti
6. Foxiz rašo:

   Spalis 27, 2010 14:17

   Dabar, kai tai prisimenu, neatrodo taip beviltiška, na bet patys suprantat, kad visiškai kitaip mąstai sėdėdamas fotely šiltam name saugiame mieste nei ten, kur aš buvau.

   Prasidėjo viskas nekaltai. Kaip ir kiekvieną savaitę, gavom partiją visokio šlamšto vietiniams gyventojams ir vaikams, na žinot: vaistai, žaislai, drabužiai, saldainiai ir panašiai. Kai atvažiuoja žurnalistai, tenka važiuot ir dalint besišypsant į kameras. Šį antradienį, kaip ir bet kurį kitą, visas vyksta daug paprasčiau – nuvažiuojam pas tą barzdotį, kurio tikro vardo niekas neištaria, o paprasčiausiai vadina Alu, pasiimam atlygį ir paliekam viską. Jis gudrus lapinas – užkelia kainas kaip reikiant, o mums nuo to tik geriau, mat moka auksu, kurį tie murziai vieni dievai težino iš kur ištraukia. Tokia tvarka čia jau nuo tada, kai tik atvykau, tik pasikeitė keli supirkėjai, nes jie tarpusavyje kartais pasišaudo. Mums – jokio skirtumo, svarbu moka.

   Taigi, pakeliui grįždami į bazę sustojom nusipirkti vietinio birzgalo, gaminamo iš kaktusų sulčių ir dar kažko. Tiesą sakant net nenorėčiau žinoti iš ko jį gamina, mat sąlygos – apgailėtinos. Karas – sunkus metas, kai tenka gerti net pats nežinai ką. Skonis vis dėlto pakenčiamas, tik pirmi gurkšniai labai aštrūs. Žodžiu, nutarėm šiek tiek pašvęsti, nes be to nelabai yra ką veikt. Paskutinį kartą gavom “operaciją” prieš 3 savaites, kai vietinis girtuoklis padegė kažkokio vyruko pašiūrę, kurį, ugniai įsiplieskus, pradėjo šaudyt. Turėjo jis ten nelegalų amunicijos sandėliuką, kurio liekanas reikėjo likviduot ir duot morfijaus vietiniam daktarui, mat keletas žioplių susirinkę pažiūrėt kas ten dega, neteko rankos ar kojos. Murziai, pas juos proto nerasta.
   Taigi, per dienas žaidžiam krepšinį, žiūrim TV, žaidžiam kortom iš vietinio aukso ir stumiam laiką. Šiandiena neturėjo būt kitokia, bet pralinksmėję dėka tos balzganos kaktusinės nutarėm pasivažinėt, nes tai buvo dar viena pramoga. JAV pasiunčia ne tik senus Hummer, bet ir keletą bagių, mat kažkur netoli yra pelkių, tad turim progą pasivažinėt. Vienintelė problema ta, kad niekur negali bastytis be ginklų ir viso kito šlamšto. Šaudymą galit palikt laikraščiams ar dar kam norit, bet čia jo niekad nebuvo ir vargu ar bus. Eilinis atvejis, kai dėl kažko, minkštai sėdinčio toli vakaruose, mes turim tampytis tą rūdijantį metalo laužą. Susirinkę visą būtiną mantą ir pasiėmę dar kelis butelius išrūkom į prieš kurį laiką rastą kalvotą vietelę – ten galima padaryt neblogą ralį. Šiandien dar nebuvo vėjo, tad galėjom važiuot atviroj galinėj daly. Irgi šioks toks malonumas lindint supuvusioj nuo prakaito uniformoj.
   Dabar keikiu save už tai, bet darykit ką norit, bet aš apgirtęs visuomet apsnūstu. Vieni pradeda rėkaut, kiti gali kalnus nuverst, bet aš apsnūstu ir pavargstu. Ne, čia ne nulūžimas, tiesiog apima mieguistumas, nuo kurio nei užmigsi, nei išsiblaivysi. Būtent todėl pasirinkau visai patogią vietelę Hummerio gale. Vaikinai priekyje linksminosi, o aš besikratydamas eilinį kartą galvojau, kada baigsis visa šita nesąmonė Afganistane.
   - Jo, b!3t, tu…
   Juoda.
   Pajutau, kad pabudau. Galvą spaudžia iš vidaus, atmerkiu akis ir matau dangų. Susivokiu, kad esu ne ten, kur turėjau būt. Staigiai atsisėdu ir pajuntu, kad esu visas šlapias nuo prakaito, tačiau man šalta ir ant nugaros pasistoja visi plaukeliai. Kurį laiką taip sėdžiu, atgaminu paskutinį sąmoningos elgsenos epizodą. Situacija nepavydėtina, vaikinų niekur negirdėti. Sėdžiu lygumoj, vadinasi jau grįžinėjom atgal, tik kur tiksliai esu, negalėjau pasakyt. Ten visur viskas vienoda, be GPS niekur nenuvažiuosi, tuo labiau kad mes beldėmės mažiausiai 40 kilometrų. Bandau dairytis, rasti kokių nors įsimintinų objektų. Beviltiškas darbas, krentu ant žemės, mat skauda. Ką skauda- nežinau, bet jaučiuosi kur kas blogiau nei tik iškritęs iš važiuojančio automobilio.
   Valandėlę taip pratysojęs nusprendžiu stotis ir imtis kažkokių veiksmų. Atsisėdu. Staiga tolumoj pamatau siluetą. Vėl guluosi, šįkart ant pilvo, stengiuosi geriau įžiūrėti kas tai. Neabejotinai tai vietinis murzius, iš stoto galima suprast. Klausimas ar jis mane pamatė ar ne, ar turi ginklą ar ne, ar mėgsta mus, ar ne. Paprasti vietiniai šiaip jau nemėgo karių, ypač dėl vykdomo verslo. Kas tokiam asilui gali šaut į galvą – neaišku, bet rizikuoti pavojinga, griebiuosi ginklo. Jis – lavonas, vamzdis užsilenkęs. Va jum ir karinė galia. Liko pistoletas, dar sveikas, su pilna apkaba. Kol kas palieku jį ramybėj, metu žvilgsnį į artėjantį šūdžių musulmoną. Suaugęs žmogus, ko gero vyras, kažką nešasi rankoj. Tas kažkas neabejotinai turėjo būti ginklas, tuo neabejojau. Greitai sumečiau planą – užsitaisau pistoletą, paslepiu jį, apsimetu atsijungusiu, kai tas vietinis čigonas priartėja – suvarau partiją jam į pilvą.
   Atstumas buvo dar pakankamai didelis, tad gulėjau atsimerkęs, stebėjau. Mano spėjimai pasirodė beesą teisingi. Nešėsi AK-47. Užmerkiau akis , klausausi žingsnių. Kai jau jaučiau kad jis pakankamai netoli, išgirdau laužyta anglų kalba pasakytą sakinį su debiliška intonacija: „ What‘s up dude?“ Šiaip jau vietiniai nemokėjo nieko apart please ir hello. Pirmą tai mokėjo kiekvienas, nes jie dirbt nieko nemoka, vaikų prisidaro dešimtis ir po to kaulija visko. Antrą dar mokėjo kiek prakutę murziai, dirbantys kur arčiau užsieniečių. Žodžiu, nustebau, bet nusprendžiau laukti. Pagal garsą sprendžiau, kad jis sustojo už dešimties kitos metrų. Pradėjo kažką murmuliuot savo kalba, murmėjo daug ir garsiai, lyg kažką aiškintų ar nurodinėtų. Nesupratau nė žodžio, tad šiek tiek pravėriau vieną voką – laikė ginklą nutaikytą į mane, nors iš snukio neatrodė grėsmingas ar ryžtingas. Užtat aš buvau ryžtingas ir paleidau salvę jam į krūtinę. Sudribo net neiššovęs. Palengva atsistojęs, mat vis dar prastai jaučiausi, atlikau kontrolinį šūvį. Nuo jaudulio ir pagirių supykino, išsivėmiau ir, ko gero baigdamas, vėl atsijungiau.
   Atsibudau būstinės ligoninėj, jei ją taip galima pavadint. Vyrukai nuoširdžiai atsiprašė už tai, kad paliko ir nepastebėjo. Pragulėjau aš ten paslikas iš tiesų tik kelias valandas. Sugrįžę pasigedo manęs ir iškart pasuko atgal. O tas čigonas? Gerai kad manęs nenušovė, galėjo viskas baigtis daug blogiau.

   Atsakyti
7. Tagio rašo:

   Spalis 27, 2010 17:11

   Jei man dar kas nors kada nors pasakys, kad karas rytuose nėra jau toks blogas, kad mes ten galime ir puikiai pasilinksminti, prisiekiu Dievu, pats jį nušausiu. Jūs žinot, ką jie man sakė? Jie sakė: “Jums tereikia ištraukti kelis civilius, kurie nėra savo vietoje. Tai jums bus tarsi pasivaikščiojimas parke. Jūs viską puikiai atliksite atsipalaidavę”. Kurgi ne… Tam šmikiui gal tai ir būtų pasivaikščiojimas parke. Spėju, jis net tikrame mūšyje nėra buvęs. Tik kieme šiek tiek pabėgiojo su plastikiniu žaisiliniu šautuvu rankoje. Užtat aš čia daugiau niekada nebegrįšiu. Nusišausiu, bet nebegrįšiu. Nebetikiu, kad kažkur yra didesnis pragaras, nei čia.
   Taip, galbūt mes ir išvedėme civilius iš jų lūšnų be neramumų. Norėčiau, kad mūsų didysis įsakymų dalintojas būtų čia. „Pasivaikščiojimas parke“. Lai eina jis velniop.
   Vakar mus užpuolė apie trisdešimt ginkluotų talibų. Iš kur tų suskių tiek lenda? Tie šunsnukiai nušovė beveik visus vedamus civilius, kurie yra tokie buki, jog nesuvokia, kada reikia slėptis. Tų šiknių liko tik keturi. O išsivedėme tai devyniolika. Bet velniop tuos civilius. Tie gaidžiai nušovė du maniškius. Dar vienas jau pasiruošęs išleisti paskutinį kvapą.
   Čia tokia pragaro skylė… Slepiamės kažkokiame apleistame name, kuris regis pastatytas iš molio. Net nedrįstu jo vadinti namu. Aplink mane nuolat zuja žiurkės. Kažkokia boba nuolatos kažką rėkauja. Po galais, man taip norisi tiesiog imti ir nušauti ją. Dar viena niekaip nenutyla, tik nuolatos žliumbia. Reikia nueti pažiūrėti, kaip laikosi Tomas. O kaip jis gali laikytis? Guli be sąmonės, karščiuoja, ir tas sumautas krujas niekaip nesiliauja tekėjęs. Kurtas sako, kad jis neištemps iki ryt. Juokdarys. Man įdomu, ar mes visi čia ištempsime iki ryt. Nemanau. Sraigtasparnis mus paimti turėjo dar šiąnakt, bet mum paskė, kadjis negali mūsų pasiekti. Mums liepė laukti. Ką gi, laukiame. Laukiame jau daugiau, nei šešias valandas. Per tą laiką mus spėjo užpulti jau du kartus. Kol kas atsilaikėme prieš tuos suskius. Bet nežinau, kiek dar galėsime tai tęsti. Man tik įdomu, kur yra tas velnio sraigtasparnis. Užstrigo kamštyje?
   Mes visi išbadėję. Dar valanda ir aš tikrai pradėsiu graužti žiurkes, kurių čia pilna visur. Ir užčiaupkit kas nors tą bobą! Aš arba ją nušausiu, arba pats nusišausiu.
   Išgirdau, kad mane kviečia Džeksas. Eina jis velniop. Aš ant stogo nebudėsiu. Man nerūpi, kaip jam nusibodo ten stovėti. Bet po kelių šūksnių jis pats nusprendė ateiti. Dabar aš jau užsinorėjau jį nušauti. Pranešė man, kad link mūsų artėja dar viena talibų banda. Ir kad šį kartą jų gerokai daugiau.
   -Griebkit savo geriausius bičiulius, vyrukai. Metas parodyti tiems gaidžiams, kas čia kietesnis.
   Taip, aš sugebu įžiebti ugneles vaikinų širdyse. Kurgi ne…
   Visi griebė ginklus. Ir jau netrukus pokštelėjo pirmieji šūviai. Ta boba vėl pravėrė srėbtuvę. Aš neištvėriau. Atsisukau ir suvariau kulką į sieną per colį nuo jos galvos. Štai tada ji pagaliau užsičiaupė. Ėmiau žvalgytis talibų. Štai tada šalia manęs krito Džeksas. Jo kakle žiojejo skyle. Gaiždiai. Ėmiau taškyti pro visus priešias esančio pastato langus. Nežinau, ar nušoviau ką nors, bet į mane pataikė. Jutau, kaip kulka susmigo man į petį. Nebegalėjau judinti kairės rankos, bet šaudyti tai netrukdė. Atsitūpiau ir užsitaisiau iš naujo. Paskutiniai šoviniai. Man stojantis Kurtas susmuko. Stiklinės akys kruviname veide žvelgė į mane. Surikau iš visos gerklės ir vėl ėmiau pleškinti visur, kur galėjo slėptis tie šunsnukiai. Pajutau, kaip kulka susmigo man į krūtinę. Mane bloškė atgal ir aš pargriuvau ant nugaros. Boba vėl užsivedė. Laiptias nuo stogo nulipo du talibai. Abu taikėsi man į galvą. „Pasivaikščiojimas parke“. Velniop viską. Šūvio garsą dar girdėjau, bet jau nieko nebejaučiau.

   Atsakyti
8. asd rašo:

   Spalis 27, 2010 19:38

   Patruliavimo misija jau ėjo į pabaigą, iš 9 numatytų kaimų, jau buvome aplankę 7 ir važiavome link bazės, bei dviejų likusių gyvenviečių. Jau iš tolo pamatėme, kad kaime didelis žmonių susibūrimas, privažiavus arčiau pasigirdo ir triukšmas, mes buvome pasiruošę, kovai. Tačiau kovoti neprireikė,kol kas. Tarp triukšmo išgirdome tradicinę afganų muziką, pavojaus čia nebuvo, sustojus ir paklausus, kas vyksta, paaiškėjo, jog švenčiamos vestuvės. Labai iškilmingos vestuvės, nes jaunavedžiai buvo išskirtinai. Jaunoji-genties vado dukra, o jaunikis mūsų tautietis verslininkas. Šis lietuvis turi pora interneto kavinių Kabule, o šiame kaime savo lėšomis yra atidaręs ir išlaiko pradinę mokyklėle. Didelė pagalba šio kaimelio žmonėms ir leido jam tapti gerbiamu užsieniečiu, kas pavyksta retam atvykėliui. Jis čia buvo laikomas savu žmogumi. Tik todėl mes ir nebuvome išprašyti iš šventės, mes tapome jaunikio svečiais, kurių čia buvo negausu: tėvai ir dvi seserys ,kurios taip pat buvo ir pamergės, atvykę į vestuves iš Lietuvos. Ilgai užsibūti neketinome, tad pasveikinę jaunuosius ir palinkėję jiems geros kloties vedybiniame gyvenime susiruošėme išvykti. Bet kaip tik tada į šventę atvyko dar vienas nekviestas svečias – genties iš paskutinio kaimo, kurį turėjome aplankyti vadas. Kaip vadas jis buvo labai jaunas, nes jį išrinko mūšyje žuvus jo tėvui, tačiau jis buvo be galo nuožmaus būdo, nuolat konfliktavo su apylinkės gyventojais. Taip nutiko ir šį kartą, jis pareiškė pretenzijas, kad jaunoji turinti ištekėti už tikro afganų kario, kaip jis pats, o ne už svetimšalio atvykėlio. Tačiau jaunosios tėvas užtarė lietuvį ir tuo užsitraukė jaunojo vado nemalonę, kuris pažadėjo sugriauti šias vestuves ir nurūko į savo kaimą. Mes susirūpinome gyventoju saugumu ir nusprendėme dar truputėli pabūti, įvertinti kaip klostysis situacija. Nespėjus praeiti nei 15 min išvydome artėjančią 5 automobilių koloną lydimą kelių motociklų. Iškviesti pastiprinimą buvo per vėlu, jis tiesiog nespėtų atvykti, tačiau jaunosios tėvas, garantavo mus, kad pavojus kyla tik atvykėliams iš Lietuvos,o vietiniams gyventojams tie nusikaltėliai nieko blogą nedarys ir pasiūlė mums atsitraukti. Tikriausiai tai buvo geriausias sprendimas, nes kautis būtų buvę rizikinga, mat priešų buvo ženkliai daugiau. Susisodinę lietuvius ir jaunąją i patrulines mašinas, mes kuo greičiau sprukome į bazę ir visa laimė, kad tai padarėm kaip tik laiku, nes afganai jau buvo pradėję į mus šaudyti, tik dėl didelio atstumo nesugebėjo pataikyti. Taip mes laimingai pargabenome jaunuosius į savo bazę. Kitą dieną patruliuojantys kariai buvo informuoti apie šį incidentą ir kilusius neramumus, todėl buvo pasiųsta daugiau karių, ir išties jiems nuvykus į paskutinį patruliuojamą kaimą įvyko susišaudymas, kurio metu buvo nukautas genties vadas. To pakako kitiems priešams pasiduoti.
   Taigi taip mes afganiškai vestuves šventėm ir nuotakas grobėm.

   Atsakyti
9. PATR10T rašo:

   Spalis 27, 2010 19:38

   No chance for me…

   Atsakyti
10. Originalas rašo:

    Spalis 27, 2010 20:29

    Mūsų Tier 1 būrys išvyko į eilinę slaptą ir super pavojingą misiją. Paprastam n00bui ji galėjo pasirodyti tik vaikų žaidimai, bet mes jau žinojome, kad vykstame saugoti dviejų MoH puodelių Talibano muziejuje.. Poros Amerikos pergalės trofėjų iš pačio piktojo Osam Bin Laden lobių slėptuvės! Dėl tų pačių praradimo ir nevilties, Osama surengė Rugsėjo 11 aktą 2001-pirmaisiais! Mes jau žinojome, kad šiandien jis bandys visais būdais juos atgauti. Užkirsti kelią Osamai galėjome tik mes – Tier 1!

    Buvo graži diena, viskas vyko ypatingai sklandžiai, netgi pabodo klausytis nuobodžių radijo žinučių. Jau nusivyliau, jei Osama ir jo pakalikai išskydo, ir mums į bazę teks grįžti su AH-64 visomis raketomis kaip šiandien ryte ir pakilome. Staiga pasigirdo alermo signalai, o radija tiesiog ūžė nuo riksmų, ekrane pasirodė kamuolys dūmų, kur ką tik stovėjo muziejus. Gavome pranešima, kad kažkoks barzdukas vienas prasmuko pro apsaugą ir sugebėjo sukelti diversiją. Jau sprunka laukan mosuodamas Wii pulteliu, o kitoje rankoje turi abu puodelius, kažką dar rėkdamas japoniškai. Deja, mes negalėjome nieko padaryti, tik leisti jam pabėgti, juk būtų per brangu rizikuoti sudaužyti abu puodelius.. Nors taip būtų buvę smagu paleisti bent vieną hellfire raketą.

    Deja… tą dieną pralaimėjome kovą, bet mūsų žvalgyba jau išsiaiškino, kad tai buvo piktasis teroristas iš Lietuvos. Tas pats, kuris kažkada buvo surengęs panašų išpuolį per Starcraft 2 startą. Taigi mūsų slaptieji agentai jau rezga planą, kaip išvilioti abu puodelius… :)

    Atsakyti
11. Coreg rašo:

    Spalis 27, 2010 22:57

    Mūsų būrį sudarė 3 g33kai, 4 noobai, 1 noliferis ir 2 uber l33t ownintojai. Visi vadovavomės “Atejom, pamatėm ir nugalėjom” principu. Taigi atvykom į Afganistaną ir pirmiausiai pamatėm vietinį bariuką tai nutarėm jį pirmą nugalėti. Taip ir pasilikom Afganistane….

    Atsakyti
12. Simauskas rašo:

    Spalis 27, 2010 23:46

    Aš palauksiu konkurso, kur bus galima išlošti kokį tai vazoną ar šakutę..
    GM goes Super moms style!

    Atsakyti
13. Narbeleth rašo:

    Spalis 28, 2010 02:14

    Šiuolaikiniai paaugliai…Karas jiems – geriausiu atveju smagūs pasišaudymai ties Berlynu, kai miršta visi, išskyrus tu, nes tu gali vėl įkrauti žaidimą, kai į tavo galvą parlekia kulka. Blogiausiu – viduramžių pasaulis, kuriame tegyvena vien didvyriai, magai, atsiskyrėliai išminčiai ir retkarčiais pirkliai, na, kaip Tolkieno knygose. Nė velnio taip nėra. Karas niekada nebuvo romantiškas ir smagus. Milžiniški mūšiai tarp gėrio ir blogio įvyksta vien rašytojų vaizduotėje. O ir respawn’o laikas – amžinybė. Na, šiek tiek nuklydau į lankas, taigi, einu prie reikalo.

    Afganistane aš nei seniai, nei ką tik atvykęs. 2 mėnesiai – atrodo, pakankamai laiko aklimatizuotis ir prisitaikyti prie vietinių. Veiksmo irgi nėra labai daug, būtent tiek kiek aš tikėjausi, prieš atvykdamas čia – mes galime patruliuot po kaimus ir ieškot talibų(kuriuos mes tabiais vadinome), jei randame – pranešame aukštesniajai valdžiai. Gali būti tikras – grandinė nukeliaus iki aukščiausios valdžios, ir tada jau talibus puls rimti, koviniai JAV būriai. Mums tik ir telieka – vaikščioti ir žvalgytis. Aišku tuos šmikius atskirti nuo paprastų afganistiečių beveik neimanoma, todėl ir elgiamės kaip sovietinė valdžia anais laikais – remiamės skundais ir nugirstais pokalbiais. Dėl šitokių talibų ieškojimo priemonių aš smarkiai nukentėjau, ir po vieno įvykio nei dykumos, nei ginklų matyti jau nebenoriu.

    Antro mėnesio pabaigoje po sėkmingos operacijos, kurios metu suradome visą prakeiktųjų tabių kaimelį, į stovyklą atėjo vienas draugiškai mūsų atžvilgiu nusiteikęs afganas Zemaras, ir kažkaip sugebėjęs pro sargybą pranešti nemažą kiekį alkoholinių gėrimų, mums juos įteikė kaip dovaną išvaduotuojams. Dabar, kai pagalvoju, tai atrodė šiek tiek įtartina, bet buvome pernelyg pavargę ir patenkinti operacija, kad kažką suprastume. Mes, visiški idiotai, apsidžiaugėme tokia dovana iki begalybės, išbučiuot Zemarą norėjome, taip buvome pasiilgę normalaus pasisedėjimo prie taurės (ar, šiuo atveju, vienkartinio puodelio), kad nebekreipėme dėmesio į faktą, kad vis dar tarnybos laikas, ir išgėrėme po truputį… Klaida, kai kuriems kainavusi gyvybes, kitiems (tarp jų ir man)- ramų miegą naktimis. Pasilinksminimui įsivažiavus, kai jau pradėjome pasakoti viską, kas tik ant liežuvio galo užplaukė, lauke išgirdome šūvius. Tie, kas dar sugebėjo, išlėkė į lauką, tarp jų ir aš bei seržantas. Radome sargybinių lavonus, o po to, apsidairę, išvydome ganėtinai netoli esančių talibų figūrėles. Girtam jūra iki kelių, taigi tie, kurie buvo mažiausiai išgėrę, nutarė pasekti juos ir surasti talibų irštvą. Iškeliavome tryse – aš, Janis, ir Kostas, visi iki dantų apsiginklavę ir pasiruošę kovai, tačiau drebančiomis rankomis, ir pamiršę šalmus.

    Sekėme neilgai, gal valandą, kol bazė visiškai išnyko iš akių, ir tik pagal padėtus orientyrus galėjome susivokti, kur esame. Staiga, atrodo iš niekur, atskrido kelios kulkos. Atskrido ir nusileido – pirmoji Kosto kojoje, sekančios dvi į žemę, o ketvirtoji – Janio smegenyse, prasimušusi sau nusileidimo taką į pakaušį. Mes buvome atviroje vietoje, taigi neturėjome jokios priedangos nuo kulkų, toliau lekiančių į mus lyg širšės. Iš pradžių nesuvokiau kas vyksta, ir tik už kelių sekundžių (kas tada atrodė velniškai daug) tesuvokiau, jog į mus šaudo. Tada akimirksniu supratau – mes pamiršome šalmus, dėl to Janis dabar guli negyvas, o mums iškilęs mirtinas pavojus. Už kelių šimtų metrų buvo tarpeklis tarp dviejų plokštikalnių, kuriame buvo galima rasti priedangą, tokią būtiną mūšyje. Šiaip ne taip mes ten nusigavome, ir tik prisiglaudę prie akmens, stovinčio tarp mūsų ir talibų, pastebėjome, jog Kosto kojoje yra kulka. Adrenalino dėka jis jos net nepastebėjo, ir tik tada suvokėme, jog nuo pat pradžios tai buvo tik spąstai. Greitai sugraibėme raciją ir jau norėjome pranešti vadavietei, kokioje mes šūdinoje padėtyje atsidūrėme, tik staiga išgirdome keistus garsus, sklindančius iš racijos. Už kelių sekundžių suvokėme – stovykloje irgi ne ką geriau negu čia, nes iš racijos sklido šūvių garsai bei keiksmažodžiai, ir niekas į plyšaujančią raciją neatkreips dėmesio.

    Atsidūrėme kraupioje padėtyje – iš vienos pusės artėjantys talibai, iš kitos – nežinia, kuri taip pat nieko gero neneša, nes ten kažkur taip pat turėtų slėptis tabiai. Tačiau kito kelio, negu tolyn į tarpeklio gilumą, mes neturėjome. Taigi, pamažu slinkome ta kryptimi, kol priėjome šiokį tokį urvą. Susitarėme, kad Kostas pasaugos įėjimą, kol aš apsižvalgysiu viduje, nes urve gintis bus lengviau, o ir lauželį šiokį tokį bus galima susikurti. Apsiginklavau žibintuvėliu bei automatu ir žengiau į urvą.Per kelias pirmas minutes urve supratau, jog šis nėra toks mažas, kaip man atrodė iš pradžių. Už keliasdešimties metrų nuo įėjimo radau išsišakojimą, ir nusprendžiau toliau eiti dešiniąja urvo dalimi. Nežinau, ar tai buvo klaida, ar ne, bet manau, kad to, kas įvyko vėliau, išvengti buvo neįmanoma. Nuėjęs dar kelis metrus, pajutau smūgį į galvą, ir iš kart išssijungiau.

    Atsipeikėjau tame pačiame urve, kai kažkas tvojo man į veidą. Atsimerkęs priešais save pamačiau šlykštų juodbruvą veidą, o už jo kairėje – dėžę, ant kurios buvo padėti įvairios paskirties įrankiai. Mėginau pasijudinti, bet supratau, jog kojos yra pririštos prie kažko velniškai sunkaus, o rankos surakintos antrankiais. Tuoj vėl sulaukiau smūgio “už tai kad esu suknistas amerikiečių tarnas, kuris dar ir muistosi”. Pragyvenęs Afganistane porą mėnesių pamažu pradėjau suprasti jų kalbą, tuo labiau, kai beveik kasdien tenka bendrauti su vietiniais. Išgirdau antrą balsą, kuris kažką pasakė taip greitai, kad aš net nesupratau, tačiau kuo puikiausiai supratau juoką, skambantį po žodžių. Tada susigaudžiau, kam reikalingos replės bei plaktukai… Tie niekšai žadėjo mane kankinti! Iš sekančių jų veiksmų supratau, kad aš teisus, ir dar niekada taip nesigailėjau dėl savo teisumo, visa širdimi troškau, kad klysčiau. Tačiau jie man užkimšo burną kažkokiu purvinu skuduru, ir nuo dežės paėmė plaktuką. Pradėjau kiek galėdamas muistytis, tačiau tik užsidirbau smūgį į galvą, o naudos negavau jokios. Vienas iš tabių mane tvirčiau surišo, tuo tarpu kitas paėmė mano delną ir…

    AAAAAAAAAAAAAAA! Argi žmogui galima sukelti tokį milžinišką skausmą, vien trenkiant plaktuku per mažojo piršto sąnarį?! Košmaras! Norisi klykti iš skausmo! Kaip tas eilėraštis buvo…
    Atrodo “Kankinkit, budeliai, smarkiau, iškęsiu, nedejuosiu”. Mažai turbūt tave, Maryt, kankino, jog net nesudejavai. Aš, žinoma, nesu maža mergaitė, nesugebanti iškęsti skausmo, bet šitai peržengia visas…

    AAAAAAA! Velnias, kaip skauda! Šį kartą bjaurybės pasirinko kitos rankos mažąjį pirštą. Nežinau, ar ilgai sugebėsiu ištverti šiuos kankinimus. Atsimenu, vaikystėje net nesusimastęs ištardavau, jog sedėti mokykloje tikra kankynė. Jei tada buvo kankynė, dabartiniams mano pojūčiams žodžių išreikšti nėra. Jaučiuosi lyg pragare, abi rankos…

    AAAAA!

    Po trečiojo plaktuko smūgio aš praradau sąmonę, ir ačiū dievui, kad taip nutiko. Velnias žino, ko jie dar būtų griebęsi, kad man sukeltu skausmą, bet kai apalpau iš skausmo, ir keli smūgiai į veidą (kurių žymes pamačiau tik vėliau) manes neatgaivino, jie kuriam laikui sustabdė savo kruviną darbą. Įsivaizduoju, jog jei būčiau pabudęs anksčiau, jie ne tik būtų sulaužę visus pirštus, bet ir padarę kitų, dar siaubingesnių dalykų, kaip nagų traukymas, gal net akių badymas bei kastracija. Atrodo, atsijungęs buvau ganėtinai ilgą laiką, nes atsibudau jau stovykloje. Rankos buvo sutvarstytos, o aš pats turbūt buvau pripumpuotas nuskausminamųjų, nes skausmas nebebuvo toks aštrus. Jis virto buku skausmu kažkur sąmonės gelmėse, ir aš tuo labai apsidžiaugiau, nes supratau, jog esu saugus. Atsimerkes isitikinau tuo – pats gulėjau lovoje, aplink mane buvo moderni gydymo įranga, o netoliese gulėjo Kostas sutvarstyta koja, ir kažką skaitė. Atrodo, kažką jam pasakiau, ir vėl užmigau, šį kartą ramiu poilsio miegu.

    Antrą kartą atsibudusį mane apėmė velniškas alkis. Kaip vėliau sužinojau, be samonės išgulėjau 2 dienas, ir gydytojai jau manė, man yra labai rimtas smegenų sutrenkimas. Tačiau viskas buvo ne taip rimta, kaip jiems atrodė, ir atsibudau pačiu metu – kai jau buvo saugu, bet pakankamai anksti, kad nebūtų nieko rimto. Pavalgęs išklausinėjau Kostą, kas iš tikrųjų ten nutiko, bet šis nieko konkretaus sakyti nenorėjo. Tačiau vėliau vis tiek sužinojau, jog Kostas vis dėl to sugebėjo per raciją prisišaukti pagalbą, ir kol atskrido JAV karinių oro pajėgų sraigtasparnis, jam pavyko sėkmingai atsišaudyti ir netgi nudėti kelis tabius. Po to buvo ištyrinėtas visas urvas, ir pasirodo, jog jis vedė prie slaptos talibų stovyklos kalnuose, kur aš ir buvau nugabentas bei kankinamas. Mūsų stovykla apsigynė nuo prakeiktųjų tabių antpuolio, nors ir išmirė pusė mano būrio.

    Po to gavau medalį už drąsą, kaip, beje, ir Kostas. Abu mes gryžome namo, nes jautėmės pakankamai prisikariavę, O nuo to laiko aš nebegalėjau lankstyti abejų rankų mažųjų pirštų bei dešiniosios rankos bevardžio, nes šie pirštai buvo tiesiog sutraiškyti, ir dar dabar, praėjus metams, tebesapnuoju košmarus apie tą dieną, kai dėl savo neatsargumo išmirė pusė b0rio, o aš pats buvau kankinamas ir netoli mirties slenksčio.

    Atsakyti
14. Patarėjas rašo:

    Spalis 28, 2010 08:17

    Oh come on, tai nė vienas nesugebėjot nukabint kokios karštos Šechrezados, ir apturėt tūkstantį ir vieną naktį aksominėje palapinėje? :)

    Nerealiai varot. Sudėsiu visus į knygą ir gonna make some bucks. KA-CHING! KA-CHING!

    Atsakyti
15. Patarėjas rašo:

    Spalis 28, 2010 08:20

    @Simauskas > Specialiai tavęs laukia Simsų maikutės konkursas artimoje ateityje.

    Atsakyti
16. SLK rašo:

    Spalis 28, 2010 17:03

    Eh, atsiprašau kad vėluoju ,ale per vėlai pastebėjau o valandos konkurso pabaigos kaip ir nėra, ale jei bus per vėlu tai bus. Sveikunu tuomet nugalėtoją :)

    ————
    Kiekvieną rytą stebėdamas patekančią saulę, išlendančią už kalnų, gurkšnodavau arbatą iš seno, puodelio iš pagaminto iš prieštankinės minos. Vienintelis tėvo palikimas, neskaitant grūstuvės iš nesprogusio fugaso kuriuos kažkada naudojo tiltam griauti. Šiandien provincijoje ramu – vos keli šūviai per valandą ir tie patys iš pietinės amerikiečių bazės, vėl varnas šaudo, ne kitaip. Ožkos ramiai ganosi skurdžioje kalno papėdėje, o saulė kyla vis aukščiau. Pastebiu, kad keliu žygiuoja neaiški žmogysta, akivaizdu kad ne vietinis. Prisitraukiu lazdą arčiau – šias laikais net nuošalioje oloje negali būti ramus. Žmogėnas dairosi, akivaizdu kad kažkur nuklydęs. Pamato mane, ir pasuka į mano pusę. Neramu, tiesa sakant. Akivaizdu, kad atvykėlis – provakarietiški rūbai – džinsai, šviesūs plaukai, tačiau beplaukis veidas, kuprinė. Nepanašu ir į vietinį “taikos palaikytoją”.
    - Eiii, Salaam AAleikum, – šaukia jis iš toli.
    Atsistoju.
    - Aaleikum Salam, – sakau jam, ir pastebiu kad vienoje rankoje laiko knygą, o kita mojuoja į ją, nori kažką man parodyti.
    - Ei, Hasanai, lįsk iš po krūmų, kad tave! – sušunku, mat kaimynas taip pat gano savo bandą, bet būdamas gan atsargus apsidraudžia nuo nepažįstamų, paprastai vietoj poliso naudodamas seną gerą kalašnikovą, nesvarbu kad jau kelios kartos iš jo niekas nešaudė – šovinių juk nėra. Matau kaip kitoje kelio pusėje Hasanas iššliaužia, pasitaiso turbaną, nusipurto dulkes. Automatas blizga, matyt vakar vėl sudegino visą žvakę jį šveisdamas. Išlaidautojas.
    Atvykėlis jau prieina ir šypsodamasis kažką rodo knygoje, marmaliuodamas nesuprantama kalba. Rodo į žemėlapį.
    – Ar tu pabėgai iš nelaisvės, – klausiu, bandydamas pavaizduoti surankintas rankas ir trypčiodamas su perkreiptu veidu. Juokauju aišku, šiame regione pagrobimų jau senai nebūta.
    - No, no. Kabul! – Šypsosi jis ir rodo kažkokius neaiškius ženklus, palei nosi mojuodamas kaire ranka. Susiraukiu, matyt tą pastebi, tai perima knygą iš dešinės rankos.
    - Kabul? – sakau – No kabul, taigi niekas čia senai nevažiuoja.
    - Turist. – atsako.
    - Mehmet. – prisistatau.
    - No, no! Turist turist! – nepasiduoda, baksnodamas į save ir rodydamas aplink. Ir į žemėlapį – Kabul! Kabul!
    Nesu tikras ką jis nori pasakyt savo vardu, bet Kabulas pakankamai aišku.
    - Na, jei taip nori į Kabulą, eik šiuo keliu iki 7 sankryžos, pavakare pasuk į kairę, bet atsargiai su minų lauku, ir kitas dalykas žiūrėk kad patys amerikonai tavęs nenusegtų. Ką ten sužiūrės, pyškina į visus kas tik arčiau prieina. Pamenu karta su Achmedu traukėm į turgų tai..
    - No Amerika! No, no – rodo į save – Lithuania.
    - Eik tu kur nori, – sakau – apie šitą kaimelį nieko negirdėjau, gal jį jau senai sugriovė.
    Tolumoj pasigirsta ūžesys. Amerikonai. Kad juos kur!
    - Eik, – sakau – kur nors nuo kelio, nes jei nesitrauksi dar mirtininku su ta kuprine palaikys.
    Aš pasitraukiu, Atgal link olų, veju ožkas, nes pervažiuotos jos ir lieka su padangų prieskonių. Hasano jau nė padujų nelikę, aiškina kad jo senelis buvo rezistentas, tai ir jo visą giminę medžioja didžiausią premiją paskyrę. Kurgi ne. Nesu tikras, ar Hasano senelis irgi nebuvo vienas jo ganomų ožių.
    Žvilgteliu atgal. Turistas stovi prie kelio, amerikiečių konvojus artėja visu greičiu, tuo išnirs už posūkio. Kvailys! Svarstau ką daryt. Nespėju nei žingsnio žengti, iš už posūkio išlekia konvojus, lekia be proto.
    Turistas iškelia knygą, kažką šūkteli. Pirmasis šarvuotis pastebį jį kiek vėliau, nei išlindo iš už posūkio, vairuotojas matyt nervingas, nes akivaizdžiai krūpteli ir mašina šokteli į šalį, tačiau ne tiek daug kad įlėktų į uolas, bet iš jos kėbulo supokši ir matau kaip Turistas parvirsta už uolų. Mašinos kiek pristabdo, bet visgi apsisprendžia nesustoti ir nudunda tolyn.
    Dingus dulkių debesyje einu link kelio prie Turisto. Dejuoja, kažką murma, bet bent jau gyvas.
    - Na, – sakau, pasilenkiu prie jo – reikia rasti žaizdą ir sustabdyti kraujavimą – amerikonam kad tik pašaudyt. Nesvarbu, kad prieš pusę metų visi partizanai iš čia išėjo, mes tik liko bet ką mums, kaimo žmonėms daryt?
    Apžiūriu, kad jis sveikas. Jokių žaizdų. Prie kelio guli sudraskyta LONELY PLANET knyga.
    - Ei, kelkis. Gyvas esi, einam į kaimą, bent airano šalto turiu, pavaišinsiu, – sakau aš jam. Atrodo, Turistas pradeda suvokti kas kaip. Atsistoja.
    –
    Taip pas mus į kaimą užklydo pirmas turistas. Buvo smagu – Hasanas žada viešbutį atidaryt, bet visi bandom jį paprotinti, kad bent hostelio užteks. Ne, neperkalbamas. Susitiksime Afganistane!

    Atsakyti
17. Karmonas rašo:

    Spalis 28, 2010 17:03

    Seniai, labai seniai, dar tada, kai Maiklas Džeksonas buvo juodas, mano šeštos eilės senelis Viktoras San Migelis turėjo įvykdyti epinį kvestą, paowninti kuo daugiau mulatų, per kuriuos jie neturėjo praėjimo į ramius vandenis, o šie vandenys atvertų jiems puikų ekonominį kelią su čiur.., su korejiečiais ryžių atžvigliu.

    Nūbai arabai buvo ouninami be vargo, mano senelis gavo kem antrą prestige levelį ir kelias į ramiuosius vandenis tapo ativiras. Visi liko patenkinti, išskyrus arabus. Vieną ramų vakarą, kai elitinis treiderių būrys nešė savo l00t’ą per Šaichezeradą, jie buvo užpulti vizirio Gileharmadalino būrio. Treideriai buvo paimti nelaisvėn. Tada ir prasidėjo tikrasis epinis kvestas. ”Misija ALYBABA”, jos tikslas buvo išlaisvinti treiderių būrį, kurie gabeno ryžių pilną puoduką, kurį pats Dievas Tevas iš EA esą nuvogęs. Po užrašu MADE IN CHINA puoduko apačioje buvo išraižytas kvest log’as, su kitu epiniu kvestu, apie kurį parašysiu kitame konkurse dėl Sims’ų marškinėlių.

    Epiniui kvestui ”MISIJA ALYBABA” įsibegėjus žuvo pusė mano senelio elitinio būrio, tad liko tik mano senelis ir jo korišas Ženia. Spalio dvam šeštą senelis su korišu įžengė į Paraznichovo pilį, jos vartai buvo užsibuginę, tad senelis su korišu nusprendė kasti urvą. Prasikasę, pateko į pilną spąstų kambarį, kuris vadinosi tūkstantis ir vieni spąstai. Devyni šimtai devym devintuos spąstus įveikus klupo Ženia ir liko tik mano senelis su viena apkaba ir dviem citramono tabletėm. Įveikus tūkstantuosius spąstus senelis žengė pro duris, įžengęs griebė epinį puodelį ir spruko pro duris.

    Tūkstantis pirmieji spąstai, štai kur klupo mano senelis. Besimaitindamas ryžiais šeštosios eilės seneliukas, kabodamas ant olos, pasiėmė savo išmanųjį telefoną ir išsikapstė jis iš spąstų supratęs, kad puodelis, jam per didelis pavojus, tad nusprendė jį ten palikti. Ėjo man šešiolikti metai kai gavau senelio laišką:

    Karmonai, epinis puodelis,
    Kabo ant nelabai epinės uolelės,
    Tad nors kartą pabūk erelis
    Ir atgabenęs puodelį nebebūsi gaidelis.

    Perskaitęs tokius žodžius, palikau mamą, tėtį puoliau vykdyti senelio užduoto man kvesto.

    Atsakyti
18. Zerodanis rašo:

    Spalis 28, 2010 19:46

    Afganistane atsidūriau norėdamas rasti Bir Kadeną ir įsitikinti (arba ne) jo egzistavimu. Dar prieš atvykdamas turėjau išankstinį orientyrą – jo reikia ieškoti kalnuose, urvuose. Tik atvykęs ir ant nugaros užsimetęs legendinį AK-47 (savigynai), sėdau vietiniam poniui ant balno ir kartu su juo nužygiavau į horizonte matomus urvus. Pasirodė naktis… Kadangi miestą jau buvome palikę toli už nugaros, aplink mus buvo tik kalnai ir tamsa. Ir staiga mano ir ponio žvilgsnius pritraukė staiga užsidegusi šviesa kalno viduryje. Pasitaręs su poniu, nusprendžiau eiti ir patikrinti, kas gi ten vyksta – gal ten mūsų ieškomasis? Priėjome prie švytinčio urvo ir… Nepatikėjome savo akimis – Bir Kadenas gurkšnoja arbatėlę kartu su spec agentais prie filmavimo aikštelės, kuri buvo profesionaliai įrengta urve. Nuo to laiko sau ir vaikams sakau, kad jokių urvinių Bir Kadenų nereikia bijoti.

    P.S. Kažkodėl po to karto manęs nebeįleidžia į Afganą…

    Atsakyti
19. Nowitzkis rašo:

    Spalis 28, 2010 22:00

    Sėdėdamas lėktuve kuris skrenda į “karštąją” zoną turėjau laiko pasirašinėti minčių į savo sąsiuvinuką. Rašau apie palyginimus tarp tikro karo ir karo vaizduojamo žaidimuose. Skirtumas akivaizdus. Karas – nėra emocionalus. Čia viskas šalta. Ir ginklai, ir protas, ir afganų peiliai. Jūsų smegenyse viskas gerokai perdėta. Čia nėra nei dešiniosios rankos, geriausio draugo ar kolegos kuris padėtų kai esi pašautas. Čia visi kariauja už save. Toks pat savanaudiškas šunsnukis esu ir aš. Vienintelis gražus dalykas kurį gali išgirsti vykstant susišaudymams yra muzika, kuri skamba mano “obuolyje”.

    Per vieną susidūrimą su afganais buvo pašautas mano kolega, seržantas Kopenhagas. Ironiška, jog diena prieš tai, jis išsigelbėjo nuo kulkos tik per atsitiktinumą. Ir vietinio gyventojo žioplumą. Likimas? Čia ne likimas. Čia karas.

    Atsakyti
20. Kraugerys rašo:

    Spalis 29, 2010 02:37

    Po velniu, nujauciu, kad perskaiciau PIRMAJI verta demesio Originalo komentara :)))))) Sveikinimai nugaletojui :)

    Atsakyti
21. Patarejas rašo:

    Spalis 29, 2010 06:49

    @Kraugerys, Originalas originalaus turinio šen bei ten(geras rus. išsireiškimas na levo, na pravo) nedalina. Tai pagrindinė taisyklė of being awesome and cool! :)

    Atsakyti
22. Tagio rašo:

    Spalis 29, 2010 08:43

    Sveikinimai SLK ir jo draugui laukianciam turistu. :)
    Bet kaip jaustis, kai tu net numirsti del puoduko, kurio negauni? :D

    Atsakyti
23. Artojas rašo:

    Spalis 29, 2010 09:08

    Kam tau mirusiam puodukas :)?

    Atsakyti
24. Tagio rašo:

    Spalis 29, 2010 09:23

    O tai is ko man ten anapus gerti viska? :)

    Atsakyti
25. Ninja_fighterR rašo:

    Spalis 30, 2010 19:26

    Laukiu kokio konkurso susijusio su mafia, o iki to laiko , kad laimėčiau parašysiu kokių 700 psl istoriją. :D
    P.S. Sveikinimai nugalėjusiam :)

    Atsakyti
26. Zmej rašo:

    Lapkritis 1, 2010 18:52

    Thumbs up for winner. Malonu skaityti buvo :)

    Atsakyti

Išdėstyk savo nuomonę