DR » Dievo žodis »
Prisiminkime Psychonauts, prisiminkime save
Galaižin, kokiais laikais mes šiomis dienomis gyvename. Ne istoriškai, bet individualiai, asmeniškai. Mums brukamas materialus turinys yra toks gausus, kad retai tesugebame atsigręžti atgal, nes kitaip pamestume tą šviežienos srautą, bėgantį prieš savo akis. Toks priverstinis izoliacionizmas ties ateities perspektyva skaudžiai atsiliepia tiek mums patiems, tiek konstruktyviai kritikai, mat suformuoti nauji standartai ir aksiomos gali pasirodyti esą baisiai juokingai kritę lyginant su tuo kas mums egzistavo seniau. Prisiminti yra būtina, norint išlaikyti blaivų protą.
Tuo įsitikinau paskutinę vasaros savaitę iš stalčiaus išsitraukęs „Psychonauts“. Ši vaizdų ir garsų samplaika (nuo šiol taip vadinsiu žaidimus, nes sąvoka „žaidimas“ didžiąjai daliai mūsų visuomenės labai atmestina, matot, mes labai rimti juk) iki šiolei man yra it kokie tobuli memuarai. Taip pavyzdingai žaidėją įtraukiančio ir nepaleidžiančio žaidimo reta. Tą bandė, ir iš esmės realizavo, „Mass Effect 2“ ir „Uncharted 2“, ir dar daugelis kitų. Bet „Psychonauts“ galima studijuoti kaip vadovėlį dėl to, kad tai nėra vien techniškas žaidėjo įtraukimas į virtualų pasaulį, ne, didžioji to veiksmo dalis yra emocinė. Paliekanti nemažai vietos savitai emocinei interpretacijai. Kitaip sakant tai žaidimas, kurį surysi vienu ypu, o diena iš dienos „perkramtydamas“ surasi ir suprasi savose mintyse būtent taip, kaip Tau maloniau.
Gražiausias mėnulis kokį mačiau žaidime. Gražiausias! Net Pikasui patiktų!
Tokią kolosalią išliekamąją vertę turinčio produkto realizacija taip pat turi būti itin savita. Iš pažiūros taip neatrodo, tačiau išardžius žaidimo visumą, tą lengva pastebėti. Nors „Psychonauts“ ir yra trečiojo asmens nuotykių žaidimas jis ypatingai siurrealus, vos ne „škicovas“. Taip paliekama didelė erdvė įsisprausti žaidėjo mintims ir fantazijai. Visa kas supa veikėją, aplinka, čia dažnai nėra konkreti, reali ar dar kaip nors kitaip plombuota realybės štrichų. Būtent tose atsivėrusiose skylėse tarp realybės ir siurrealaus, žaidimo kuriamo pasaulio – telpa mūsų fantazija. Ir lyg to nebūtų gana, minėtąjį fantazijos integracijos procesą smarkiai pagreitina „Psychonauts“ grafinis apipavidalinimas – animacinio filmuko stilistika. Nesijuokit, tokia jau tendencija, kad būtent tokio tipo vaizdinė medžiaga labai smagiai sužaidžia su mumyse užsilikusiu vaiku. Visai panašiai, kaip per mus pravažiuoja ir kai kurie „Pixar“ filmai.
Kilnoju karves naudodamas telekinezę. Trijų metrų ūgio napoleono akivaizdoje.
Žinoma visa tai nebūtų veiksminga be techniškai tvarkingos žaidimo pusės. „Psychonauts“ nesugeba čia spindėti – geriau, apie gameplay‘ėjų, mechaniką Tu išvis negalvoji, aišku kartais kliūva kamera, bet tai nėra didžiulė problema. Svarbiausia yra tai, kad žaidimas sugeba priversti Tave užmiršti apie savo pradą, kuris yra – „video žaidimas“. Tai sunku paaiškinti, neapčiuopamas dalykas, nei žodžiais nei bet kokia kita substancija, tačiau tikiu, kad suprantate. Lyg kas pasodintų Tave į liftą, kabantį aukštai aukštai ir nukirptu lyną. Juodas užsimiršimas ir paskendimas tolimoje realybėje, bet kartu – savo paties centre. Tą gali tik rinktinės knygos, filmai ir tik keli labai „imersyvūs“ žaidimai.
Skaitiniai į temą:
“Nors “Psychonauts” sulaukė plataus kritikų pripažinimo, finansiškai žaidimas nebuvo sėkmingas. Šių dviejų žaidimo sėkmės įvertinimo faktorių(kritikai ir doleriai) teisingumą įdomiai kvestionuoja Benas Cook’as. Siūlau pasiskaityti įrašą “Some of My Best Friends are Bad Games” Bitmob tinklapyje.” – Patarėjas.
Visa tai yra labai galinga, potencinė galia, kurią išjudinus (įdėjus žaidimą į konsolę) – žaidėjas smenga į ypač malonią, loginį protą atpalaiduojančią, bedugnę. Tačiau ne visiems tai veikia, žaidimas unikalus, tad vieniems – trakšt! Ir bus vienas didžiausių stebuklų. Kitiems – ne. Bet bent kol kas „Psychonauts“ yra universaliausias, mano matytas, tokio pobūdžio žaidimas. Todėl tokį žaidimą būtina prisiminti, sužaisti vėl, nes, Die, jei rasite kažką panašaus kas buvo išleista į rinką šiuo metu – asmeniškai padovanosiu Xbox‘ą.
Prieš „Psychonauts“ griūna šiuolaikiniai standartai, tie patys, atmosferos išaukštinti „BioShock“ vaizdiniai, „Metal Gear Solid“ istorijos inercijos agresyvumas, „Braid“ orginalumas, visa tai griūna peržaidus „Psychonauts“. Ir kažkodėl liūdna, nes pradeda atrodyti, kad stovime vietoje, žaidimų emocinės vertės aspektu.
Arbatos vakarėlis sėdint moderno įkvėptose kėdėse.
Iš visų pusių tik perėjūnai. Anas bėgantis ten, ani dev‘ai perkantys tuos. Žaidžiat monopolį, o idėjas ir kūrybą pamiršot, ponai? Ar jau taip tuščia, kad negalit? Tas galioja visiems. Kaip pavyzdį paimsiu EA, kurie visai neseniai labai apkarpė ir sukomercinalizavo vos į jų akiratį papuolusį Indie žaidimą „Shank“. Gavosi nei šis nei tas. „All flash no substance“. Jau darosi gėda tarti šitą frazę, nes tiek kartų kartota, bet tik taip sugebu išsireikšti. Te, nuvalkiota frazė apibūdinti jūsų šlykščiai prerogatyvai kurti atgrasius žaidimus, turėkites. Kai pavyzdžiai imami iš koja kojon žygiuojančių konkurentų, o iš senų klaidų nesimokoma – sunku judėti pirmyn. Labai norėtusi, kad kartais, tik kartais, „AAA title‘ų“ kūrėjai užmestų akį į tokius žaidimus kaip „Psychonauts“.
Summa summarum. Kaip Pink Floyd‘ai griovė sieną, taip mano nuolatinio, nuobodaus, šlamšto sieną sugriovė „Psychonauts“. Ne tiesiogiai, bet labai jau maloniai, ryškiai, taip, kad niekad nepavyks užmiršti. Gaila, kad diena iš dienos ta siena vėl statoma, užtai laikysiu žaidimo diską kažkur netoliese.
Apie autorių
Susiję įrašai
Raktažodžiai
Išdėstyk savo nuomonę
Dalinkis Twitteryje!
Dalinkis Facebooke!
Prenumeruok RSSRinktiniai įrašai
-
Balandis 4 21:5416
Kodėl su Mass Effect pabaiga viskas gerai ir kodėl mes negaunam Half–Life 3?
-
Balandis 2 14:0716
O, tu berods daug skaitai, ką galėtum rekomenduoti iš… sci-fi
-
Kovas 29 17:2432
O, tu berods daug skaitai, ką galėtum rekomenduoti iš… fantasy
-
Lapkritis 29 11:571
Ar tikrai krenta Zynga socialinių žaidimų populiarumas?
-
Lapkritis 21 0:167
Susikirtimo taškų beieškant | Interviu su „World of Warplanes“ kūrėjais
Naujausi įrašai
- 05/176 GAMEON: Žaidžiame Xenonauts
- 05/160 Mount & Blade: Warband – Napoleonic Wars DLC | Trečio asmens Cossacks
- 05/1513 GAMEON: Nexus Prominent 5
- 05/140 Uncharted: Golden Abyss | Remontuokit „Tie ratio“!
- 05/117 Keičiasi „PC Gamer Lietuva“ leidėjas
- 05/080 Ghost Recon Future Soldier — daugelio žaidėjų betos įspūdžiai
- 05/071 Balandžio Play4Fame League of legends turnyro apžvalga.
- 05/047 Catherine | Maskulinizmas
- 05/021 JAV prezidento taryba pasitelkia žaidimus, reklamuoja sveiką gyvenseną
- 04/282 GAME ON: The Adventures of Tintin The Secret of the Unicorn
29 Komentarai
Dievo Režimas yra turbūt vienintelis intelektualus lietuvių žurnalas gaming tematika. Pastaruoju metu DR’e rašo nemažai naujų žmonių, kas nėra blogai, bet norėtųsi, jog žurnalo stilius nesikeistų.
Šis straipsnis galėtų būti pavyzdys norintiems rašyti Dievo Režime. Bravo.
Brutal Legend. Man ten buvo trakšt. Išėjo ne taip ir senai :)
Hmmm… IMHO, tokiems žaidimams rinka pas mus (ir įtariu pasaulyje) itin siaura. Perskaičiau ir Patarėjo pastaboje nurodytą straipsnį. Pagrindinė priežastis, kad perlai lieka gulėti blizgančio šlamšto krūvoje, yra ta, kad dauguma žmonių NEBEŽAIDŽIA žaidimų. jie juos perbėga… Bent jau aš tokį įspūdį susidarau skaitydamas games.lt ir čia esančius komentarus. Kiekvienas visus žaidimus pereina, pasirėkauja forume ir nesimėgauja procesu. O tai, kas minėta šioje apžvalgoje yra procesas… Pvz., Dragon Age aš pradėjau žaist tik dabar, nes norėjau jį žaist max grafiniais nustatymais, be jokių lagų ir pan. (ko mano senas kompas neleido). nelekiu jo ant laiko, turbūt užgaišau pusei žaidimo daugiau laiko, nei kitas visam žaidimui, bet mane veža tokios smulkmenos, kai beeinant keliu du mano parčio nariai man užnugaros ties girdimumo riba ima liežuvauti apie mano meilės aferas su trečiu parčio nariu. Pamatęs priekyje gręsiantį encounter aš specialia sustoju ir išklausau iki galo, nes galbūt daugiau tokios temos pokalbio nebebus :) Mane veža po to pokalbio pasikeitusios parčio narių intonacijos, kai jie kalbasi su manim. Ir man patinka tos scenos, kai tolimame purviname kambaryje vos vos girdisi, kaip maža mergaitė deglų šviesoje linksmai kalba su dailia katyte, kuri, jau žinau, tuoj pavirs į aistros demoną vos pamačius keturis vėtytus ir mėtytus klajūnus nes jie nepasiduos jos murkimui, ir kurį reikės sunaikint, greičiausiai nepajėgiant iš hipnozės žabangų išgelbėt mergaitės
Pagarba apžvalgos autoriui :)
Tikrai taip, Vade, tikrai taip. Tokią ir viziją turime.
Neįsižeisk artojau, bet man atrodo, kad karlotikas tave gali greitai pralenk.
Pjovėjau, jei nori gilintis į Dragon Age, tai tam yra tinkamesnis būdas.
Kodeksą skaityti žaidime nuobodu ir nepatogu, bet gali padaryti kitaip. Atsispausdink ir perskaityk viską. Aš pats kol kas tik ~pusę suvartojau, bet ten tikrai geras skaitalas.
Ypač elfų istorijos:
http://dragonage.wikia.com/wiki/Codex_Entry:_Elgar%27nan:_God_of_Vengeance
Foxiui: oiiii neeee, taip neįdomu :) Kai kruvinu prakaitu prasiverži į kulto mago celę ir randi ant jo stalo legendą apie Andrastę, tai ji skamba visai kitaip, nei atsispausdinta iš interneto banalios wikipedijos…
Vat atmosfera ir turi jaustis
Bet čia jau offtopas, nenukrypkim…
Geras skaitaliukas, bet nepatiko, kad ji buvo labai sudetinga skaityti. Gal man truksta isprusimo ar kazkokios kitokios savybes, bet skaityti si straipsni man buvo sunkoka. :) Jei teksta skaite koks 15metis, tai ties ketvirtu sakiniu jis turejo atsitrenkti kaip siena ir siuolaikiu zargonu pasakyti – OMG WTF :) no offence, zinoma, visuma liuks :)
Ačiū už gerus žodžius : ). Ir sorry, kad gavosi kaip siena. Dažnai sulaukiu pastabų (ne iš DR), kad mano stilistika per daug “sunkiai lukštenasi”. Net nežinau kaip tą pakeisti, ypač kai rašai pagautas emocijos, kaip čia, būna sunku rašyti ne savaip.
Io, psychonautai buvo vienas ish smagiausiu savo protingumu (t.y. po vaikishkom spalvom ir veikejais pasleptos labai idomios tematikos).
Tiesa pasakius uzhsinorejes tavo xboxo stengiausi sugalvot, kas dar buvo bent panashiai smagu (na, man asmenishkai braidas ir world of goo, bet jie turejo kazhkokio kitokio smagumo).. man smegenyse sukasi kazhkodel messiah (kritiku prastai ivertrintas shiny darbas, kuris man kazhkodel labai, labai patiko), tu pachiu metu American McGee’s Alice (kaip bebutu keista, kritiku irgi prastai sutiktas).. blyn, geri metai buvo, va del ko ash praleidau deus ex’a:) ir kazhkodel the darkness (jis mane nuzhude savo vidumi, matyt pirmas zhaidimas kuris gale ishspaude ashara:).. ir heart of darkness, ale visi (ishkyrus the darkness) jie yra senesni uzh psichonautus..
Penkiolikmetis šito teksto neskaitys vien dėl to, kad jam nusispjaut ant Psychonauts. Jis auga su kitos kartos žaidimais, padarytais remiantis kitokia dizaino filosofija. Aš šitam tekste nekeisčiau nieko, brofist Karlotikui.
Xanthus, ne visi 15meciai durni. Negalima stumti ant visu zmoniu, nes visur yra isskirtiniu.
Aš nesakiau, kad penkiolikmečiai durni. Tiesiog tai dar ne tas amžius, kai jaunuolis nustoja aklai paklusti hivemind’ui ir pradeda daugiau vadovautis savo protu.
Jei pažiūrėt kasdienes lietuviškų TV kanalų žiūrimumo statistikas ir kas ką kerta, tai šitoj šaly toli gražu ne amžius apibrėžia kada individas yra individas, o kada paklūsta hive mind’ui. Taip, kad tikrai nereikia lia lia.
O tekstas tikrai nėra sudėtingas, žodžius kurių nežinai galima drąsiai praleist :). Tokio pobūdžio kritika kitokiais žodžiais paprasčiausiai neskamba.
Ne amžius, tikrai, daugiau šabloniškas mąstymas, dėl tų pačių masofkės priežasčių automatiškai eliminuojantis tam tikro amžiaus skaitytojus.
Jo Tim Shaffer kuria tikrai isimintinus žaidimus, bet Brutal Legend tikrai yra prastas. 2h gameplay buvo jėga, paskui kai pristatė RTS elementus Eddie nustojo skaldyti juokingus bairius, na… Žaidimas pasidarė tuščias ir nesijaute tos minimos emocines bukles kad esi tam tikroje “visatoje”, žaidimo aplinkoje.
Psihonautu kaip ir visu kitu senesnių žaidimu nesugebu pažaist dėl šviežienos kiekio ant kiekvienos sistemos, bet šis straipsnis tikrai privertė susimąstyti, gera rašliava
Xanthus, o ką pats būdamas penkiolikos skaitėte? Gilinotės į praėjusio amžiaus ar pačios šio tūkstantmečio pradžios šedevrus?
Kalbant apie apžvalgą ir jos proporcijas… Sunku žodžiais viską apsakyti, būtina padėką išreikšti veiksmu, o tam praverstų “I love it” mygtukas kažkur šalia straipsnio ar jo pabaigoj. Žinau, tokio net nebus… Geriau nesivaikykim stereotipų, nes vis didesnį žmonių skaičių jie pagauna, o po to ir atprasti sudėtinga darosi.
Taip išeina, jog Psychonauts – must-have tortas kiekvienam brandžiam geimeriui, a?
@Rokimusas: Pacituosiu:
„Tačiau ne visiems tai veikia, žaidimas unikalus, tad vieniems – trakšt! Ir bus vienas didžiausių stebuklų. Kitiems – ne.“
Tai būdinga visiems geriems žaidimams. Nenoriu velti ir kelti fleimo, dėl Karlotiko nurašytų Bioshock ar MGS, bet jie šitam tekste atsidūrė nes jam, prie jo gyvenimo patirties ir pažiūrų, dabar šie žaidimai netrakštelėjo.
Brutal Legend trakšteli išvis retam. Bet jei tu būtum su mumi bujojęs devintam dešimtmetį… traškėtų. oi kaip traškėtų. Man Brutal Legend traškėjo kiekvieną akimirką, nuo pradinių iki baigiamųjų titrų. Kiekvieną žemėlapių colį nuo tutorial iki final battle. Ir traškėjo nepaisant to, kad RTS dalis iš tiesų sux’ino. Labai.
Pats Tim’as Schafer’is pasakė, kad kurs tokį žaidimą, kurio seniai labai norėjo, ir kurio tematika jam bus artima. Po šitų žodžių, greit, išėjo ir minėtas Brutal Legend. Todėl nesvarbu, kad jis turi kažkokių techninių problemų ar blogų sprendimų, svarbu, kad jis padarytas su meile, didžiule pagarba tematikai ir medžiagai su kuria jame buvo dirbama. Ir tą meilę normaliai pajusti gali tik žaidėjai turintys panašius interesus, jausmus tai specifinei medžiagai, kaip ir kūrėjas. Kitaip sakant – Brutal Legend yra labai asmeninis kūrinys, o išgyventi jo sukeliama katarsį gali trukdyti kultūros, daugiausiai – kartos (amžiaus), barjerai :).
Don’t hate on Brutal Legend just because it has Ozzy. I love Ozzy.
“o tam praverstų “I love it” mygtukas kažkur šalia straipsnio ar jo pabaigoj. Žinau, tokio net nebus…”
Why not? :)
ERM, aš būdams penkiolikos susižavėjęs ir visai nekritiškai gilinausi į “Penkiolikos metų kapitoną”, “Baltaveidį Vadą”, “Montezumos Dukrą” ir pan., todėl ir nuomonę išsakiau paremtą grynai asmenine patirtim :). Artojo minties absoliučiai nesupratau, nežinau, ar čia televizoriaus neturėjimas kaltas, ar aš šiaip durnas.
P.S. duokit Brutal Legend ant PC!
pvz. 100 metų tautai nereikėjo šokių. Tautai nereikėjo šokių ir tada, kaip juos profesionaliai darė nacionalinis transliuotojas. Tada komerciniai kanalai pasakė tautai, kad jai reikia šokių ir į šokių rūbus įvilko eilines debiliškas diskusijų šou.
Visi euforijoj. Hive’as duzgia. Visuose amžiaus rėžiuose.
Debilėja ir praranda imunitetus tauta. Ir daro tai labai dideliai tempais. Čia manau ir bendras/emocinis nuovargis nepaskutinėj vietoj.
bet tai vistik tu shlykshtyne… pasijamiau psychonautus ish vakaro, galvojau ryt pazhaisiu.. na tik pradzhia pachia reikia… fak, vel vos atsipleshiau:) reikia eit numigt, kad ryt dar pasilikt daug dzhiaugsmo:)
manau kad kiekvienas bent jau cia besilankanciu zmoniu turi dusioj ipatingai giliai ilindusi zaidima. taip giliai kad net traukti jo i diskusijas nesinori.
nes svetima nuomone butu ji gera/bloga gali tik suerzinti;
nes niekas jo nesupranta taip kaip “reikia”;
kalbant apie Shafneri- jo didziausia stiprybe yra ir didziausia yda. Atrodo kad zmones patirti jo zaidimus gali tik “ipatingo surimtejimo” metu. o tai nera busena kiekvienai dienai. Ir daznas zaidejas su jo zaidimais prasilenkia be jokio kontakto.
Oh, come one, taigu bus ateityje tų “kitokių” žaidimų.. Nenoriu pradėti žaidimų industrijos lyginti su kinu, nes viskas vistiek kitaip, bet ateityje turėsim žaidimuose Timus Burtonus ir Kventinus Tarantinus, o titulą “žaidėjas gurmanas” galės nešioti ne vien tie, kurie šiandien žaidžia segos ar nintendo žaidimukus.
Pirmas įspūdis – jie matyt buvo sėdę ant narkotikų, kuomet kūrė šį žaidimą.O kadaise jis man nekokį įspūdį paliko, ne dėl turinio, bet dėl PS 2 ūmaus GPU nepakankamumo. Viskas atrodė blyškiai, kreivai ir slogiai. Žaidimo pliusas – jis smagus žaidžiant tiek jaunam, tiek DR’o profesūrai. :-)
Kas liečia apžvalgą, o gal veikiau esė, susidarė panašus įspūdis. Gražiai nuglūdintos emocijos, tačiau atsiranda šalutinis Šliogerio efektas: kažką vystai vystai, pagalvoji ir išplaukia mintis nekonkreti; menkai teturinti ryšio su objektu. Mėgstu esė, bet man asmeniškai būtų labiau patikusi apžvalga, o ne postringavimai ir Twilight stiliaus melancholija, kaip viskas blogai ir panašiai.
Jei manai, kad tokių žaidimų (neforminių) nėra, tai smarkiai klysti apsiribodamas Balbieriškio (tiksliau Games.lt ir DR) horizontu. Jų yra daug, nors su karučiu vežk. Tik ne visi išnyra paviršiun, o dažnai taip ir lieka tūnot kur nors dumble. Nepelnytai žinoma. Apie juos mažai kas rašo. Aš kažkada apie Limbo rašiau, išmėgink jį, turėtų patikti. Atrodo review kodą turiu emaile, bet nežinau ar dar veiks.
To Agnyz. Čia jokiu būdu ne apžvalga, greičiau savotiškai asmeniškas rant’as, kurio didžiausias argumentas – “Psychonauts”. Ir vien tik dėl to, kad mano pasirinktas žaidimas šiai temai buvo “Psychonauts” – nereiškia, kad aš negaliu įvardinti kitų, man panašias emocijas keliančių žaidimų. Tiesiog šis neseniai buvo po ranka ir, būtent jis, sukėlė tokias mintis. Iš Balbieriškio aš išvažiavęs jau seniai : ).
Dėl šliogerizmo mano tekste – bala žino, galbūt. Sunku susivaldyti kai tempia emocija. Sunku kažką skrupulingai aiškinti ir dėlioti. Nesiekiau visuotinio pripažinimo šiuo straipsniu, visai ne, greičiau siekiau to, kad skaitytojas suprastu ką tuo metu maniau. Ir ne sausai, o su tomis pačiomis emocijomis. Tad mano manymu šiokia tokia hiperbolizuota melancholija čia būtina : ).
O gal ir Tu teisus, vis tik neseniai perskaityta “Bulvės metafizika” skaudžiai įsirėžė į galvą.
@Artojas Patiko net Brutal Legend vidurys ?? Keistoka. Nes kaip sakiau pirmosios valandos buvo omggasm, visata istorija, veikejai, juokeliai, visas epinis jausmas… Paskui tiesiog žaidimas bent jau man nublanko, arba neislaikė savo tempo kurio norėjo. Per didelis plotas neįdomios misijos, istorija kardinaliai pasikeite akimirksniu nu žodžiu, man patiko tik kokia 20% zaidimo. Po vietos kur persikėli į ledynus aš net nesivarginau jo žaisti toliau…
[...] kalbėjom apie „Psychonauts“, pernai rašinėjom apie „Brutal Legend“, o štai „Costume Quest“ dėka aš suvokiau [...]