Gamescom 2010 | Marines arrived and ready to attack!

Po 28 valandų Baltijos jūros skrodimo ir 6 valandų autobanų asfalto draskymo, tvirtai sėdžiu ant viešbučio lovos ir bandau suregzti išsamų pirmų dviejų kelionės į “Gamescom 2010″ dienų aprašymą. Artojas skaito nebrand’intus “games.lt” komiksus ir geria Lambrusco vyną iš kakliuko, nes tai yra, kaip pasakytų vietiniai - über.

Viskas prasidėjo nuo popieriuje nuobodžios kelionės iš Vilniaus į Palangą, kurioje gan nenuobodžiai padiskutavom apie žmogaus komforto zonas ir nebuvimo jose, apie nepadorius gestus ir kitus nepriekaištingai įdomius dalykus. Palangoje, po nakties poilsio ir smėlio pilių statymo, prie mūsų prisijungė Vytas su Kaziu “Games.lt” epizodų ir šeštadieniui artėjant į vakarą per Telšius ir Šiaulius pajudėjome link Rygos.

Rygoje buvo labai linksma. Taip linksma, kad nusprendėme pažiūrėti, per kiek laiko apvažiuosime visą miestą. Laikui besitęsiant į begalybę, pavojingą eksperimentą nutraukėme ir pajudėjome link “Grand Theft Auto 4″ stiliaus dokų, kuriuose teko trintis pakankamai ilgai ir linksmai iki abordažo. Vytas per tą laiką susirado platonišką meilę, o Artojas nufilmavo trumpametražį siaubo filmą apie latvišką godzilą.

Meluočiau, jei sakyčiau, jog keltas viršijo mūsų lūkesčius. Tiksliau – prieš kelionę aš pribūriau, koks nerealus šis, 2007-aisiais pagamintas keltas, išdidžiai nešiojantis “Baltic Amber” vardą, virš itališkos Bari kilmės. Keltas niekuo neįspūdingas, ypač sėdimos vietos, kuriose chill’outinom visomis asanomis iki akimirkos, kai įvirto gimnazisčių iš Latvijos būrys su auklėtojomis iš aštuntojo XX a. dešimtmečio. Miegelis buvo sunkus ir atimantis daug jėgų.

Ryte paaiškėjo, kad sekmadienį kelto parduotuvė nedirba, tad troškulį teko malšinti nežinomo pavadinimo latvišku alumi, kuris kažkada laimėjo metų produkto vardą Latvijoje. Pakortavome “Munchkin” bei “Dominion”, pabendravome su fūrų vairuotojais apie aktualias šio meto ekonomines problemas, apie tai, kaip Vilniaus mafija buvo kietesnė už Kauno, o rusų – už Vilniaus.

Valgėme prabangiame kelto restorane originalų šefo pasiūlymą – koldūnus su bulvių košės ir kopūstų garnyrų, užsigerdami prostatą sutraukiančia kava. Tuomet prasidėjo vakarinė šou programa, kurios metu vyrai kvietė vyrus į šokio aikštelę, skambant virtuozo multiinstrumentalisto Volodios muzikai ir dainoms. Su Artoju grįžome į savo PULLMAN SEATS ir pamatėme, kad gimnazistėms vis dar begeriant kokteiliukus baro restorane, jų auklėtojos iš praeities sukrito į mūsų kedės ir užmigo gražuolių miegu.

Klausydamiesi “Tears for Fears” pafilosofavome apie tautinius skirtumus ir susistematizavome esminius skiriamuosius skirtingos tautoms priklausančius bruožus:

Vytas su Kaziu nusprendė miegoti gultuose su vaizdu į jūrą, bet rytinėje ataskaitoje nurodė, kad po penkiolikos minučių netinkamų miegui oro sąlygų, persigrupavo kelto restorane, kur antrą valandą nakties buvo atakuoti jungtinių turkų pimp’ų ir latvių gimnazisčių pajėgų, bei buvo bandomi itin stipraus rusiško popso bangomis.

Rytas buvo lengvas ir malonus. Kol atsikratėme nutirpusias galūnes, fūristai flashmob’ino restorane, o gimnazistės išpažino savo nuodėmes auklėtojoms.

Išsilaipinimas Travemundėje buvo toks pat ilgas, kaip ir įsilaipinimas Rygoje ir 10:20 vietos laiku, mūsų mobiliosios pajėgos autobano ritmu pajudėjo Kelno link.

16:45 įsikūrėme būstinę Formule 1 viešbutyje prie Kelno, išsityrinėjome aplinką ir pasitvirtinome rytdienos planą, kurio pirmame punkte – iškirsti Kotaku atstovus.

(c) Artojas nuotraukų galite rasti http://www.facebook.com/dievorezimas

P.