Senokai nebloginau ne į temą. Susiliejimas su DR visiškai įspraudė į industrijos/virtuvės rėmus ir jau senokai nelojau ant Kubiliaus, Kupčinsko ir kitų iš didžiosios K. To beje nesiruošiu daryti ir dabar… Tiesiog va gulėjau ant pievelės ošiant jūrai ir pamintijau apie tokius dalykus…

Kokio velnio mes rašom apie gerus/blogus žaidimus?

Nes yra tokia žaidimų kategorija. Geri/blogi žaidimai. Tokie žaidimai, kurie šiaip gal ir nieko, bet juos žaidžiant siutas ima. Pavyzdžiui „Singularity“. Atmosferiškai ir emociškai 20 metų pavėlavusi istorija, debesys pasiskolintų sprendimų ir absoliučiai nieko originalaus. Pernai metų vasaros „Wolfenstein‘as“ apvilktas idiotiškais šaltojo karo skudurais ir niekaip negalintis apsispręsti kokia kalba jam kalbėti, rašyti ir šiaip reikšti mintis. Tai visomis prasmėmis blogas žaidimas, nes jis palaida bala. Ne pati skaniausia mišrainė, kur visai geri ingredientai maišomi tarpusavyje, bet paskui viskas užpilama dideliu kiekiu majonezo. Taip, kad liktų tik jo skonis. Toks savotiškas „Quality Assurance“ gaunasi. Man asmeniškai šlykštu žiūrėti į žaidimus kuriuose susilieja skoliniai iš pop kultūros ir žinomų žaidimų, tačiau tuo pat metu nesuformuojama nieko nauja. Nesu prieš klonavimą, esu už idėjų skolinimąsi, bet tik tuo atveju kai gimsta kažkas naujo. Todėl niekada neturėjau nieko prieš „Gears of War“. Net „Darksiders“ sukramčiau… O „Singularity“ ne. Gal taip nutiko ir todėl, kad jis „pastatytas“ ne ant menkai žinomų, ar tam tikrose bendruomenėse populiarių kūrinių. „Singularity“ įkvėpimo sėmėsi iš Bioshock, Dead Space, Half Life, Portals, Cryostasis ir kitų, iki kaulelio išnarstytų, žaidimų… Todėl labai sunku priimti tai ką jis siūlo. Nes tu žinai kad tai ne nauja. Ne šviežia. Gal net netikra (nes siūloma laisvė žiauriai ribojama, reikalui esant pasitelkiami net nematomi barjerai *spit*), bet užpilta majonezu ir todėl valgoma.

Tai blogas, blogas žaidimas. Tiksliau, toks eilinis šlamštelis vasarai. Bet tuo pat metu jis ir geras. Nes techniškai tvarkingas, gal nepaisant keleto akivaizdžių problemų su pataikymo fiksavimu ir panašiai. Nu ir kas, kad čia pilna nematomų sienų, daugelio jos neerzina. Na ir kas, kad sykį radęs galvosūkio sprendimą, vėliau skalausi ir kartosi identiškus veiksmus? Daug kam taip patinka, tad pasikeitusios sąlygos juos erzintų. Na ir kas, kad idėjos iš kitų žaidimų? Daug kam jų norisi. Ir tikrai. Valve patys kalti, kad tiek laiko tempė su HL ir „Portal“. Tai ne tik privertė mus jų pasiilgti. Tuoj, tuoj atsiras žaidėjų karta, kuri juos geriausiu atveju pažais po „Singularity“. Na ir kas, kad esminiai atmosferiniai sprendimai 1:1 perkelti iš „Cryostasis“? Daug kas tokio žaidimo nežino. O tie kas žino sutiks, kad „Cryostasis“ buvo pakankamai „lievas“ ir jam derėjo būti atrajotam, per vidutiniokiško aaa prizmę. Na ir kas, kad žaidimo kūrėjai nesugeba nubrėžti jokios apčiuopiamos ribos tarp ironijos, sarkazmo ir noro sukurti kažką šiurpokai realistiško. Mes čia ne dėl to. Mes mutantus šaudom.  Šiaip, gal tikrai geras žaidimas.

Ir įvertinimai jo geri. Visi velkasi nuo kūrybiškumo ir atmosferos, kas mano nuomone įrodo, kad laiko ir erdvės kontinuumą galima iškreipti ir be fizikų pagalbos. Aš tik galvoju kokio velnio aš apie tokius žaidimus rašau? Ką tai pakeis? Gi negali pasakyti, kad va „Singularity“ yra šūdas, nes pats žinai, kad taip nėra (nors iš tikro, tai būtent taip ir yra, tik žaidimų pramonė/bendruomenė dar nepribrendo to suvokimui). Nu ir vice versa.
Todėl nusprendžiau, kad apie „Singularity“ nerašysiu. Arba jei rašysiu, tai angliškai. Ir sudėsiu link‘ą visur kur galima tikėtis su žaidimu dirbusių žmonių dėmesio. Ne tam, kad pašiepti, patraukti per dantį ar užgauti. Tik tam, kad žinotų, kad… Nu… Mes irgi ne akli žodžiu.

Galit tai laikyti neformaliu „DR in Engrish“ anonsu.

Fūlė
Na man jau ji baigėsi. Tiesą sakant čempionatą ir pradėjau žiūrėti tik po to, kai atsitiktinai pamačiau vokiečių žaidimą atrankinėse. Užvežė. Jie tikri FIFA bot‘ai. Turiu galvoj žaidimą. Žodžiu vokiečių rinktinė padėjo atsakyti į klausimą kodėl aš mėgstu žaisti „FIFA“ serijos žaidimus, bet visiškai nesidomiu kai tą patį rodo per TV. Žaisdamas, tu valdai komandą ir galvoji už komandą. Dažnu atveju žaidžiant tau visiškai vienodai kas konkrečiai įkals bankę ir ta atmosfera juntama aikštėje. Žaidėjai man jokios žvaigždės, jie niekada nerizikuoja ir perdavinėja kamuolį tol, kol randa optimalią poziciją smūgiui į vartus. Vokiečiai žaidė taip pat. Didžioji dalis išvažiavusių namo ankstėliau ne. Ordnung!
Kadangi vokietukai gan jauni, tikėtina, kad rinktinė kurį laiką išliks tokios pat sudėties. Manau EuroCup stebėsiu atidžiau ir jau žinau už ką sirgsiu. Iki tol reikia dar sugalvoti kaip stebėti varžybas, nes dar vieno čempionato su lietuviais komentatoriais mano nervai neatlaikys. Susidariusią padėtį galiu apibūdint tik taip, — žaidimuose komentatoriai dirba geriau. Visomis prasmėmis.

Lietuva
Dar žaidžiau stalo žaidimą „Lietuva“. Niekaip negaliu apsispręst ar jis pakankamai blogas, kad nusipelnytų atskiro įrašo.  Nes tuo pat metu jis ir geras. Geras ta prasme, kad dvasiškai jis įprasmina šalį apie kurią yra. Žaidimas skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui privalo atspindėti „švogerių“ ir „šiknarankių“ krašto tradicijas. „Lietuva“ tai sėkmingai daro nes su juo (iš Lietuvos pusės) greičiausiai dirbo „švogeriai“ arba „šiknarankiai“. Čia pat turiu patikslinti, kad „šiknarankiai“ mano žodyne nebūtinai tie žmonės kurių rankos auga iš subinės. Po šiuo apibūdinimu glaudžiasi ir tie kurie mano, kad „kaip bus taip gerai“, net ir tuo atveju jei reikia padaryti labai nedaug, kad būtų tikrai gerai. Įdomu ar projektas gavo finansavimo iš nesenkančio šalies biudžeto. Žodžiu kol kas apsiribosiu rekomendacija susidūrus su „Lietuva“ jos vengti, o toliau matysim.

Šašlai
Šašlykai yra jėga. Šią vasarą aktyviai juos propaguoju ir deja gavau įsitikinti, kad jų paruošimo esmė yra finalas. Laužo iškūrenimas ir kepimas. Gali mokytis pjaustyti ir marinuoti mėsą kiek nori, bet kol nemoki iškepti, jokie secret‘ai nepadės. Mano šios vasaros rodiklis 80 procentų fail. Jaučiuosi sutrikęs.

Kinas
O kine žiūrėjom „Persijos Princą“, „Robiną Hudą“ ir „Kick Ass“. Apie du iš jų neturiu ką daug pasakyti. „Persijos Princas“ geras. Gal ne pati geriausia žaidimo ekranizacija ever, bet tikrai netoli to. Nežinau, kaip žiūrėjosi tiems, kas neturėjo progos susipažinti su atmosfera per žaidimus, bet man labai patiko aiškiai juntamas Mechnerio braižas. Neįkyrus, negriaunantis šeimyninio filmo idilės, bet aiškiai apčiuopiamas. Vienintelis trūkumas filmo trukmė. Man jis pasirodė geromis 20–čia minučių per ilgas. Šiaip šaunus darbas, sukeliantis pozityvių lūkesčių. Žaidimo gerbėjams rekomenduoju, kitiems greičiausiai irgi. „Kick–Ass“ kol kas buvo gražiausia ką teko matyti šiemet. Tuo pat metu keista tai, kad tarkim savo žmonai jo nerekomenduočiau. Paaugliams irgi ne. O gaila. Šių dienų „Superherojų“ klausimas yra visiškai apleistas. Aš irgi dažnai susimąstau, kodėl niekas nenori jais būti.

Apie Robiną Hudą galiu ir daugiau. Labai neblogai prasidėjusi juosta, per pirmas 20 minučių sukėlusi lūkesčius, kuriuos vėliau slopino chamiškomis nesąmonėmis. Tai vienas tų filmų, kuriuose žinomi aktoriai sutinka filmuotis nes:

A)    Jau kuris laikas vėluoja su įmokomis už prieš du metus „pajamtą“ jachtą.
B)    Šiaip nori valgyt.
C)    Juos šantažuoja.
D)    Kažkam daro paslaugą.
E)    Kiti variantai niekaip nesusiję su filmo scenarijum.

Robine Hude žinomi aktoriai dar galėjo filmuotis ir todėl, kad juos privertė Masonai. Būtent nuo tada kai juos pamini, viskas ten ir ima ristis į pakalnę. Iki tol įdomus ir kažkiek įtraukiantis siužetinis filmo kūnas staiga aptalžomas keistomis aliuzijomis į Robino kilmę. Lyg to būtų maža, giliomis ir baisiomis žaizdomis nusėtas kūrinys paniekinamai ritinamas nuokalnėn. Jam ritantis ir šokčiojant per aštriabriaunes uolienas, žaizdos dar labiau prasiveria ir iš to, kas buvo visai dailu ima trykšti visiškai nepriimtinas turinys. Idiotiškos scenos, idiotiški monologai, idiotiški dialogai, idiotiški siužeto vingiai, idiotiška vaidyba ir idiotiška ledi Marian kavalerija. Tas ritimasis į idiotizmo nuokalne buvo toks lėtas ir skausmingas, kad mažiausiai du sykius pagavau save norint nutraukti šią agoniją. Elementariu būdu. Tiesiog atsistojant ir išeinant iš salės. Jei būčiau kine vienas, taip ir pasielgčiau, bet dabar teko kentėti ir laukti. Gerai bent tai, kad po Robino Hudo peržiūros prašomas prisiminti nykiausias valandas kine, jau galėsiu nebeminėti „Aleksandro“.

Užsieniai
Visi greičiausiai jau žinot, bet oficialaus pranešimo tam vis tiek reikia. Šiuo oficialiai patvirtinu, kad „Dievo Režimas“ šią vasarą vyks į Kiolną (Gamescom2010). Tam, kad gerai praleisti laiką, atsivešti naujienų, nufilmuoti epinį kelionės filmą ir pasakyti kai kuriems veikėjams, ką apie juos galvojam. Be mūsų ekipaže dar bus Kazys ir Vytas žinomi iš „PC Gamer/Games.lt“ video (ir ne tik) reikalų.
Kaip visada pabandėm ieškoti rėmėjų, kaip visada paieškos buvo bevaisės.

Laikykit tai užuomina į „donate“ mygtuko atsiradimą…

Nauji draugai
Plepėjau apie žaidimus su esminiu portalu apie Quest’us. Jei domitės žanru, rekomenduoju (portalą, ne mano pliurpesius :)).

P.S.: Pirmoj foto mano Skate3 avataras jei ką. Kas matysit savo žaidime Hot Secretary tai pamojuokit ar ką…

Taip pat skaitykite:
• Inglorious Basterds | Išdūrė…
• Wanted (Ieškomas) — tik kine
• Iron Man: nepateisino lūkečių ir pasirodė gerai
• Rambo IV | Džonas Rembo keičia profesiją
• Kas nors gero