Super Street Fighter IV

Viename iš gamasutros blogų rašytojas pateikė labai įdomią hardcore ir casual žaidimų teoriją, kuri man pasirodė logiška ir didžia dalimi teisinga. Nuoroda liko neįtraukta, todėl šią akimirką negaliu ja pasidalinti, tačiau trumpai nupasakosiu jos esmę. Žvelgiant paviršutiniškai, hardcore ir casual žaidimus skiria sudėtingumo lygis. Paprasti pavyzdžiai – “Vištamušis” ir “Quake Live”. “Vištamušio” valdymo schema paprasta – pelė valdo taikinį, o pelės klavišo paspaudimas inicijuoja šūvį. “Quake Live” gi prie šitos schemos prideda dar žaidėjo judėjimą trimatėje erdvėje, vykdomą papildomais klavišais. Šiame pavyzdyje “Quake Live” yra arčiau hardcore žaidimo sąvokos, o “Vištamušis” arčiau casual.

Aišku, tas pats “Vištamušis” gali būti hardcore, jei lygintume jį su žaidimu, kuriame tinkamu metu tereikia paspausti pelės klavišą – pvz. tuomet kai ekrane pasirodo raudonas kvadratas. Apibendrinant šiuos pavyzdžius galima kelti mintį, kad casual žaidimai pasižymi nesudėtingu valdymo modeliu ir paprasta žaidimo mechanika, kai hardcore žaidimai turi sudėtingą valdymo modelį, kurį ir nulemia sudėtingesnė žaidimo mechanika – “Quake Live” į priešą pataikyti ne taip paprasta kaip “Vištamušyje” nes skirtingi ginklai veikia skirtingai ir žaidėjas turi prisitaikyti tiek prie ginklų, tiek prie taikinio ypatybių. Vertinant casual ir harcore žaidimus, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kiek ir kokių veiksmų per kokį laiko tarpą reikia atlikti, sprendžiant identiškas žaidimo užduotis. O dabar grįžkime prie šios dienos temos – “Super Street Fighter IV”.

Yuri - nauja Street Fighter visatos kovotoja. Didžiąją laiko kovos praleidžia stovėdama ant vienos kojos. Kita - tiesiogine žodžio prasme - naikina oponento HP stulpelį.

Jei nubrėžtume atkarpą, ir jos skirtinguose galuose parašytume casual ir hardcore, tai “Super Street Fighter IV” butų pačiame hardcore gale, kartu su kitais šiuolaikiniais sofistiškais muštynių žaidimais, tiesa, “Super Street Fighter IV”, kaip ir ankstesnė jo materializacija be žodelio “Super” – vis dar dvimatės muštynės, tačiau jau toli gražu nebe tos, kurios sukosi ant 8 bitų konsolių. Aš nečiupinėjau “Street Fighter IV”, tad tikrai negalėsiu palyginti šių dviejų žaidimų mechanikos ir balanso skirtumų. Jų, anot kitų apžvalgininkų, yra – pradedant naujomis Ultra combo smūgių sekomis ir baigiant papildomu kovotojų balansavimu. “Capcom” pasistengė, kad kiekvienas kovotojas būtu konkurencingas, o SSIV žaidime žaidėjų stipriausiais pripažinti kovotojai, tokie kaip Sagat’as ar Ryu, nebūtų tokie mirtini oponentams.

Sportiška ir visiškai padori pradžia su šūkiu "Touchdown!" lūpose...

Turinio prasme “Super Street Fighter IV” pasipildė naujais kovotojais – jų dabar net trisdešimt penki, ir visi prieinami kovai jau nuo pirmo žaidimo paleidimo – nėra kovotojų atrakinimo modelio. Capcom įtraukė ir keletą naujų aplinkų, kurios tradiciškai tėra tik gražūs trimačiai kovų fonai, neturintys įtakos žaidimo mechanikai. Žaidžiant vieno žaidėjo režimu tarp skirtingų kovų pateikiami bonus lygiai, pirmąsyk panaudoti “Street Fighter II” žaidime. Juose žaidėjo valdomam kovotojui reikia į šipulius sutaškyti automobilį arba sudaužyti metamas bačkas – smulkmena, tačiau maloni smulkmena.

... baigiasi labai dviprasmiškomis scenomis viešoje vietoje

Norėčiau rašyti, kad žaidimas draugiškas pradedančiajam, tačiau treiniruočių režimai neatitinka dabartinio pradedančiojo žaidėjo lygio. Nors “Super Street Fighter IV” drabužėlis ir naujoviškas, tačiau susiūtas senais, kietais siūlais ir tai jaučiasi šiuose apmokymui skirtuose režimuose. Žaidimas nesiekia apsimesti, kad jis skirtas kiekvienam – treniruotės labiau orientuotos į turimų sugebėjimų tobulinimą, nei jų įgijimą. Žaidimo aplinkoje neradau informacijos kaip blokuoti priešininko atakas, tad teko google’inti ir išgoogle’inti labai paprastą atsakymą, kurį tikrai nesudėtingai galėjo žaidime aprašyti Capcom. Tiesa, nesinori kaltinti kūrėjų, nes SSFIV pasirodė su didele ir gražia dedikacija užkietėjusiems serijos fanams visame pasaulyje, ir nors aš juo kažkada buvau, tačiau tam tikru momentu viskas pasikeitė ir aš vėl toks pat žalias, toks pat noob’as kaip tuomet, kai pirmąsyk pamačiau Chun Li spinning bird kick’ą.

Specialūs smūgiai – combos, ultra combos ir visi kiti saliutai/fejerverkai pateikti “Street Fighter” žaidėjui suprantama kalba, profesinių ligų nepažeistoms rankoms:) Vykdant Trial užduotis, kuriose reikia atlikti visą sąrašą veikėjo specialių veiksmų, priėjau išvados, kad tradicinis XBOX pultelis ne itin patogus tokiam žaidimui kaip “Super Street Fighter IV”, tą ypač pajutau, kaip apverčiau pultelį aukštyn kojom ir pačiam netikėtai atlikau eilę reikalingų specialių smūgių. Tiesa nepervertinu ir savo sugebėjimų – tokiame intensyviame pasaulyje kaip “Super Street Fighter IV” mano pirštų šokinėjimas pulteliu pernelyg vėžliškas. Grįžtant prie treniruočių režimo – pati treniruočių zona išduoda, kad “Super Street Fighet IV” – dalykas rimtas – sienos ir grindys subraižytos nenumeruota koordinačių sistema, idant preciziškai būtų galima nutaikyti kokiu atstumu iki priešininko atitinkami veiksmai yra naudotini ir maksimalia pažeidimo verte pasiekia taikinį.

Super Street Fighter IV - žaidimas, kuriame sulaužytas kaklas tai dar ne priežastis pasiduoti

Be banaliomis, kvailomis ir tam tikrais atvejais absurdiškomis istorijomis paremto vieno žaidėjo režimo, “Super Street Fighter IV” siūlo gigantišką žaidimo internetu modulį – su nuolat atnaujinamais žaidėjų reitingais, įvairių tipų kovomis, kuriose galima dalyvauti tiek vienam, tiek komandoje. Kaip games.lt SSIV apžvalgos komentaruose paminėjo autorius Agnyz – “Retai kas jau belošia prie vienos konsolės. Didžioji dauguma mačų juk įvyksta tinkle.” Aš tikriausiai turiu sutikti su šia nuomone, nors geriausias emocijas faitinguose man visada sukeldavo žaidimas prieš gyvą – šalia sėdintį oponentą ir senas geras trashtalk’as. Bet – kaip internetas pakeitė mūsų kasdienį bendravimą, taip jis keičia ir žaidimus, ir jei jis liepia man turėti malonumą taškantis su Kuan Jong Dong Longu iš Vietnamo, o ne su Petru iš gretimos laiptinės – tai let be it, Kuan Jong Dong Long’as bent jau nesuės mano čipsų ir neišgers to, kas bus geriama.

Iš to kas pasakyta, o pasakyta tonu, kuris casual-hardcore atkarpoje yra arčiau casual, galiu apibendrinti, kad paskutinysis “Street Fighter” serijos žaidimas(o jis tikrai paskutins) užbaigia antrą dešimtmetį įpusėjusią kovos žaidimų legendą aukštu akordu. Dabar jau ne taip svarbu, kad “Super” vienu mostu sunaikino “Street Fighter IV” kaip racionalų pirkinį kovų žaidimų fanams, nes nėra nė vieno argumento, kodėl “Street Figher IV” yra geriau nei “Super”. 35 kovotojai, tobulas balansas, kolosalios žaidimo internete galimybės, visas žaidimo turinys pasiekiamas nuo pirmo disko įdėjimo ir galiausiai – “Super Street Fighter IV” kainuoja apie 100 litų, siunčiantis iš Didžiosios Britanijos parduotuvių. Jei dėl kažkokios priežasties labai norėjote, tačiau nepavyko/nebuvo galimybės įsigyti “Street Fighter IV”, tas praleistas šansas išėjo į naudą, nes savo paskutiniu kirčiu, paskutiniu gigantišku super ultra combo, “Super Street Fighter IV” amžinybei įspaudžia seriją į žanro super aukso fondą.

Lietuvos parduotuvėse žaidimas pasirodys gegužės 5 dieną.

GT.