Login 2010 | Ne tas galvoj…

Pernai „Login“ visai patiko nes buvau susidvejinęs. Šiemet nelabai. Nebūtinai sakau, kad dėl to kaltas renginys ar jame siūlytas turinys. Tiesiog jo metu turėjom pranešimą tai iki 14:40 daugiausiai galvojau apie jį. Bandžiau paklausyt kitų pranešimų, bet nesiklausė. Kai kurie jų susišaukė su tuo ką ketinom kalbėti mes ir todėl kėlė pašalinių minčių, tuo tarpu kiti neatrodė labai aktualūs. Šiaip renginio turinys ir formatas šiemet buvo labai keistas.

Aš ko gero nebandysiu kalbėti apie visus pranešimus atskirai, todėl kad jų metu tikrai buvau išsiblaškęs, tad tai ką išgirsdavau, buvo labiau iš konteksto. Vis tik šiokių tokių minčių kilo. Pavyzdžiui aš nelabai supratau, kodėl lietuviai pranešėjai užmezgė kažkokią foninę kovą. Jei ten ir yra kažkokie „friendly/unfriendly rivalries“ tarp Rymeikio ir Olšausko aš nežinau, kodėl jie galvoja, kad aš privalau apie tai žinot. Turbūt todėl šiemet Rymeikio pranešimo visiškai nesupratau, o emocijos — visiška priešingybė tam kas buvo pernai. O ir turinys… Ką norėta pasakyti pranešimu ko gero supratau tik todėl, kad pats nesenai skaičiau knygą apie tai kaip evoliucija įtakoja žmogaus smegenų veiklą ir kuo ta įtaka skiriasi vyriškai ir moteriškai lyčiai. Čia kas liečia multitaską. Prie ko ten Olšauskas nesupratau, juokingų foto nemačiau, žodžiu neįvažiavau.

Neįvažiavau ir į „Gauminos“ pranešimą. Toks „loosely based“ pagąsdinimas/pagraudenimas ateities tema. Pateikimas buvo smagus, bet esminė mintis man sukėlė keistų klausimų. Darius Bagdžiūnas sakė kad berods 2040 visiškai išnyks pensijos nes valstybė nebegalės jų mokėti. Pati valstybė pasak prognozių išnyks 2100–aisiais. Tai gal „good ridance“? Kokią prasmę turi valstybė kuri jau 60 metų negali grąžinti skolos savo piliečiams? Ir kokia prasmė piliečiams išlaikyti valstybę apskritai? Aišku pabaiga prezentacijos buvo emocionali. Paraginimas juodai ir nuoširdžiai dirbti ir kurti ateities labui, kad Lietuva turėtų talentingos ateities produktų kūrėjos identitetą.

Visa tai žiauriai teisinga, bet juodu arimu kuriam mes buvom pakviesti mano galva to nepasieksi. Kažkada plačiai buvo nuskambėjusi mintis paversti Lietuvą kino eksporto šalimi. Prifilmavom čia Robinų Hudų kurių neįmanoma žiūrėti net ir žinant, kad fone mylimo krašto girios ir tuo viskas baigėsi. Ir nesuprantu, kodėl kažkuriam etape ta kino (ar kino komponentų) eksporto idėja buvo įgavusi tokius mąstus, kad apie juos girdėjo plačioji visuomenė. Nes Lietuva realiai niekada neturėjo jokių šansų tapti kažkaip su kinu susijusia šalimi ir taškas. O štai kas liečia skaitmeninę kūrybą. Bagdžiūnas paminėjo „PetPunk“ ir „GetJar“ kurie jau kažkaip atstovauja Lietuvą. Aš dar pridėčiau lietuvių indėlį į „Unity“ ir tuos pačius „Ivolgamus“. Visi 4 pavyzdžiai yra šiek tiek pritempti, bet jų pakanka įrodymui kad skaitmeninės kūrybos sektoriuje ši šalis tikrai gali kažką nuveikti. Skirtingai nei muzikos, kino, madų eksporte norint kažką nuveikti interneto, „middleware“ ar žaidimų leidybos srityje nebūtina 80% laiko leisti Londone, Paryžiuje, San Franciske ar Milane. Juo labiau nereikia būti iš ten kilus. Kaip supratau ta tema buvo kalbama ir viename iš užsieniečių pranešimų. Bėda ta, kad šis eksportas nėra nei nacionalinis, nei strateginis interesas. Nėra ir nebus, tiek dėl sąlygų smulkiam verslui (nuo ko dažniausiai viskas prasideda), tiek dėl emigracijos būdu nuleidžiamo talentingo kraujo. Europaplepsusai ir „švogeriniai“ konkursai kalėjimų žaidimams mūsų šansų irgi niekaip nedidina, atvirkščiai, jei dar kažkur ir yra pinigėlių, tai juos išsidalina visai ne tie žmonės.

Kaip suprantu iš atsiliepimų mokslinė, žmones rengianti bazė vis dar yra pakankama, bet bijau, kad ir tai neilgam. Mano galva šiai sferai verkiant reikia autoritetų ir jų suburtos organizacijos. Reikia kietų lobistų kurie pramuštų pagrindus ir sąlygas ten kur reikia. Nes kitaip arsit, arsit o maksimumu ką pasieksit tai Lietuvos išnykimo datą pastumsit 25 metais į priekį. Mano galva tai nieko per daug nekeičia.

Matthew Fraser. Tobulas pavyzdys to, kad samdomi pranešėjai profesionalai irgi turi savų trukumų, tiesiog visiškai fail‘int jiems neleidžia darbo ant scenos įgūdžiai. Jis atėjo kalbėti apie tai, kokios neteisios yra didžiosios kompanijos kurios blokuoja „Facebook“ ir atskleidė baisią paslaptį kodėl jos tai daro. Šiaip tai ką jis kalbėjo tiesa, bet ji mažai aktuali mūsų šaliai. Visų pirma mūsų įmonės daug mažesnės ir informacija jose sklinda kitaip nei jo pateiktame startiniame korporatyviniame modelyje. Apskritai mūsų verslas funkcionuoja kiek kitaip, o pranešėjas privalėjo išsiaiškinti kaip. Bet nesiaiškino, nes rašė knygą.

Matthew Fraser pranešimo medžiaga gan nesunkiai galėtų būti adaptuota Lietuvai, bet vakar dienos atveju tai buvo pasakojimas apie problemas kurių mes neturim. Heh… „Kam iš jūsų darbe draudžiama naudotis „Facebook?“. Salėj trys rankos. „Ok… About one third…“.
Ką? Jofana, šitam bananų krašte nedraudžia naudoti Google ir Facebook! Vadinasi nėra ir pranešimo, right? Nebent jį girdėję žmonės patys sugalvos kaip viską apversti aukštyn galva ir pasinaudoti tuo, kad pas mus viskas kiek kitaip nei pas juos.

Apibendrinant tegaliu pasakyti tik tiek, kad aš kaip žiūrovas iš Login neparsinešiau nieko. Bet parsinešiau kitokios patirties, kuri labai smagi ir už kurios kaupimo galimybę galiu tik padėkoti mus suradusiems organizatoriams. Mano priekaištai dėl bendro renginio įdomumo nebūtinai teisingi, nes pats ir prisipažinau, kad man „ne tas buvo galvoj“. Faktas tas, kad tikrai aktualus turinys būtų išlupęs mane iš vidinių apmastymų, bet tai neįvyko. Kita vertus šiandien skaičiau kalnus kitų atsiliepimų, didesnė jų dalis pozityvi, tad į taikinį matomai buvo pataikyta. Ko gero tai ir yra svarbiausia…

Beje mus apšildantis Mawuna Koutonin kalbėjo apie į dėžę sukištas interneto laisves. Išvedė gan įdomių analogijų su kitomis technologijų sferomis, bet gal fonas pranešimui buvo ne visai tas. Pagalvojau, kad Lietuva gal jau visai pribrendo mažesnėms, kitokio pobūdžio konferencijoms. Kad ta „kova“ už laisvą internetą įgautų ir morališkai teisingą atspalvį. Po to būtų galima siekti ir kitokių tikslų. Tiesa aš vis dar netikiu, kad Lietuvoje yra pakankamai žmonių kurie sutiktų, kad kova už laisvę, geografinę lygybę ir teisingą kainodarą internete, turi būti atsieta nuo „tiesioginio galiojančių įstatymų pažeidinėjimo“. Todėl Lietuvos kaip lyderės šioje srityje irgi turėsim palaukti. Iki 2100–ųjų :).

Ai ir dar… „Ignite“ formatą stebėjau pirmą kartą, tad nežinojau ko tikėtis, bet turėjau tam tikrų lūkesčių… Labai gaila padegusių „Ignite“ pranešėjų. Kai kuriuos sudegino neveikiantis skaidrių vartymas, kai kuriuos nevaldomas jaudulys, likusius „draugiška“ auditorija. Nepaisant to, kad „Ignite pažibomis“ tapę pranešimai bus užmiršti ar išeskaluoti per tamsiąją pusę, tiesos jų keliamoje problematikoje buvo. Taip pat ačiū Commonsence, kad padėjo suprasti kas apskritai yra „Ignite“, koks jo formatas ir tikslas.