DJ Hero: Gimiau ir per anksti, ir per vėlai

Kai tam tikra nuostata arba mada bet kurioje srityje nusistovi kurį laiką, pasyvūs stebėtojai ir aktyvūs dalyviai ima klausinėti “O kas bus vėliau?”, “O kokia bus ateitis?”, “Kas bus madinga rytoj?”, “Kaip visa tai išsirutulios?”. Toks klaustukas dabar kabo ant MMORPG žanro, kai visi rašytojai apie žaidimus svarsto kur po penkių metų sekinančio “World of Warcraft” reido pasuks kūrėjų dėmesys ir energija. Analogiška situacija yra ir su ritmo žaidimais – greitai sužibusia ir taip pat greitai beblėstančia vakarėlių žvaigžde. Tiesa, tokia įžvalga negalioja Lietuvai – čia ritmo žaidimai yra undergraundas, nerdizmas ir tam tikra prasme hardcore’as. Tačiau vakarų pasaulyje jau keliamas klausimas “O kas toliau?”

Vertinant tiesmūkai, ritmo žaidimai – tokie kaip “Rock Band” ar “Guitar Hero” ir eilė jų pratęsimu apnuogino faktą, kad žanras negali pasiūlyti nieko daugiau išskyrus grojimo muzikos koncerte iliuziją – roko, metalo, popso ar bet ko, ką pasiūlo atitinkamo žaidimo dainų sąrašas. Galbūt tos iliuzijos užtenka, tačiau vistiek tenka kvestionuoti tokių žaidimų kaip “Band Hero” ar “Lego Rock Band” teisę atsidurti parduotuvių lentynose. Niekaip kitaip nei pinigų melžimu tokių žaidimų kompanijų veiksmų pavadinti negalima. Tiesa, su “Dj Hero” turime kiek kitokią istoriją – gal kiek skubotą bandymą užšokti ant beslopstančios bangos, bet pakankamai įdomią improvizaciją ganėtinai ribotame ritmo žaidimų pasaulėlyje.

Nei pakart, nei paleist, reiškias – scratch’int

“Dj Hero” yra naktinių klubų didžėjaus simuliatorius, sukeliantis dviprasmišku minčių – kiekvieną “wow” atmuša antipodinis “fui” – tiek vertinant žaidimo įrangą, tiek patį žaidimą. Pradėkime nuo to, kad “Dj Hero” perėmė tai ką dar buvo galima perimti iš šiuolaikinių ritmo žaidimų įkvėpimo šaltinio, Japonijos arkadų pasaulio žvaigždutės “Beatmania” – didžėjaus pultą, kuris įdomus kaip koncepcija, tačiau ne itin vykęs kaip finalinis dizaino sprendimas (kitus elementus Dj Hero perėmė iš “Guitar Hero”, tačiau pastarasis vėl gi už idėjinį pagrindą turi būti dėkingas tai pačiai “Beatmania”).

Bevielis “Dj Hero” pultas susideda iš dviejų sekcijų – butaforinio plokštelių grotuvo, turinčio tris mygtukus, atitinkančius tris muzikos takelius vienoje pusėje, bei krosfeiderio, specialiųjų efektų bei euforijos mygtuko – kitoje. Sekcijas galima atskirti vieną nuo kitos. Plokštelių grotuvas kaip ir priklauso sukasi aplink savo ašį – jame esantys mygtukai skirti atitinkamo muzikos takelio grojimui – visai kaip “Guitar Hero” – jei žaliuoju takeliu artėja nata ir galiausiai pasiekia aktyvią zoną – spaudžiate žalią grotuvo mygtuką, jei raudonu takeliu – raudoną mygtuką ir t.t. Tačiau yra vienas didžėjiškas niuansas – specialūs scratch(tokia visiems žinoma didžėjų improvizacijos technika, kurios lietuviško termino ieškoti nepanorau) intarpai, žymimi kiek kitokia simbolika – ir jų metu reikia ne tik nuspausti takelio, kuriame vykdomas scratch’inimas mygtuką bet ir sukti plokštelių grotuvą pirmyn atgal, imituojant realų scratch’inimo veiksmą.

Kad būtų dar linksmiau – skirtingi takeliai ne visada privalo groti vienu metu – muzikinių kūrinių miksų specifika tokia, kad kartais privalu groti vieno kūrinio ištrauką, o po akimirkos jau kitą. Tam didžėjaus pulte ir yra krosfeiderio slankstis. Euforijos mygtukas – jau iš “Guitar Hero” atėjusi žaidimo mechanika, kai sėkmingai sugrojus seriją natų pasipildo rock energijos stulpelis, kurią išlaisvinusi dvigubinasi taškų bonusai, prisideda šaunių audio efektų ir atleidžiamos klaidos. “Dj Hero” euforijos mechanizmas analogiškas – sėkmingai sugrojus tam tikras mikso partijas, pildosi euforijos stulpelis ir savo nuožiūra galima įjungti euforiją, kuri veiks tol, kol stulpelis neištirps. Euforijos metu muzika pagarsėja, krosfeideris slankioja pats, o taškai dvigubinasi.

Su grojimu be klaidų susijęs ir dar vienas žaidimo elementas. Ilgą laiką grojant be klaidų atrakinama atsukimo atgal galimybė,kurią norint aktyvuoti reikia atsukti plokštelių grotuvą atgal aplink jo ašį – tuomet atgal atsisuka ir mikso takeliai bei grojama jau sugrota mikso atkarpa – taip gaunami papildomi taškai, o jei prasukimas atliekamas po euforijos natų atkarpos, galima dar labiau pasipildyti euforijos energijos stulpelį.

Kad ir kaip sudėtingai beskabėtų ši mano pulto naudojimosi instrukcijų tirada, žaidimo tutorial’as gana aiškiai išdėsto tiek elementarius, tiek sudėtingesnius žaidimo proceso elementus – kitaip ir būti negali – abejoju ar be pamokėlių išvis įmanoma sklandžiai žaisti žaidimą. Kaip minėjau, žaidimo pultas nėra idealus. Scratch’inimas su arčiau plokštelių grotuvo centro esančiu mėlynų mygtuku yra skausmas ten kur saulė niekada nešvečia, krosoverio slankstis per platus, o jo centro pozicija žymima labai labai labai subtiliu stabdžiuku, tad tam tikrais žaidimo momentais, net ir esant paprastai muzikos takelių persipynimo sekai, galima padaryti klaidą vien dėl šitos inžinerinės įrenginio nesąmonės.

O muzikiniai reikalai?

Programinė “DJ Hero” dalis pateikiama pagal tradicinę “Guitar Hero” formulę – sugrojus pradinius miksų rinkinius, atrakinami sekantys. Raktas čia – žvaigždutės, įvertinančios kūrinio atlikimo kokybę. Galima rinktis iš keleto didžėjų personažų, tačiau pasirinkimas skurdokas, o aksesuarai, neturintys jokios įtakos žaidimo procese, atrakinami taip pat žvaigždučių pagalba. “Dj Hero” – solo žaidimas, nors ir yra keli set’ai kūrinių kuriuose gali prisijungti draugas su gitara, visas žaidimas orientuotas į vieno žaidėjo patirtį. Žaidimas neišsiskiria ypatingais žaidimo režimais ar pseudosiužetiniu šurmuliu, kuris būdingas “Rock Band” serijos žaidimams. Yra specialūs įžymių atlikėjų miksų rinkiniai – tokių kaip Jay-Z, Daft Punk ir k.t.

Kūriniai – tai dviejų žinomų kūrinių mišinys – taip vadinami mash’up’ai. Viso “Dj Hero” didžiuojasi 93 miksų rinkiniu. Iškilesni kūriniai – tokie kaip Rihanna “Disturbia”, Gwen Stefani “Hollaback Girl” naudojami eilėje skirtingų miksų. Yra ir labai nevykusių miksų rinkinių, kuriuos privalu sugroti, norint atrakinti sekančius set’us. Pastarieji nepasižymi nei garso, nei pačio mikso kokybe. Tačiau yra tikrai puikiai sukaltų kurinių – tokių kaip Daft Punk/Queen miksas gigantiškame Daft Punk rinkinyje.

O jei trumpiau?

“Dj Hero” kažkam suteiks džiaugsmo, kažkam skausmo. Žaidimas suteikia daugiau iššūkio nei instrumentiniai analogai. Didžėjaus darbas vistik nėra paprastas kūrinio sugrojimas pagal natas – tai nuolatinė improvizacija ir klausytojų apgaudinėjimas – kai visi pasiruošę surėkti sekančią žinomos dainos frazę, ją ima ir nutraukia pašėlęs scratch’inimas ar agresyvus įrašo atsukimas. Toks, beje, yra ir pats žaidimas – nuolat maustantis ir siekiantis apgauti, išmušti iš ritmo, reikalaujantis viso dėmesio bei aukštos minčių koncentracijos/judesiu koordinacijos. Aš nesu klubų žmogus, tad man tolygus, sklandus ir tam tikra prasme relaksacinis “Rock Band”/”Guitar Hero” plastiko minkymas nepalyginamai patrauklesnis už energetinių gėrimų garais pritvinkusį “Dj Hero” gaivalą. Tačiau net ir meilė klubams neišgelbės “Dj Hero”. Mano kuklia nuomone dabartinė žaidimo versija toli gražu neverta tos kainos, kurią užkabinusi visų taip mylima “Activision”.

Žaidimo foninės animacijos ir režisūriniai sprendimai - pasikartojantys tiek, kad net krenta į akis, net turint omenyje tai, kad praktiškai sunku nutraukti žvilgsnį nuo takelio.

Antrajai žaidimo versijai(kurios gali ir nebūti, atsižvelgiant į silpnus “Dj Hero” pardavimus) tobulėjimui erdvės į valias. Pradžiai užtektų patobulinto kontrolerio ir kelių gerų rock/hiphop mash’up’ų – pavyzdžiui Linkin’ Park/Jay Z set’o, kad būtų galima panaudoti daugiau plastikinių instrumentų. Tačiau tai tikriausiai nėra maži patobulinimai.

“Dj Hero” atveju realus simuliuojamos veiklos variantas yra vienareikšmiškai penkiomis galvomis geresnis nei tas surogatinis variantas kurį siūlo “Activision”. Diskžokėjaus veikla remiasi gyva improvizacija ir yra didžėjavimo esmė – “Dj Hero” gi viską suveda į kone robotišką komandų vykdymą, kurio rezultatas nei ypatingai malonus ausiai, nei rankoms. Faktas, kad su skubotu “Dj Hero” išleidimu “Activision” ne tik norėjo užsikabinti už benuslopstančios visuomenės dėmesio ritmo žaidimams bangos, bet ir aplenkti bei tokiu būdų sunaikinti analogiškos temos žaidimų kūrėjus.

p.s. nekomentuokite, kad “Guitar Hero”/”Rock Band” siūlo tą patį robotišką komandų vykdymą – “Dj Hero” neturi ir niekada neturės “Sweet Child O’Mine” solo partijos, tad please, shut up!

Tarp kitko

7 studios kūrė “Scratch: The Ultimate DJ”, kurį turėjo išleisti Genius Products. Iš esmės tai buvo toks pat produktas kaip ir “Dj Hero”, tačiau juodosios Activision technologijos suveikė – jie nupirko 7 studios ir taip ne tik perėmė jų įdirbį, bet ir užvilkino “Scratch: The Ultimate DJ” išleidimą, kurio kūrimą Genius Products nurodymu perėmė kita kompanija. Visi linksmai pasitąsė po teismus, o galiausiai viskas išėjo taip, kaip turėjo – pasirodė “Dj Hero”, o “Scratch…” pakibo vakuume.