Devynių mėnesių turas į pragarą

Šis įrašas, tai bandymo apkarpyti Artojo grafomaniškas ambicijas pasekmė. Tai turėjo būti “Dante’s Inferno” apžvalgos dalis, tačiau po mano pateiktų argumentų, Artojas sutiko atskirti žaidimo apžvalgą nuo žaidimo reklamos kampanijos apžvalgos, tad kol karštutėlė “Dante’s Inferno” apžvalga traukiama iš pečiaus, siūlau pasiskaityti apie tai, kaip EA marketingistai “krušo” žaidimų apžvalgininkų protus. – Patarėjas.

Didžiulis dėkui AdWeek už tai, kad jie ėmė ir parengė visos reklaminės kampanijos ataskaitą. Išgelbėjo mane nuo prievolės labai plačiai viską atpasakoti, nors toks planas buvo. Dabar gi pasitenkinsiu trumpa sankaupa ir mintimis kurias reklaminė kampanija sukėlė man, o jei norėsis sužinoti daugiau, pasiskaitykite čia.

„Dante‘s Inferno“ įdomus ir išskirtinis produktas vieno tuo, kad jo startą lydėjo devynis mėnesius trūkusi partizaninio marketingo kampanija. Kiekvieną mėnesį rinkodarininkai mėgino perteikti vis kitą pragaro ratą, atakuodami būrį atrinktų žurnalistų ir blogerių. Geriausias blogas pasaulyje „Dievo Režimas“ į šią kampaniją įtrauktas, žinoma, nebuvo, nes jis rašomas Lietuvoje ir lietuvių kalba. Vien dėl to, jūs brangieji, esat išskirtiniai ir ko gero laimingiausi pasaulyje! Bet grįžkime prie temos…

200 000 USD kainavusi kampanija tam tikrais etapais sukėlė tikrai daugiau šurmulio nei buvo išleista pinigų. Tiesa, pats šurmulys nebuvo suvaldytas, todėl nemenka dalis publikacijų išėjo neigiamame kontekste. Galbūt tai išėjo į naudą žaidimui, galbūt ne, bet faktas, kad bent jau aš spėjau pamatyti tamsiąją „gaming media“ pusę. Beje apie tą tamsiąją pusę pastaruoju metu kalbama vis daugiau ir tai nestebina. Spauda yra spauda. Nesvarbu apie ką ji rašo, ji visada yra arčiau nuodėmės.

Lietuvoje dauguma tikrai girdėjo apie „Gašlumo“, „Godumo“ ir galbūt „Pykčio“ kampanijas. Visi girdėjom ir pirmą viešą veiksmą vykusį E3 parodos metu. Priminsiu, kad tada prie parodos rūmų susirinko piketuotojų minia ginkluota plakatais ir skambiais šūkiais. Ši minia protestavo prieš žaidimo kūrimą, reikalavo EA galvų ir smerkė žaidėjus žadėdami jiems amžinybę pragare. Nepaisant to, kad išgalvota religinė organizacija, turėjo išgalvotą tinklalapį, tiesa išaiškėjo gan greitai ir tai sukėlė pirmą spaudos pasipiktinimo bangą. Tai normalu. Kažkas išsidūrė, parašė naujieną, kažkas ją nukopijavo, kažkas perkopijavo, papildė ir visas internetas klegėjo apie eilinį žaidimų kūrėjų ir bažnyčios susidūrimą. Staiga paaiškėja, kad visa tai netiesa… Natūralu, kad kai kurie portalai negalėjo ir nenorėjo prisipažinti, kad juos pričiupo. Bet tai buvo mielės.

NOM NOM: Ėdriausiems žurnalistams EA marketingistai atsiuntė tokius labai išvaizdžius ir tikriausiai neapsakomai skanius tortukus

Tikrasis pragaras užvirė gašlumo etape, kai Comic-Con parodos metu buvo paskelbtas konkursas. Parodos dalyviai buvo raginami fotografuotis su stendų mergiotėmis (boothbabes) ir „twittinti“ nuotraukas. Gašliausias dalyvis turėjo laimėti vakarą su karščiausia parodos mergaite, limuzino nuomą ir kalną su žaidimu susijusių suvenyrų. Spauda pratrūko moralizavimu ir seksistiniais kaltinimais. Taip, tikrai… Kai pagalvoji, gal idėja išties buvo kiek nemorali ir gašloka. Ties šiuo klausimu mes nemažai prasiginčijom ir su Patarėju, bet… Na, ar nekeista, kad moralizavimu užsiėmė spauda. Ta pati spauda, kuri po kiekvienos didesnės parodos atidaro „Booth Babes“ skyrelius, kad lankytojai galėtų paspoksoti į patogiai pateiktas galerijas. Ta pati spauda kuri išvien su apžvelgiama pramone plakė E3 už tai, kad jie ketino uždrausti turėti mergaites savo stenduose. Ir tai normalu. Taip buvo iki Dante‘s Inferno, taip bus ir po jo. Kodėl? Ogi todėl, kad niekas nekalbėjo apie patį reiškinį, kuris yra neatsiejama kiekvienos parodos dalis. Visi kalbėjo tik apie tai, kad EA konkursas beskonybė. Yeah… Kurgi ne. Įtariu, kad visi norėjo pupos limuzine, tad savo pliurpalais tiesiog mažino konkurenciją.

Savo nuodėmių spaudos atstovai nepamatė ir pakliuvę į „Godumo“ ratą, kai kiekvienam jų buvo išsiųsti 200 USD vertės čekiai. Ant čekių buvo rašoma, kad išgryninę juos bus nubausti už godumą, o to nepadarę — už švaistymą. Šį sykį triukšmo buvo mažiau, bet ir tada teko matyti keletą pasipiktinimo neslepiančių publikacijų. Aišku jos buvo apie neskoningą spaudos dėmesio pirkimą. Lyg tai nevyktų kas dieną. Tik kai niekas nežinokiek spauda gauna dovanėlių, apie tai kalbėt nėra didelio reikalo. O EA čekis buvo siunčiamas viešai. Va ir viskas. Bet kuriuo atveju didžiulis pliusas kampanijos vykdytojams už tolimesnę šios kampanijos eigą. Ne visi išgrynino čekius, ne visi juos ir viešai suplėšė siųsdami EA ant trijų raidžių. Buvo tokių, kurie gautus pinigus tiesiog paaukojo labdarai. Po visko, visi čekių gavėjai gavo ir atminimo dovanas. Iš anksto buvo pagamintos dvi jų versijos „Gobšuolis“ ir „Švaistūnas“, o trečioji „Teisuolis“ buvo pagaminta vėliau, supratus, kad kai kurie žurnalistai vis tik rado „Teisingą“ išeitį.

Vėliau sekė dėmesio vertos ir labai kokybiškai išpildytos buvo „Pykčio“ ir „Išdavystės“ kampanijos. “Pykčio” mėnesį rinktiniai žurnalistai gavo labai gražią ir didelę dėžę, kurią atidarius visu garsu imdavo groti Rick Astley daina “Never Gona Give You Up” jau seniai tapusi interneto meme. Iki aparato grojančio dainą buvo galima prasimušti tik dėžėje įdėto plaktuko pagalba:

“Erezijos” mėnesį YouTube pasirodė filmukas, kuris tokioje katalikiškoje šalyje kaip Lietuvą, apskritai turėtų būti uždraustas:

“Dante’s Inferno” yra viena šviežesnių, ryškesnių ir įdomesnių kampanijų video žaidimų istorijoje. Tai savo prezentacijoje konferencijos DICE 2010 metu minėjo ir vienas iš Electronic Arts svarbių dėdžių – John’as Schappert’as. Tai pastebėjo ir apie rinkodarą bei reklamą rašantys žurnalistai, bei srities specialistai.