Žaidimas be įsipareigojimų
Nemažai man reikėjo drąsos pasisiūlyti į „Dievo režimą“ rašyti apie žaidimėlius, kurių pagrindinė šio tinklaraščio auditorija praktiškai nežaidžia, o jei ir žaidžia, tai neprisipažįsta net mamai. Svarsčiau, ar verta pradėti atskirą jiems skirtą projektą, tačiau nusprendžiau to nedaryti – informacija internete ir taip labai išbarstyta – kam dar labiau ją skaidyti, kai jau yra svetainė žaidėjams?Tai kas, kad lig šiol ji iš esmės skirta rimtų, mėnesius trunkančių pramogų gerbėjams? Tinklalapis – ilgas ir platus daiktas, jame galima surasti vietos ir kitokiems žaidimams. Taip, netgi „Solitaire“ ar „Minesweeper“…
Pavadinimo problema
Žaidimai, apie kuriuos ketinu rašyti angliškai vadinami „Casual“. Na, žinote, tokie neįpareigojantys: prisėdai turėdamas laiko kokiam pusvalandžiui, o kartais – ir vos kelioms minutėms, ir tam kartui gana. Kitą kartą gali paleisti kad ir po metų – nebaigti žygdarbiai širdies neslegia. Esi laisvas juos žaisti, kada tik ištaikai minutėlę.
Lietuviško pavadinimo jiems aš nežinau. Vadinu įvairiai: „mažieji žaidimai“, „neįpareigojantys“, „smulkmė“ arba tiesiog „žaisliukai“. Jei žaidi rimtai – tai žaidimas. Jei nerimtai – žaisliukas.
Mūsų su jumis reikalas nuspręsti, kaip juos verta vadinti. Jei turite gerą pavadinimą – siūlykite komentaruose. Tam, kas pasiūlys tinkamą naudoti „Dievo režimo“ rubrikos pavadinimui, padovanosiu „Big Fish Games“ dovanų čekį tiems patiems žaidimėliams, apie kuriuos čia ir ketinu rašyti.
Ištakos
Neįpareigojantys, trumpai pramogai skirti žaidimai yra bene patys seniausi. Dabar kompiuteryje juos dažniausiai žaidžia „sesės ir mamos“, tačiau anais laikais tai buvo labiau vyrų užsiėmimas. Šimtmečius pagrindinė kaimo ir miesto pramoga buvo visokios varžybos dėl prizo turgaus aikštėje. Kartais reikėjo žiedą taikliai ant lazdos užmesti, kartais – virves greičiausiai išnarplioti, o daugiausiai smagumo teikdavo lipimas į taukais išteptą stulpą pinigų kapšo pasiimti. Retkarčiais vietos valdžia ankstyvųjų šaudyklių gerbėjus pamalonindavo galimybe pamėtyti supuvusiais vaisiais ar kiaušiniais į surakintą nelaimėlį, laikomą miestelio areštinėje.
Iki šių laikų kai kurios, tegu ir smarkiai transformuotos, pramogos išliko klajojančiuose pramogų parkuose, kuriuos sovietmečiu visada vadindavome „lunaparkais“, nepriklausomai nuo tikrojo to balagano pavadinimo. Nušauti panelei prizą kreivavamzdžiu oriniu šautuvu, pataikyti kamuoliukus į subtiliai jų nelaikančias duobutes – tokios buvo pramogos šalia „siaubo“ kambarių ir pačių įvairiausių sūpynių bei karuselių.
Kol mes linksminomės mechaniškai, Vakaruose prasidėjo elektroninės pramogos. Pats pirmasis tokio tipo žaidimas, „Pong“, irgi laikytinas neįpareigojančiu žaidimu – įmetei centų, pamušinėjai kamuoliuką – laikas baigėsi, eini su draugais laukan. Elektroninės pramogos, tiesa, sparčiai tobulėjo, ypač kai atsirado pirmieji kompiuteriai. Smulkūs žaidimai liko tik standartiniame operacinių sistemų komplekte (tos pačios kortos ir minų paieška), o šiaip jie greitai išsikraustė į televizoriaus žaidimų priedus ir rankinius įrenginukus („GameBoy“ ir pan.). Neveltui Patarėjas ilgai neieškojo vietos mano rašiniams – bakstelėjo virtualiu pirštu į „rankinukų“ skyrių, ir tiek.
Į kompiuterius neįpareigojantys žaidimai sugrįžo iš interneto. Keista, ar ne? Kol mes savo kompiuteriuose braidėme po „Half Life“ ir „Neverwinter Nights“, internete atsirado begalė pramoginių svetainių, su „Flash“ ir „Java“ pagalba atkūrusių daugumą smulkių žaidimų – nuo „Tetris“ ir „Arkanoid“ iki naujosios kartos „Bejeweled“ ir „Zuma“. Santykinai menkas duomenų srauto pralaidumas ir naršyklių galimybės apribojo šių žaidimėlių galimybes ir tarsi apibrėžė trukmę – dažniausiai jie būdavo skirti kavos petraukėlėms.
Ilgainiui žmonės užsimanė juos turėti ir savo kompiuteriuose, nes internetas ne visada yra pasiekiamas, o stumdyti tą patį „Solitaire“ pabodo iki koktumo. Taip atsirado dabartinės šių pramogų imperijos – „Big Fish Games“, „Gamehouse/Reflexive“ ir kitos.
Skiriamieji bruožai
Prieš tęsiant pasakojimą apie šių mažylių atgimimą, verta bent kiek aiškiau apibrėžti, apie kokius žaidimus kalbama. Vientiso apibrėžimo aš irgi dar nesugalvojau, tačiau galiu išvardinti keletą bruožų, kurie, mano galva, leidžia juos apibūdinti:
– Neilga žaidimo trukmė (visą žaidimą dažnai galima įveikti per pusdienį ar greičiau);
– Skaidymas lygiais ar epizodais (lygiais skaidomi ir kiti žaidimai, tačiau čia jie trunka vos kelias minutes – kaip tik kavos puodeliui);
– Valdymas pele (kai kuriais atvejais gali būti naudojama ir klaviatūra, tačiau niekada nereikia mokytis komandų);
– Žaidimas lange (dauguma paleidžiami per visą ekraną, bet galimybė žaisti paslepiamame lange yra praktiškai privaloma savybė);
– Orientacija į netradicinę auditoriją (jei rimti žaidimai yra skirti 10-25 m. vyriškosios lyties asmenims, tai šie žaidimėliai dažniausiai taiko į moterų, merginų, mergaičių, senelių ir mažų vaikų kompiuterius);
– Draugiškumas (nors kai kuriuose iš žaidimėlių galima prarasti visas „gyvybes“, tačiau kaip taisyklė jie turi aibę užuominų, galimybių pratęsti nuo vietos, kurioje nepavyko, ir apskritai labiau linkę skatinti už sėkmę, o ne bausti už klaidas);
– OS įvairovė (daugelis jų išleidžiami ne tik „Windows“, bet ir „MacOS X“, „iPhone“, naršyklėms internete, kartais – ir „Linux“ ar „Android“);
– Maža kaina (kainos svyruoja nuo 5 iki 20 dolerių, tačiau daugelį jų galima įsigyti vos už 3 dolerius – papasakosiu vėliau, kur ir kaip).
Ne viską, žinoma, išvardinau, tačiau bendrais bruožais orientuotis galima.
Augimas
Dar prieš dešimtmetį rimtų žaidimų žurnalai rašė apie didelę kompiuterių vartotojų rinką, kuriai beveik niekas nekuria žaidimų. Pusiau juokais, pusiau rimtai buvo rašoma, kad joks „Doom“ ar „Descent“ negali prilygti su „Windows“ pridedamų žaidimukų populiarumui.
Tai buvo laikais, kai pagrindiniai kompiuterių vartotojai beveik sutapo su rimtų žaidimų mėgėjais, o kaip yra dabar, kai kompiuteriai išplito? Kai šeimoje yra ne po vieną ir ne po du kompiuterius? Natūralu, kad „Call of Duty“ ar „World of Warcraft“ tinka tik vienam iš jų – o kas gi tuomet yra kituose? Kituose yra „Bejeweled“, „Sally’s Salon“ ir „Virtual Villagers“.
„Electronic Arts“ užgriebė dalį šios naujos rinkos su savo „Sims“ superhitu, tačiau tik dalį. „Sims“ yra įpareigojantis žaidimas – jam reikia daug laiko ir dėmesio. Trumpesnėms pramogoms skirtą laiką akimirksniu užpildė kiti. „Pop Cap Games“ ir „Gamehouse“ pradėjo ekspansiją į „netradicinių žaidėjų“ kompiuterius vos prieš penkerius metus, tačiau šių ir kitų firmų augimas buvo stulbinantis – kaip, beje, ir jų pelnas. Šiandien šių žaidimėlių fabrikų lobyne yra keli tūkstančiai įvairaus žanro neįpareigojančių pramogų – su visomis jomis, net rašydamas kasdien negalėčiau jūsų supažindinti, nes po 4-5 naujus žaidimus išleidžiama kasdien!
Žanrai
Nors mažųjų žaidimų negalima griežtai sudėlioti į lentynas – tarp jų yra nemažai žanrų ribas peržengiančių ir originalių pramogų – vis dėlto pagrindines grupes galima išskirti:
– Veiksmo („arcade“). Tipiški atstovai – „Arkanoid“, „Tetris“ ir pan. Bene seniausia žaidimų grupė.
– Stalo („board & card“). Kortų žaidimai ir virtualizuoti stalo žaidimai: pasjansai, „Backgammon“, kauliukai ir t.t. Prie šių galima būtų prijungti ir įvairius madžongo variantus.
– Trijų sekos („match 3“). Itin iškerojusi žaidimų atmaina, nors iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad čia yra ką patobulinti. Vis dėlto su „Bejeweled“ visas reikalas nepasibaigė…
– Kamuoliukų šaudymo („ball shooter/marble popper“). „Snood“, „Zuma“, „Luxor“ – nelabai vientisa grupė, tačiau visada reikia šauti kamuoliuką, taikantis į kitus tokios pat spalvos.
– Paslėptų objektų („hidden object“). Pati populiariausia grupė, nes mažiausiai įpareigojanti, nereikalaujanti nei reakcijos spartos, nei rankų miklumo. Be to, ji labai dėkinga pasakoti istorijas…
– Vadybos („time management“). Įvairiausio realaus ir nerealaus verslo bei pasaulio imitacija. Nuo lėktuvėlių aptaravimo („Airport Mania“) iki salos čiabuvių gyvenimo valdymo („Virtual Villagers“).
– Nuotykių („adventure“). Teko žaisti „The Secret of Monkey Island“? Ilgam nuotykių žaidimai buvo išnykę iš horizonto, tačiau dabar sugrįžo mažiau įpareigojančiais tačiau ne mažiau įdomiais „Machinarium“ ar „Painted Tower“ pavidalais.
– Galvosūkių („puzzle“). Nulis judėjimo – daug galvojimo. Dažniausiai reikia sugalvoti, ne tik kaip išspręsti, bet ir ką išspręsti. Sakyčiau, „Azada“ ir „Dream Chronicles“ serija yra neblogi pavyzdžiai.
– Žodžių („word“). Įvairiausi „Scrabble“ variantai.
Kodėl?
Kodėl (1) aš (2) apie tai (3) rašau (4)?
Kodėl (1). Nes apie šiuos žaidimus informacijos gali dažniausiai rasti tik jų kūrėjų ir leidėjų svetainėse. Net anglų kalba. O juk jie, kaip ir visi žaidimai, labai skiriasi – vieni yra aukso grynuoliai, o kiti yra visiškas mėšlas. Kas padės atsirinkti?
Aš (2). Šie žaidimukai yra pagrindinė mano laisvalaikio pramoga. Pradėjau juos žaisti, kai supratau, kad „Baldur’s Gate 2“ niekada nebaigsiu. Nebeturiu laiko įsipareigojimams. Šiai smulkmei gi laiko dar randu. Negana to, galiu būti laikomas jų maniaku – turiu bene pusantro šimto (legalių, žinoma – išleistų pinigų skaičiuoti nereikia, ačiū!) ir naują įsigyju vidutiniškai kas antrą dieną. To negana apžvelgti visiškai visus, bet tai vienam žmogui apskritai neįmanoma.
Apie tai (3). Kodėl gi ne? Gal tokiu būdu išplėsiu nuolatinę „Dievo režimo“ skaitytojų auditoriją, o gal tiesiog padėsiu retkarčiais iš paieškos užklystantiems tokių pramogų ieškotojams? Matydamas, kad apie „Casual“ žaidimus beveik nėra nepriklausomos informacijos internete, galvojau netgi anglų kalba rašyti, bet aš tinginys-patriotas…
Rašau (4). Su rašymu sunkiausia. „Dievo režimo“ formatas (vienas straipsnis tokio ilgio kaip 10 kitur, che che) smarkiai įpareigoja. Šiam rašiniui kaupiausi dvi savaites. Apžvalgos, žinoma, tokio ilgio nebus – duokdie, kad apskritai rasčiau laiko reguliariai parašyti. Tai priklausys ir nuo jūsų – jei palaikysite, stengsiuosi rasti jėgų šiam maratonui, jei ne – bėgsiu tiek, kiek jausiu malonumą.
Beje. Jei atpažinote, kadrai iš kokių žaidimų yra panaudoti rašinio iliustracijoms, mums tikrai pakeliui. Ateityje tikriausiai sugalvosiu žaidimų su prizais ta tema (šiam kartui vieno prizo už pavadinimą pakaks).
- Taip pat skaitykite:
- Kas moka, tas ir muziką užsako
Loading ...
Manau geriausias pavadinimas ir būtų “mini žaidimai” :)
Beje nustebau pamatęs, kad čia rašo ir vienastoks. Straipsnis patiko!
Didžiai Džiaugiuosi Džiugo Debiutu, Dar Dėdamasis Dalyviu Dedikuoju: „Džiugo Džiaugsmeliai“ :DDDDD.
Aš irgi atrandu laiko tokiems žaidimams, o kartais jie atima daugiau laiko nei įprastiniai:)) Prasidėjo neseniai nuo puikiojo Cradle of Rome (Bejewelled tipas) ir taip toliau (7 wonders, 7 wonders 2, Zuma). Paskutinis iš tokių būtų QuantZ. Labai paprastas, bet kažkuo traukiantis žaidimukas.
Aš tai Quantz nusivyliau. Jo valdymas pernelyg varginantis, kad jausti malonumą žaidžiant. Bet čia asmeninė nuomonė:)
Daugiau tokių rašinių! :)
Apie popsinius super didelius žaidimus dabar ant kiekvieno kampo rašo, o štai apie mažesnius… jau paieškoti reiktų :)
Atpažinau tik vieną Machinarium, antras screenas :) Laukiam apžvalgų !
Labai liuks, tikiu, kad tokios ir panašios tematikos rašiniai tinkamai papildys dievorezima.
Turiu pastebėti, kad žaisliuko ir žaidimo terminai apibrėžia skirtingus dalykus, todėl manau, kad tinkamiausia casual games vadinti tiesiog žaidimais. Tai vistiek žaidimas, kuriam naujo, lietuviško pavadinimo, kaipo paprastutis arba laisvalaikiukas nelabai verta net lipdyti. Nebent komentarų lygyje.
Galima daugiau diskutuoti ar jau reikia tiems kitiems, dideliems žaidimams naujo pavadinimo, nes tai, ką mes dabar matome monitoriuose, greit gali peržengti žaidimo termino apibūdinimą. Interactive entertainment, kaip karts nuo karto galima išgirsti,taip bando apibūdinti tai, kas dabar yra modernus elektroninis žaidimas.
Bet čia jau į lankas :]
O visas skirsnis gali vadintis išeiginiai ar kokie tai laisvalaikio žaidimai. Pertraukučiai :]
Gal juos taip parprastai ir reikėtų vadinti – žaidimukai. Beje, antrasis nuo galo paveikslėlis – Bejeweled 2
-> wr
Cradle of Rome (ir toks pats Cradle of Persia) ir mane smarkiai pakabino. Apskritai visi Playrix žaidimai yra tikrai neblogi, pradedant Atlantis serija.
-> Simauskas
Jei nebūtų reikalo atskirti rubrikos ar rinkos, apie ją diskutuojant, naujų pavadinimų ir nekurtume. Bet be žodžio „casual“ vertimo kažin ar išsiversime. Teoriškai galima būtų vadinti „mažaisiais žaidimais“ pagal apimtį: dauguma „casual“ yra iki 100-200 MB. Jie ir patys kitus vadina „big file games“. :)
Labai smagus straipsnis! Kas del paciu zaidimuku – kazkur inete plaukioja nerealus xkcd pixas sia tema.. tuoj… va http://imgs.xkcd.com/comics/flash_games.png :) Imho neitiketinai teisingas paveiksliukas;)
kas del pacio universalaus pavadinimo – imho tai turetu but arba tavo mineti “neipareigojantys” arba “vienadieniai” (kas, kaip ir su musemis, yra visishkai faktishkai klaidingas, bet emocishkai smagus pavadinimas:)
Man MINI visai patinka, ypač kad tuomet atsiras vietos kategorijų meniu ir RETRO:)
welcome vienastoks! smagi tema, smagus straipsnis. taip ir toliau.
siulau pavadinimus:
Žaidukai
Žaislimai
Trumpažaisliai
Greitukai
-> Patarėjas
„Retro“ būtum galėjęs įdėti ir sutrumpinęs „Stalo žaidimus“ iki „Stalo“. :) Galim naudoti „mini“, jei prieštaraujančių nėra. Edgarai, lauk laiško. ;)
nezinau ar visai supratau ka vienastoks laiko savo galvoje, bet is suminetu zaidimu pagal pavadinimus tai kalba eina apie
“vieno ekrano zaidimus” arba tiesiog arcada (ta tikroji arcada pirmapradej savo formoj)
tai grupei priklauso ne tik senieji tetris, galaga, pacman, minesweeper, bet ir naujasni “family game night”, E4, peggle, lumines, Mr driller netgi guitar hero ir tt.
as dar priskirciau ir visus 2D shoot them up’us nors jie jau yra tarpe tarp arcados ir 2D platformeriu (kaip mario)
tuo paciu yra neteisinga manyti kad tai zaidimai casual auditorijai.
zaideju auditorijos arcadose, platformeriuose ir tt. pasiskirsto lygiai tomis proporcijomis kaip ir tuose didziuosiuose zaidimuose, arba “ipareigojanciuose” zaidimuose.
-> ZZ1
Ne, ne „arcade“ žanrą turėjau galvoje. Nors dalis mažųjų priklauso šiai kategorijai, kaip gerai pastebėjai, yra ir didelių tokio tipo žaidimų. Kad būtų tinkamas vadinti „casual“, žaidimas turi atitikti daugiau nei vieną išvardintą tekste požymį…
casual yra ne zaidimu tipas o zaidejo tipas.
zaidimai pvz buna arcados ir simuliatoriai.
zaidejai pvz buna casualai ir hardcorai.
ir dabar ka turim; du shoot them up’ai visiskai panasus i vienas kita pagal savo zanra:
aegis wing: tinka casual zaidejui, bet netinka hardcore zaidejui;
Mushihimesama Futari: visiskai netinka casual zaidejui, ji imanoma tik hardcorint.
tuo tarpu abu zaidimai neipareigojantys, neturi seivu, greitai baigiasi (~per valanda mazdaug)
„Casual“ yra ir žaidėjų, ir žaidimų apibūdinimas. Wikipedia turi nemenką straipsnelį apie tai: http://en.wikipedia.org/wiki/Casual_game. Jo esmė – tai žaidimai be didesnio įsipareigojimo. Būtent todėl pavadinimas „neįpareigojantys žaidimai“ jiems puikiai tinka, tačiau yra ilgas ir kerėpliškas.
tame straipsnyje pats pirmas sakinys pasako tai, ka ir as bandau pasakyti.
Neimanoma mano suminetu zaidimu perskirti i skirtingus zanrus. tai vienas ir tas pats. bet jie skirti skirtingiems zaidejams.
Manau nereikia susukti daug dalyku i viena kamuoli, nes “temos formalizacija” tada visai nebeveiks.
Žanriniai vertimai čia netinka. tarp Džiugo minėtų mačiau ir pixel hunting žaidimų, kurie iš esmės kažkada buvo visaverčiai Quest žanro atstovai. Šiandien jie praktiškai tik internete ir liko. Pats Quest žanras numigravo į tikrus nuotykius ir realiai turim tik vieną ar kelis developerius plėtojančius žanrą ir bandančius suteikti jam naują veidą gamerių tarpe. Iš esmės turbūt jau nesumeluočiau teikdamas, kad senasis quest žanras tik mažuose žaidimukuose ir gyvuoja. Toliau gi buvo minėti ir žodžių žaidimai ir galvosūkiai ir panašiai. Tiesa ir tai, kad jie visi turi tendenciją savo tarpe sar sykį pasiskirstyti į casual ir hardcore. Išeinant iš to tiesiog Mini pavadinimas atrodo teisingai, nors jis tikrai nėra nei tinkamiausias, nei labiausiai atspindintis esmę. Žiūrint vienu kampu, net Žaidimai Šeimai, ar Draugiški Žaidimai tinka labiau, bet vėlgi pažvelgus iš ZZ pozicijų reikia sutikti, kad ne visada :) Todėl finale aš krypstu į kažkokį nelabai tiesioginį pavadinimą, kaip kad buvo siūlyti Kavinukai, Pertraukiukai ar panašiai. Bėda ta, kad tada nebelieka aiškumo :).
as dar truputi pasipildysiu, kodel 2D shoot them up’us ir netgi guitar hero priskiriu “vieno ekrano” zaidimu grupei. kai pradzioj gali pasirodyti, kad ekranas arba zaidimo laukas arba tiesiog “playfield” nuolat keiciasi, ta kaita yra “isiuta” i programa ir visada vienoda- ji nepriklauso nuo zaidejo. zaidimo trukme nepriklauso nuo zaidejo taip pat.
Todel zaidejui ir jo gameplayjui lieka tik tai, ka jis turi- ekranas kurio jis nevaldo o savo pasirinkimus daro tose ribose.
Na bet lietuviui nusipirkti Guitar Hero ar Rock Band instrumentus yra pure hardcore:)
Manau, kad galiausiai viskas vis dėlto baigiasi „įsipareigojimu“. Vienas ekranas, ar ne; yra laisvės judėti, ar ne – šie dalykai ryt gali atsirasti, bet esmės tai nepakeis. „Casual“ yra „greitai priėjau, greitai nuėjau“ žaidimai. Belieka juos pavadinti. :)
Man „mini“ nelabai patrauklu dėl galimos painiavos su mažais ekranais: telefono, Game Boy ir pan. Bet gali būti ir taip. Tai bus grynai sutartinis, esmės neatspindintis pavadinimas, tačiau veikiausiai kito ir nerasime – jau būtume radę, jei tai būtų įmanoma.
Taip.
ir cia reikia gerai pagalvoti ar reikia naujo pavadinimo ar tiks ir “mano megstami zaidimai”
Kai pradėsiu rašyti apžvalgas, paaiškės, kad labai daug jų yra toli gražu ne mėgstami. :D Iš to, ką bandžiau, maždaug ketvirtis yra tikrai smagūs. Dar ketvirtis yra niekiniai. O likę yra kažkur per vidurį – tinka atsipalaidavimui, bet didelės simpatijos nekelia.
Tada pagal wikipedia: zaidimu grupe kuria renkasi casual auditorija.
O tada jau patinka/nepatinka.
nes kaip ten bebutu, tai bus skirstymas pagal auditorija, ne pagal turini.
Aš tikiuosi, jūs čia neįtrauksite tokių pelės klikinimo žaidimų, kaip facebookinė mafija ir co.? Pats baigiu persirgt šiuo virusu :) Realiai supranti, kad nu nieko ten įdomaus ir vertingo nėr, ale iš pradžių baisiai užsikabliuoji…
formalizuojam:
“mini zaidimai” nieko neapibudina;
straipsnyje suvardinti kriterijai taip pat zaidimu neapibudina net ir be pavadinimo;
darom isvada kad pavadinimas reikalingas ne zaidimu grupei, o gal daugiau paciai “pazaidimo” busenai ivardinti.
pasiulymas. DR jau turi “penktadieni ofise”, kas manau visai gerai atspindi busena.
-> ZZ1
Na, jau akivaizdu, kad nesusitarsime. Palikime sprendimą „dievams“. :) Tas primygtinis žaidimų grupės pavadinimo prasmės neigimas yra nekonstruktyvus. Jei jau yra organizacijos („Casual Game Association“), kurios naudoja kategorijos pavadinimą, tai aišku, kad grupė yra apibrėžiama, pavadinama ir tas pavadinimas naudojamas. Bergždžia dabar dėl to ginčytis. Ir prašiau aš ne paneigti, kad tokių žaidimų gamtoje būna, o pasiūlymų pavadinimui. :)
Beje, visiškai nesutinku, kad straipsnyje išvardinti kriterijai neapibūdina šių žaidimų. Juos taip ir Wikipedia (jei skaitysime toliau nei pirmas sakinys), ir kūrėjai apibūdina.
Mes jau turėjom panašią diskusiją Casual vs hardcore, jau tada paaiškėjo, kad iš esmės jos niekur neveda :)
Didžioji dalis PopCap ir kitų kūrėjų, tokių mini žaidimų galima pamatyti čia: mini, puzzle žaidimai .
Neskaičiau visų komentarų, bet straipsnis puikus ir įdomus :) Jei konkursas dar tęsiasi, tai siūlau tokius pavadinimus:
Kabliukai
arba
SheGames
SheGames, įtariu, būtų diskriminacinis-įžeidus :) Nes pvz., aš irgi mėgau (ech, seni geri PacMan ir tetris :)) ir kartais mėgstu pažaisti tokius nobrainer’ius/nostresserius
Kad tiek čia to įžeidimo :) Esmė, kad didžioji auditorijos dalis tokia ir tiek :D Kaip pvz kažkokioj reklamoj esu girdėjęs: Subalancuota moterims, bet tinka ir vyrams :D (nu bent jau lb panašiai jei ne visai taip)
[...] smulkiojo šventiko pareigoms pas Dievus, kur pradedu rašyti apie nesvarbias pramogas. Štai įžanga ir viena kruvina, bet nebaisi apžvalgėlė. Įrašo tema: naujienos ir žymos: rašymas, [...]