Kortuojam ir apie nieką negalvojam

Savaitgalis padovanojo neblogą 40 proc. nuolaidą “Proto žaidimų” produkcijai. Tiesa, jau vakar išsivadėjusios nuolaidos mano stalo žaidimų kolekciją papildė tik vienu vienetu, nes man imponuojančius lietuviškai išleistus stalo žaidimus aš įsigijau jau anksčiau. Nors “Proto žaidimai” apsiriboja tik keliomis sėkmingomis stalo žaidimų serijomis (“Katano salos naujakuriai”, “Gigamic”), aš juos laikau alternatyvių stalo žaidimų skleidimo masėms Lietuvoje pionieriais, nes Monopolio ir Uno šalyje, PŽ išleisti “Katano salų naujakuriai” tiek mano asmeninėje, tiek platesnėje erdvėse pradėjo jaudinančią eurožaidimų revoliuciją.

Be jau paminėtų serijų, nemažą dalį “Proto žaidimų” kataloge užima kortų žaidimai. Nenuostabu, nes leisti kortų žaidimus yra sąlyginai pigu dėl paprastos sudėtinių dalių (kortos, kortos, kortos) gamybos. Pigesnė leidyba užtikrina ir mažesnę galutinę kainą pirkėjui, tad didžioji dalis tokių žaidimų nekainuoja daugiau 30 litų, o turint omenyje, kad šiuos žaidimus gali žaisti nuo dviejų iki 8 žaidėjų, originalūs kortų žaidimai yra labai gera vertė už pinigus, kuriuos jie kainuoja.

Apie “Citadels” DIEVO REŽIME jau rašė Nostra, o “Proto žaidimų” išleistą lietuvišką versiją pralošėme konkurse. Šiame mini apžvalgų rinkinyje apžvelgsiu kitus PŽ lietuviškai išleistus kortų žaidimus – tai blefavimo, argumentavimo ir įtikinėjimo žaidimas apie blogus ir gerus nykštukus – “Saboteur”, dinamiškas ir linksmas “Šeštas ima”, keistos tematikos “Bonanza” ir picerijų šalies favoritas “Mamma Mia”.

“Saboteur” žaidime žaidėjai atsitiktine tvarka suskirstomi į dvi komandas – blogiečius ir geriečius. Pagal taisyklių diktuojamas proporcijas, blogiečių yra mažiau nei geriečių, tačiau jų naikinantis potencialas atitinka geriečių kiekybę. Ant stalo padedama startinė korta, o septynių kortų atstumu nuo jos – trys kortos, po viena kurių yra lobis. Nykštuku tikslas yra “prisikasti” iki lobio. Kasimasis vyksta dedant tunelio atkarpų kortas pradedant nuo pradinės starto kortos. Blogųjų nykštuku užduotis sutrukdyti šio tunelio kasybą taip, kad nykštukai neprisikastų prie lobio. Žaidimo “razinka” ta, kad žaidėjai žino tik savo rolę – kitų žaidėjų rolės žinomos tik jiems patiems, tad turint omenyje, kad tunelis “kasamas” paeiliui dedant kortas, negali būti tikras ar esi teisingame kelyje ar ne. Maža to – specialiosios veiksmų kortos gali dar labiau sujaukti nykštukų gyvenimą. Galima sulaužyti kitų žaidėjų kapokles ir taip laikinai išmesti juos iš žaidimo, galima pagelbėti į bėda patękusiam nykštukui ir jo darbo įrankį sutaisyti, galima pažiūrėti kas slypi po viena ar kita lobio korta. Didžiausia žaidimo intriga ir linksmumas yra tai, kaip “nykštukai” bendrauja prie stalo, spėliodami kuris yra gerasis, kuris blogasis, pagal tai darydami prielaidas ir argumentuojant įtikinėdami kitus. Gali sakyti tiesa, gali meluoti, bet galiausiai suvoki, kokios reliatyvios yra tiesos ir melo sąvokos, o tam tikrose partijose pasijusti žmogumi, kurį per klaidą apkaltino sunkiu kriminaliniu nusikaltimu ir nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų jo kaltę. Tiesa, “Saboteur” turi vieną trūkumą – maksimaliam linksmumui reikia maksimalaus žaidžiančiųjų skaičiaus – t.y. 7-10, tad jei manote, kad dažniausiai surinksite populiarų naminiams stalo žaidimo vakarams ketvertuką, tai “Saboteur” nėra tas žaidimas, kuris gerai tiks tokiam žaidėjų skaičiui ir tokiems pasižaidimams nerekomenduojamas.

“Šeštas ima” yra mano favoritas, kalbant apie originalius kortų žaidimus. Tai lengvai ir greitai suprantamų taisyklių žaidimas, kuriame reikia atsikratyti rankose turimų kortų, tuo pačiu neprisirenkant “ragų”. Kaladėje yra 104 kortos sunumeruotos nuo 1 iki 104. Žaidimo pradžioje jos išmaišomos, keturios jų padedamos ant stalo, o iš likusios kaladės padalinama po 10 kiekvienam žaidėjui. Žaidimo eiga vyksta tokiu principu – žaidėjai atsideda vieną kortą iš turimų ir paeiliui deda ant stalo šalia gulinčių kortų į eiles taip, kad kortos gulėtų didėjančia skaitine verte – t.y. jei mano atsidėta korta yra 25, tai aš negaliu šios kortos padėti eilėse, kurių paskutinės kortos yra didesnės už 25. Jei visos kortos didesnės už manąją, aš turiu pasiimti pasirinktinai bet kurią iš eilių ir atsidėti užverstą šalia savęs, savo korta pradedant naują eilę nuimtos vietoje. Paimta eilė yra vadinami “ragai”, kurie skaičiuojami rato pabaigoje ir yra neigiami taškai. Kortų eilėse negali būtų daugiau nei penkių kortų – t.y. jei visos keturios eilės “pilnos” žaidėjui nelieka nieko kito kaip susirinkti kažkurios eilės “ragus”. Kortų “ragų” reikšmė yra skirtinga – baltos kortos turi vienų ragų vertę, tačiau tam tikros kortos turi dviejų, penkių ar daugiau “ragų”. Kai visų žaidėjų rankose ištirpsta kortos, suskaičiuojami surinkti ragai, ir jei nėra žaidėjo surinkusio 74 ragus, pradedamas naujas žaidimo ratas. Kaip matote žaidimas naudoja kelis mechanikos elementus – tai visų pirma sėkmė, kuri nulemia kokias kortas gausite dalinant kaladę, bei spėjimas/taktika kurios dėka galima bandyti nuspėti, kaip pildysis kortų eilės ir koks atidėtos kortos pasirinkimas būtų efektyvus t.y. atnešantis nulį ragų. Žaidžiant dešimtyje, kai visos kortos yra išdalinamos verta įsidėmėti kortas, kurios eina į žaidimą, kad vėlesnėje rato fazėje neapsigauti padarius neteisingą sprendimą. “Šeštas ima” nedaug kenčia ir nuo žaidžiančių žaidėjų skaičiaus kitimo. Žaidimas nesugriūva žaidžiant ir keturiese, tačiau tuomet didesnę rolę vaidina sėkmė. Šis kortų žaidimas tobulas vakarėliams, kuriuose tradiciniai stalo žaidimai nėra pagrindinė vinis, o tik malonus priedas/veikla valandėlei kitai.

“Bohnanza” iš šios žaidimų ketveriukės išsiskiria tam tikromis originaliomis detalėmis, kurios tuo pačiu apsunkina žaidimo taisykles ir būtų labai rekomenduotina, kad pradedančiųjų žaisti grupėje būtų bent vienas išmanantis taisykles, nes kitu atveju, aiškinimasis kaip žaisti užima šiek tiek laiko ir tai gali šiek tiek prigesinti aistrą:) “Bohnanza” yra apie pupų auginimą. Kiekvienas žaidėjas – o jų gali būti nuo trijų iki penkių (reikia pripažinti, kad ganėtinai siauros “žirklės”) – yra fermeris, turintis du laukus su tikslu juose “auginti” pupas ir jas pardavus gauti monetas, kurios ir yra žaidimo taškai ir pabaigoje apsprendžia nugalėtoją. Žaidėjams išdalinama po penkias kortas. Žaidėjai atlieka ėjimus paeiliui. Kiekvienas ėjimas gali turėti iki keturių fazių. Tokia žaidimo mechanika (ėjimai su fazėmis) jau iškarto signalizuoja, kad tai nėra paprastas kortų žaidimas, “magijos” prideda dar ir tai, kad žaidėjas negali keisti kortų išdėliojimo rankoje tvarkos ir veda kortas į žaidimą būtent ta tvarka, kokia jis gauna kortas į ranką – t.y. pirma turi mesti tas kortas, kurios gautos anksčiausiai. Pirmoje fazėje žaidėjas turi sodinti dvi pupas iš rankos. Vienoje lysvėje negali būti skirtingos rūšies pupos, tad pradėdamas lysve . Antroje fazėje ima dvi viršutines kortas iš kaladės ir padeda prieš save. Šias kortas jis gali arba sodinti į lysves (jei, aišku atverstos kortos sutampa su pradėtomis lysvėmis, ar yra laisvų lysvių), arba gali keisti su kitais žaidėjais. Trečioje fazėje žaidėjas gali nuimti pupų derlių ir pupas parduoti, o ketvirtoje privalo papildyti rankoje turimas kortas iš bendros kaladės. Žaidimas vyksta tol, kol bendra kaladė ištuštėja tris kartus. Tuomet skaičiuojami žaidėjų uždirbti pinigai. Nors žaidime sėkmės faktorius vaidina tam tikrą rolę, jis žaidimo mechanikoje balansuojamas su kortų keitimosi galimybe. Rezultatai taip pat priklauso ir nuo tinkamu laiku priimto sprendimo – ar nuimti derlių dabar, ar palaukti kol lysvėje bus prisodinta daugiau pupų. “Bohnanza” yra ganėtinai originalus žaidimas, tačiau mano nuomone jis kenčia nuo nevykusiai parinktos tematikos ir tuo pačiu nuo pasirinkto meninio stiliaus. Matote – nors žaidime vyksta gan ūkiškas pupų sodinimas, rūšių įvairovei perteikti kūrėjai pasirinko žmogiškų savybių suteikimą šiems augalams. Tad visos pupos kortose turi veido sudėtines dalis – akis, nosis, burnas, jos gali būti apsirengusios kaubojiškai, besiboksuojančios ar rūkančios cigaretę šalia benzino kanistro. Mano nuomone labai gerai iliustruoja ši ištrauka iš animacinio filmo “Two stupid dogs”. Tiek asmeniškumų apie “Bohnanza” – mechanika gera, žaidimas įdomus, tačiau tematika ir meninis stilius gadina bendrą įspūdį tiek, kad dažniausiai renkamės kitus žaidimus. Pliusų nepriduoda ir siauros žaidėjų skaičiaus žirklės.

“Mamma Mia” yra “Bohnanza” autoriaus Uwe Rosenberg’o kortų žaidimas, kuriame žaidėjai vykdo klientų užsakymus kepdami picas. Kiekvienas žaidėjas turi atskirą užsakymų kaladę, kurioje aštuonios užsakymų kortos, vieną kurių gauną į ranką žaidimo pradžioje. Į rankas žaidėjai taip pat gauna penkias komponentų kortas. Žaidimas vyksta žaidėjams paeiliui darant ėjimus, kurie susideda iš trijų fazių (Rosenbergas negali be sudetingesnės mechanikos:) – pirmoje fazėje žaidėjai deda į krosnį komponentus (jų yra penkių rūšių, vienu dėjimu galima dėti neribotą skaičių vienos rūšies komponento), antroje fazėje, kuri yra neprivaloma, žaidėjas gali įdėti į krosnį užsakymą (tuo atveju, kai jis įsitikinęs, kad krosnyje jau yra pakankamai komponentui konkrečiai picai iškepti), trečioje fazėje žaidėjas pasipildo ranką ingredientų ARBA užsakymų kortomis taip, kad joje būtų septynios kortos. Tačiau imti gali tik arba ingridientus, arba užsakymus. Žaidime itin svarbus sėkmės faktorius, nes atsitiktinai į ranką patenka tiek komponentai, tiek užsakymai, taip pat labai svarbu turėti gerą atmintį, nes krosnies kaladė kraunama į krūvą, ir visuomet matosi tik viršutinė korta, o po kaladę naršyti negalima. Taip pat yra ir nemažas interakcijos elementas, nes visi žaidėjai komponentus krauna į vieną krosnį, tad visada atsitinka taip, kad kiti žaidėjai uždeda savo užsakymo kortą, taip pasiglemždami komponentus, kuriuos tu dėjai į krosnį savo picos užsakymui. Žaidimas pristabdomas, kai komponentų kaladėje nebelieka kortų. Tuomet žaidėjas ištraukęs Mamma Mia kortą tikrina kaip gerai iškepė krosnyje gulinčios picos. Nepanaudoti komponentai grįžta į komponentų kaladę, įvykdyti užsakymai atitenka juos įvykdžiusiems žaidėjams ir pradedamas naujas žaidimo ratas. Žaidžiama tris ratus, galiausiau skaičiuojama, kuris žaidėjas iškepė daugiau picų. Žaidimas gan nesudėtingas, tačiau kaip visada, lietuviškai išverstos taisyklės yra ne itin sklandžios, tad tai šiek tiek užknisa. Pats žaidimas ganėtinai dinamiškas, be didelių pauzių. Tiesa tai itin paprastas žaidimas ir smagiausias jo elementas yra būtent interakcinė dalis, kai priešininkai užlenda su savo užsakymais ir sujaukia visus planus. Jei atvirai, tai šiek tiek gailiuosi kad pirkau “Mamma Mia”, o ne “Coloretto”, nes abejoju ar apskritai jį kada bežaisiu.

“Proto žaidimų” išleisti kortų žaidimai “patiekiami” kompaktiškose vienodų išmatavimų dėžutėse. Kortos pagamintos iš faktūrinio plonesnio nei tradiciškai kortų kartono, tačiau jos atsparesnės lankstymui ir nusidevėjimui, lyginant su tomis pačiomis “Uno” kortomis. Meninis kortų apipavidalinimas ganėtinai pigus ir paprastas, tad estetiškai tai nėra taip patrauklu, kaip “Citadels” ar pan. Nerekomenduočiau įsigyti visus šiuos žaidimus – geriau derintis prie to, koks kiekis žaidėjų dažniausiai žais. Dideliam žaidėjų skaičiui tiks “Saboteur” ir “6 ima”, mažesniam – “Bohnanza” ir “Mamma Mia”. Žaisti dviese iš esmės tinka tik “Mamma Mia”. Iš šio sąrašo aš rekomenduočiau tik “Šeštas ima” vien dėl paprastų taisyklių ir natūralaus kortų žaidimo jausmo.