Pokalbis degustuojant „Legacy White Shear“ | Dragon Age: Origins
Kalenhado ežero vandenis palengva skrodė irklinė valtis. Ją irklavo žmogysta vilkinti pilką apsiaustą, kurio krūtinę puošė raudonas slibinas. Jo naguose buvo galima įžvelgti kažkokį pergamentą. Laivagalyje sėdėjo du mąslūs keleiviai. Trijulė nesikalbėjo. Po valandžiukės, laivės snapas dusliai stuktelėjo į medinius prieplaukos pastolius ir keleiviai, mandagiai linktelėję irklininkui, išlipo į krantą. Vakarėjo, tad dorai jų apžiūrėti nepavyktų, juolab kad vienas jų mūvėjo gobtuvą, o kitas slėpė veidą po sparnuotu šalmu.
“Mjoooo…. Pakeliavom” – sududeno balsas iš po šalmo. Gobtuvuotasis tik linktelėjo. Akivaizdu, kad pasiplaukiojimas juos paveikė, bendrakeleiviai tylėdami patraukė smuklės link.
„Išlepintoje Princesėje“ buvo tuštoka. Už baro bokalus blizgino smuklės vietininkas, liaudyje vadinamas Trolium. Tolimame smuklės kampe eilinį gero, bet pigaus alaus ąsotį tuštino vietinis pijokėlis. Net ir mažumą išgėręs, jis mėgo visur kištis, visiems viską aiškinti ir patarinėti. Vietiniai už tai jį praminė Patarėju. Kai į smuklę įžengė valtimi plaukę žmonės, Trolius juos pasveikino linktelėjimu ir mostu parodė židinio link. Jis žinojo, kad tiedu mėgsta kalbėtis gurkšnodami prabangųjį ir jau visai retai aptinkamą „Legacy White Shear “ viskį. Tai buvo nuolatiniai smuklės lankytojai Toxis ir Artojas. Artojas buvo Artojas, nes kaip jis sako, taip jį vadino ten, iš kur jis atvyko. Toxis savo pravardę gavo dėl nuodingo liežuvio. Perkeltine prasme, žinoma.
Atvykėliai patogiai įsitaisė krėsluose ir, ištiesę kojas židinio link laukė, kol Trolius atneš stiklus ir gėrimą.
“Šitoj skylėj žiauriai trūksta patarnaujančios mergos” — subaubė Patarėjas, tačiau kiti šią frazę nuleido negirdom. Matyt, ne pirmas kartas.
“Aš mielai prisijungčiau prie Jūsų” pilstydamas viskį tarė Trolius, “bet turiu įdomesnių užsiėmimų, pavyzdžiui, blizginti dešimtis ar net šimtus smulkių taurių ir taurelių.”
Artojas ir Toxis supratingai linktelėjo ir vos ne vienu metu priglaudė stiklus prie lupų. Susiraukė. Paskui prisimerkė ir nežymiai šyptelėjo. Toxis nutarė pradėti pirmas…
O tau nekilo keistų minčių, kad „Dragon Age: Origins“ scenarijus šiek tiek nurašytas iš „Wheel Of Time“ serijos? Na, gal ne scenarijus, bet pats „setting’as“. Gal, aišku, mane tokios mintys aplankė todėl, nes žaidžiu, kaip visada, už magę moterį. Bet iniciacija į magus, pats magų statusas, „warden’ai“, begalė kitų detalių, net kai kurie vardai panašiai skamba („nespoilinsiu“:). Aišku, visko gali būti, kad mane ši paranoja apėmė tik dėl to, kad jau kuris laikas bene kiekvienas vakaras yra praleidžiamas „Wheel Of Time“ pasaulyje (susigundžiau, perskaitęs www.games.lt naujieną, kad pagal jį bus kuriamas naujas žaidimas, o pasiskaitęs Wiki, supratau, kad gėda „fantasy“ mėgėjui būt neskaičius šio kūrinio ir tą pačią dieną nusiaubiau „Amazon’ą“:). Paranoja ar ne, bet tokius pasivaikščiojimus ant plagijavimo pakraščių gali sau leisti stalo RPG meistras, bet ne „BioWare“.
Ir kilo, ir nekilo. Skubu pasiaiškinti. Tokių minčių man nekilo, nes vienintelis kontaktas kurį aš turėjau su „Wheel of Time“, tai gūdžiais 99–aisiais įveiktas to paties pavadinimo žaidimas. Iš tada prisimenu tik tiek, kad buvo sunkus, bet labai patiko. Kita vertus, visas „Dragon Age“ Lore‘as ar kodeksas išties turi daug kvapų. „Warden’ai“, jų kilmė, socialinė ir moralinė padėtis visuomenėje, gyvenimo būdas ir pareigos man labai primena Sapkowskio Raganių. „Blight“ visomis prasmėmis galima sulyginti su Tolkieno vaizduotomis Saurono armijomis. Pati blogio šaknų samprata čia kiek kitokia, sakyčiau labiau biblijinė, nors irgi turi paralelių su tuo pačiu Tolkienu. Tiesa, nereikia būti genijumi, norint išvesti gausybę paralelių tarp pastarojo ir Sapkowskio kūrybos. Tarkim, elfų klausimą abu sprendžia labai panašiai. Tam tikrų panašumų elfų klausimas turi ir „Dragon Age“. Viena vertus, visa tai tikrai galima vadinti plagijavimu, kita vertus, „fantasy“ yra skirstoma į skirtingus žanrus ir kiekvienas iš jų turi savus rėmus. Dauguma žaidimų, kaip taisyklė, bando sutilpti į „high fantasy“ rėmus.
Tai norma ir aš esu šios normos šalininkas. Nuotykių tokiame „setting’e“ man tikrai nebus per daug. Bent jau tol, kol pažįstamame fone bus pateikiama dėmesio verta istorija. O šiuo atžvilgiu „Dragon Age“ pranoko visus mano lūkesčius. Fonas išlaikytas, tačiau jame yra keli netikėtumai, kurie lyg ir apverčia pasaulio įsivaizdavimą aukštyn kojomis. Visų pirma, mane sužavėjo kruopštus priėjimas prie (geo)politinės regiono situacijos. Įtariu, kad mūsų laukia gausybė įdomių atradimų, kai mums bus leista žengti už Fereldeno ribų — Orlė, Antiva, Par Volė, Dalų miškai, Tervinteris ir gausybė kitų regionų, apie kuriuos žino Thedas gyventojai. Neabejoju, kad egzistuoja ir nežinomi regionai, nes kol kas įsivaizduojamas pasaulio kraštas atrodo labai neįtikinamai. Kitas labai šaunus ir, mano galva, išskirtinis niuansas — tai Dwarfų klausimas. Jų istorija ir gyvenimo būdas išrakinėtas ir pateiktas žaidėjui labai kruopščiai ir nepasakyčiau, kad tradiciškai. Visumoj, aš „Dragon Age“ vertinu kaip banalioje aplinkoje išvystyta šedevrą. Kas mėgsta skaityti Sapkowskį, supras, apie ką aš. Taip pat mane sužavėjo ir tai, kad tradiciniame „fantasy“ pasaulyje savo vietą atrado ir mūsų pasaulio reiškinių atmainos, tame tarpe ir rasizmas, kultūriniai skirtumai bei krikščionybės fenomenas (pastarasis, beje, įpaišytas ypač dailiai ir logiškai).
Pezėjimai apie dvarfus kažkaip sužadina troškulį. Troliau, įpilsi man dovanai? Kai šitie Bumblauskas su Gudavičium baigs svaigt ir išsiskirstys aš tau papasakosiu kaip be jokių pauzių i taktikų užlenkt drakoną. Nes čia žiūrių prisirinka vyrų linkusiu bobiškai pašnekėt, a ne tikslingai kardu pasimasuot. Troliau, blyn, lįsk iš savo supelijuses virtuves, nieks pas tave valgyt neužsakinėja jau trisdešim metų.Atkapstęs pamestą mintį: Grįžtant prie tavo išsakytos minties, mano atsakymas būtų teigiamas. Teisę laviruoti „high fantasy“ rėmuose turi kiekvienas šiame žanre dirbantis autorius, scenaristas ar stalo RPG meistras. Ir visų jų pasauliai bus vertinami ant tų pačių svarstyklių, kurių vienoje lėkštėje bus „įsivaizduojamo pasaulio tikrumas“, o kitoje „gebėjimas būti autentiškam, nepaisant griežtų rėmų, kuriuose tenka dirbti“. Manau „Dragon Age“ ant šių svarstyklių balansuoja kone tobulai. Aišku, būtų labai smagu, jei daugiau autorių stengtųsi nukrypti nuo įsigalėjusių dogmų, bet aš puikiai prisimenu iš kelinto karto man pavyko priimti ir sukramtyti Uršulės „Žemjūrę“. Tai tikrai nebuvo paprasta.Skubu patikslinti savo žodžius – aš jokiu būdu nenurašau „Dragon Age“, vien dėl to, kad jis turi panašumų į vieną ar kitą literatūrinį kūrinį. Pvz., elfai, kaip mes juos dabar suprantam – gražūs, taurūs, ilgaamžiai – ir buvo “sutverti” Tolkieno. Tiesa, „Dragon Age“ jie nunešti į kitą pusę, bet į „elfologija“, matyt, toliau nebesigilinsim:) Tiesą pasakius, aukščiau išreikštus žodžius aš parašiau, praleidęs žaidime tik kokias dešimtį valandėlių, paskui, vis giliau klimpstant į DA pasaulį, panašumas su „WoT“ pasauliu sumažėjo, tiesa, atsirado panašumų su kitais skaitytais kūriniais. Bet kokiu atveju, dera nukelti kepurę prieš „Bioware“ scenaristus. Viena yra “pasiskolint” minčių iš skirtingų vietų, visai kita – jas teisingai suklijuot ir gaut kažką labai, labai teigiamo. Kas dėl rasizmo, religijos bei panašių tikro pasaulio reiškinių inkorporavimo žaidime – darkart nukeliu kepurę prieš „Bioware“ scenaristus. Žinoma, norėtųsi galimybės būt tiesiog blogiečiu ir iš to pelnytis, ar daugiau moraliai dviprasmiškų veiksmų (kažko iš Cook’o “Juodosios Gvardijos” visatos) bet gal kažko tokio mes sulauksim DA pratęsimuose. Juk, jei aš teisingai supratau kūrėjus – „Origins“ tėra ilgos serijos pradžia. Aš norėjau atkreipt kolegos dėmesį į keletą kitų DA niuansų. Pavyzdžiui, į kerų kombinavimą. Ar tik man taip atrodo, ar vis tik tai bene pirmas žaidimas, davęs galimybę kombinuoti kerus (pvz., sušaldžius priešą, atitinkamu keru ar kario savybe jį suskaldyt į šipulius ir pan.)?Na, pati kerų kombinavimo mechanika RPG žanre yra žinoma jau nuo seno. Vienaip ar kitaip naudojama daugelyje žaidimų. Na, kad ir tame pačiame banaliame „WoW“ personažai gali naudoti kerų kombinacijas ir įvedinėti taikinius į žalai jautrias būsenas. Tiesa, „Dragon Age“ ši savybė yra ryškesnė, galbūt šiek tiek išbalansuota, tačiau dėl to tik daug smagesnė. Mano galva, DA ji stebina dviem niuansais. Pirmas jų, tai vizuali viso reikalo pusė, kai kurios „grease/fire“ kombinacijos atrodo įspūdingai. Antras dalykas – polinkis į kritinę žalą ir atsiverianti galimybė vienu smūgiu versti iš klumpių ištisas armijas. Kombinacijos su „shatter“, ar didesnio priešų būrio kontrolė su „sleep/terror“. Na, tai kažkas tokio. Kaip besukinėsi, jei visi šie dalykai ir ne naujiena, jie yra gerokai primiršti. Kalbant apie burtus, aš kažkaip vis prisimenu „Plansecape: Torment“ ir tas siaubo akimirkas, kai laukdavo kautynės su magais. Ten jie taip pat vienu smūgiu išversdavo žaidėjo personažą, arba kokiu nors šlykščiu „petrify“ išjungdavo grupės gydytoją, pasmerkdami visus mirčiai. „Dragon Age“, bent jau normalaus sudėtingumo lygyje, nėra toks žiaurus žaidėjui, bet įtemptų momentų jame gerokai daugiau. „Oldskūlinis“ kvapelis šia prasme tikrai labai stiprus ir tai veža!Šioje vietoje labai į temą būtų išgirsti tavo nuomonę apie sudėtingumo lygio balansą. Praktiškai kiekvienas, išmėginęs žaidimą „normal“ lygiu, peikia sudėtingumo šuolius. Ta pati grupė tame pačiame požemyje gali be vargo žudyti ordas priešų, bet bus nepajėgi laimėti kelių ne visai tipinių dvikovų. Na, man tokių momentų pasitaikė gan daug, ypač kai ėmiausi medžioti „revenant‘us“. Prie įėjimo į Orzammarą grupės sąstatą irgi turėjau pasikeisti kelis sykius, nors po to sekusius požemius išvaliau švilpaudamas ir beveik nenaudodamas pauzės. Aš asmeniškai tam jokių priekaištų neturiu – taip tik įdomiau. Mano suvokimu, taip pakeliama realizmo ir atsakomybės kartelė. Realizmo prasme, tai elementarus niuansas, kai žaidėjas niekada negali žinot, kuris iš susidūrimų jam taps paskutinis. Kurdamas grupę, privalai įvertinti visus už ir prieš, nes pasiimti gali tik 3 draugus su jų kovinėm savybėm. Turint galvoje, kad kiekvienas jų turi skirtingus talentus, skirtingus nekovinius gabumus ir skirtingus sugebėjimus kalbėtis, kurie gali suteikti tam tikrų privalumų, tai daryti labai sunku. Mane tai žavi. Pats padarai pasirinkimą, pats už tai ir atsakai. Sakyčiau, tai viena kertinių RPG grandžių, kuri „Dragon Age“ išplėtota puikiai ir nublėsta gal tik įpusėjus žaidimą, dėl kai kurių klasių disbalanso. Tu panašios nuomonės, ar manai, kad versti žaidėją elgtis apgalvotai yra labai neatsakinga iš kūrėjo pusės?
Sudėtingumo lygis manęs kažkaip visai nešokiravo. Tiesą pasakius, ilgą laiką galvojau, kad ėjau „normal“ lygiu ir paskui, supykęs ant dwarfų požemyje gyvenančios baisybės, nusimažinau iki „easy“. Bet tik perėjęs dar pusę žaidimo, supratau, kad pradėjau ant „hard“ ir nusimažinau į „normal“. Pastebėjęs šitą „klaidą“ nusimušiau į „easy“ – ir, ar šitas veiksmas, ar galutinės grupės (trys magai ir tankas:) nusistovėjimas padarė žaidimą šiek tiek per lengvą (o atgal atsikeist nebenorėjau:). Pažvelgus atidžiau, geriausi prisiminimai būtent ir išliko iš sunkiosios žaidimo fazės – kai prieš kiekvieną kovą „išsisaugodavau“ ir ieškodavau geresnės taktikos ir labai, labai daug „load’indavau“ (vienas iš tų mažų dalykų, kurie mane nervino DA – įkrovimo laikai, bet apie nervinančius dalykus vėliau:). Pvz., prie dwarfų banditų vadės praleidau apie gerą valandą. Mano manymu, vertimas žaisti apgalvotai yra „Mature“ (18+) žaidimo privalumai. Žinodamas, kad tavo auditorija bus suaugę žmonės, o ne nuo AD&D kenčiantys paaugliai, gali žaidimą daryti sunkenį ir mažiau atlaidų. Tai, mano manymu, buvo vienas iš aspektų, suteikusių „Dragon Age“ būtent tokį tamsų atspalvį. Supratimas, kad tavo grupelė yra tiek pat mirtinga, kiek visi kiti niekšeliai šitam rūsyje ir tik tavo sumanumas bei taktika (na, ir magiškas „load“ mygtukas:) lems, kas – jūs ar jie taip ir nebeišvys banguojančių Kalenhado ežero vandenų. Būtent tas „mirtingumo“ jausmas suteikė žaidimui labai daug šarmo ir dar didesnį įsijautimą į patį „dark fantasy“ „setting’ą“. Taip, yra burnojančių, kad mirtis čia per daug atlaidi ir kad greita regeneracija po kovos yra „nesąmonė“. IMHO, greita regeneracija yra labai geras dalykas, nes betikslis sedėjimas ir laukimas, kol atistatys gyvybės ir mana yra kaip tik vienas didžiausių įsijautimo ir nuotaikos žudikų. Būkim atviri sau – jei po kiekvienos kovos reiktų keletą minučių laukt – keiktumėtės ir eitumėt darytis arbatos:). Taigi, mano supratimu, sudėtingumo lygis ir kovų išdavų neprognozuotumas yra kaip tik vienas iš žaidimo privalumų, o ne trūkumų.
Aš dar norėjau išgirst tavo nuomonę apie „dramblį kambaryje“ – grafiką. Tiesą pasakius, į tai, kad grafika atrodo šiek tiek prastokai, aš atkreipiau dėmesį tik atrašinėdamas į kažkieno „rant’ą“ šia tema – ir motyvavau, kad ji jokiu būdu nėra bloga – žvelgiant, pvz., į veidus. Ir tada, visai kaip internete sklandantis posakis „what has been seen, can not be unseen“ („google it“:) – pradėjau pastebėt begalę mažmožių – tragiškai atrodanti žolė, visa gamta ir tikrai neblizgantys miestai. Net tas pats Raganius, besisukantis ant senuko NWN „Aurora“ variklio, atrodo kur kas geriau (ką jau kalbėt apie naująjį Raganiaus variklį). Bet kažkodėl man visai nesvarbi DA grafika, tiesą pasakius, man labiau užkliuvo inventorius nei grafika. Bet aš jau praradau viltį pamatyt gražų inventorių, na, kažką tokio, ką matėm „Might & Magic VI-VIII“. Kur ginklo ar šarvų gerumą (brangumą) galima buvo įvertint „iš akies“ – tikrąja to žodžio prasme.
Aha. Čia tenka sutikti su abiem tavo paminėtais aspektais. Spalvinė gama ir pasirinktas meninis stilius trikdo. Žaidimo lokacijos, su nežymiom išimtimis, išties atrodo prastai. Kopimas į magų bokštą buvo šiokia tokia atgaiva. Vienok nežinau, kas tai įtakojo, šiek tiek kruopščiau atidirbtos aplinkos, ar šiek tiek pakitęs „gameplay“ (turiu galvoje žaidimo eigos intensyvumą). Tikrai neblogai atrodo Orzammas ir jo požemiai, bet čia grynai dėkinga situacija, nes ir visa kita žaidime atrodo kaip požemiai. Miškai apgailėtini, pievos tragiškos. Tiesa, čia tikrai ne ta situacija, kai dėl vaizdo ekrane norisi išjungti žaidimą, tačiau „Ach!“ ir „Och!“ emocijų skirtingos žaidimo lokacijos nesukelia. O juk lokacijų kaita ir išskirtinumas yra vienas iš esminių RPG elementų. Kita vertus, sutinku ir su tuo, kad per tas 120+ valandų, kurias praleidau su žaidimu, grafika kaipo tokia neužkliuvo. Gal įtakos turi išankstinė „Dark Fantasy Epic“ nuotaika, gal savo daro vaizduotė, bet priekaištauti „Bioware“ šioje vietoje nesinori. Ne dėl to, kad jie išskirtiniai, tik dėl to, kad tame nelabai matau prasmės. Tas pats liečia ir ypatingai griežtą lygių dizainą, kas pirmomis žaidimo akimirkomis, MMO išlepintai galvai atrodė nepriimtina.Reikia pastebėti, kad konsolinė žaidimo versija, su visais „blur‘ais“, televizoriaus paliejimais ir atstumu, per kurį nuo jo sėdi, atrodo kur kas patraukliau nei PC versija. Kita vertus, konsolinis „Dragon Age“ tai iš esmės kitas ir kitoks žaidimas, tad jo gal čia nevelsiu. Nors vėlgi… Kalbant apie inventorių ir vartotojo sąsają, PC versijoje jis įgyvendintas ir pateiktas daug šauniau nei konsolėse. Tai svarbu, nes pastaruoju metu vis dažniau šie elementai kuriami bendrai, kas iš esmės yra ydingas ir klaidingas požiūris. Smagu, kad „Bioware“ bent iš dalies nepadarė šios nuodėmės ir abiem sistemom pateikė emm… optimalius sprendimus, atsižvelgiant į susidariusias aplinkybes.
Reziumuojant, tenka pripažinti, kad kautynių eigoje matoma gan daili animacija, visai patrauklūs efektai ir tikrai gerai vaizduojamas kraujas kompensuoja kitus grafikos trūkumus. Kovos žaidime tikrai įspūdingos, bet jos tesudaro pusę žaidimo laiko ir pusę jų regi pauzės metu… Kad jau paminėjau kraują, iškart prisiminiau ir kitus „nepatogius“ dalykus.
Troliau, Troliau, o tu žinai Lilijaną? (riaugt!) Aš suprantu, kad del mana skolų tu nesikalbi su manim ir net NEĮPILI, skupaila, tu, bet žinok aš tau pasakysiu – aš mačiau tą Lilianą… be bluro. Netiki? Tikrai teko – tik biškelį neaiški mergike, kažkokia ten religine psiche su pasimaišiusiu realybes pojūčiu, skaičiau laikrašty. Nori sužinot kaip? Rinkau grybus kažkur tarp Redklifa ir Ostagara – tiksliai nežinau kur, nes išėjau iš Ostagara, kai dar visa pekla nebuva prasidėjus, pasiklydau ir po trijų dienų išlindau prie Kalenhada netoli nuo če, bet ne esmė… pakeliui užsiroviau ant kažkokio šuns – bajavas toks – nepavalges buvau, tai net nebandžiau kažką ten su kardu sklaidytis – iš karta į kojas ir kažkaip netikėtai įvirtau į palapinę, kuri atroda iš niekur išdyga. Bet če da ne pabaiga – palapinėj tokia, kokią dievas sutvėrė stovėjo ta minėta Lilijana – gražuole iš piena plaukus krūtimis kaip prisirpę granatai ir saka man “Aš tavęs laukiau, Patarėjau, žinok, šuo tave nužudys, nebent tu užstatysi man vaiką ir mes jį atiduosim šuniui”. Tai žinok vos iš batų neiškritau. Sakai NUSIPEZU? Tu pats nusipezi – folklora paskaityk ir duok to birzgalo kurio šitiem barzdylom pili negailėdamas. Girdi? Nusipezu aš mat jam. Išeik iš savo knaipės į lauką – pažiūrėk kaip gyvenimas vyksta, žinai, REAL LIFE?Yra nemenkas ratas žmonių, kurie nurašo „fantasy“ žanrą kaip mažai patrauklų, fantastinį ir todėl nevertą dėmesio. Čia galima kalbėti ne tik konkrečiai apie DA, bet ir apie kiną ar literatūrą (kur dogmų mažiau nei žaidimuose ar kine). Žaisdamas DA ne sykį pagalvojau, kad vargu ar įmanoma sukurti socialiai realistiškesnį žaidimą ne „fantasy“ (ar kai kuriais atvejais „sci-fi“) aplinkoje. Žiūrim, ką turim „Dragon Age“? Atvirai sprendžiamus rasizmo ir nepakantumo klausimus, kur žaidėjas gali pasirinkti norimą poziciją ir tapti rasistu, budeliu ar keršytoju. Žmonės kažkaip normaliai reaguoja į rasizmo problemą, kai ji iškyla tarp žmonių ir nežmonių rasės. Spauda niekaip nereaguoja į DA scenas, kur žaidėjas gali niekinti nepanašius į save, ar tiesiog pasmerkti mirčiai vieną ar kitą kastą. Jei, tarkim, GTA būtų analogiškos scenos tik su skirtingomis žmonių rasėmis, manau, iš karto sulauktume atgarsio. Tas pats liečia ir homoseksualius ar biseksualius santykius. Kai pagalvoju, dabar net keista, kad „Mass Effect“ lesbiečių sekso scena sukėlė tiek triukšmo. Lyginant su Zhevran‘o dialogų opcijomis, „Mass Effect“ atrodo kaip vaikų žaidimas…
Nekalbant jau apie Morigan ir Alisterio santykius, na pameni, „Kai aš norėsiu tau ką nors pačiulpti, tu apie tai sužinosi pirmas, branguti“. Šiaip „Dragon Age“ vietomis pavadinčiau net nepatogiai atviru žaidimu, per „fantasy“ prizmę pateikiančiu daugumą labai jau šiuolaikiškų situacijų ir šalia to leidžiančiu žaidėjui pasirinkti, kokia bus atsakomoji reakcija. Tam tikra prasme, „Dragon Age: Origins“ leido pažvelgti į RPG žaidimų ir žaidimų 18+ kategorijai raidos kelius. Čia vėl viskas siejasi su grafika, nes, atsiradus priemonėms „vamzdiškai“ išreikšti vieną ar kitą dalyką, kūrėjai ignoruoja galimybes kalbėti tarp eilučių. RPG žanras jau kurį laiką praranda pilkumą, žaidėjui piršdamas tik arba nepriekaištingai balto, arba visiškai juodo herojaus pozicijas. O juk visiškai pamirštama, kad gyvenime egzistuoja beprotiškai daug pilkos spalvos. „Dragon Age“ šiuo atžvilgiu man pasirodė kur kas lankstesnis nei paskutiniai keli, kad ir tų pačių „Bioware“ kūriniai. Kalbant apie žaidimus suaugusiems apskritai… Na, „Dragon Age“ vertinu kaip katalizatorių 18+ žaidimus vėl skirstyti į dvi kategorijas. Pagal biologinį ir pagal mąstymo brandos amžių.
Na, fantastikos žanras irgi turi savo ribas (prisiminkim Heinlein’o “Geras vabalas – mires vabalas”;), bet tu čia visai teisus, fantastika yra labai geras mediumas perteikt įvairias globalias problemas šaržuotai ir iš dalies – nesibaiminant dėl dabar ypach populiarios rasizmo ar “yrašyti_savo”Fobijos kortos. Jei bandai kritikiuot islamo moterų engimą ir smurtą prieš jas – tu islamofobas, bet jei tu sukūri pasaulį, kuris turi itin keista ir ekstremalią religijos formą, kuri dogmatiškai įteisinus smurtą prieš vyrus atėmus visas teises iš jų ir verčianti juos nešiot… raudonas kaukes dangiančias veidą. Taip pat toje matriarchatinėje sistemoje moteris gali turėt nors ir aštuonis vyrus ir legaliai juos mušt ir prievartaut. Tai čia jokia kokios nors religijos kritika, tai yra “fantastinė” religija, o jei jūs randat kokių nors panašumų į savo religiją, tai tas panašumas grynai “atsitiktinis”. Taigi paralelių naudojimas fantastikoje įgalina kalbėt apie opias problemas, kritikuot jas ir išvengt kaltinimų. Kartais aišku atrodo keista, kai laisvame ir demokratiškame pasaulyje, grįstame žodžio laisve žmonės yra priversti maskuot žodžius suteikdami jiems dvejopas prasmes, tam, kad kritikuot nelaisvą ir nedemokratišką gyvenimo būdą, man rods Websterio žodynas turėtų turėt naują žodžio paradoksas definiciją.
Šį būdą labai gerai išnaudoja „Dragon Age“ – geras to pavyzdys naujosios religijos plitimas į dwarfų žemes. Tiesa, čia kūrėjai užėmė daugiau mažiau neutralią poziciją, leidžiančią pačiam žaidėjui pasirinkt, kokiu keliu vystysis šis pasaulis. Ar turi teisę dwarfai turėt savo protėvius garbinančią religiją, ar jie privalo persikvalifikuot į naujają krikš.., tfu, kaip aš čia sumaišiau, Kūrėją garbinančią religiją. Kitas pavyzdys – magų ir religijos santykis. Oficiali „Chantry“ politika ir mitologija – magai yra žmonės, nusprendę būt stipresni už Kūrėją, todėl šis juos pavertė pirmaisiais „darkspawn’ais“. Plius, kiekvienas magas yra praktiškai vaikščiojanti perspektyvi šlykštynė („abomination“). Todėl magai privaloma tvarka sugrūdami į rezervatą, atsiprašau, bokštą, kur juos nuožmiai prižiūri broliai riteriai, bet kada galintys nužudyt ar „nuramint“, atimdami magiškas galias. Ką jau kalbėti apie Andrastės sektos kalnuose pavyzdį. Ir aš kolkas paliečiau tik religinę pusę – ką jau kalbėt apie rasinę. Elfų ir žmonių santykiai. Dwarfų kastų ir tradicijų sistemos. O dar visa vaivorykštė įvairaus moralumo lygio mūsų veikėjo poelgių galimybė. Tiesa, gal būt norėtųsi daugiau įvairų poelgių padarinių, bet tai, matyt, sunku įgyvendinti „script’intame“ žaidime.
Aš tai galiu išreugėt vaivorykštę. Žiek, žiek (riaugt!) (riaugt!) (riaugt!) (riaug..vueeeeeeee….). Soriukas, Troliukas, atnešk pavalyt. Blin, primiršau biški magiją. Ir šeip labai retai naudoju. Ir nereikia, žinok, prisištabeliuoju kurpiaką gyvybės eliksyro, ir einu kapot visų pagal sąraša. Rimtai! Žmonės šitam krašte kažkokie lapuchai. Užėjau kartą į taverną, o ten kažkokie šarvuoti iš Logano šaikos. Pradėjo laužt kažką, aiškint apie dresskodą, tai teko truputį drunk-fighting’o atlikt. Tai va tie taip vadinami “riteriai” visiški slabakai buvo, o kaimiečiai nesugebėjo jų sudorot. Kažkokokie visi runkeliai užspausti, net nesugeba už miesto paeit krapų pasiskint – eik mat ir skink, nes kažkokie meškinai guolį susisukę darže. Man dar išvis mistika kaip jie išvis išgyvena. Nalogus moka matyt ir šeškių ieško.Taigi „Dragon Age: Origins“ savo pasaulio kompleksija ir „lore“ gausa tikrai yra vertas vadintis „Baldurs Gate“ dvasiniu įpėdiniu (taip, seni niurzgos, „balduras“ buvo geresnis, bet jis buvo geresnis lygiai dėl to paties, kaip ir gyvenimas tada buvo gersnis – tai vadinama nostalgija. O, kaip žinia, tais laikais net nostalgija buvo gilesnė:). Na, aišku, nėra jis visiškai tobulas – gal vertėtų šiek tiek užsiminti apie blogąsias jo puses.Į pirmą vietą aš iškelčiau „loading“ langus – nežinau, ar kalta optimizacija skirtingos sistemoms (žaidžiau su „Windows 7“) ar per „kūda“ geležis, bet „loading’o“ langai mane užmušdavo. Ypač „no fun“ išlaukt pusantros minutės „load“ langą, vien tam, kad sužinotum, kad šitam namuke nieko nėra, apsisukt išeit ir laukt dar kelias minutes. Toliau matyt sektų inventorius – nemačiau, kaip jis atrodė konsolinėje versijoje ir sutinku, kad kuriant PC ir konsolėms, inventorius negali būt didelis ir gražus. Tačiau, mano supratimu, žaidimų kūrėjai nuėjo lengviausiu keliu – tiesiog visai neskirt dėmesio inventoriui. Juk vistiek viskas parašyta užvedus pelę ant viršaus – bet tokiu atveju pelę užvedinėt reikia ant visų keturiolikos šarvų, kurie iškrito po šios kovos. Ir ne tik užvest – ne, ne. Dar reikia spaust dešinį mygtuką, sukalbėt mažą poterėlį ir padaryt kulverstį ir paaukot mažą pūkuotą… kažkur per toli nuėjau:). Kiek laiko susitaupytų, jei užtektų tik užmest akį į inventorių ir daugmaž iš šarvų išvaizdos suprast, geri jie ar ne. Juk mūsų didvyris nesiims skaityt šarvų „manual’ų“ ar etikečių užrašų ant vidinės šarvų kaklo pusės:).
Daug diskusijų sukėlė ir nebylus pagrindinis veikėjas. Iš dalies aš linkęs pritarti ir nepritarti šiam kaltinimui. Pritarti, nes atrodo šiek tiek kvailai, kai visi aplink tave klega, o tavo herojus stovi nebylus. Iš kitos pusės, labai man tai nekliudė, ypač pabandžius įsivaizduot, kiek tai pridėtų papildomo darbo kūrėjams. Juk kievieną dialogą turėtų perskaityt dar bent šeši žmonės, nes kitaip atsirastų burbančių, kad elfas skamba taip pat kaip dwarfas;). Na, į šią mielą lentynėlę guldom ir grafikos klausimą. Tavo tiesa, išlepus nuo MMO – man čia labai trūko gražių, vaizdingų vietų – bet šitą galima pateisint „dark fantasy“ „setting’u“. Čia nėra drugelių ir vaivorykščių – jei norit, turim žarnų ir kažkur besimėtančią blužnį – imsit?
Haha! Tikra tiesa! Įkrovimo langų problema rakštis ir sėdint su XP. Kaip supratau, tai optimizacijos problema, kai žaidimas eigoje kažkur kažko neišsivalo, ar kažkur kažką rašo ant viršaus, ar kažkur kažką pasideda, o paskui, pats pamiršęs, kur padėjo, ieško. Esmė tame, kad pradėjus žaisti ir keičiant kelias pirmas zonas, įkrovimo langai pas mane buvo išties trumpi. Labai trumpi. Sekundžių klausimas ir žaidi. Įdomu tai, kad lygio apimtys tam neturėjo jokios įtakos. Orzammarą įkrauna taip pat greitai ir sklandžiai kaip ir štai šią taverną, kurioje turim malonumą sėdėti. Pažaidus kelias valandžikes ir pakeitus kelias zonas, reikalai eina prastyn. Kiekvienas „load“ tampa ilgesnis, o naktinių sesijų metu išvis nepakeliamas! Būdavo, laukdamas naujo lygio, užvirindavau litrą arbatos, porąsyk parūkydavau, išgerdavau arbatą ir pusę jos išsysiodavau! Tiesa, kas kartą užsirovęs ant tokios prastovos, iš karto išsaugodavau ir perkraudavau patį žaidimą. Atlikus tokią procedūrą, tarkim, 3 valandą ryto, galėjai būti ramus, kad iki pirmos šviesos viskas vyks daugiau mažiau sklandžiai. Tokio sprendimo buvimas teikia vilčių, kad ši problema bus išspręsta „patch“ keliu, juolab, kad konsolinei versijai tai visiškai nebūdinga.Tas pats, beje, liečia ir specialius efektus. Ne sykį susidarė įspūdis, kad auros reikalauja vis daugiau kompiuterio resursų, ypač, jei būna įjungtos per ilgai. Bet šioje vietoje negaliu nieko drąsiai teigti, gali būti problema specifinė mano geležiai.
Kas dėl inventoriaus, tai kaip ir minėjau – iš dalies sutinku. Vertinant šios dienos standartais, jis neblogas, aišku, aš nenoriu, kad tai skambėtų kaip pateisinimas, nes taip nėra. Tiesiog aš greičiausiai nelipdyčiau jam klaidos etiketės. Mano sąvokų skalėj jis yra patogus, nelabai gražus ir nelabai draugiškas. Daiktų aprašymo kritiką galima vartyti įvairiai. DAO nuolat baudžiamas ir dėl to, kad ne visada aišku, kokių pajėgumų yra sutiktas priešas, ar kad nėra detalių užkeikimo aprašymų ir jų išraiškos skaičiuose. Todėl… Na, aš nors ir nebūtinai sutinku su sąvoka „klaida“, visiškai pritariu, kad dalis inventoriaus galėtų ir turėtų būti išvaizdesnė ir funkcionalesnė.
Nebylus veikėjas. Po „Mass Effect“ man tai buvo smūgis žemiau juostos! Dar ir dėl to, kad ten manoji Shepard kalbėjo man labai patinkančiu balsu ir parinkinėjo super taiklias intonacijas. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio… Greičiausiai todėl „Dragon Age: Origins“ mane šokiravo. Juokinga, bet tai įvyko antro pražaidimo metu! Pirmą sykį žaidžiau už neapykantos žmonėms kupiną miesto elfę ir man net patiko jos nebyli laikysena. Nemanau, kad „Bioware“ atsisakė garsinimo tik dėl to, kad tą pačią eilutę reikėtų įrašyti šešiais balsais (nors, be abejo, ir tai turėjo įtakos). Mano spėjimas būtų, kad garsinimo jie nepasirinko išeidami iš kitų pamąstymų. Tai gali būti nepakankamo ryšio su herojumi baimė. Pavyzdžiui, herojus negalėtų turėti žaidėjo sugalvoto vardo ir/arba turėti jį naudojančių frazių. Kitaip tariant, mes prisistatinėtume kaip Warden ir tik kaip Warden. Žiūrint kaip kai kuriose situacijose sureikšminami vardų mainai, galima daryti išvadą, kad tai turėjo kažkokios įtakos sprendžiant, garsinti pagrindinį veikėją ar ne. Grynai iš RP pusės.
Kitas skirtumas tarp ME ir DAO yra tas, kad ME žaidėjas rinkdavosi apybraižą to, ką pasakys veikėjas. Pameni, pasirenki eilutę „Ok. I‘ll do it“, o veikėjas skelia minutės monologą. Tai buvo labai geras sprendimas, suteikė savotiško šarmo, panaikino „echolalijos“ efektą, kai veikėjas pasako tai, ką tu prieš akimirką perskaitei mintyse. Kita vertus, šitas sprendimas patį žaidimą vaidmenimis pastatė ant ribos. Nepaisant to, kad ME pasaulis buvo gan tiesmukas, o eiga juodai/balta, buvo situacijų, kai aš, pasirinkęs sarkastišką apybraižą, norėjau tiesiog pajuokauti, o mano veikėjas be ceremonijų tiesiog nudėjo pašnekovą. Žaidžiant ME tai susikramtė normaliai, bet DAO – subtilesnis žaidimas ir pateisinti tokius savivalės proveržius būtų sudėtinga.
Šiaip aš palaikau tik iš dalies įgarsinimo reikalaujančią pusę. Pavyzdžiui, kad būtų pilnai įgarsinti siužetiniai vaizdo intarpai.
Prie klaidų įtraukčiau kai kuriuos balanso trūkumus, ypač kalbant apie antrą žaidimo įveikimą. Pirmą sykį aš į „party“ surinkau visus personažus (išskyrus tą vieną, labai slaptą) ir sugebėjau atrasti kiekvieno jų silpnybę dovanoms. Tai reiškia, kad žaisdamas antrą sykį, kovinę grupę aš galiu sudarinėti visiškai nepaisydamas grupės narių potraukio gėriui, blogiui, garbei, narsai ir t.t. Visais atvejais, išskyrus kritinius siužetinius dialogus, savo kompanionų atžvilgiu aš galiu elgtis kaip paskutinis šmikis, o grįžęs į stovyklą įteikti jiems patinkančių ar net siužetinių dovanų. Tarkim mano naujasis personažas (Human, Rogue, Judas) beveik visų dialogų metu smarkiai užknisa Steną, o man tai nė motais. Steno garbinami paveiksliukai tekainuoja grašius. Nupirk porą jų ir Stenas paprašys surasti jo kardą, kurio radimas abipusius santykius pakels į kosminį lygį. Gyvenime taip nebūna. Dovanos ir asmeninės užduočių grandinės žaidime žiūrisi labai puikiai, tačiau jų balansas išties tragiškas.
Ir dar viena smulkmena, kur nežinau, ar pritarsi. Aplinkos objektai. Pusė jų turi švytėjimą, kuris reiškia: „Labas! Mane galima pajudinti!“. Pusė to švytėjimo neturi, kas iš esmės priverčia žaidėją užsiimti pikselių medžiokle. Dvi identiškos knygos, tačiau vienoje jų užduoties sprendimas, o kita tėra bereikšmė fono dalis. Tai trikdo. Tai verčia vaikčiot personažą įsirėmus nosimi į lentyną ir ieškant kažko, ko ten galbūt niekada ir nebuvo… Tai man užkliuvo nuo pirmų žaidimo akimirkų, tačiau, kai kalba pakrypo iššaukimo ritualo magų bokšte link… Na, atleiskit… Net ir turint galvoje faktą, kad užduoties aprašyme grubiai užsimenama, kuriame bibliotekos sparne ir kelintoje lentynoje guli reikiama knyga, rasti ją, ypač naudojant izometrinę kamerą, yra žiauriai sudėtinga. Sakyčiau, visiškai beprasmis sprendimas, kuris labiau primena pagalių į ratus kaišiojimą nei racionalią priemonę, kurią kūrėjai galbūt pritaikė tam, kad žaidėjas kruopščiau analizuotų aplinką. Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad visi kažkaip panaudojami objektai konsolinėje žaidimo versijoje žymimi vienodai.
Tiesą pasakius, net nežinau, ką čia bepridūrus prie šių tavo žodžių. Manyčiau verta pabaigti bokalus ir traukti į naują nuotykį — net padavėjas jau nustojo rodyti piktus ženklus, kad mums reiktų judėti ir tykiai sumigo.Toxis atsistoja ir, ištiesęs ranką paspausti, numeta nedidelį kapšelį sidabro ant stalo, — šįkart moka jis — pasiėmęs į sieną atremtą raižytą žmogaus ūgio lazdą, ir, šiek tiek svyruodamas, patraukia durų link.
Atvėrus duris, taverną nušviečia kylančios saulės spinduliai ir įsisuka rytinis šaltukas. Susisupęs į apsiaustą, darkart atsisuka į savo pašnekovą bei šalia jo gulintį kalaviją, padirbintą iš drakono kaulų. Keista, bet jis tik dabar atkreipė dėmesį į jo ašmenis.
Ten matėsi išgraviruotas tekstas, Artojas lyg ir pagavęs tiriamą žvilgsnį baksteli į rašmenis: “Visada turi būti kitas, pasiryžęs pakelti ginklą prieš tamsą.”
“Tai yra tikros šeimos esmė, svarbesnė už kilmę ir jungianti grandis, kuri atves dieną į naktį ir leis kritusiems ilsėtis, — užbaigė Toxis. Neblogas daiktas sumurmėjo. Viena ranka laikydamas susiaustą apsiaustą ties krūtine, iškėlęs kitą pamojo smuklėje likusiems ir, niūniuodamas kažkokią nešvankią dainelę, dingo tekančios saulės šešėlyje.
“Ej, ej lodariai, koks Morrigan xbox live gamertags? Nieks nežinat? A tai mabilkės numeriuką ar emailą kas? Ne? Troliau, TROLIAU, kelkis. Nulūža senis…
Nori padainuot, Patarėjau? Noriu padainuot, Patarėjau! Šimts bokalų midaus ant stala, vieną išgėriau devymdevyni liko…. Devymdevyni alaus bokalai ant stala, vieną išgėriau devym aštuoni lika… Pala, ne alaus, MIDAUS!.. Devymdevyni midaus bokalai ant stala… pala midų gi iš taurių ger’… Šimts taurių midaus ant stala, vieną išgėriau devymdevyni lika…
Apie autorių
Susiję įrašai
Raktažodžiai
Išdėstyk savo nuomonę
Dalinkis Twitteryje!
Dalinkis Facebooke!
Prenumeruok RSSRinktiniai įrašai
-
Lapkritis 29 11:571
Ar tikrai krenta Zynga socialinių žaidimų populiarumas?
-
Lapkritis 21 0:166
Susikirtimo taškų beieškant | Interviu su „World of Warplanes“ kūrėjais
-
Lapkritis 1 21:030
Industrijos legendos ir žvaigždės: Mark Cerny
-
Rugsėjis 2 22:5523
Interviu su Kevin’u Titzer ir Lee Petty. Apie meną ir žaidimus.
-
Liepa 28 23:0914
Ar rankinukai turi ateitį?
Naujausi įrašai
- 02/061 Happy Action Theater | Sakiau, kad chaltūra, bet paskui prasiskėliau pakaušį į lubas
- 02/044 King Arthur II: The Roleplaying Wargame — paveikslėliuose
- 01/256 RISK Factions | Rizika facebook’e — kažuali.
- 01/245 „Sega“ kuria šlapimu valdomus žaidimus!
- 01/154 Saints Row The Third: Kryžiaus žygis į getą
- 01/106 Skylanders: Spyro’s Adventure | Stebuklas įvyko!
- 01/0615 2011–ieji. Daug raidelių apie juos, kad pasijučiau ramiau.
- 01/069 MCV: Next-gen karuselė E3 2012 – garantuota
- 01/064 Didžiosios Britanijos video žaidimų retail rinka traukiasi antrus metus iš eilės
- 01/060 XCOM | Unknown enemy is known
22 Komentarai
Jėga! Ir sumastyk tu man taip… Daugiau tokių review’ų.
Tokia gerai suėjusi pasaka prieš miegą :) Tiesa, gal tas Roleplaying’as vietose šiek tiek nelimpa. Bet tik šiek tiek :)
Na, o jei apie patį DAO, tai paskaitęs apžvalgą pagalvojau, kad gal geriau aš jo nežaisiu. Man labiau prie širdies išmargintas Fantasy pasaulis neįvertintas +18 reitingu. Globalių problemų prisižiūriu ir RL. :)
very very nice!
Kaip tik dabar lošiu ME:) Sutinku dėl dialogų. Aš labai įsijautęs į žaidimą ir mane labai nervina, kai jis kalba ne tai ką aš galvojau pasirinkęs ar net paima ir nudeda ką nors, kai aš to visai nenoriu.. Beje ME irgi yra rasizmo klausimas ir labiausiai man patiko asari kultūros aprašymas, kur kalbama, kad pas juos kaip tik nemėgsta pureblood atstovų. Kokia ironija.
D. Gaideris rodos pats pavadino “Wheel of Time” pagrindiniu DA influence’u, todėl galit nuleist ginklus :). O šiaip yra ir DA novelių rinkinys, kurio kelias ištraukas teko paskaityt. Nu nėra Gaider’is geras rašytojas, nors tu ką. Ir DA settingas nėra geras. Ir BG geresnis tikrai ne dėl nostalgijos, o todėl, kad prie Forgotten Realms savo riebaluotų pirštų Bioware nekišo. Netgi NPC ir party memberiai buvo tuziną kartų geresni. Pamenat Korganą? Edwiną? Jaheirą ir jos vyro istoriją? Aerie ir jos sparnus? Viconią ir galimybę ja atverst į neutral allignmentą? O kur dar goofy personažai, kaip Minsc ir Xzar? Iš DA personažų vos pora artėja prie BG lygio.
Mano pagrindinė problema su DĄ yra “Dark Fantasy” leiblas ir ta neva brandi tema, už kurią ir čia jį giriat. Papai nėra brandumas. Tai nebrandumas. Sveikas žmogus nuo apsėdimo papais ir žarnom turėtų išgyt bebaigdamas vidurinę. Brandumas yra komplikuotas siužetas, daugiaplaniai personažai ir ekstremalių žarnų ir papų stygius. Tamsa ir purvas vertinami rimtai nėra brandu, tai taip paaugliška, kad labiau būt negali. Jei Bio nekalbėtų apie tai taip rimtai, viskas neatrodytų taip apgailėtina.
Rasizmo, religinės ir seksualinės tolerancijos problemos ir jų identifikavimas yra grynai šiuolaikiniai dalykai (apie supaprastintą požiūrį į šiuos dalykus nesiplėsiu), kurie in ye olde days nebuvo, o medieval fantasy to nagrinėt neturėtų, sakyčiau, tai nepagarba žanro kanonams, jau nekalbant apie tai, kad rašytojas, nesugebantis kurt įtikinamų pasaulių su savomis įtikimomis bėdomis nelabai ko vertas.
Ar tikrai religinės netolerancijos senaisiais laikais nebuvo? Kokia buvo oficiali kryžiaus žygių į Pabaltįjį priežastis? Nuo ko slėpėsi krikščionys Romos katakombose? Ar visi patenkinti buvo Echnatono religiniu perversmu? Aišku, už viso to stovi žemiškesni motyvai – kova dėl įtakos ir baimė ją prarasti, tačiau net ir šiuolaikiniame pasaulyje religijos tolerancijos problemų priežastys yra tos pačios kaip ir senaisiais laikais. O kas liečia seksualinę ar rasinę toleranciją. Na vėlgi – tai slidūs dalykai, kurie vėl gi remiasi galia, o ne tuo, kokiu “kailiu” – rasės, kalbos, kultūros, tautos, religijos – ji prisidengusi. Netolerancija reiškiniui dažniausiai kyla tuomet, kai tuo reiškiniu prisidengęs individas atlieka kitai grupei nepriimtinus veiksmus. Žmonės linkę viską suvesti būtent į tas įsivaizduojamas bendruomenes, ignoruodami individą kaip savarankiškai mąstantį ir už savo veiksmus atsakingą vienetą.
O dėl “papų” ir žarnų. DAO nėra nė vieno nuogo papo, tačiau yra seksualinė potekstė, kurios žaidimai jau nebegali ignoruoti, nes seksas yra viena pagrindinių žmogaus gyvenimo dalių. Game developeriai negali veikėjams suteikti aistros atributo, todėl tie chemikalai, kurie įpurškiami į žmogaus kraują esant seksualiniam dirginimui, ir kurie turi įtakos priimant sprendimus (Tiger Woodso pvz. kaip per tai susišikt gyvenimą ir karjerą) – šiuo atveju parenkant dialogo eilutes – būtų iššaukiami būtent žaidėjo būsenos, įtakotos virtualių veikėjų vizualinių ir verbalinių savybių. O kas liečia žarnas, tai labai teisingas priėjimas, nes dark fantasy yra tikriausiai paremta juodaisiais viduramžiais (nesu kompetetingas fantasy žanre), kurie būtent ir pasižymėjo tradiciniu žmonijai žiaurumu ir pilvų skrodimu. Aišku, Bioware sprendimas su neproporcingu kraujo taškymusi šiek tiek absurdiškas, bet tas gore žudant priešus labai teisingai signalizuoja, kad priešas žudomas, o ne apsvaiginamas, atjungiamas ar pan., kaip kad daro žemesnio turinio reitingo žaidimai, stengdamiesi apimti kuo jaunesni žaidėjų kontingentą.
O dėl rašymo kokybės. Na BioWare šiuo požiūriu dirba pagal savo modelį/šabloną. Tas tekstinis triukšmas kuris užpildo šį modelį nėra itin reikšmingas vertinant žaidimo mechaniką, tačiau svarbus vertinant siužetą, kuris tikrai nėra originalus ir papildomų ovacijų nenusipelno. Net ir RPG žanre siužetas nėra svarbiausias kokybės vertinimo absoliutas. O kalbant apie asmenines skonio preferencijas – kiekvienam Jurgiui sava kepurė.
Drįsčiau ginčytis, nes per savo 1.5 walkthrough aš nemačiau nė vieno nuogo papo ir nė vienos erotinės scenos. Vadinasi per didelis paties dėmesys speneliams yra daugiau paties, nei žaidimo problema :).
Rasizmo, religijos ir seksualinės tolerancijos esmė yra užkoduota pačiame fantasy žanre. Nes pas tolkieną tai buvo. Kaip ten sakė? Patikėti žiedą Elfui? Nė už ką! Apie Sapkowskio nepagarbos žanrui lygi aš išvis tada nekalbu :). Na bet čia nuomonių, požiūrių ir skonio klausimas. Tiesiog ne su visais žaidimui mestais kaltinimais sutinku. O kad DA ne BG patys parašėm, rašėm, kad dėmesio vertas serijos palikuonis ir tai vertinant šiandieniniame kontekste.
nezinau kokio lygio smukle Išlepinta Princesė, bet is to kad niekas ten nevalgo, nera padaveju, ir renkasi tokie tipazai kaip Patarejas, tai panasu kad nepretenduoja i 5 zvaigzdutes, netgi i 3 nelabai, o tuos stikliukus vis blizgina ir blizgina, realiai manau praskalauti nebaigta gerti bokala, ipilti naujo geralo ir pateikti turetu. keistas tas blizginimo fetisas :)
pateikimo forma labai gera ir idomi,smagiai susiskaite,bet noretusi patarejo ir “normalesne” nuomone apie zaidima isgirsti, tikiuosi bus dar vienas jo irasas apie zaidima?
irrrr nelabai sazininga rinkimuose agituoti uz viena kandidata, o kita pamirsti. kas gi neprabalsuos uz morrigan, kai cituojami jos zodziai apie … hmm nezinau kaip graziai pavadinti :)
Papus mačiau prelaunch treileriuose, tai tiek. Vėlgi, rasizmą galima identifikuot kaip rasizmą arba kaip pagrystą išankstinį nusistatymą paremtą faktais taupant laiką, aš geriau pasiliksiu prie savo vertinimo. O kad DA yra tikrai vykęs BG įpėdinis šiandieniniam kontekste sutinku.
Religija DA nukrypsta nuo įprasto politeizmo patys žinot kur, ir mano galva tai žaidimo geresniu nepadaro. Pirma Dievo Tėvo pastraipa liuks. Tačiau kodėl Bio iki galo neplėtojo konfliktų žaidime per būtent tokią prizmę, t.y. skirtingų interesų grupių kova pasitelkiant bet kokias priemones? Vietoj to atstovaujama madingiems nūdienos šūkiams, po kuriais maskuojama esmė, todėl ir setting’as yra “banalshitboring”, kaip mėgstama reikštis kai kuriose interneto erdvėse :).
Seksualinė tematika žaidime man žiauriai primena mokyklos laikus ir tai, kaip aš ir draugai į visa tai žiūrėjom, nu negaliu to vertint rimtai. Morrigan ir Imoe.. tfu, Leliana, yra šabloniški personažai, patrauklūs būtent tokiam amžiuj. Kad ir kiek svarstyt, vis tiek man čia nesimato nieko daugiau, nei pačių žaidimo kūrėjų paaugliškos frustracijos. Apskritai, romantika žaidimuose yra komiškas dalykas ir net iki holivudo summer movies lygio dar yra kur augt.
Žiaurumas vardan žiaurumo yra neatsakinga. Tas pats galioja ir žymiajam MW2 lygiui. Galima buvo įpint personažų dvasinius pergyvenimus, kurie turėtų vykti išskrodus tuziną kaimiečių. Bet ir šis elementas, kaip ir daug kas žaidime, neišbaigtas ir paviršutiniškas.
Nemanau, kad tai sulyginama su MW. Jei No Russian lygis būtų kitame žaidime ar kitame kontekste, aš asmeniškai neturėčiau nieko prieš. Laisvame mūsų pasaulyje aišku naivu tikėtis žaidimo, kuriame žaidėjas galėtų įsijausti į teroristo ar serijinio žudiko rolę, bet jei tokie žaidimai būtų ir žaidėjas juos pasirinktų, kelių dešimčių civilių sušaudymas neatrodytų kaip kažkas tokio. Nežinau kokia paties nuomonė apie GTA, kurį įmanoma įveikti nenudėjus nė vieno ne siužetinio veikėjo, bet vargu ar kas apskritai ten kreipia dėmesį į atsitiktinius praeivius. DAO atveju niekas nėra žudomas atsitiktinai ar dėl sporto, jei to nenori žaidėjas. Suteikiama teisė rinktis ir aš nelabai pamenu scenų kuriose žaidimas mane vertė nudobti kažką prieš mano valią. Sakyčiau net atvirkščiai, DAO net kiek per įkyriai skatina rinktis racionalius sprendimus.
O jei žiaurumą dėl žiaurumo vadini kraujo purslus, tai hm… Pamenu kaip berods ’99 sudirbinėjo mano mylimą Medal of Honor. Ir pamenu, vieną iš priežasčių, kodėl po 4 metų pasirodžius pirmam COD žaidimui, tiek spauda tiek žaidėjai rėkė… Hell yeah. Blood! Kaip ir rašė Dievas, nutekėjusių litrų skaičius galėtų būti kvescionuojamas, nors vėlgi… Vėzdas yra vėzdas. Čia close and personal efekto neišvengsi :)
Bet šiaip su Xanthus galiu sutikti visiškai kitame kontekste. DAO marketingas, kur pabrėžiama tai apie ką mes kalbam. Jis gal ir nėra pats teisingiausias. DAO tikrai vertas geresnio. Klausimas ar kitaip pateiktą žaidimą priimtų masės. O norint toliau vystyti tai kas pradėta, masės būtinos. Tikėkimės jos kokybiškai augs kartu su žaidimu.
Labai patiko apzvalga! ilgai jos laukiau, tik is tikro, patarejo nuomones taip pat noretusi :)
Idomiai pasirode loadingo problema, prazaidziau jau apie +150 valandu, kazkaip tos problemos nepastebbejau visiskai, niekada neturejau ilgesnio Loadingo nei 10 sec. gal cia del jog mano PC yra MACBOOK PRO ? :D
O del pixeliavimo, Artojau, pirmo zaidimo pacioje pabaigoje atradau nuostabu dalykeli “TAB” mygtuka :) antro zaidimo metu jis mane lydejo visur :) atradau daug visokio gerio.
Žudymas dėl sporto yra, todėl kad dažnai net išsprendus konfliktą įvyksta nuobodžios scenos su blogiuko paskutiniu pasispardymu, po kurio jį nudobus tarsi neturėtų kankint jokie priekaištai. Man tokių scenų per daug buvo Orzammare, tiek su Bhelenu ir jo rėmėjais, tiek su Carta. Dwarfai yra beišnykstanti civilizacija, todėl toks jų noras likt be galvos atrodo neįtikimai. Darkspawnus žudom ir tik dėl to, kad jie negražūs, nekalbūs ir apie juos nieko nežinome. Bet čia jau ne Bio kaltė, o RPG klišės, kurių reikia atsisakyt.
Nors realiai ilgas skaitalas, norėjosi dar daugiau. Ačiū.
Daug kalbat apie santykius ir rasės, bet mažai apie patį pasaulį. Koks jis? Didelis, įdomus? Ar pabaigus žaidimą verta/norisi jį tyrinėti? Fallout 3 jis buvo puikiai padarytas. Klydinėdamas gali rast ateivių ginklą, moterėlę, kuri žiauriai nori kolos kolekcijos, vienkiemį, kuriame vysta prezidento rinkimai ir t.t.
Xantus: Jei ash teisingai supratau, tai didzhiausia tavo problema DA:O yra marketingas, chia panashiai, kaip peikt Carlsberga, kad nu atsigeriau, bet nu blyn jis nera geriausias pasaulyje, man gersenis warsteineris, arba shvyturio raudonas.. bet ne shitas, kuris dabar, o tas koks jis buvo pries deshimtmeti=).
Taip, marketingas ji kele ant sparnu, bet toks marketingo darbas, butu keista, jei jis butu pristatomas “na, jis panashus i baldura, tik su geresne grafika, bet ne tokia gera, kaip konkurentu ir skystesniu scenarijum, na ir veikejai ne tokie gilus, kaip baldure, tiesa net icewindale personazhai ir istorija buvo gilesne – pirkit dragon age origins! Taip, jis nera toks, koki ju nupieshe marketingo skyrius, bet jis yra geras ir stiprus rpg zhaidimas, o shukis, kad balduro ypedinis – na, ji reiktu priimt labai atsargiai. Bet pasizhiurim ish kitos puses, jei visai atvirai, ar jis tau nekvepia tuo senu rusiu, kuriame puna balduro nevervinteriu ir icewindaleo kompaktai? Ar tikrai neturi kazhkiek toks senos dvasios – pavadinkim taip, na, taip, shiek tiek shlubas.. ir kuprotas – bet ish akiu matosi, kad jis kilmingo kraujo;)
Skaitau ir stebiuosi, kad cia kazkaip kisamas DAO marketingas. Kai pradejau zaisti, ir perejau pirmaji karta, pagalvojau – nu velnias, beprotiskai geras geimas, keista kodel tiek mazai reklamos tokiam pasisekusiam darbui. Net iki dabar kartais pagalvojau, kad cia bioware speciailiai daug nesireklamavo, kad tokiu geru zaidimu soka visiems ivestu… :) Nes, na, net nezinau, palyginus MW2 marketingu, kur vos ne kas diena buvo naujiena apie ji, kas bus, ko nebus, kokie colectoriai ir panasiai. Tuo tarpu su DAO buvo taip, kad pamaciau baneri Kotaku.com paziurejau traileri, pagalvojau, kad kazkoks sh ir net pamirsau visai apie ji. Kol viena diena ziauriai norejau kazkokio kitokio geimo ir pabandziau DAO.
@Foxiz: DAO pasaulis nėra open world kaip MMO ar Fallout, tad ir free roam jame sąlyginis. Iš esmės tai yra žemėlapis, kuriame yra taškai kuriuos gali aplankyti. Kokia tvarka ir kur eiti sprendi pats, bet realiai tai visas žaidimas yra instanced. Baigęs main story, pasaulį gali tyrinėti toliau, gali aplankyti vietas į kurias tavęs nenutempė siužetas, ar kurias apžiūrėjai labai paviršutiniškai. Gali pasidaryti visus šalutinius quest’us ir t.t. Kiek konkrečiai veiklos turėsi baigęs pirmą walkthrough priklausys nuo pačio walkthrough kokybės. Aš primečiau, kad man ten darbo liko maximum 10 na gal 20 valandų. Paskui jau ten nebebūtų kas veikt, nebent žaidimas ir toliau generuotų random encounterius. I.E. DAO pastatytas taip, kad esant norui, galima jį dar kažkiek žaisti po final credits, bet kur kas daugiau vertės iš jo išpeši tiesiog pasirinkdamas kitą origin ir pereidamas jį iš naujo.
[...] tačiau netikėtai pradėjau žaisti už indus ir vėl rimtai sėdau. Taigi, asmeninėje skalėje Dragon Age: Origins duočiau antrą vietą. Ne tik todėl, kad tai nuostabus žaidimas, bet ir dėl to, kad grąžino [...]
[...] priežasčių neteko susipažinti su „Dragon Age“ primygtinai rekomenduoju paskaityti mūsų neapžvalgą ir jei užkabins, išmėginti patį žaidimą, kuris šiandien kainuoja pigiau nei [...]
Norėčiau jūsų patarimo. Įsigijau Draon Age Ultimate Edition, skitą PC. Norint žaisti, turiu įsirašyti Dragon Age Origins ir Dragon Age Origins Awakening. Be to prie kompaktų buvo lapelis, kurio pagalba galiu parsisiųsti gausybę DLC. Čia man ir iškilo klausimas. Ar juos parsisiųsti iškart ir įsirašyti dar nepradėjus žaisti ar tuomet, kai pereisiu žaidimą? Nebus taip, jog perėjus žaidimą ir įsirašius papildomą žaidimo medžiagą jį vėl reikės pradėti nuo pradžių, norint pasimėgauti DLC?
DLC prideda turinio, kuris yra analogas sidequestams. Jie gali būti žaidžiami/instaliuojami bet kuriuo metu. Netgi pačiame žaidime kai kurie NPC dialoge pasiūlys įsigyti DLC, kad atrakinti naują zoną.
Supratau, dėkui už greitą ir aiškų atsakymą! ^^