Gylio iliuzija | Torchlight

Prieš savaitę twittinau, kad “Torchlight” – tai ne RPG, o savotiškas tetris, kuriame krentančias figūras atitinka puolantys monstrai, o surenkamus taškus – krentantys iš priešų prizai (loot’as). Didelė “Torchlight” problema yra ta, kad reikšdamas pretenzijas į RPG žanro gretas, žaidimas neturi tų elementų, kurie identifikuoja RPG kaip unikalų ir itin jaudinantį žaidimų tipą. Žaidimas neturi nei įsimintinos istorijos, nei įsimintinų veikėjų ir yra ganėtinai paviršutiniškas ir mažas, žiūrint nuo solidžiausio šių metų RPG – “Dragon Age: Origins” bokšto. Bet nepretenzinga kaina, geras žaidimo “surinkimas” bei malonus akiai meninis stilius nepaliks abejingu nė vieno, jau daugiau nei metus sapnuojančio drėgnus “Diablo III” sapnus.

Įdomiausias “Torchlight” istorijoje yra faktas, kad žaidimo kūrimas prasidėjo 2008-ųjų rugpjūčio mėnesį, praėjus kelioms savaitėms po to, kai 2008 vasaros Blizzcon’e buvo anonsuotas “Diablo III”. Žvelgiant į tuomet paskelbtus “Diablo III” screenshot’us ir į tai, koks po metų išėjo “Torchlight”, sunku ignoruoti nuojautą, kad “Runic Games”, į kurio gretas po “Flagship Studios” griūties perėjo banda buvusiu Blizzardo darbuotojų, yra labai “nagla” ir komerciškai labai taikli “Diablo III” kopija. Žaidimo, kuris tikrai nepasieks parduotuvių per artimiausius metus. Gudrūs ir rinkos refleksus išsiugdę “Blizzard” šiuo atveju buvo tvarkingai “paturėti”.

Artojas diablo’voja:Tos keliasdešimt minučių su Torchlight man paliko tokį nemalonų prieskonį burnoj, kad nė nenoriu apie jį kalbėt. Nepasakyčiau, kad mane kažkaip erzina internete vyraujančios pozityvios mintys šio žaidimo atžvilgiu. Anaiptol. Greičiausiai todėl, kad Torchlight’ui jaučiu tik apatiją, apatiškai žiūriu ir į svetimą nuomonę apie jį. Žodžiu visus kas džiūgauja dėl šio žaidimo pasirodymo, o taip pat ir tuos kas vertina jį kaip šaunią alternatyvą, skirstau į du tipus:
1 tipas. Žiūrint perkeltine prasme tai yra vyrai, kurių mylima moteris išvyko beveik dešimtmečiui padirbėti į užsienį. Visus tuos metus, vyras elgėsi sąžiningai ir garbingai. Į kitas gal ir dairės, tačiau jokių veiksmų nesiėmė savo potencialią energiją nukreipdamas į darbą, hobį etc. Šiandien, kai iki mylimos, gerokai atjaunėjusios ir pagražėjusios žmonos gryžimo liko daugiausiai metai (na gal pora), jis palūžta. Šioje situacijoje baisiausia tai, kad sykį palūžęs jis neieško kitos, patrauklios, išskirtinės, kažko naujo leisiančios patirti moters. Jis tiesiog parsiveža namo pigią plaštakę, aprangia ją žmonos rūbais, nugrimuoja ir…
2 tipas. Žiūrint perkeltine prasme tai yra vyrai. Tiksliau iki šiol moters nematę paaugliai. Natūralu, kad jiems viskas nauja, nematyta, nebandyta ir nepatirta.

Na bet grįžkime prie “Torchlight”. Žaidimo istorija pasakoja apie kažkokį blogį apsigyvenusį požemiuose po “Torchlight” miesteliu, kuris apsėda vietos gyventojus, trukdo šachtininkų darbą ir sveikatos apsaugos ministerija rekomenduoja jį sunaikinti. Visas žaidimo veiksmas vyksta tame požemyje, kuris kaip triušio urvas iš “Alisos stebuklų šalyje” yra vienatinis ir nesibaigiantis iššūkis žaidėjo ambicijoms bei pagrindinis žaidimo klausimas – “Kaip giliai nori žengti?”. Kai žaidėjui šis klausimas tampa neaktualus, “Torchlight” magija išsisklaido.

Žaidimas siūlo tris veikėjų archetipus – magą, medžiotoją ir karį, tačiau lygio kėlimo eigoje, ribos tarp klasių susidrumsčia ir to pasekoje gali gimti ganėtinai originalūs hibridai ir tai yra pliusiukas žaidimo peržaidžiamumo potencialui. Avataras į pasaulį neleidžiamas vienas – jį lydi keturkojis palydovas – šuo arba katė, kurio esminė funkcija – praplėsti veikėjo inventoriaus talpą ir lakstyti į miestelį – atgal, pardavinėjant visa tą šlamštą, kuris krenta iš mirštančių priešų.

Žaidimo mechanika – pažįstama iš diablo ir jo klonų. “Torchlight” tai dinamiškas hack’n'slash no-brainer’is su RPG elementais, duodantis darbo jūsų pirštams ir pašėlusiai artinantis jūsų pelę prie mirties. Vartotojo sąsaja turi veiksmų juostą, kurioje galima susidėlioti burtus ir veiksmus, iššaukiamus atitinkamo skaičių klavišo. Taip pat jo dėka galima susikonfigūruoti ir tai kokie veiksmai vykdomi spaudžiant pelės klavišus. Neturiu didelės patirties tokiuose žaidimuose, bet “Torchlight” atveju rinkausi auto-atakos ir aoe(area of effect) veiksmo combo. Žaidimas siunčia tuntus priešų, o kiekvienas požemio aukštas turi keletą bosų ir mini-bosų, tačiau po kokio 15 aukšto sunku susikaupti ir galvoti, kad darai kažką heroiško, nes net ir nepaisant besikeičiančių aplinkų, viskas virsta į nedidukę rutinėlę, prie kurios prisideda labai silpna žaidimo siužetinė linija ir kvestų sistema.

Iš tikrųjų yra tik keturi kvestai – tiksliau kvestų tipai, chainai (grandinėlės), kurie su kiekvienu įveiktu aukštu vis atsinaujina. Yra pagrindinė kvestų linija, kuri pagal viską turėtų stumti žaidėja į priekį ir versti jį domėtis “Torchlight” pasakojama istorija, yra bosų žudymo kvestų linija, kurią vykdant auga mūsų veikėjo žinomumas ir šlovė, yra “eik ir surask man tą daiktą” kvestų linija, kuri vykdoma kartu su kitomis linijomis. Yra ir atsitiktiniai kvestai, kurių užduotis – išvalyti požemius, kurie nesusiję su pagrindiniu, po “Torchlight” miesteliu esančiu požemiu ir patekimas į juos vykdomas portalų pagalba. Jokių itin dramatiškų siužeto posūkių, jokių ašarų ar išbandymu. Valdomas veikėjas yra kaip samdinys, kaip legionierius kuris daro savo juodą darbą už pinigus ir “šmutkes”. Prisipažinsiu, kad prisirišti prie tokio veikėjo yra be galo sunku ir tai yra didžiausia “Torchlight”, kaip RPG žaidimo problema.

Žaidimas, kurio pagrindinė varanti jėga - žudymas. Kai pagalvoji, tai tik su kompiuterinių žaidimų atsiradimu, žudyti be pasėkmių gali kiekvienas.

Kas lieka? A, taip – žaidimo grafika ir muzika. Meninis stilius, nors ir ne orginalus, tačiau man labai imponuojantis – tarsi “Runic Games” būtų pasinagrinėję “Diablo III” medžiagą, prieš tai porą metų pažaidę “World of Warcraft” ir galiausiai sujungę viską į vizualiai labai skanų ir spalvingą meninį stilių.  Modeliais ir tekstūromis žaidimas artimas “World of Warcraft” – grubūs kiek šaržuoti objektai ir veikėjai, dinamiškas koloritas ir nedidelis poligonų skaičius. Vartotojo sąsaja gi artima “Diablo III” pateikiamuose screenshot’uose, tačiau vėlgi – su nedideliu infantiliškumo ir žaismingumo prisilietimu.  Muzikos takelis prašosi atskiro paminėjimo, nes jį sukūrė Diablo garso takelio kompozitorius Matt’as Uelmen’as. Aš nenoriu daryti kažkokių vertinimų, nes man jis pasirodė pakankamai profesionalus ir aukšto lygio, tačiau redakcijai žinomi žmonės negalėjo tyliai ignoruoti akivaizdaus “Torchlight” ir “Diablo” takelių panašumų, kas jų nuomone nedarė garbės nei pačiam kompozitoriui, nei “Runic Games”.

Tet-a-Tet su Diablo III

Aš manau, kad “Torchlight” yra neįtikėtinai gudrus komercinis žingsnis, kuris kūrėjams atneš tikrai gera biudžetą ateities projektams. Momentas šiam žaidimui pasirodyti, bei pati žaidimo specifika leido “Runic Games” labai tvarkingai sutaupyti reklamai ir išplaukti ant “Activision-Blizzard” vystomo “Diablo III” hype’o bangos. Po penktos valandos žaidimas taps pasikartojantis, po 10 tikriausiai jį mesite, tačiau 55 Lt už 10 valandų intensyvaus ir kokybiško veiksmo yra (vertinant nūdienos rodikliais) gera kaina. Ir būtent taip “Torchlight” reikia vertinti – už pramogos kiekį gaunamą išleidus tuos 15 eurų. Taip vertinant, “Runic Games” greituką galime kaip lygų statyti greta kitų pastarojo pusmečio A lygio žaidimų, tačiau, aišku, investavus antrą tiek pinigine išraiška, galima gauti aštuoniskart daugiau pramogine. Tačiau tam reikės 16 kartų didesnių laiko investicijų. Ar mes galime tai sau leisti, šiame beprotišku greičiu lekiančiame gyvenime?