Kainodara – perkrauta

Iš pradžių pasiaiškinsiu dėl pavadinimo – tai daugiau “matriksiška” romantika, nei alogiškas teiginys, kad kainodara yra perpildyta/perkrauta kažkuo. O kainodarą “matriksiškai” perkraunu todėl, kad kone lygiai prieš metus dar zpat.lt kontekste pasiunčiau kainodarą “velniop”. Tuomet nelabai žinojau kaip tie kainodaros mechanizmai veikia, bet žvelgiant iš vartotojo pozicijos jų veikimas atrodė neteisingas. Per metus šis tas pasikeitė – įgavau šiek tiek žinių, pradėjau daugiau domėtis versline žaidimų industrijos dalimi ir tuo pačiu pakeičiau savo kaip vartotojo poziciją. Apie tai noriu ir pakalbėti.

Įsivaizduokite – jūs sukūrėte žaidimą ir jis pasirodė toks geras, kad žmonės būtų linkę sumokėti pinigus, kad galėtų jį žaisti. Kaip pateikti savo potencialiems pirkėjams produktą ir už kokią kainą? Jei remtis ekonomikos teorija ir jos kertiniu akmeniu – paklausos ir pasiūlos santykiu, tai viskas atrodytų daugmaž taip:

Bet pastarųjų metų praktika rodo, kad teorija žaidimų atveju yra mmm… kiek kitokia. Matote, yra fiksuota, rinkos subalansuota kaina ir su ja +/- išeina visi didžiausi ir netik žaidimai. Pirmą relyso savaitę ir pirmą mėnesį ar daugiau iki relyso leidėjas nugriebia pirkėjų grietinėlę – tai yra tuos, kurie velniškai nori produkto ir sumokės bet kiek, kad tik jį gautų kuo greičiau. Tokiu atveju atsiranda nukrypimai kaip kad “Modern Warfare 2″ atveju, kai kaina JAV buvo pakelta 5 doleriais vien dėl to, kad tos pirkėjų “grietinėlės” yra tiek, kad nors kibirais semk.

Tačiau jau praėjus savaitei žaidimo kaina yra žeminama – lėtai ar staigiai – priklausomai nuo pirmųjų rezultatų ir tikriausiai pirmųjų atsiliepimų. Nes pirkėjų “grietinėlė”, jei ji tokia buvo – jau nugriebta, tad reikia susirinkti pinigėlius iš likusių abejojančiųjų. Ir vidutiniškas žaidimas turi maždaug tokį tradicinį “vidutinišką” gyvenimo po išleidimo scenarijų.

Su parsisiuntimo parduotuvių atsiradimu ir drįstu teigti – suklestėjimu, atsirado įdomesnių kainodaros alternatyvų, kurios pateikia iš tiesų dviprasmiškus signalus. Visų pirma įdomus niuansas su “Tap-Fu” žaidimu Apple iPhone platformai. Keturis dolerius kainuojantis žaidimas pasiekė tragiškus 90% piratavimo rodiklius. Kodėl? Nes nelegaliu būdu jį gauti, įdiegti ir naudoti buvo paprasčiau, nei pirkti AppStore. Bet prie to grįšiu vėliau.

Noriu paklausti – ar prisimenate – prieš kelias savaites “2D Boy” siūlė savo indie-hit’ą “World of Goo” už tiek, kiek pasiryžęs sumokėti pirkėjas? Žaidimas sugeneravo 50.000 pardavimų, po vidutiniškai du dolerius, ką kūrėjai pavadino sėkme. Turint omenyje, kad pirkėjų “grietinėlė” buvo jau numelžta su fiksuotos kainos leidimais anksčiau, šioje akcijoje reiškėsi ta “abejojančiųjų” masė, kuri pasakė tiesiai šviesiai – nepaisant visų jūsų apdovanojimų ir apžvalgininkų ditirambų, žaidimas nėra vertas daugiau dviejų dolerių. Ir tai yra tiesa. Ir tokia tiesa būtų daugelyje kitų pavyzdžių, jei tik leidėjai taikytų tokią kainodarą. Buvo atvejis ir su “Championship Manager 2010″, kurį taip pat galima buvo įsigyti už vieną eurą ar pan., bet čia jau buvo aiški pozicija – mes(Eidos) esame futbolo menedžerių trečioje vietoje(t.y. šiknoje) – mūsų šansas išlikti – padidinti žaidėjų kiekį – surinkti visus, kurie turi bent mažą mintelę pasidomėti produktu. Tegu ima kone už dyką.

Kainodara Lietuvoje nėra bloga, nesąmoninga ar bala žino kokia. Lietuvoje jos paprasčiausiai nėra. Yra tik kainos. Nėra sistemos, kuri sukurtų tą žaidimo ciklo mechanizmą, koks yra vakaruose.

O dabar grįžkime prie “Tap-Fu”, Lietuvoje vykdomos žaidimų kainodaros, Džeremio Klarksono  ir piratavimo. Kolega darbe ne kartą užsimena – jei BBC per kažkokią tarpplanetinę internetinę sistemą leistų susimokėti mokesti ir gauti naujausius “Top Gear” epizodus operatyviai, geros kokybės ir paprastai – jis ja naudotųsi. Jei išsipakavęs iš Omnitel pirktą iPhone, aš galėčiau AppStore nusipirkti Rock Band, Civilization ir Sims 3, aš jį įsigyčiau. Jei kažkada “Topo centras” ištatys lentyną su “Deus Ex 3″ po 250 Lt, aš eisiu ir pirksiu, nes priklausysiu tai pirkėjų “grietinėlei”, kuri duos bet kiek, kad gautų tai, ko nori. Kainodara Lietuvoje nėra bloga, nesąmoninga ar bala žino kokia. Lietuvoje jos paprasčiausiai nėra. Yra tik kainos. Nėra sistemos, kuri sukurtų tą žaidimo ciklo mechanizmą, koks yra vakaruose. Nėra priemonių, kurios palengvintų tos didelės abejojančios masės nugriebimą. Kol žaidimų pardavėjais save vadinantys centrai snūduriuoja, “Steam” nusigriebia Lietuvos pirkėjų “grietinėlės” litus.

O piratavimas… tai atskira tema, bet faktas yra tas, kad net ir Originalas pirks originalą, jei žaidimo vertinimas jo galvoje sutaps su skaičiuku ant kainos lapelio. Gal mes ir nuvertiname žaidimus, bet nuvertiname tiek, kiek jie to verti. Jei nori parduoti, turi arba turėti ypatingą, išskirtinę, niekur kitur neaptinkamą prekę, dėl kurios pirkėjas perplauks jūras marias, pereis girių girias, arba įrodyti pirkėjui, kad nors prekė tokia pati kaip ir kitoje upės pusėje pardavinėjančio Džono, bet tai, kad tu prie jos pridėsi savo žmonos kepto pyrago gabalėlį ar tiesiog prisipažinsi pirkėjui meilėje, ar paprasčiausiai pats atneši prekę, pasiimsi pinigus ir tikrai turėsi grąžos, padarys tave daug patrauklesniu už Džoną.