Prieš savaitę “The New York Times” internetiniame variante buvo labai įdomus straipsnis apie šiuolaikinį maratoną. Situacija tokia, kad nors jame ir varžosi profesionalūs sportininkai, kurie turi Olimpinių žaidinių patirties, didžiąją dalį bėgikų sudaro eiliniai humanoidų rasės atstovai, kurie visiškai nesigėdija 42+ kilometrų distanciją “nubėgti” per šešias ar daugiau valandų. Finiše jie vis tiek gauna maratonininko medalį, kurį vėliau galės rodyti savo palikuonims, pasakodami epinę maratono bėgimo istoriją.

Situacija tiek nukrypusi į komiškumą, kad pasitaiko atveju, kai maratono bėgikai pusiaukelėje užsuka į restoranus užkąsti, ar nupėdina didžiąją dalį distancijos pėstute. Aišku, kaip visada yra dvi pusės – rimtų maratonistų ir “kasualų” – viršsvorininkų su masinės medijos praplautomis smegenimis. Pastarųjų gretos smarkiai auga ir tai piktina veteranus, kuriems maratono marškinėliai reiškia šį tą daugiau, nei pozą. Padėtį šiame reikale komplikuoja tai, kad ta masė lėtapėdžių sugeneruoja didžiąją pajamų dalį maratono organizatoriams ir šie, jausdami įsipareigojimą dalyviams, leidžia šiems nesistengti dėl geresnio rezultato bei atleidžia jų vėlyvus finišus, bei marškinėlius su provokuojančiais užrašais – “Aš žinau, kad esu lėtas – susitaikyk su tuo”.

Artojas praardamas:
Patarėjas kaip visada beda į platesnę temą nei įmanoma aprėpti. Ne smegenimis, o įrašu, ypač jei nori, kad žmonės turėtų jėgų perskaityti jį iki galo. Aš save „Casual‘u“ pradėjau vadinti nuo tada, kai pasitraukiau iš žurnalų redaktoriaus pareigų. Kol juo buvau, už tai, kad žaidžiu man mokėjo pinigus, vadinasi iš to gyvenau. Vadinasi buvau profesionalas. Šalia redaktorių ir apžvalgininkų, mano galva profesionalais dar galima vadinti e-sportininkus (jokiu būdu ne visus juos). Žodžiu jei žmogus gyvena iš to, kad žaidžia, jis yra profesionalas, jei žaidžia savo malonumui, mėgėjas (Casual). O kas tokie Hardcore žaidėjai? Tai žmonės kuriems užtenka valios, laiko arba kvailumo žaisti profesionaliame lygmenyje, bet ne aplinkoje. Dažniausiai šie žmonės būna prisirišę prie vieno žanro, vienos serijos ar vienos kūrėjų studijos. Dažniausiai šie žmonės gyvena praeitimi ir kuo mažiau žaidimas turi naujovių, tuo jis šaunesnis. Pavyzdžiui Blizzard turi daug Hardcore fanų, o tai paaiškina daugelį jų sprendimų. Tiek politinių, tiek kūrybinių. Žodžiu aš nesutinku. Inovacijos, įvairovė ir naujos galimybės už visą tai mes turim dėkoti Casual‘ams, kurie patys nežino ko nori. Būtent šią masę norintys pavergti ir nustebinti kūrėjai priversti spėlioti, eksperimentuoti ir ieškoti naujų būdų ir galimybių tai daryti.
O žaidimų gylis, sudėtingumas, prasmė… Tam tikra prasme tai išnyko jau senai. Tiesiog tai sunku pastebėti nes dumbdown‘inimo procesas lėtas, atskiruose žanruose trunkantis keletą metų. Tai normalus evoliucijos etapas. Tai ko šiandien trūksta Hardcore masėms grįš underground, indie ar dar kokia forma. Taip nutiko kinui, taip nutiko muzikai, tai nutiks ir su žaidimais. Hardcore žaidėjams belieka tik sulaukti tos dienos, vėl ir vėl peržaidinėjant Fallout 2, Deus Ex ar Planescape Tornment.

Iš tiesų labai įdomu, kad panašias paraleles galima suvesti su įvairiomis gyvenimo sritimis, tame tarpe ir video žaidimais. Tai egzistuojanti ir galbūt kažkiek stiprėjanti hardcore bei casual žaidėjų priešprieša ir žaidimų kūrėjų atsivertimas į casual žaidėjus, piktinantis elitistais vadinamus žaidėjus perfekcionistus. Faktas tas, kad daugiausiai žaidimo kopijų nuperka būtent tie “vidutiniai Jonai”, kurie užkietėjusių žaidėjų akimis nemoka žaisti, nesigilina, greitai pasiduoda ir dažniausiai net nebaigia žaidimo. Augant tokių žaidėjų masei, atitinkamai žaidimų turinį ir sudėtingumą koreguoja ir kūrėjai. Pastaraisiais metais ta tokia “durninimo” politika ypač įsisiūbavo – užtenka vien palyginti tai, koks buvo “World of Warcraft” 2005-aisiais ir koks yra dabar.

Taipogi pasiekimų žaidimuose mada: Artojas kažkada minėjo, kad lengvi pasiekimai padidina žaidimo pardavimus, nepriklausomai nuo to, kokios kokybės jis bebūtų. Nepamirškime ir socialinių tinklų mados ir juose esamų žaidimų. Tai, kad facebook’e esantį “Farmville” žaidžia 50 milijonų, apatinį žandikaulį atlaužia skaudžiai. Masiškumas yra gerai, bet minusas tame, kad kūrėjai tampa labiau linkę kurti paprastus, lengvai “vartojamus” žaidimus ir užkalti greitą pinigą. Taip sumažėja žaidimų pasiūla išrankiai, aukšto meninio lygio reikalaujančių žaidėjų publikai.

Aišku, reikia suprasti ir leidėjus – jei tavo originalų žaidimą žaidžia dešimt kartų mažiau, nei jo Flash analogą, pasiekiamą naršyklės pagalba, tai turėtų kelti susirūpinimą ir klausimus “Kas čia ne taip?”. Taipogi – kiekinis žaidėjų masės didinimas būtent casual žaidimų dėka taipogi plečia rinką ir sudaro sąlygas kurtis mažiems, bet finansiškai pelningiems žaidimų fabrikėliams.

Gal tai tik iliuzija, tačiau atrodo, kad video žaidimų industrija stovi kryžkelėje, besišakojančioje į šimtus kelių, ir dabartinėje situacijoje – su stiprėjančia indy scena, tiesioginiais žaidimų parsisiuntimais ir to pasekoje atsirandančia eksperimentine kainodara (World of Goo, Championship Manager 2010), sustiprėjusia konkurencija vidurinėje žaidimų klasėje, recesijos nulemtu pajamų kritimu ir vis dar nesuvaldomu piratavimu, žaidimų kūrėjai turi nemažai dalykų, apkraunančių galvas, net ir neįskaitant pačio žaidimo kūrimo.

O kur dar amžinas lojimas internetinėse priemonėse iš hardcore žaidėjų, kad “prašau nedarykite nesąmonių su mikimauzais ir atsistatančiomis gyvybėmis” bei atsakymais iš casualų “nemanau, kad pirksiu. Tikriausiai – ne.”

Nors aš palaikau casual kultūrą, tačiau, kad ir kaip norėčiau sau prieštarauti, turiu pripažinti, kad kokybinė video žaidimų industrijos ateitis gula ant hardcore žaidėjų pečių. Casual žaidėjų kultūros suklestėjimas mums davė daug nemokamo šlamšto, daug meninio užtaiso neturinčių projektų, iPhone aplikacijų parduotuvę ir spalvotų figūrėlių genocidą, tačiau video žaidimai vis dar nėra savarankiška kultūros dalis, kad ir kokio dydžio rinkas ir apyvartas ji apimtų.

Tokia video žaidimų ateitis visai reali

Jei vidutinis Jonas gali susigundyti gurmanų žurnale aprašomu vynu, ar kinomanų portale išgirtu elitinio režisieriaus nauju darbu, tai praktiškai neįtikima, kad jis pradės žaisti “Beyond Good & Evil” ar “Shadow of the Colossus”. Nes na, suprantate, video žaidimai, kad ir kokie jie bebūtų, nėra statuso visuomenėje ženklas ar atributas. Tai nėra poza, kurią gali prisiimti ir didžiuotis vakarėliuose. Tai vis dar mažų vaikų užsiėmimas ir laiko švaistymas, priešingai nei dešimties metų išlaikymo brendis, ar Nekrošiaus spektaklis.

Tad žvelgdamas į video žaidimų ateitį, aš žvelgiu į tuos perfekcionistus, tuos maratonininkus, kurie bėga, nes nori pasiekti geriausią rezultatą – braškant sąnariams ir kūno vandens atsargoms krentant žemiau kritinės ribos. Kad kiekvienas žingsnis, kiekvienas pelės spustelėjimas ar svirtelės pajudinimas suteiktų maksimumą įspūdžio, atradimo džiaugsmo ir minties. Kad rytojaus žaidimuose mes turėtume ne kankinamą žaidimo procesą ir finalinius titrus su barbėmis bei “achievement unlocked”, bet išskirtinį, nuolat stebinantį kelią ir malonų finalinį liūdesį dėl to, kad viskas baigėsi.

Taip pat skaitykite:
• „Infinity Ward“ drama pasiekė kulminaciją?
• Interviu: Apie industriją su Ivolgamus
• “Teh Future”
• Paskendo… gaila…
• Gabaliukai ir kąsneliai 4