Stalo žaidimai: Citadels

Vasarą Patarėjas apžvelgė “Condottiere”, išleistą “Fantasy Flight Games”, mano rankose šiandien – naujesnis tos pačios kompanijos darbas “Citadels”. 2000-aisiais metais pasaulį išvydęs Bruno Faidutti sukurtas kortų žaidimas iš karto susilaukė didžiulių simpatijų ir dar tais pačiais metais tapo prestižinių “Spiel des Jahres” (Metų žaidimo) rinkimų finalistu.

“Viduramžių miestui skirta būti didingu, galingu ir svarbiu. Tėra viena problema: jis dar nepastatytas”, – sako pirmasis žaidimo aprašymo sakinys, trumpai ir tiksliai apibrėžiantis turinį ir siužetinę liniją. Kiekvieno žaidėjo, kurių gali būti nuo 2 iki 7, užduotis – pastatyti pilną miestą, susidedantį iš 8 skirtingų rajonų (districts). Tas etapas, kuriame bent vienam žaidėjui pavyksta pasiekti šį reikalavimą, bus paskutinis. Tai pavyks tik geriausiai sugebantiems suplanuoti pinigų srautus, išvengti varžovų spendžiamų pinklių bei agresyviai kaišioti pagalius į pagrindinių konkurentų ratus.

Žaidimo mechanika yra labai paprasta, lengvai suprantama ir išmokstama. Jo pradžioje kiekvienas žaidėjas, gauna 4 rajonų korteles ir 2 auksinus. Prieš prasidedant ėjimų fazei, paeiliui išsirenka vieną iš rolių: karaliaus, vyskupo, žudiko, pirklio, architekto, mago, vagies ar karžygio. Visos jos turi skirtingus rangus, nuo vieneto iki aštuoneto, bei skirtingas galias bei gebėjimus: vienos jų – pelningos, atnešančios papildomų pajamų, kitos – skirtos rajonų statybai, o trečios – pakenkti konkurentams.

Ėjimo fazę pradės žaidėjas, pasirinkęs žemiausio rango žaidime dalyvaujantį veikėją. Kadangi rolės aštuonios, tai, priklausomai nuo žaidėjų skaičiaus, bent viena veikėjų kortelė liks nepasirinkta, todėl patį pirmą ėjimą gali atlikti antro, trečio ar dar aukštesnio rango veikėjas. Pirmasis rolės pasirinkimo teisę turi tas žaidėjas, prie kurio stovi karaliaus figūrėlė. Ją pačioje žaidimo pradžioje gauna vyriausiasis pagal amžių, o tolimesniuose etapuose, apsisukus visų žaidėjų ėjimų ratui, ji perduodama tame ėjime, pasirinkusiam karaliaus rolę, jei toks atsiranda. Jei ne, figūrėlė lieka pas tą patį žaidėją. Rolių pasirinkimo procedūra atliekama iš naujo.

Rolių pasirinkimas yra esminis žaidimo elementas

Karaliaus figūrėles savininkui, be pirmumo teisės pasirenkant rolę, atitenka ir vadovavimo ėjimų etapui pareiga – iš eilės skelbti kiekvieną rangą. Išgirdęs savąją rolę žaidėjas atverčia veikėjo kortelę ir atlieka standartinius ėjimui priklausančius veiksmus: a) ima arba 2 auksinus iš banko, arba dvi rajonų korteles, iš kurių pasirenka vieną, b) gali statyti kažkurį rajoną, atversdamas norimą iš turimų rankose rajonų kortelių bei sumokėdamas nurodytą kainą, nuo vieno iki šešių auksinų. Kiekviena veikėjo kortelėje unikali veikėjui priklausanti galia. Ja žaidėjas pasinaudoti gali bet kuriuo jo standartinio ėjimo metu. Ėjimą visiškai praleidžia tas veikėjas, kurį, savo ėjimo metu panaudodamas galią, įvardina “žudikas”.

Rajonų kortelės yra suskirstytos spalvomis: gelton0s – didingosios, finansiškai naudingos karaliui, mėlynos – religinės, papildančios vyskupo auksinų kapšelį, žalios – prekybinės, vertinamos pirklių, raudonos – karinės, kiekvieno karžygio tikslas ir violetinės – specialiosios, turinčios tam tikrą ant kortelės nurodyta privalumą jos savininkui. Viename mieste dviejų vienodų rajonų būti negali. Kokios spalvos ar kainos juos statyti priklauso nuo turimų finansų, tikslų ir sėkmės, traukiant korteles.

Žaidimą laimi daugiausiai taškų surinkęs žaidėjas, nebūtinai pilno miesto savininkas: suskaičiuojama bendra pastatytų statinių vertė. Jei žaidėjo mieste yra bent po vieną visų spalvų rajoną, jis uždirba dar 3 taškus. 4 taškų premiją gauna pirmasis, pastatęs 8 rajonus. Jei tokių statybininkų yra daugiau, likę paskatinami papildomais 2 taškais.

Tai iš esmės visi žaidimo pagrindai. Toliau belieka susigalvoti strategiją, įvertinti galimą varžovų taktiką ir pasinerti į miesto statybą, rankose laikant labai patraukliai nupieštas kortas. Laimėtojo nustatymas skaičiuojant taškus atveria rankas įvairiems taktiniams manevrams, priverčiantiems stebėti ne tik savo, bet ir varžovų miesto augimo subtilybes bei pajėgumus.

"Citadels" yra grynakraujis kortų žaidimas. Be plastikinių monetų, žaidime rasite tik kortas, kortas ir kortas. Kompaktiška pakuotė ir didelis maksimalus žaidėjų skaičius paverčia "Citadels" idealiu žaidimu iškyloms.

Nors sakoma, kad strategijų bei variantų, dėl ganėtinai atsitiktinio rolės pasirinkimo, yra labai daug, tačiau savo kailiu patyriau, kad retas varžovas yra linkęs užsiimti didesniais kenkėjiškais manevrais. Kadangi brangesnis miestas reiškia didesnį taškų skaičių žaidimo pabaigoje, didžioji dalis žaidėjų susikoncentruoja į aukso kaupimą bei intensyvias vienos spalvos, suteikiančios papildomų pajamų pasirinkus atitinkamą rolę, statybas. Tuo tarpu bandymai užsiimti rajonų destrukcija, pasirinkus karžygį, galintį griauti pasirinkto varžovo rajoną, skausmingi finansiškai ne tik taikiniui bet ir pačiam “griovikui”. Todėl, jei nėra kažkokių bendrų pastangų “nusodinti” per daug atsiplėšusį konkurentą, žaidimo baigtis dažniausiai tapdavo aiški. Įtarimas krenta ant pernelyg pragmatiškų tautiečių charakterio bruožų.

Prisipažinsiu, “Citadels” mano negausioje stalo žaidimų kolekcijoje atsirado atsitiktinai, kai, kilus pirmajai tokio tipo žaidimo mados bangai, nusprendžiau, kad noriu ko nors, žaidžiamo kortomis, žaidžiamo neilgai ir nebrangaus. Šis žaidimas atitinka visus iškeltus kriterijus: nereikalauja daug vietos žaidžiant, kompaktiškas, kai kalba pasisuka apie užimamą vietą lentynoje, sužaisti visą partiją užtrunka iki valandos. Kai standartinis taisyklių variantas atsibosta, į pagalbą galima pasitelkti žaidimo plėtinį, kuriame yra 14 naujų violetinių rajonų kortelių bei 10 naujų rolių. Apie puikią ir akį traukiančią kortų kokybę užsiminiau anksčiau.

Minusas tėra vienas – su tais pačiais varžovais per vieną vakarą negalėjau sužaisti daugiau nei 3 partijų, nes jos tapdavo monotoniškai panašiomis dėl nesikeičiančio žaidėjų mastymo, ypač tų, kuriems pavykdavo patekti į daugiausiai taškų surinkusį trejetuką.

Taigi, “Citadels” savo vardą mano akyse visiškai pateisino. Negirdėjau neigiamų atsiliepimų ir iš draugų. Todėl, jei tik turite galimybę, išbandykite. Nusivilti neturėtumėte, o kelios valandos su kortomis rankose prabėgs tikrai nepastebimai.

Žinutė nuo Dievo Tėvo:
“Citadels” kaina Lietuvoje – 59 Lt, tačiau jūs galite laimėti lietuvišką “Citadels” žaidimo leidimą “Dievo režime” vykstančiame konkurse.