Lazanija ala Eternal Sonata

Kodėl Eternal Sonata? Prieš paleidžiant rankas, menteles ir peilius į darbą trumpas off-topic.

Kaip taisyklė, rašydamas apie maistą, kažkiek bandau ir jį pritempt prie žaidimų. Kartais tai pavykdavo, dažniausiai ne, bet bandyt verta. Šis kartas ne išimtis. O pritempimas būtų toks…

Senai, senai, aš tiesiog dievinau lazaniją. Ir iki šiol ją dievinu ir tai nėra Garfield’o įtaka, nes kas jis toks sužinojau gal pernai. Kaip taisyklė, restoranuose lazanija brangoka, ypač turint galvoje mano apetitą, o ir skonis visur kitoks. Rizikinga ją ragaut, nes gali gauti visko pradedant labai skaniu dalyku, baigiant prėsku makalu su lakštiniais. Žinodama mano meilę lazanijai, žmona kažkada nusprendė mane palepint. Rado gerą (tikrai gerą) receptą, išleido ingredientams arti 150 litų (čia prieš kokius 4 ar 5 metus) ir geras 6 valandas triūsė virtuvėj. Natūralu, kad nepaisant nuostabaus skonio, šio patiekalo į šeimos meniu neįtraukėm. Vargo labai daug, kaina irgi padori, Pizza Jazz namo atveža pigiau (o ten visai nebloga lazanija).

Visai nesenai, žmona rado tiesiog superinį receptą „Sonatinos receptuose“. Būtent jį aš čia ir perrašysiu (papildydamas nemokamais patarimais geimeriams).

Galvodamas kaip pritraukti visą reikalą prie žaidimų, kažkaip natūraliai prisiminiau Eternal Sonata. Mielas, spalvingas japoniškas RPG, kurį žaisdamas jauti maksimalų įmanomą malonumą, bet tuo pat metu išvengi visų, nuobodžių, laiką ryjančių JRPG elementų.

Taip ir darydami šią lazaniją, išleisit palyginus kuklią sumą litų ir sugaišit maksimum dvi valandas laiko (praktikoj patikrinau, kad įmanoma susisukti per pusantros (solo) ar net greičiau (duete)).

Žodžiu vienas malonumas. Tiek gamybos, tiek valgymo procese, nes patiekalas nerealiai skanus (Kukas turėtų patvirtint).

Važiuojam.

Mėsos reikalui mums reikės:

Pusė kilo naminio faršo (50/50 jautiena, kiauliena).
1 didelis (aš dedu 2!) svogūnas.
400g. koncervuotų pomidorų. Bandžiau pirkt ir su ir be odelės, lietuviškus ir importinius, rezultatas visada ok!. Kiekvienas geimeris pirkdamas stiklainį pomidorų privalo atsiminti, kad pusė litro ten su visais skysčiais. Žiūrėti reikia, kiek sveria tik pomidorai, būna ant etiketės paprastai ta info.
2 šaukštai pomidorų tyrės. Tyrės. Ne tomatų, ne kekčiupo, o tyrės. Trintų pomidorų. Būna su baziliku, tai visai gera opcija.
1 kubelis jautienos sultinio.
2-3 stambūs žiupsniai prieskonių (bazilikas, rozmarinas). Kažkada bandžiau daryti su šviežiu baziliku. Nuo stiebo nuskyniau du 1ct monetos didumo lapelius, smulkiai supjausčiau, buvo pats tas.
Šaukštelis druskos.
Šiek tiek pipirų ir RHCP. (mažas žiupsnelis, ketvirtis šaukštelio ar tiesiog šiek tiek iš akies).

Padažo reikalui prireiks:
2 šaukštai sviesto (arba netoli trečdalio standartinio pakelio).
3 šaukštai miltų
2 puodeliai pieno
250g mozarelos. Čia labai svarbu nedėti ignoro ir pirkti gerą mozarelą. Kad būtų maišelyje, paskendus ten kažkokiam skistyje. Nenaudokit jokių pakaitalų (picarela, ar mocarela vakume be skysčio). Aš išbandžiau. Reikalas tame, kad bloga mozarela užkepa į standžią, apystorę plutą. Po ja esantis padažas pasidaro žiauriai skystas. Nelabai skanu, o svarbiausia ultra nepatogu dėt į lėkštę. Nuotraukos kaip tik ir darytos, gamybos su nekokia mozarela metu. Net jei labai mėgstat sūrį, jo nepadauginkit, nes vėlgi gausis pluta. Geriau jau patiekę į stalą, papildomai pagardinkit lazaniją tarkuotu parmezanu ar panašiai.
10-12 lazanijos lakštų. O šiaip žiūrėti pagal formą. T.y. prieš kepdami išsidėliokit lakštus ir įsitikinkit, kad jų turit pakankamai. Tuo pačiu išsiaiškinsit kaip gražiausiai ir patogiausiai jie išsidėlioja, nereikės eksperimentuot kai viskas jau garuos. Makaronų reikės dviejų sluoksnių.
Druska, pipirai, maltas muskatas (po žiupsnį).

Procedūra:
Svogūnus nulupam ir sukapojam. Kubeliais. Juvelyrikos jokios nereikia, jie vis tiek sukeps, suvirs ir niekas nė nesupras, kad jie ten buvo.

Svogūnus kapojam taip. Tiek sviesto tikrai nereik, tiesiog man žiauriai patinka kvapas

Metam juos į keptuvę kartu su mėsa. Kadangi aš ne prieš, kai mėsa būna grumsteliais, tai perdaug ten visko nemakaluoju, bet jei norit, kad mėsa būtų it padažas, teks paminkyti kepantį faršą lopetėle, kol neliks grumstelių. Kepam kol mėsa visiškai paruduoja, o svogūnas įgauna auksinį atspalvį.

Kol viskas kepa iš stiklainio išgaudom pomidorus. Galima bandyti juos kažkaip nukošti, kad procedūra būtų švaresnė, bet aš juos metu tiesiai ant pjaustymo lentos. Pjaustau (didelės slyvos dydžio) pomidorą maždaug į keturias dalis, būna daug sulčių, kurios kartais nubėga kur nereik. Jei bijot to, tai gal vis dėlto prieš pjaustydami pomidorus nukoškit.

Čia buvo be odelės. Jei turit su odele, galit lupti, galit nelupti. Aš nelupu, nes tingiu, bet žmona tokį biznį išbrokuoja.

Užkaičiam stiklinę vandens ir pagaminam sultinį.

Jei mėsa jau apkepė iki aukščiau aprašytos konsistencijos, suverčiam į ją pomidorus, dedam pomidorų tyrę, pilam sultinį, barstom prieskonius. Uždengiam ir paliekam ant vidutinės ugnies kepti/virti 20 minučių. Sykis nuo sykio visą reikalą pamaišom.

Kol kartais pamaišoma mėsa kepa, galima darytis padažą. Imam vidutinio dydžio puodą ir jame tirpdom sviestą. Aš tai darau ant žemos ugnies, dėl paskiau sekančios procedūros. Kai sviestas ištirpsta, į jį sudedam miltus ir intensyviai makaluojam lopetėle, kad jie neiškeptų, nesusviltų ir neprisviltų. Tada pamažu supilam pieną. Pilant pieną, miltai norės mestis guzais, todėl labai būtų protinga paprašyti pagalbos iš šalies. Kažkas pila pieną, kažkas makaluoja puode ir traiško miltų guzus. Aš pagalbos niekada neprašau, todėl paskui smaginuos šveisdamas pienu sulaistytą kaitlentę.

Kai pienas jau supiltas, galim padidinti temperatūrą iki vidutinės ar net vos daugiau. Visą laiką (non-stop) švelniai maišom puodo turinį ir laukiam kol jis užvirs. Kai užverda sumažinam ugnį iki pačios mažiausios ir dar minutę maišydami paverdam. Nuimam puodą, statom ant karščiui nejautraus paviršiaus, suberiam druska, pipirus, muskatus ir pusę mocarelos (prieš tai ją visą sutarkavę). Viską gerai išmaišom.

Naudojau „Žemaitijos pieno“ mozarela, kuri tokiam vakuume ir be skysčio, jau šitam etape supratau, kad gerai nebus.

Imam kepimo formą ir be ceremonijų verčiam į ją pusę paruoštos mėsos. Nuklojam pirmą makaronų sluoksnį. Verčiam visą likusią mėsą. Klojam antrą makaronų sluoksnį.

Dėlioju maždaug taip, bet kiekvienas gali savaip. Iš kraštų paprastai darau dvigubą makaronų sluoksnį, o centre kaip užeina.

Pilam padažą. Ant jo tolygiai pabarstom likusį sūrį. Hm… Viską į formą dedam tolygiai! Ne tik sūrį.

Prastas sūris, tąsi o vėliau sukepanti masė. Nedarykit taip. Mėgstu naudoti stambiai maltus pipirus, bet baltam padažui tai prasta opcija.

Viskas. Dedam lazaniją į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir 40 minučių svaigstam kaip skaniai valgysim. Po 40 minučių išimam lazaniją iš orkaitės ir… valgom.

Šiaip ir tą sykį gavos skanu, tiesiog lėkštėj buvo visiška košė. Beto labai kieta pluta neleido eiti garams, tai viskas varė per šonus.

Šiek tiek gaila, kad tuo metu kai turėjau fotiką ne viskas gerai gavos, bet tuom sykiu tyčia išmėginau pigesnį sūrį, nes galvojau galėsiu pasiūlyti „šaunią“ alternatyvą. Realiai tai primygtinai siūlau daryti atvirkščiai. Taupykit ant ko norit, tik ne ant sūrio.

P.S. „Šalia labai skanu paprastas ir nebrangus Sangiovese.“