Rock Band: The Beatles | Teisinga duoklė

Į Bitlams dedikuotą Rockband leidimą „ The Beatles Rock Band” žiūrėjau kiek skeptiškai. Tai tikrai nebuvo ritmo žaidimas kurio laukčiau (nepaisant euforijos kurią sukėlė reklaminis video), man apskritai atrodė, kad The Beatles kūrybai per akis pakaktų ir parsisiunčiamo dainų paketo. Žaidimas privertė šiek tiek pakeisti nuomonę.

Visada sakiau, kad ritmo žaidimo patrauklumas visada labiausiai priklauso nuo dainų kurias gali atlikti sąrašo. Tai galioja visiems su ritmu siejamiems žaidimams, būk tai šokių, karaoke ar Rock band serijos produktas. Jei žaidime siūlomos dainos nėra patrauklios žaidėjui, jo negelbės nei grafika, nei įvairūs žaidimo režimai, nei kiti aspektai. Tiesa dabar, kai kiekvienam produktui sukuriami debesys papildomo, parsisiunčiamo turinio šis teiginys praranda šiek tiek svorio, tačiau esu tikras, kad dainų sąrašas vis dar groja labai reikšmingą rolę. Dėl šios priežasties ir į The Beatles leidimą žiūrėjau kažkiek skeptiškai. Man patinka The Beatles muzika. Senokai jų neklausiau, nes kraustydamasis pamečiau vienintelį jų rinkinį kurį turėjau, bet tą klaidą artimiausiu metu ištaisysiu, tereikia kažkaip iki muzikos Bombos nusitraukt :). Žodžiu jų muzika man smagi ir tiesą sakant tiek įaugus į kraują, kad jų dainas paniūniuoju gan dažnai. Kodėl jie man netiko Rock Band‘e? Nes pergyvenau dėl iššūkio trūkumo. Kiekviename Guitar Hero ar Rock Band rinkinyje galima rasti Brit-Pop-Rock kūrinių, jie grojasi smagiai, tačiau ir atsibosta greičiau nei visi kiti. Tik išmėginęs „The Beatles” Rock Band supratau, kad mano atžvilgiu šio žaidimo laukia toks pat likimas. Bitlų dainos trumpos, lengvai įveikiamos ir ilgainiui imi ilgėtis iššūkio. Negana to, žaidime labai sunku išgirsti atskirus instrumentus, dėl to pats žaidimo procesas tampa šiek tiek keistokas. Jei žaisdamas Rockband kartais gali užsimiršti ir įsijausti, tai grojant su Bitlais, dažniau apima jausmas kad tu paprasčiausiai žaidi Tetrį, o fone skamba muzika. Vėliau, šiuo atžvilgiu popieriai dar prastesni. Grupei įžengus į naują erą ir pradėjus groti transendencinių prieskonių turinčią muziką, savo garso takelį atpažinti išvis sunku. Gitara gali skambėti kaip smuikas, violončelė ar kokia tai indiška birbynė.

Kas liečia žaidimo eigą, didžiausias skirtumas nuo kitų žaidimų, tai galimybė dainuoti trise. Kiekvienam žaidėjui pateikiamas atskiras takelis. Kūrėjai taip pat panaikino galimybes atlikti improvizuotas bugnų partijas, kurios grojo nemenką rolę ankstesniuose serijos žaidimuose.

Didžiulei mano nuostabai, ryškiausiai ir aiškiausiai žaidime girdisi bosinė gitara ir jai skirtos partijos susižaidžia tikrai smagiai. Greičiausiai tai bus pirmas žaidimas, kuriame sugrosiu visus gabalus tik su bosine gitara, nes čia ji tikrai linksma. Būgnų išmėginti dar nespėjau, bet kiek stebėjau juos mušančius draugus (Bitlus testavom keturiese), tai problemų jiems nekilo. Net ir žaidžiant pirmą kartą.

Nepaisant to, kas parašyta aukščiau, labai norisi atkreipti dėmesį į kitą reikalo pusę. Visus esančius ir būsimus Guitar Hero ir Rock Band spin-off‘us skirtus konkrečiai grupei, kažkaip savaime norisi laikyti savotiška Tribute forma. Mano galva tokie žaidimai kaip Guitar Hero: Metallica, Guitar Hero: Aerosmith ar Rock Band: The Beatles, visų pirma turi būti duoklė ir pagarbos išreiškimas pačioms grupėms ir be abejo jų fanams. Aš, šiuos žaidimus vertinu remdamasis ir šiuo kriterijum, nes kitaip jie paprasčiausiai netenka prasmės. Guitar Hero: Aerosmith ta prasme buvo neblogas, leidimas skirtas Metallica‘i kiek silpnesnis, bet irgi susikramtė iki kol nepamačiau The Beatles. Rock Band: The Beatles yra pavyzdys to, kaip turi būti vienai grupei dedikuoti žaidimai. Šiai dienai jis yra vienintelis toks ir visa galva pranoksta savo konkurentus. Kaip kūrėjai to pasiekė?

The Beatles goes Hippie.

Labai paprastai, tai galima įžvelgti ir ant pakuotės. Jie kūrė žaidimą kurį daug kas vadina The Beatles: Rock Band, o ne taip kaip jis vadinasi iš tikrųjų. Jei pažvelgsite į žaidimo pakuotę irgi iškart suprasite kas joje svarbiausi. Guitar Hero serijos spin-off‘ai visada buvo labiau Guitar Hero, nei grupė kuriai žaidimas skirtas (sorry negaliu komentuoti Rockband AC/DC, nesu jo akyse regėjęs). Tiek Aerosmith tiek Metallica žaidimai niekuo nepasikeitė lyginant su kitomis, lygiagrečiai išleidžiamomis serijos dalimis. Žaidimuose buvo naudojami tie patys modeliai, tokios pat stilistikos scenos, identiška žaidimo mechanika. Aerosmith leidime šiek tiek stipriau buvo akcentuota grupės istorija, jai dedikuoti keli animaciniai filmukai, nufilmuoti keli trumpučiai interviu. Metallica tuo atžvilgiu buvo gerokai silpnesnis, nes apie Metallica, kaip apie grupę, iš žaidimo nesužinai praktiškai nieko. Antra vertus šis žaidimas stengėsi prisitaikyti prie grupės grojimo stiliaus pasiūlydamas papildomus, labai aukšto sudėtingumo lygio, režimus būgnų partijoms. Ir vis dėl to, manau visi šiuos žaidimus bandę žaidėjai sutiks. Visų pirma tai buvo Guitar Hero serijos žaidimai, o tik po to kažkas daugiau…

The Beatles savyje talpina viską, ką turėjo abu Guitar Hero žaidimai kartu sudėjus ir dar daugiau. Žaidimo eiga pasirinkta klasikinė. Naujos dainos atsirakina paketais, jas pragrojęs atrakini naujų dainų ir ne tik. Kartu su dainomis atrakinamos Bitlų biografiją atspindinčios nuotraukos, jas galima peržiūrėti galerijoje, kiekviena jų turi išsamius ir gan įdomius aprašymus. Lygiagrečiai su nuotraukomis, atrakinami ir išskirtiniai vaizdo klipai, pavyzdžiui vienas jų pristato specialią, kalėdinę bitlų plokštelę, kurią jie įrašė ir nemokamai išdalino visiems savo fanklubo nariams. Fone, skambant visų keturių Bitlų linkėjimams, kamera lėtai filmuoja plokštelę, colis po colio. Taip padaryta tam, kad dabar galėtume ne tik deramai ją apžiūrėti, bet ir perskaityti kiekvieną ant jos esantį užrašą.

Kūrėjai šiek tiek modifikavo ir Highway ant kurio rodomos natos. Gražus, bet kiek nepraktiškas sprendimas. Star power aka Beatlemania aktyvavimas praktiškai apakina, rūgštoki spalvų deriniai irgi blaško. Pats kažkiek retrovas stilius žiūrisi skaniai.

Vietoj hyper sudėtingų bugnų takelių, Bitluose žaidėjai gali pasirinkti dainuoti naudodami tris mikrofonus. Tam yra specialus žaidimo režimas, o X360 versija pilnai suderinama su Headset įrenginiais, tad aistringiausi grupės fanai galės ir groti ir dainuoti vienu metu, taip kaip tai kažkada darė jų dievukai.

Vienokia ar kitokia forma šiuos dalykus aišku matėm ir kituose žaidimuose. Ko nematėm? Nematėm kaip grupė sensta scenoje. O štai žaisdami Bitlus matom. Tik pradėję žaidimą scenoje matysim vos ne moksleivių grupę, o eigoje gausim stebėti kaip jie kito. Nauji kostiumai, ilgėjantys plaukai, ūsai, barzdos ir grupės pakilimas į kažkokią siurrealistinę erdvę. Tai atsispindėjo jų muzikoje, tai atsispindi ir žaidime. Didelę dalį dainų, mes pradėsime Bitlams sėdint studijoje, o tada kartu su muzika keliausim į specialiai žaidimui sukurtus animacinius ir kompiuterinės grafikos klipus. Vieni jų atspindės tai apie ką dainuojama, kiti gi primins groti trukdančias šizofrenikų vizijas, bet… Žaisdamas supranti, kad viskas yra taip, kaip turi būti, viskas savo vietose ir nieko ne per daug.

Ladies and gentelmen… The Beatles! Jei atmintis nemeluoja, įžanga į šią sceną yra perteikta per juodai baltą televizorių :).

Tas pats padaryta ir su žaidimo garsu. Jis tobulai papildo vaizdą, nors pačiam žaidimo procesui kartais kenkia labiau, nei padeda. Pirmieji, garsiajame „The Cavern” klube atliekami kūriniai susimaišo su papildomų efektų kakofonija. Instrumentų takelius vis nustelbia minios keliamas triukšmas, pats instrumentų skambesys kažkiek iškraipytas taip perteikiant amp‘u keliamus triukšmus. Vėliau jau grojant stadionuose, tai daryti dar sunkiau, per galvą sprogdinantį mergiočių cypimą, atsikvėpi tik patekęs į studiją… Ir joje prieš ar po grojimo sukurti efektai perteikia savotiškai jaukią atmosferą. Fone girdisi derinami instrumentai ir grupės narių pašnekesiai.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad The Beatles nepasako apie grupę nieko daugiau nei tarkim Aerosmith, bet pažaidus ilgiau, supranti, kad grupės istorija perteikiama visiškai kitokiu būdu. Visas žaidimas, atmosferiškai yra dedikuotas Bitlams, o kiekvienas jo bitas skirtas tam, kad šlovinti legendinius pop rokerius. Tada supranti, kad faktai realiai ir neturi didelės reikšmės, juos visada gali rasti vikipedijoje. Kur kas smagiau, kad kažkuria prasme gali išgyventi Bitlų karjerą, o žaidimo mėtomos užuominos tiesiog padeda aiškiai ir konkrečiai suformuluoti klausimus, kuriuos pažaidęs žaidimą suvedi į google.

The Beatles: Rock Band tikrai nėra pats geriausias serijos žaidimas. Tai nėra geriausias pasirinkimas tiems, kas ketina įsigyti pirmą ritmo žaidimą gyvenime, bet… Bet tai yra geriausias, kruopščiausias ir nuoširdžiausias Tribute kategorijos kūrinys, tad The Beatles fanai tikrai neturėtų jaustis apgauti. Šiaip, šis žaidimas visai rekomenduotinas ir elementaraus Karaoke mėgėjams. Tiesa šiuo atžvilgiu žaidėjai greičiausiai pasiges labiausiai nuvalkiotų ir dažniausiai niūniuojamų Bitlų dainų. Kol kas jų nėra, įtariu vien todėl, kad jos dar tik generuos papildomus dolerius, kaip parsisiunčiamas turinys.

Kartu su žaidimu, buvo pristatyti ir nauji, specialiai šiam žaidimui sukurti instrumentai. Tikrai atrodo įspūdingai.

P.S.: „Kiek nemaloniai nuteikia gomurį žaidimo dėžutės turinys, kurioje be žaidimo ir reklaminės brošiūros nieko nėra. Koks lipdukas ar atvirukas tikrai neatneštų milijoninių nuostolių, o laimės dėl tokių dalykų pilnos kelnės. Dar nesmagu, kad šis žaidimas greičiausiai negulinės Lietuvos parduotuvių lentynose. Jei kas ir atveš, tai tik pagal užsakymą :(“.