DR » Kitos pramogos » Knygų kampelis »
Vieneri metai mėšle | Labai rekomenduoju!
Žmona gavo dovanų šusnį knygų. Na čia viskas aišku, tipo geimerio žmona, tai beveik tas pats kas vieniša. Tai paaiškina kodėl aš negavau knygų, ir šiaip tokioje padėtyje knygos labai convenient.
Enabling sarcasm off mode.
Kai vykome iš knygų dalijimo vietos namo, atsitiktine tvarka paėmiau ir perverčiau vieną jų. Vartau iki šiol. Labai įdėmiai, nepraleisdamas nei puslapio. Nes užkabino. Tai knyga kuri patiks kiekvienam kažką pabloginančiam, kažkiek dirbančiam, kažkiek susigaudančiam rinkodaroje, kažkiek nemėgstančiam prancūzų, kažkiek turinčiam humoro jausmą… Žodžiu, kalbu apie knygą, kuri turėtų patikti praktiškai kiekvienam. Išskyrus prancūzus.
„Vieneri metai mėšle” pasakoja apie britą atvykusį Paryžiun atidarinėti angliškų arbatinių. Jį įdarbina toks Žanas Mari, mėsos reikalų magnatas, kurio asmenyje atsispindi dauguma Lietuvos verslininkų. Skaitant knygą apima toks jausmas, kad devintajame dešimtmetyje Lietuvą lankė Prancūzų įmonių vadovų desantas. Jie atvarė čia ir apmokė mūsų pradedančiuosius verslininkus, buvimo slidžiais šmikiais, pagrindų. Vėliau knygoje tie verslininkai dar ir į politiką bando lyst… Labai primena Lietuvą. Skaitai… Ir kažkaip palengvėja, kad ne mes vieni tokie.
Žodžiu Britas vardu Polas Vestas (su šiuo slapyvardžiu ir buvo išleista pirmoji knyga) desperatiškai bando atidaryti tas sudrožtas arbatines, o visa Prancūzija jam padeda. Ir padeda taip, kad su kiekvienu puslapiu lieka vis mažiau vilties, kad tos arbatinės bus. Kita vertus Polas pamažu pats išmoksta būti Prancūzu, ir jam tai patinka. Tiesą sakant, jis aprašo visus savo atradimus ir Prancūzų bendravimo įpročius taip, kad „Vieneri metai mėšle” pasitarnautų kaip turisto gidas. Pasiutusiai efektyvus ir patogus turisto gidas, kuriuo naudojantis prancūzpalaikiai nemaustytų tavęs ant kiekvieno kampo.
Bloginimą paminėjau todėl, kad knygos rašymo stilius labiausiai ir primena blogą. Ir tai žavu. Kiekviena Polo diena, kiekvienas nutikimas įvyksta vyraujant kažkokiai nuotaikai, sukelia skirtingų emocijų. Knyga taip ir parašyta. Kur buvo gera nuotaika, parašyta gražiai, kartais net labai romantiškai. Bloga nuotaika… irgi lydima visų blogai nuotaikai priklausančių atributų. Beje tai ypač jaučiasi kai reikalai knygoje pakrypsta sekso link. Rašymo stilius knygoje keičiasi pagal nuotaiką ir kas pastraipą. Atitinkamai kinta ir autoriaus požiūris į knygos herojus, šiaip prancūzus, politikus, karą Irake, Europos sąjungą ir t.t. Autorius visiškai neslepia savo pažiūriu, kas man paliko visai teigiamą įspūdį, net ir tais atvejais kai mūsų pažiūros visiškai nesutapo. Vienintelis dalykas knygoje kuris yra nuoseklus nuo pradžios iki pabaigos, – britiškas, ciniškas sarkazmas. Jo daug. Labai daug. Tai ko gero vienintelė priežastis, dėl kurios knyga patiks ne kiekvienam Lietuviui. Kažkaip Lietuviai tik moka būti sarkastiški, bet į kitų sarkazmą retai kada įvažiuoja. Na nesvarbu. Knygoje neminimi nei Lietuviai, nei jiems brangūs dalykai (išskyrus subsidijas žemės ūkiui). Žodžiu, tyčiojamasi iš žmonių kurie gyvena už daugelio kilometrų nuo čia, todėl turėtų būti visai juokinga.
Ant viršelio rašoma, kad „Vieneri metai mėšle” susilaukė milžiniško populiarumo, o autorius nusimetė slapyvardį ir savo vardu (Stephen Clarke) parašė dar porą knygų. Nemanau, kad jos bus tokios pat šaunios, bet jei kas skaitėt, būsiu dėkingas už kokią užuominą. Esmė tame, kad pirmoji knyga, tai gyvai užrašyti įspūdžiai. Ne iš reikalo, ne dėl noro kažką uždirbti… Žmogeliui tiesiog buvo sunku svečioj šaly, todėl jis blogino. Popieriuje. O vėliau visą tai pats, savo lėšomis ir išleido. Skaitant šią knygą, tai labai jaučiasi.
Nes tai eilinis blog‘as apie anglą Prancūzijoj. Realiai, tai bet kuris prancūzas parašytų taip pat šauniai ir juokingai, apie savo nuotykius Anglijoje.
Bet neparašys…
Nes jis prancūzas.
P.S. „Knygos vertimas neįtikėtinas. Lenkiu galvą prieš vertimo autorę Ievą Stasiūnaitę. Knyga šauniai skaitosi, o svarbiausia, kad buvo pasigilinta į specifinius anglų ir prancūzų naudojamus išsireiškimus, parinkti taiklūs atitikmenys, paruošti išsamūs paaiškinimai”.






5 Komentarai
Na sveikinu, turbut senokai beskaitei kokia knyga :) jei gerai pamenu, paskutine knyga kuria esu perskaites buvo pries 3 metus, airijos zuvies fabrike, angliskai parasytas meiles romanas (Five Days in Paris). O gera knyga buvo:) man patiko…
http://farm4.static.flickr.com/3565/3533097639_55f8710ca9_o.jpg :D
Ghmmm… Na reiks galpamegint :) Gaiman’o Amerikos dievai dabar skaitau :)
manau apsidomesiu nors manau su dar per mazas tokiai :D
Sudominai, manau pabandysiu progai esant gauti šią knygą ;).