Killzone 2 | nebent dėl akių

Kai pasakai tiesą apie fanbojams kuriamą objektą, rizikuoji sulaukti kokio kankorėžio į tarpuragę. Nieko nepadarysi… Killzone 2, kaip žaidimas, čiulpia. Neabejoju, kad kaip ir kiekvienas žaidimas jis turi ratą žaidėjų, kuriems jis nuoširdžiai patinka, bet… Didesnė dalis jį giriančių žmonių tai daro dėl vienos iš kelių priežasčių:
1.    Jie neturi paties žaidimo ir galbūt net nėra jo žaidę. Jie labai myli PS3.
2.    Jie turi žaidimą ir giria jį nes gaili už jį sumokėtų pinigų. Ir dar jie myli PS3.
3.    Jie giria jį nes tai daryti madinga. Nes jis išskirtinis PS3 produktas. O jie myli PS3.

Man apie Killzone 2 rašyt lengviau. Nes jo nepirkau. Nors labai norėjau. Norėjau dėl vienos priežasties. Dabar jau nepamenu kokia tiksliai proga, Sony bosas Kazas Hirai viešai pareiškė, kad Killzone 2 nuneš visus. Savo teiginį jis rėmė grynai vizualiai/technologine žaidimo puse ir mane tai suintrigavo. Konsolių kare, PlayStation 3 žaidimų technologijų požiūriu stovi ant vieno laipto su X360. Kad ir ką sakytų abiejų pusių fanai. Nė viena konsolė neturėjo vizualiai išskirtinio žaidimo, kuris įrodytų kad viena konsolė yra pajėgesnė už kitą. Killzone gyrė ne tik Kazas, juk buvau radęs ir X360 stovyklos sveikinimus šio žaidimo atžvilgiu. Todėl ir norėjau pirkti Killzone 2. Kad pažiūrėti ir savomis akimis įsitikinti. Bet nusipirko bendradarbis. Ir kilniaširdiškai paskolino. Sakė nėra labai ilgas, bet jei patiks leido pažaisti tinkle… Ehem. Užsiminsiu tik tiek, kad į pabaigą, man tikrai teko versti save pabaigti žaidimą. Apie jokias batalijas tinkle kalbos būti negalėjo.

Šiaip aš laikausi tokios pozicijos. Jei žaidimo veiksmas tamsoj atrodo super, tai jau kažkas tokio. Killzone 2 tamsoj valdo.

As I walked through the uncanny valley
Va ir vėl prisiminiau „keistai šiurpų slėnį“. Tiesą sakant būtų keista, jei Killzone 2 jo neprimintų. Vat ir pradėsiu nuo to, kad Kazas, tam tikra prasme, nemelavo. Vizualinė žaidimo pusė, grafika, animacija, efektai… Jiems tikrai pavyko. Stebėdamas įvadinį filmuką negalėjau nesistebėti modeliais. Kūrėjai lyg tyčia stengėsi sutrikdyti dirbtinumo įspūdi savo personažams įpūsdami dar daugiau žmogiškų bruožų. Nelygi eisena, iš susierzinimo veide sukeltas tikas ir krūvos judesių lydinčių kiekvieną akimirką. Žygiuodami kariai nežymiai judina raumenis, taip lyg mėgindami susipatoginti kūnus dengiančius rūbus, tolygiai po save paskirstyti amuniciją laikančius diržus. Tai vieno tai kito personažo veidą vis persmelkia kažkokia išraiška, lyg kažką pagalvotų, ar bandytų nuvyti kokias mintis šalin. Atrodo tuoj, tuoj nusispjaus, o jie tik pasukioja galvas. Na visai kaip žmonės. Turbūt todėl, tokie nežmoniški. Žaidime viskas taip pat, tik jausmo nėra. Žaidime karas. Veiksmas greitas ir įtemptas, ekranas persodrintas efektas. Tikrai nėra kada dairytis. Bet kažkodėl neabejoju, kad ir mirdami jie elgiasi gan žmogiškai. Priešai gi, savo veidus dengia šalmais, o per interkomą perduodami jų balsai nelabai žmoniški. Jokių neigiamų emocijų šaudant į juos nepatyriau, vienok jų animacija ir reakcija į pataikymus buvo kolosali.

Dvikova su snaiperiais. Ko gero vienintelė vieta kur teko stabtelti ir akimirką pagalvoti ką daryti toliau.

Visas Killzone 2 pasaulis sukaltas nepriekaištingai. Iki smulkmenų. Tiek šalia esantys objektai, tiek patys tolimiausi galiniai fonai yra ryškūs, turtingi detalėmis. Pasaulis ypač tolygus ir gražus pažiūrėti, net nepaisant klišinių sprendimų architektūroje ar parenkant spalvines gamas. Žaidimo aplinka kažkiek interaktyvi. Kol kas Killzone 2 mano galvoje pirmauja kaip žaidimas kuriame geriausiai atvaizduojamos kulkų žymės. Palietusios metalinį paviršių, jos jį įkaitiną palikdamos ryškų raudoną ruožą, kuris palengva ataušta. Betonines ar mūrines konstrukcijas įmanoma drožti. Nedažnai ir ne visas, bet ir tai geriau nei nieko. Ypač turint galvoje, kad kolonos kampo nukirtimas kulkomis gali būti suderintas su priedangos sistema, taip žaidėjas susikuria ypač saugią ugnies poziciją.

Ir tuom galima būtų baigti. Vaizdas, efektai, garso efektai, ginkluotė. Tai gerai padaryti dalykai. Visa kita šiaip sau.

Vienintelis dalykas prie kurio būtų galima kartais pasikabinėti — dantyti šešėliai. Ne visada ir ne visur, bet kai pasitaiko, rėžia akį.

Mano botai
Mane kaip didelį žaidimų vienam žaidėjui gerbėją šokiravo visiškai niekam tikusi Killzone 2 istorija. Istorija, jos perteikimas, žaidimo eiga ir gale paliktas cliffhangeris. Viskas taip neskoninga ir senamadiška, kad net baisu. Žaidimo pradžia sukuria kažkokių aliuzijų, kad žaidimas bus kažkas daugiau nei bukas run and gun. Vaikštai po kosmine stotį, girdi pokalbius, kažką darai, kažkam ruošies… Vizualiai ir atmosferiškai viskas primena Erdvėlaivio Karius, kaip žaidėjas ir toliau tikiesi bent jau Doom III lygio šaudyklės. Tačiau tik įlipęs į skraidyklę lekiančią fronto link tu patenki į tikresnį pragarą. Amžinas bėgimas, tikrai aršus Helganų pasipriešinimas, daug triukšmo, betvarkės ir… Dieve, skriptų! Killzone jie ne tokie akivaizdūs ar beviltiški kaip COD: WAW, bet iš esmės daugeliu atveju sėkmė priklauso nuo to kaip greitai moki bėgti. Bent jau tuo metu kai žaidžiau aš, dalis skriptų atsisakydavo suveikti, tad tekdavo pratūnoti 10-15 minučių kažkur įspraustam. Praradęs viltį pasikeli pointerį ir supranti, kad esi vietoj, tiesiog kažkas neveikia. Killzone 2 buvo pirmas PS3 žaidimas, kurį žaisdamas turėjau kelis sykius perkrauti žaidimą.

Čia ne Big Daddy.

Istorija paprasta. Atskridom atimti pavogtų atominių bombų, bet mus apšaudė žaibais. Turim išjungti žaibus, rasti bombas grįžti namo. Viduryje, kaip ir buvo tikėtis viskas apsivertė aukštyn kojomis. Veiksmas vyksta ne pagal planą, bet taip ir sprendimas randamas greičiau. Užpuolam blogietį, užmušam, laimim. Valio. Tada sužinom, kad nieko nelaimėjom ir žiūrim titrus. Beje pastarieji padaryti super gražiai.
Jokių netikėtumų, jokių siužetinių vingių, jokių posūkių apie kuriuos nežinotum iš anksto. Ilgainiui žaidimas ima migdyti dar ir todėl, kad net ir tos menkos įvykių nuotrupos vyksta tarp lygių. Žaidimo metu, istorijos plėtojimas apibrėžiamas nubėk ten, užimk aną, stverk šitą, nušauk aną. Aaaaa…. Bum bum tractachtach keberiokšt bababm. Man tokie dalykai sukelia tiesiog nevaldomą nuobodulį. Susidaro įspūdis, kad į gražiai sukurtą žaidimo lygi vėl ir vėl paleidžiamo botai, o tu juos medžioji. Be prasmės ir be saiko. Įveikęs du trečdalius žaidimo, likusį įveikiau jau prievartiniu būdu. Iš principo. Kad pereit, grąžint ir pamiršt.

Mano botai buvo du
Tokiais atvejais ginti žaidimą labai lengva. Maždaug. Šūteriai niekada negarsėjo gilia prasme. Greičiausiai dėl tos priežasties žmonės niekaip negali pamiršti Half-Life, Bioshok, Deus-Ex ar No One Lives Forever. Mano supratimu šaudyklė kurioje nėra nė lašo prasmės, arba humoro, ar kokių thriling momentų yra pasmerkta mirti arba suktis online. Bet tarkim. Tarkim šaudyklei nereikia istorijos ar bent elementariai nenuobodaus siužeto vystimo. O valdymo? Valdymo juk reik? Killzone 2 jo nėra. Ryšium su pašlijusiu Killzone 2 valdymu buvo kilęs triukšmas. Girdėjau kažką apie tai prieš žaisdamas, bet rimtai to dalyko nevertinau. O be reikalo. Žaidimo valdymo schema, default nustatymai ir reakcija į pultelio nurodymus yra katastrofiškai blogi. Kol žaidi vienas, viskas dar pakenčiama. Atsisakai kai kurių ginklų, dažniau naudoji kažkuriuos kitus, numeti tempą ir viskas einas kaip iš pypkės. Bet po poros kautynių su bosais aš supratau, kad žaisti tinkle nė nemėginsiu. Aš tikrai ne iš tų kurie mėgsta pralaimėti. O kai pralaimima dėl to, kad įrankius siekti pergalei kūrė šiknarankiai… Yra dešimtys kitų šaudyklių. Tinkle grafika tikrai negroja lemiamos rolės. O visa kita Killzone akivaizdžiai nusižiūrėjo nuo tų, kas dabar ant bangos. Nematau jokios vertės. Vadinasi ir stimulo kišti ten nosį. Iš tikro tai supratau, kad valdymas iš esmės yra kur kas jautresnis ir subtilesnis žaidimo niuansas nei grafika. Iš principo, žaidimo reakcija į žaidėjo komandas ir yra tas plonas siūlelis, kuris atskiria žaidimus nuo kitų pramogos formų. Kūrėjas duoda žaidėjui galią ir įrankius tą galią naudoti. Jei ši smulkmena funkcionuoja prastai… Suprastėja viskas. Nežinau, bet aš nenoriu kariauti kai man ant kojų ir ant rankų užmauti sunkūs žvejo botai. Toks kerėpliškas valdymas gal ir gali būti toleruojamas tokiuose projektuose kaip Cryostasis, bet tik ne AAA Sony exclusive žaidime.

Mmm.. Bazūka. Mmmm… Ją laiko mano valdomas Sev’as. Jam ant galvos Mohawkas. Nes jis madoj. Vien šiandien mačiau jo ir dar vieną Modern Warfare 2 žaidime. Ir dar prisiminiau vieną tokį patį matytą Mercenaries 2. Šiaip Killzone 2 veikėjai stereotipiški iki negaliu.

Viskas per nepateisintus lūkesčius
Nors… Jei žvelgti į situaciją blaiviai, tai kaltinčiau nepateisintus lūkesčius. Ir tik juos. Iš Killzone 2, kaip ir iš bet kurio kito Sony globojamo išskirtinio žaidimo aš pagrįstai tikėjausi daug. Vidutiniški ar niekam tikę išskirtiniai žaidimai toli gražu nėra Sony stilius. Istoriškai tai kas išeina tik ant PlayStation būdavo daugiau ar mažiau gerai. Nepriklausomai nuo žanro. Todėl ir iš Killzone 2 tikėjausi ne tik super vaizdų. Tikėjausi daug… Daug daugiau. O davė tik vaizdus. Visa kita su trūkumais. Antra vertus, visi leidiniai davę žaidimui daugiau nei 90 procentinių balų turėtų paviešinti ir sumas, kurias už tai jiems sumokėjo Sony. Realiai, žaidimas sunkiai temptų ir 80. Įspraudus į PS3/FPS rėmus galima būtų išstenėti 89. Ir nė punkto daugiau.
Iš esmės Killzone 2 vertas tik tiek, kiek vertas jo tinklo režimas. O kadangi jis nesiūlo nieko ypač revoliucinio, investicijos į jį klausimas irgi kelia abejonių. Mano asmeniniu vertinimu Killzone 2 net netempia tiek, kad būtų vertinamas kaip exclusive kurį turi turėti kiekvienas PS3 fanas. Mano požiūriu žaidimas iš esmės pasirodė prasčiau, nei tie patys MGS4, Ressistance 2 ar net Heavenly Sword. Vienintelė išimtis run&gun stiliaus nobrainerių mėgėjai. Deja dauguma jų nepatenka į Pegi 18+ reitingą :).

Džiugina tik tai, kad net po tokio nusivylimo (o, kad Killzone 2 nuvilia su manim sutiks toli gražu ne visi) PS3 išskirtinių žaidimų stovykla atrodo gan šauniai. Aš jau varvinu seilę laukdamas inFamous ir Heavy Rain.