Mažų berniukų džiaugsmai | Nintendo Wii

Sėdžiu ir galvoju, kodėl Wii yra pasauliniu mastu populiarus naminių pramogų įrenginys. Kodėl ta maža balta dėžutė jau ne vienas Kalėdas yra milijonų vaikų visame pasaulyje dovanų sąrašų viršuje? Vaikų…

Dvi savaites Nintendo revoliucija dulka po mano TV, jau po pirmų darbo valandų tapusi pasmerkta nusivylimui ir skepsiui. Tiesa, minčių galvoje daug, tačiau visos jos susiveda į tai, kaip aš pasiilgau taktoriuko Xbox. Ilgą laiką galvojau, kad man patinka dauguma žaidimų, jei jie kokybiški. Taip pat maniau, kad ir žaidimų platformos – visos turi savo privalumų ir įdomybių, tad su kiekviena jų susigyventi problemos nebūtų. Bet vis labiau plėsdamas akiratį suvokiau, kad platus bandomų dalykų spektras nepaverčia tavęs viską mėgstančiu ir viską priimančiu cool biču, net kalbant ir platesniame kontekste. Kaip tik – nauji potyriai vis labiau koncentruoja ir ryškina asmeninį skonį, bei padeda atsakyti į klausimą, kodėl aš mėgstu tai, o ne tai. Gal aš konsevatyvus, įsikandęs tradicinio mąstymo, tačiau žinau, kad net ir ilgiausiai užsisėdėjusį kelmą gali išjudinti naujos neįtikėtinai sukrečiančios patirtys. Tai yra tiesa. Nintendo Wii, deja, tokia patirtimi nėra. Tai irgi yra tiesa. Man.

Nesigilinsiu į techninius dalykus – vertinant subjektyviai – Nintendo Wii nėra kažkuo ypatinga konsolė. Jos techninis atsilikimas yra kompensuojamas romatiško kūrėjų požiūrio į žaidimo procesą, pakeliantis žaidėją iš sėdimos padėties į šiek tiek mobilesnę. Nintendo Wii stumtėli namų pramogas į žaidimų arkadų lygį, tuo pačiu atimdama tęstinumo ir intymumo aurą, bei visiškai apnuogindama į vartotojiškumą orientuotą konsolės, kaip žaidimų įrenginio, prigimtį. Jei tikrosios next gen konsolės – Xbox360 ar Playstation3, varomos galingų procesorių kuria itin interaktyvų ir vizualiai bei siužeto prasme įtraukiantį virtualų pasaulį, tai Nintendo Wii vis dar siūlo didžiąją veiksmo dalį suktį mūsų smegenų lastelėse.

Nintendo Wii netikėtai gražino mane į NES laikus, kai svarbiausia buvo žaisti – tiesiog žaisti – ne spręsti kažkokias moralines problemas, ne siekti įsivaizduojamo pripažinimo ar naudotis žaidimu kaip savianalizės priemone. Kad ir kokie kičiniai būdavo tuo metu žaidimų siužetai, jie nebuvo esminės detalės – viskas susivesdavo į nuogą žaidimo mechaniką, kurios sėkminga formulė užtikrindavo didžiausią pasitenkinimą. Wii tęsią šią filosofiją – priešingai nei prabangūs next gen’ai, Wii akcentuoja ne tai, kas žaidžiama, o kaip žaidžiama, taip pastatant Wii į pagrindinės žvaigždės rolę: deficitinės, neįtikėtinai šaunios, beprotiškai trokštamos ir begalybiškai populiarios.

Wii yra ideali, kaip pirmoji konsolė. Ideali dovana vaikui. Tai linksmas ir judrus įrenginys gyvenimo ir patirties nesugadintam žaismingai nusiteikusiam protui. Wii neįpareigoja – ji vejavaikiška kaip šešiametis, pasiųstas nupirkti pieno, o grįžęs su šokolado plytele ir spindinčiomis akimis. Tad jei jumyse dar gyvena tas šešiametis – jūs įsimylėsite Wii. Tačiau man jau per vėlu. Kai pasirodė pirmieji 16 bitų Sega Mega Drive’ai su pulsuojančiu “Mortal Kombat”, tą akimirką tas šešiametis manyje užgeso ir NES’as tapo praeitimi.

O kai kažkurį savaitgalį parodžiau Wii savo bendraamžiams, supratau, kad ne aš vienas su tuo užgęsusiu vaikystės džiaugsmu. Yra tik viltis, kad auganti pamaina suteiks akimirkų tam džiaugsmui įsižiebti, ar bent jau nors trumpam pasidžiaugti jo spindulių šiluma.

Tiek pamąstymų šiandien, na o jei norite ne rašinėlio tema “Kaip aš jaučiuosi?” o plius minus objektyvaus ir informatyvaus pasakojimo apie Wii, paskaitykit Artoją. Wii klausimu mūsų nuomonės kaip ir sutampa, tik jo nuomonės pateikimo forma ne tokia grafomaniška.

Oficialią informaciją visuomet rasite Nintendo tinklapiuose.

ŽPat.