Dievo režimas

Prieš mėnesį, atsitiktinės nemigos atveju, teko žiūrėti dokumentinę juostą apie tai, kaip JAV atsirado saugaus eismo filmai ir kaip jie vystėsi, bei galiausiai dėl tam tikrų priežasčių išnyko. Savo turiniu tie filmai, kurie susiformavo iš auto katastrofų reportažų, yra šiek tiek artimi neseniai per Lietuvos televizijas prasisukusiai socialinei reklamai apie mergaitę skrendančią pro priekinį automobiliio stiklą. Artimi, tačiau savo šokiruojančiu poveikiu nepalyginamai stipresni, nes juose buvo montuojami tikri vaizdai – iš avarijų vietų, nieko neslepiant ir fiksuojant viską iki tos akimirkos, kol aukas surenka atitinkamos tarnybos. Žmonių, kūrusių tuos filmus filosofija buvo ta, kad automobilis, pokario metais tapęs laisvės simboliu, susiliejęs su jaunų vairuotojų entuziazmu bei greičio poreikiu prislopino savisaugos instinktą, taip įkaldamas jiems mintį apie mirties nebuvimą ir požiūrį “man nieko tikrai neatsitiks – aš jaunas ir dar ilgai gyvensiu” – t.y. atitrūkimą nuo realybės ir jos dėsnių. Tų filmų tikslas buvo pastatyti jaunimą į vietą, nuleisti juos ant žemės ir priminti, koks gležnas ir pažeidžiamas yra žmogaus kūnas, ir kokia plona linija skiria gyvybę nuo mirties.

Klausiate, kur link aš suku? Filmo pabaigoje tos kino pakraipos pradininkai, jau visai žili drebantys senukai paminėjo kodinę sąvoką “video games”:) Jie neneigė, kad nors nuo jų filmų žiūrintis jaunimas vėmė auditorijose ir alpo, tačiau didelės įtakos padėčiai keliuose tai nepadarė. Kalbėdami apie video žaidimus, kaip naują madą, jie pažymėjo, kad dabar šiuolaikiniai žaidimai padeda akseleruoti tuos nemirtingumo ir nepažeidžiamumo jausmus, kuriuos anais laikais generavo amerikietiškosios svajonės realybė, holivudas ir pasaulis be karo.

Mano požiūris, apie kurį ne kartą užsiminiau bloge yra tas, kad “vartojant” saikingai, video žaidimai nėra tas faktorius, kuris nulemia neprognozuojamus katastrofiškus žmonių poelgius. Jei tikėsime tyrimais, video žaidimai gerina tam tikrus sugebėjimus, atpalaiduoja, ir iš esmės veikia teigiamai. Kaip ir visur egzistuoja kitas radikaliai priešingas požiūris, kuris atvirai ir vienareikšmiškai pajuokiamas tų, kurie žaidžia žaidimus. O iš tikrųjų, video žaidimų poveikis kaip MSG (skonio stipriklis) – neįrodytas kenksmingumas, tačiau yra užuominų, kad gali kenkti. Kol nėra atliekama revoliucinių mokslinių tyrimų dėl priklausomybės ir poveikio, pramonė sukasi ir generuoja milijardines apyvartas, dalis kurių tikriausiai nusėda lobistų ir jų taikinių kišenėse.

Per pastarąsias savaites buvo keletas epizodų, dėl kurių persvarsčiau savo poziciją. Tiesiog buvo keletas situacijų kamščiuotose Vilniaus gatvėse, kai mintyse jau vizualizavosi epinis epizodas, kaip aš tyčia įmūrinu automobilį į nemandagiai ar man nesuprantamai besielgiančio vairuotojo transporto priemonę ir išlipęs jį aprėkiu, kol jis stėro į mane siaubo kupinomis akimis. Tomis akimirkomis mane viliojo maloni neprognozuojamo veiksmo galimybė, kuria visiškai betarpiškai galima būtų pasinaudoti virtualiame pasaulyje, tačiau ne Rygos gatvėje, kai jau po milisekundės galvoje įsijungia saugikliai ir jų pateikiami nusikaltimo bei bausmės vaizdai. Situacijos analizėje tokias savo mintis tiesiogiai susiejau su žaidimais, nes juose, priešingai nei kitose emocinio poveikio priemonėse, egzistuoja interaktyvumas.

Dabar gi manau, kad video žaidimai tikrai veikia žmogų. Susuktam protui jie gali tikrai pateikti esminį motyvą beprotiškai pasielgti. Tačiau tas poelgis būtų tik “a moment of madness”, o ne iš anksto kruopščiai suplanuotos žudynės mokykloje. Mano nuomone, tie poelgiai, kuriuos inicijuoja video žaidimai, didžia dalimi būna neužfiksuoti, ir ryšys su video žaidimais nepateikiamas. Kitais gi atvejais, kai įvykiai yra rezonansiniai, žaidimai visada prikišami kaip aplinkybė. Reziuomuojant – žaidimai veikia žmogų, o psichiškai nestabiliam žmogui gali suteikti akstiną veikti, ką jis galiausiai ir padarys, tačiau tik trumpais “proto užtemimo” momentais. Į tą žmonių ratą reikia automatiškai įtraukti vaikus, nes jų psichika nėra susiformavusi, o veiksmo ir pasėkmių sąsaja ne itin ryški. Norite apsaugoti vaikus nuo neprognozuojamų poelgių? Žiūrėkite žaidimų reitingus ir nebrukite vaikams šlamšto, bei filtruokite informacija iš šalies. Blogai tik, kad vaikas gali būti išstumtas iš sociumo, nes nežaidžia GTA4 ar Counter-Strike, na bet tai jau pasvarstymai ateities įrašams.

ŽPat.

p.s. Esminis momentas, dėl kurio nematau sąsajų tarp masinių žudynių (masakrų) ir video žaidimų tas, kad pabaigoje piktasis herojus susinaikina, taip visiškai paneigdamas video žaidimų filosofiją – “jei mirti, tai tik su muzika” – LEEEEEROYYYYY JENNNNKINNS!!!!!!!!!!!!!!!