Dievo režimas

 

Prieš mėnesį, atsitiktinės nemigos atveju, teko žiūrėti dokumentinę juostą apie tai, kaip JAV atsirado saugaus eismo filmai ir kaip jie vystėsi, bei galiausiai dėl tam tikrų priežasčių išnyko. Savo turiniu tie filmai, kurie susiformavo iš auto katastrofų reportažų, yra šiek tiek artimi neseniai per Lietuvos televizijas prasisukusiai socialinei reklamai apie mergaitę skrendančią pro priekinį automobiliio stiklą. Artimi, tačiau savo šokiruojančiu poveikiu nepalyginamai stipresni, nes juose buvo montuojami tikri vaizdai – iš avarijų vietų, nieko neslepiant ir fiksuojant viską iki tos akimirkos, kol aukas surenka atitinkamos tarnybos. Žmonių, kūrusių tuos filmus filosofija buvo ta, kad automobilis, pokario metais tapęs laisvės simboliu, susiliejęs su jaunų vairuotojų entuziazmu bei greičio poreikiu prislopino savisaugos instinktą, taip įkaldamas jiems mintį apie mirties nebuvimą ir požiūrį “man nieko tikrai neatsitiks – aš jaunas ir dar ilgai gyvensiu” – t.y. atitrūkimą nuo realybės ir jos dėsnių. Tų filmų tikslas buvo pastatyti jaunimą į vietą, nuleisti juos ant žemės ir priminti, koks gležnas ir pažeidžiamas yra žmogaus kūnas, ir kokia plona linija skiria gyvybę nuo mirties.

Klausiate, kur link aš suku? Filmo pabaigoje tos kino pakraipos pradininkai, jau visai žili drebantys senukai paminėjo kodinę sąvoką “video games”:) Jie neneigė, kad nors nuo jų filmų žiūrintis jaunimas vėmė auditorijose ir alpo, tačiau didelės įtakos padėčiai keliuose tai nepadarė. Kalbėdami apie video žaidimus, kaip naują madą, jie pažymėjo, kad dabar šiuolaikiniai žaidimai padeda akseleruoti tuos nemirtingumo ir nepažeidžiamumo jausmus, kuriuos anais laikais generavo amerikietiškosios svajonės realybė, holivudas ir pasaulis be karo.

Mano požiūris, apie kurį ne kartą užsiminiau bloge yra tas, kad “vartojant” saikingai, video žaidimai nėra tas faktorius, kuris nulemia neprognozuojamus katastrofiškus žmonių poelgius. Jei tikėsime tyrimais, video žaidimai gerina tam tikrus sugebėjimus, atpalaiduoja, ir iš esmės veikia teigiamai. Kaip ir visur egzistuoja kitas radikaliai priešingas požiūris, kuris atvirai ir vienareikšmiškai pajuokiamas tų, kurie žaidžia žaidimus. O iš tikrųjų, video žaidimų poveikis kaip MSG (skonio stipriklis) – neįrodytas kenksmingumas, tačiau yra užuominų, kad gali kenkti. Kol nėra atliekama revoliucinių mokslinių tyrimų dėl priklausomybės ir poveikio, pramonė sukasi ir generuoja milijardines apyvartas, dalis kurių tikriausiai nusėda lobistų ir jų taikinių kišenėse.

Per pastarąsias savaites buvo keletas epizodų, dėl kurių persvarsčiau savo poziciją. Tiesiog buvo keletas situacijų kamščiuotose Vilniaus gatvėse, kai mintyse jau vizualizavosi epinis epizodas, kaip aš tyčia įmūrinu automobilį į nemandagiai ar man nesuprantamai besielgiančio vairuotojo transporto priemonę ir išlipęs jį aprėkiu, kol jis stėro į mane siaubo kupinomis akimis. Tomis akimirkomis mane viliojo maloni neprognozuojamo veiksmo galimybė, kuria visiškai betarpiškai galima būtų pasinaudoti virtualiame pasaulyje, tačiau ne Rygos gatvėje, kai jau po milisekundės galvoje įsijungia saugikliai ir jų pateikiami nusikaltimo bei bausmės vaizdai. Situacijos analizėje tokias savo mintis tiesiogiai susiejau su žaidimais, nes juose, priešingai nei kitose emocinio poveikio priemonėse, egzistuoja interaktyvumas.

Dabar gi manau, kad video žaidimai tikrai veikia žmogų. Susuktam protui jie gali tikrai pateikti esminį motyvą beprotiškai pasielgti. Tačiau tas poelgis būtų tik “a moment of madness”, o ne iš anksto kruopščiai suplanuotos žudynės mokykloje. Mano nuomone, tie poelgiai, kuriuos inicijuoja video žaidimai, didžia dalimi būna neužfiksuoti, ir ryšys su video žaidimais nepateikiamas. Kitais gi atvejais, kai įvykiai yra rezonansiniai, žaidimai visada prikišami kaip aplinkybė. Reziuomuojant – žaidimai veikia žmogų, o psichiškai nestabiliam žmogui gali suteikti akstiną veikti, ką jis galiausiai ir padarys, tačiau tik trumpais “proto užtemimo” momentais. Į tą žmonių ratą reikia automatiškai įtraukti vaikus, nes jų psichika nėra susiformavusi, o veiksmo ir pasėkmių sąsaja ne itin ryški. Norite apsaugoti vaikus nuo neprognozuojamų poelgių? Žiūrėkite žaidimų reitingus ir nebrukite vaikams šlamšto, bei filtruokite informacija iš šalies. Blogai tik, kad vaikas gali būti išstumtas iš sociumo, nes nežaidžia GTA4 ar Counter-Strike, na bet tai jau pasvarstymai ateities įrašams.

ŽPat.

p.s. Esminis momentas, dėl kurio nematau sąsajų tarp masinių žudynių (masakrų) ir video žaidimų tas, kad pabaigoje piktasis herojus susinaikina, taip visiškai paneigdamas video žaidimų filosofiją – “jei mirti, tai tik su muzika” – LEEEEEROYYYYY JENNNNKINNS!!!!!!!!!!!!!!!

 
Dievo režimas  

Apie autorių

Gediminas Tarasevičius apie žaidimus rašo nuo 2005-ųjų. Kuria žaidimus socialiniams tinklams. IGDA narys. Vienas "Dievo režimo" įkūrėjų.

Susiję įrašai

Raktažodžiai

, , , ,

 
 

5 Komentarai

  1. artojas rašo:

    Heh… Aš čia kitokią teoriją turiu. O tu nepagalvojai kodėl požiūris ėmė keistis kaip tik dabar? Kai sulig diena gausėja dirgiklių. Turiu galvoj, jei tu gyvenime nieko žaidęs nebūtum, tai kamščiuose stovėtum lyg niekur nieko… Man rodos ant pasaulio nusileido niūrus psichologinis fonas. Aš va antra savaitė faktiškai nieko nežaidžiu. Tiksliau žaidžiu nebent tik Rockband. Ir šiaip daug muzikos klausau. Čia terapija tokia.
    Ir nepaisant to, kad nežaidžiu, noras išmalti kam nors snukį vis stipryn eina :)
    Baa… It’s just a taste of things to come I guess :)

    Kas tikrai teisinga ir neginčyjama tekste tai žaidimų reitingai. Taip. Juos paišo ne šiaip sau, paisyti jų sveika. Nors dabar kai nežaidžiu per teliką N7 filmų pasižiūriu. Ką žinau. Parodo tokių, iki kurių žaidimams toloka. Fek netobulas tas pasaulis :).

  2. hadrian rašo:

    Iš grynai mokslinės pozicijos galiu pasakyti tik tai, kad panašių išvadų darymas iš pavienių atvejų yra daugiau nei abejotinas. Įsivaizduokite aš ekrane stebiu akcijų biržą ir netikėtai jos kursas staigiai krenta… ir tuo pat metu už lango išgirstu automobilį pypsint – padarau išvadą, kad akcijų kursas krito dėl pypsėjimo… Netgi koreliacijos atveju (t.y. užregistravus keliolika bandymų seriją, nebutinai viena seka yra priežastinė kitai)

    Suprantama, kiekvienas gali turėti savo nuomonę apie tą ar kitą dalyką, tačiau tai daugiau prilygsta pasakojimui kas man skanu ar ką aš mėgstu – kažkam, kas grynai subjektyvu

  3. Pritariu Hadrian ir pasakyčiau, kad autorius labai jau nekonkretus: kokie būtent žaidimai? Visi, ar tik pvz. veiksmo, lenktynių. Tų žaidimų rūšių – begalės. Gal ir kokią Syberia įtraukt į tuos “juoduosius” sąrašus?

  4. Patarėjas rašo:

    Kas dėl konkrečių žaidimų, tai dešinėje -> yra Pegi widget’as, kurio pagalba galite pasitikrinti žaidimus. Realiai, tai M reitingo žaidimai yra potencialiai paveikūs.

    O kas liečia objektyvumą, tai blogas ne ta vieta, kur reikia būti objektyviam. Mano nuomonė remiasi tik mano patirtimi – savotišku deja vu pojūčiu, kad virtualioje erdvėje tikrai būčiau įmūrijęs auto, nes virtualioje erdvėje pasekmės, kad ir kokios jos bebūtų, pašalinamos labai paprastomis priemonėmis, kas tikrai sunkiai įmanoma realiame gyvenime, nes esant sveikam protui visada iššauna saugikliai.

    O kaip keičiasi situacija, jei tie saugikliai neiššauna?

  5. ZZ1 rašo:

    yra dvieju grupiu zaidejei. suauge jie aiskiai atskiria riba tarp zaidimo ir kasdienio gyvenimo. ^pats paminejai kad zaidime butum lengvai nuleides gara, o gyvenime veikia saugikliai. Noras ismalti kam nors snuki atsiranda naturaliai ir visiems. o ikvepimo kaip tai padaryti galima pasisemti is betkur.
    ir vaikai, kuriu psichika formuojasi ypac paauglysteje, jie zaidzia kitaip. jie “surinkineja” informacija reikalinga tai psichikai sulipinti ir dalis tos informacijos gali ateiti is zaidimu (kitos media). Nes ribos tokios ryskios jie dar neturi. pavyzdziui as galiu laikyti save sarkastu kartos atstovu, nes uzaugau kartu su simpsonais, kurie saiposi is visko ir visur.
    todel taip, M goes for Mature. juk nebereikalo po ~21 nebera jau jokiu reitingu (30+,40+ ir tt) butent tam psichikos formavimosi periodui jie ir yra sugalvoti.

 
 

Išdėstyk savo nuomonę