La carne y el queso de Pedro | naminiai kotletai krč!

Iš esmės tai apie ką papasakosiu galima drąsiai vadinti šiek tiek modifkuotais naminiais kotletais. Bet man patinka galvoti pavadinimus! Kadangi darydamas šiuos pirmą sykį dedikavau juos ponui Pedro tai ir pavadinau. Mėsa ir sūris Pedro, kas skambėjo negražiai, todėl buvo pasitelktas google/translate. Finale gavosi „La carne y el queso de Pedro“. Skamba net skaniau, nei iš tikro yra!

Truputis priešistorės
O buvo taip, kad grįžau namo alkanas ir piktas, bet su viltimi pavalgyti. Viltys dužo kai paaiškėjo, kad sūnus ne kaip jautėsi ir nebuvo kada ruošti maistą. Žodžiu atvėriau tikrai ne geriausią savaitės dieną išgyvenantį šaldytuvą ir o džiaugsme. Radau viską ko reikėjo greitam Bolognese. Faršas, svogūnai, česnokas, padažėliai.. Viską traukiau ir rikiavau ant maisto ruošimo plokštumos kai staiga supratau. NĖRA MAKARONŲ!

Užlaužęs tragiškai nusvirusias rankas ėmiau galvoti ką čia pasidarius greitai ir taip kad skaniai ir sočiai… Galų gale nutariau daryti kotletus iš to kas yra. Kadangi ant dienų Pedro vis mykė, kad nori išmokti daryti kažką iš mėsos ir sūrio, nutariau panaudoti ir jį.

Realiai į patiekalą sudėjau keletą prisiminimų. Visų pirma prisiminiau kaip mama darydavo naminius kotletus ir tiek. Ji dažnai daro su sūrio įdaru, bet ten truputį daugiau terlionių, tiek lipdant, tiek kepant. Tad visai laiku prisiminiau, kad viena draugė panašius kotletus kepdavo su tarkuotu sūriu ir vadindavo juos Gildijos kotletais. Tas variantas man labai tiko, nes tingėjau terliotis su keptuve ir norėjau kepti orkaitėj. Žodžiu pradėjau nuo to, kad pasiruošiau:

~400-500gr. naminio faršo (50/50 jautiena/kiauliena)
~4-5 batono riekės (užmerkiau jas piene)
1,5 – didelio svogūno
Pipirai, druska ar prieskonių mišinys.
Kelios skiltelės česnako
Sutarkavau ~200gr „Rokiškio“ sūrio.
Kadangi buvo likę šampinjonų sauja nuo kažko, juos sukapojau gabaliukais.
Taip pat į mėsą įmušiau vištos pautą. Jei anie mažučiukai, galima įvaryt ir du.
2 šaukštai miltų taip pat gali praversti. Aš jų išanksto neplanavau, bet kad jau prireikė tai dėjau.

Toliau viskas easy. Svogūnus nulupau supjausčiau kūbeliais ir traiškydamas tarp pirštų subėriau į mėsą. Ten pat kiaušinis, tikrai gausiai įvariau pipiriuko ir šiek tiek druskos. Išspaudžiau česnaką, sudėjau piene išmirkusį batoną. Nu ir minkiau viską kol gavosi daugiau ar mažiau išminkyta masė. Supratau, kad iš jos fignia gausis, nes greičiausiai dėl permirkusio batono ji žiauriai suskystėjo. Štai čia ir idėjau tuos pora šaukštų miltų, kurių pakako, kad galėčiau formuoti kokletus. Juos dariau didelius. Reiškias iš pilnos saujos mėsos lipdžiau tokias gniūžtes ir dėjau į skardą.

Tada ėmiau žiupsnelį grybų ir taip… eee.. įvanodavau juos į centrą, kad ta spurga gerokai pasiplodavo, o grybai sulysdavo gan giliai, maždaug iki vidurio. Na nuotraukoje gan aiškiai matos, kaip tos spurgos atrodė prieš ir po. Finale tą reikalą pabarčiau sūriu.

Viskas. Skardą į orkaitę. Įjungęs tolygų viršaus ir apačios kaitinimą, 200 laipsnių temperatūroje, kepiau gal 20-30 minučių. Kiek aukščiau nei centrinis orkaitės lygis.

Mastelio įsivaizdavimui, lėkštės diametras 25cm :).

Gavosi va toks va kotletux kurį labai smagiai suputau su bulvių koše. Dar šalia tiktų pomidorai grietinėj ar morkos su majonezu ir česnakais. Šiaip man buvo neįtikėtinai skanu ir manau tam lemiamos įtakos turėjo du momentai. Kotleto dydis leido jam būti ultra sultingu. Tai jau savaime gerai, bet šalia to nepamirškim, kad jo centre, po sūrio plutele, tose sultyse, troškinosi grybukai. Mmm…

Trečią kartą bandžiau kitokią versiją. Vietoj grybų naudojau razinas, vietoj fermentinio rokiškio sūrio, kietą „Džiugą“. Belekaip išėjo. Ir nelabai sumoju kodėl. Labiausiai strigo tai, kad kotletai buvo sausi :(.