Lynyrd Skynyrd — Geriausia kas nutiko gruodį. Kol kas.

Sekmadienį užnešė mane likimas „Akropopolin“. Ketinau tik užkąst, bet visai iš netyčių pamačiau Bombos parduotuvę ir nusprendžiau įgyvendinti vieną iš senų savo svajonių. Jau keli metai labai noriu įsigyti ką nors iš „The Heart“ arba „Lynyrd Skynyrd“. Nė vienoj muzikos įrašų parduotuvėj kurias turiu šalia, šių grupių muzikos rasti nepavyko. Per tą laiką nepavyksta pakeisti ir pirkimo įpročių. Na mėgstu aš parduotuves. Įėjimą į ją, pirkimą ir išėjimą. Skubotą pakuotės plėšymą ir džiaugsmą pirkiniu. Abejoju ar kada susižavėsiu Direct2Drive tipo pirkimu. Nors kartais atrodo, kad Lietuvos pardavėjai padarys viską, kas jų jėgose, kad aš tuos įpročius imčiau keisti ir persikraustyčiau bent jau į eBay ar kažkur panašiai. Vien istorija su S.T.A.L.K.E.R ko verta (mano litų beje jie taip ir negavo. Būsiu kitais metais Ukrainoj, ten viską ir susipirksiu).

Bomba man patiko. Nelabai patiko kaip ten mane aptarnavo. Įrašų parduotuvėj tikrai daug, tad praleidęs prie lentynos keletą minučių neradau „Heart“, bet radau „Lynyrd Skynyrd“. Šios grupės dainų esu girdėjęs nemažai, nes jos dažnokai skamba Amerikietiško kino garso takeliuose. Realiai žinau tik du dainų pavadinimus —  „Freebird“ ir „Sweet Home Alabama“. Abi jos yra Guitar Hero žaidimuose. Būtent tai ir paskatino mane labai norėti grupės albumo. Taigi, radęs „Street Survivors“ patraukiau kasos link. Ten pasitikslinau ir sužinojau, kad jie tikrai šioje parduotuvėje neturi „Heart“, bet turi dar vieną „Lynyrd Skynyrd“ diską. Tiksliau 2CD rinkinį „Greatest Hits“. Aišku, kad jo norėjau labiau, nes buvau tikras, kad jame bus mano dievinamas „Freebird“, tad vėl leidausi į paieškas kurios truko minimum 20 minučių. Perkračiau viską nuo H iki V raidės. Disko neradau. Savanoriškos salės darbuotojo, kuris tikrai nuobodžiavo, pagalbos irgi nesulaukiau. Kadangi buvau su šilta striuke ir jutau kaip nemaloniai prakaituoju, nutariau paieškas nutraukti ir paprašiau jo pagalbos. Pagalba apsiribojo dviejų dėžučių pakilnojimu ir nedrąsiu pareiškimu, kad turbūt nėra to disko. Man tai labiau buvo panašu į tingėjimą, bet bala nematė. Labai norėjau „Lynyrd Skynyrd“, labai norėjau namo, todėl nutariau nesiožiuoti. Susimokėjau trisdešimt kažkiek litų ir patraukiau namo. Ir šiaip… Na ką. Dabar galiu pasakyt, kad tas salės berniuko patingėjimas išėjo visai į naudą. „Greatest Hits“ dar nusipirksiu, o turimas „Street Survivor“ tikrai papuoš mano kolekciją ir kasdienybę. Kodėl?

Visų pirma, jau po pirkimo ir pirminio paklausymo pasidomėjau ką nusipirkau. Pasirodo likimo pirštas bakstelėjo į paskutinį grupės, tam sąstate kuriam aš ją ir pamėgau, albumą.
1977-aisiais, praėjus trim dienom, po „Street Survivors“ pasirodymo, čarterinis grupės lėktuvas patyrė avariją, joje žuvo dauguma grupės nariu ir pagalbinio personalo. Vėliau grupė buvo atkurta „tribute“ forma, kiek žinau kažkuris sąstatas koncertuoja iki šiol. Naujų jų kūrinių (t.y. nieko to, ką jie groja nuo 1987) man girdėti neteko. Originalusis albumo viršelis vaizdavo apimtą liepsnos grupę, tačiau po katastrofos jis buvo pakeistas į juodame fone stovinčius grupės narius. Praėjus keletui metu, vėl buvo perleistas originalusis viršelis, to perleisto tiražo dalelę nusipirkau ir aš.

O albumas išties nuostabus. Visas. Nuo pirmo iki paskutinio akordo. „Lynyrd Skynyrd“ vadinami pietietiškojo roko atstovais, tačiau bent jau šiame albume vyrauja visi JAV muzikai būdingi stiliai. Sodrus, erdvę sklidinai užpildantis gitarų skambesys, puikus jankiškas vokalas ir nuostabus bliuzo, rock‘n‘roll ar country prieskoniai juntami kone kiekvienam gabale. Nepaisant to, kad diske yra visiškai skirtingų, viena į kitą nepanašių dainų, labai aiškiai jaučiasi, kad grupė turi savo savitą stilių. Abejoju ar sykį išgirdus Lynyrd Skynyrd, paskui galėtum juos su kažkuo supainioti ar nepažinti dar negirdėtos jų dainos. Labai patiko ir tai, kad jie, kaip ir kažkada mano dievinti „Death“ laikosi tradicijos pateikti minimum viena kokybišką solo partiją per dainą. Bent jau šiame albume.

Aš jau nekantraudamas laukiu šeštadienio ryto, kada tik prabudęs imsiuosi tradicinės namų ruošos ir pietų gamybos skambant šiam albumui. Ir dainuosiu žinoma. Kad ir ką Kukas apie mano dainavimą besakytų. Bet šiaip šis albumas turėtų patikti visiems turintiems bent šiokį tokį muzikinį skonį. Jis puikiai skamba, jis estetiškas, turtingas garsais ir stiliais. Jis melodingas. Nuostabiai skamba mašinoj, nuostabiai skambėtų kaip fonas vakare vaišinantis stiklu viskio. Greičiausiai tyliai skambės kai kitą sykį susirinksim pokerio. Labai universalus dalykas, laukiu nesulaukiu, kol galėsiu duoti jo paklausyti iš pajūrio grįšiančiam Oskarui. Be ironijos. Vaikas negali pernešt kvailų elektroninių žaislų ir mieliau klausosi Jurgos, Sinatros ar Ameli garso takelio. Nujaučiu, kad „I never dreamed“ jam labai patiks.

Be jokios abejonės labai rekomenduoju visiems ir kiekvienam, kam mielas gitarų skambesys. Be jokios abejonės, kažkas iš „Lynyrd Skynyrd“ Must Have kiekvienam mėgstančiam ar pamėgusiam „Guitar Hero“ seriją. Taip pat tiems, kas įkvėpti žaidimo pradėjo mokytis groti iš tikrųjų (<– Taip, galvoje turiu tave, Pedro :)).