WOW:Wotlk — Beta. Diena 1. ~30 minučių pirmam įspūdžiui…

O pirmas įspūdis visai ne toks kokio tikėjausi. Pasijutau nykiai. Kažkaip man visko per mažai, o tai kas yra, pernelyg gerai pažystama. Gali būti, kad retail versija atrodys geriau, nors prisimenant Burning Crusade Beta, pradinės zonos joje atrodė geriau. Daug geriau. Kol kas laukiu savo brangiosios Margareth (post’as nr. 25), užsakiau jai character transfer kuris trunka apie dvi paras. Eisiu naujų zonų apžiūrėt, apie kurias taip gražiai rašė PC Gamer.

Nenoriu kol kas čia prikalbėt ko reikia, nereikia. Mažai dar žaidžiau. Keletas shot’ų su trumpais komentarais:

Beta serveryje leidžiama sukurti bent jau porą DeathKnight personažų. Tai yra gerai. Retail versijoje kiek žinau, galėsim turėti 1 Death Knight’ą per serverį.  Death Kinght iš karto gimsta būdamas 55 lygio ir turi adekvačiai savo lygiui išlavintus įgūdžius. Tai irgi labai gerai. Dar nesiaiškinau kaip bus su talentais, bet panašu, kad kažkiek taškų bus galima gauti kaip bonus’ą vykdant kvestus. Valdymo mechanika iš pirmo žvilgsnio įdomi. Stogo kol kas nenurovė, o ir negalėjo turbūt :)

Ši miela Draene tik patvirtina mano baimes dėl Lore išniekinimo. Bent jau aš taip suprantu patį faktą, kad DeathKnight’ais galėtų būti tik žmonės ir Undead’ai. Na nesvarbu… Bet matyti Numirėlių Karaliaus citadelę kurioje laisvai ganosi jam ištikimi Taurenai, Draenai, Nakties Elfai… Man sunku.

Įdomu, kad bent jau Betoj, Negalima pačiam derinti kaip atrodys personažas. Yra jau padarytas 1 modelis, 1 rasei ir vienai lyčiai ir tiek. Arba imi, arba ne :).

Jei būtų mano valia visi DeathKnight’ai atrodytų kaip minimum taip. Šitas jau nusikalęs savo Runų kalaviją kuris ir yra viena iš įdomesnių šios klasės mechanikos detalių. Kada nors vėliau brūkštelsiu plačiau apie tai.

Tarnauju va šitam bičui. Kas žino, kas nežino, bet jis laikomas viena galingiausių Wow visatos esybių. Kaipo toks jis atrodo šiaip sau. Na bet.. Didelis, piktas, rankoj geležtė. Ginčytis su juo irgi nenorėčiau.
Šioje vietoje mane labiau erzina tai, kad greičiausiai bus būdų kaip jį užmušti. Mane tąso vien nuo minties, kad kažkoks nupiepęs 20 ar 40 žmonių reidas kuriame tikrai bus ir gnomų ateis ir skriaus jį.

Citadėlėj sutiksim ir senų draugų. Baronas. Blemba, tikrai nudžiugau jį pamatęs. Sukėlė nostalgiją man prisiminimai apie tai kaip mes, 5 jauni kariai, šukavom Stratholmą. Kaip tirtėjom jį išvydę, ir kaip jis mus skriaudė. Kaip mes atidirbinėjom taktiką, ir… Senai tai buvo. Tikrai miela, malonu buvo susitikt.

Štai taip atrodo pati citadelė. Visas šitas reikalas plūduriuoja ore virš žmonių galvų. Jis visiškai teisingai pranašauja jiems įvairaus plauko bėdas, kurias sukels kraujo ištroškę žaidėjai.

Citadėlę paliksime raiti ant va tokio va… Žodžiu. Pasijuokiau. Viščiukas cypsius, arba kaip išsireiškė grifų valdovas „My fatsest and fiercest …“.

Per tas keliolika minučių kol žaidžiau, radau kelis kvestus kurių pavadinimai paremti realia pop-kultūra. Buvo kažkoks Grand Theft Kažkas ir štai šitas, su aliuzija į „300“. Seniau tokius dalykėlius dievinau, nes jie pasitaikydavo syki per mėnesį žaidimo. Ar rečiau. O čia keli iš eilės. Žaidimas tikrai sukasi veidu į mases. Gal ir gerai, ne man, senam bambekliui spręst.