Apie žaidimą kuriame maksimalus valdomų vienetų kiekis būtų 3mln.

Parsinešiau visą pundą CBLZ skaitymui prieš miegą ir prisiskaičiau :). 2008/7 numeryje radau interviu su Marijonu Mikutavičium kurio skaityti neketinau, nes ir taip buvo aišku, kad vėl apie WOW. Bet perskaičiau. Ir sakyčiau visai smagus tekstas. Ypač šita vieta:

„CBLZ: Jei jums reikėtų sukurti žaidimą koks jis būtų?

M.M: Aš, ko gero, kurčiau apie žmogų, kuris turi išgyventi negyvenamoje planetoje. Na, gerai, duočiau jam moterį, kad būtų kur kas jaukiau. Jie abu labai protingi, todėl sukuria savo pasaulėlį — iš pradžių daržą, užtvankas ir t.t., kol galiausiai pastato robotų gamyklas. Paskui į šią planetą pradeda veržtis pelno ištroškę šunsnukiai, kurie nori įkurti mėsos perdirbimo cechus, vandens parkus ir sunkvežimių remonto dirbtuves.

Žaidimo esmė — vyras, moteris ir jų draugiški robotai turi atsilaikyti prieš visą tą ekspanciją ir išsaugoti planetą ramią. Jeigu tai pavyksta padaryti sudėtingiausiu lygiu, pabaigoje parodomas gražus animacinis filmukas, kai pora besileidžiant saulei sėdi laiminga stadiono tribūnoje ir stebi robotų futbolo rungtynes. Viskas.“

Nu ok ok. Gal ir nieko čia įdomaus nepasakyta. Bet jau rašiau, kad skaičiau prieš miegą. Išjungęs šviesą aišku pradėjau mastyt, kaip atrodytų, šis komerciškai visiškai niekam tikęs, projektas. Iš esmės mano galvoje sugulė savotiškas keistas mišinys, kur žaidėjas turėtų dvi vartotojo sąsajas. Viena jų būtų beveik tokia pat kaip simsų, kur žaidėjas turėtų leisti laiką rūpindamasis poros gerbuviu ir kurdamas jų tarpe jaukią atmosferą. Dėmesingumas šioje vietoje suteiktų taškus už kuriuos galima būtų pirkti skill’us ir perk’us. Skill’ai būtų naudojami kūrybai, be kurios būtų neįmanomas tolimesnis planetos vystymasis, o perkai tai asmeninės savybės, padedančios sunkią valandą. Pavyzdžiui „Corporate bullshit Def“ perk’as vėliasneme žaidimo etape suteiktų tam tikrą atsparumą mėsos kombinato propagandai.

Pirminis žaidimo etapas ir planetos vystymas primintų kažkada Kuko man parodytą Grow (konkrečiai pagal šią jo versiją). Tai būtų loginis žaidimas, kuriame visas planetos vystymas turėtų būti paremtas logika ir socialine atsakomybe. Nepamirštume ir žalių idėjų. Taip pat įrengtume specialią patalpą, kurioje realiai patikrintume per kiek laiko suyra tas suknistas plastikinis maišelis.

Antras žaidimo etapas, kuriame prasideda šunsnukių invazija, šiek tiek primintų sid’o strategijas. O tiksliau paskutines civilizaciijos dalis iš kurių pasiskolintume „Cultural Victory“ modelį. Šunsnukiai statytų savo retransliacijos stotis ir skleistų propagandą taip plėsdami savo įtaką. Mūsų darbas būtų kurti atsvarą tai propagandai, kurios bendra kultūros vertė viršytų tą kurią sugeneruoja šunsnukiai. Pavyzdžiui mėsos kombinatai skelbtų, kad karvių mėsa skani ir naudinga. Žaidėjas turėtų sugalvoti kaip paneigti šį teiginį. Tam būtų milijonai kelių. Elementari sojų plantacija duotų mažai taškų ir negarantuotų pergalės, bet suteiktų galimybę pasiruošti kitam, daug sudėtingesniam ėjimui. Pavyzdžiui genetiškai modifikuoti dar gyvą jautieną, kad ji išmoktų kalbėti, galėtų įsteigti partiją ir pradėti kovoti už savo teises.

Prieš užmigdamas dar spėjau pagalvoti, kad visai noriu šio žaidimo, ir nubudęs dar pasvarstysiu apie pabaigą. Nubudęs pasvarsčiau ir nusprendžiau, kad žaidimo nebenoriu, nes robotukų futbolą nesenai mačiau per kažkurio kanalo žinias… Absoliutiškai booooring stuff.