Bloga diena (crap)

Crap. Jau pabudau visai be nuotaikos. Išėjau iš namų. Purškė lietus. Į veidą. Šlykščiai. Kapišonas. Jei užsidedu normaliai nematau kur einu. Jei taip kad matyčiau… Nupučia vėjas. Tada purškia į veidą.

Gatvė. Crap. Važiuoja visi kaip… Keistai žodžiu. Bent 5 mintyse pasiunčiau kažkur tolėliau. Pats ant savęs supykau, kam savo siuntimu nieko neįtariančiam žmogui į čakras blogų dalykų prigrūdau. Jam gi atsirūgs. Visada jei kas nors ką nors mintyse palinki, atsirūgsta. Nuo tos minties tapau dar piktesnis, todėl kirsdamas paskutinę gatvę pasiunčiau dar vieną nieko neįtarianti ir laaaabai lėtai važiuojanti.

Atvažiavau į darbą. Čia kaip visada. Vien tai, leiskit pastebėti, erzina. Bet nieko. Išgėriau kavos. Parūkėm. Nurimau. Dirbau. Darėsi panašu, kad diena pasitaisys (ne oro prasme).

Išvažiavom pietų. Nukaliau vietą ant galinės sėdynės, kur yra vietos kojom. Pirmą kartą per du metus! Likau savim patenkintas. Skirtingai nei Kukas, mėgavausi važiavimu.

Atėjom pietų. Dienos meniu — kažkokia sriuba ir vištienos kumpeliai. Juos mėgau, bet prasidėjus infliacijai (ne iš tikrųjų, bet kai apie ją pranešė per žinias ir reklaminių blokų metu) porcija sumažėjo. Dvigubai.

Nutariau, kad noriu valgyt, tad užsisakiau bulvinių blynų su Tsadziki (padažas). Jų ir po infliacijos būdavo daug. Šiendien buvo mažai. Kolegoms atnešė kumpelius. Porcija kaip prie komunistų. Tokie milžiniški du kumpiai. Dar sakė buvo skani sriuba ir kompotas. Crap. Nuotaika subjuro.

Nuėjom į Rimi pirkti Kukui „Kažkas atsitiko“. Radom. Džiaugėsi. Supavydėjau. Paieškojau sau ko nors. Radau. „Rolling Stones Live Licks“ 2cd 39.99lt (Paint in Black, Honky Tonk Women, Satisfaction, Can‘t you hear me knocking). Nusinešiau prie kasos. Pip. Pip. Neskanuoja. Laukiu. Praėjo 5 minutės. Pardavėja gave me a WTF look. Vėl pip pip. Vėl neskanuoja. Kasininkė nutarė pavartyti CD. Ji varto aš žiūriu. Praėjo dar kelios minutės. Trečias kartas pip, pip. Neskanuoja. Pažvelgė į mane berods maldaujančiu žvilgsniu. Aš į ja tokiu pačiu, tuo pat metu iš padilbų stebiu kolegas kol jie ims nervingai trypčiot nes mes pavalgę visada kažkodėl skubam atgal į darbą. Kasininkė maigo savo klaviatūras. Aš jau žiojausi sakyti, kad gal bala nematė ir visogero kai staiga išgirstu jos tylų balsą:

— trysdešimt devyni, devyniasdešimt devyni?

— Jo, — atsakau. Duodu 2X20litų ir apsisukęs ant kulnu bėgte pas kolegas. Nei čekio, nei Rimi lipdukų nepaimiau. Ne.. Rimtai skubėjau. Nekenčiu kai man į čakras pridaro. O dažniausiai į jas pridaro skubantys žmonės. Kolegom pasitikiu, bet maža ką…

Automobilyje tyliai vėl nukaliau vietą kur yra kojoms vietos. Nuotaika taisosi. Išlupu diską, aptinku sulaužytą dėžutę. Bala nematė, ko ko bet dėžučių nestokoju, perpakuosiu. Nuotaika ketino subjurti, bet atsilaikiau. Grįžtam. Pilna valdiška cukrinė kavuoto cukraus. Pasikeikiam. Parašom skelbimą, nuotaika vėl žemyn. Crap.

Grįžtu į darbo vietą su viltimi pasiklausyti naujo disko ir atsigauti. Darbinis PC pareiškia, kad šie konkretūs audio diskai jam ne ok ir atsisako groti. Crap. Rimtai nu kas darosi? Patikrinu diskus ir aptinku, kad dėžutėje yra 2x CD2. Neminint fakto, kad iš esmės rinkinį pirkau dėl CD1… Prisimenu, kad nepaėmiau čekio. Išsikeikiau. Stipriai.

O dar tik 15:02. Prieš akis visa diena, pilna pasakiškai košmariško crap‘o.

Namuose pradėjau žaisti Mass Effect. Labai geras žaidimas ir labai nuotaika pataiso, bet jau dabar galiu kirst lažybų, kad šį vakarą arba žmona, arba Oskaras pažaisti progų nesudarys.

O ryt geriau nebus, nes Rimi greičiausiai pasiūlys mėgautis dviem vienodais diskais, arba ieškoti čekio.