Sonata susipažinimui

Kai Guitar Hero III nualinta ranka atsisako spausti mygtukus, o kakta pasidengia prakaitu tai suprantu kaip ženklą kad laikas baigti. Bet išjungus žaidimą labai nutolti nuo muzikos temos nesinori. Ačiū plunksnos broliui Vytautui (aka E417) už kažkada įvykusį nesusipratimą, kuomet jis paprašė manęs užsakyti jam žaidimą o vėliau gavo jį savais kanalais. Tokio nesusikalbėjimo pasekmė naujas Bandai Namco žaidimas Eternal Sonata mano kolekcijoje. Galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad jei ne šis įvykis  Eternal Sonata vietą būtų užėmęs koks kitas projektas. Dėkui Vytautui, kad taip neįvyko :).

Eternal Sonata tai ne muzikinis žaidimas, tai žaidimas apie muziką o jei dar konkrečiau apie žmogų su muzika susijusį. Žaidimas pasakoja apie kompozitoriaus Frederiko Fransua Šopeno sapne egzistuojantį pasaulį. Labai įdomu tai, kad šis pasaulis niekuo ir tuo pat metu viskuo susijęs su muzikos pasauliu. Žaidimo kurtas naudojant cell-shading technologiją tad vizualiai jis atrodo kaip itin kokybiškas anime darbas. Visi žaidime matomi filmukai o jų daug ir jie laaaabai ilgi susukti ant žaidimo varikliuko ir tai leiskite pastebėti nė kiek netrikdo manęs kaip žiūrovo. Todėl vizualiai žaidimo pasaulis kurtas pagal visus anime standartus ir sąsajų su muzika jame beveik nerasite. Kita vertus dauguma žaidimo personažų ir vietovių turi muzikalius vardus Polka, Viola, Salsa… Šopeno sapno pasaulis itin dailus ir idiliškas. Jame gyvena žmonės nežinantys karo, industrijos ir komercijos baisybių. Tiksliau reiktų sakyti žmonės tų baisybių nepažinoję. Žaidimo kūrėjai labai subtiliai supina žaidime vykstančius įvykius su įvykiais iš Šopeno gyvenimo ir tuo pat metu su jo kūrinių pavadinimais. Kiekvienas žaidimo skirsnis pavadintas Šopeno kompozicijos vardu, tam tikrose vietose kompozicija galima išklausyti tuo pat metu pasakojamos aplinkybės kuriomis kūrinys gimė ir rodomos nuotraukos susijusios su pasakojimu. Mano požiūriu tai kolosalu. Ypač todėl, kad pati žaidimo istorija yra labai nuosekli ir įtraukianti, vietomis persipinanti su realiais įvykiais iš Šopeno gyvenimo, vietomis nuo jų nutolstanti. Taip žaidimo pasaulyje atsirado nepagydomos ligos (kuria serga viena iš žaidimo veikėjų), karas ir industrija griaunanti pačius pasaulio pamatus (ačiū grafui Valsui), veidmainystė, išdavystės, nepasitikėjimas vienas kitu, uždarumas, kitokių žmonių vengimas ir net savotiškas Makdonaldas. Kiekvienas žaidimo personažas kurį galime valdyti yra pasišovęs kautis su vienu iš aukščiau minėtų veiksnių tačiau jau netrukus paaiškėja, kad viso ko šaknys glūdi grafe Valse siekiančiam valdyti pasaulį. Taip grupė tampa revoliucionieriais prieš savo valią.

Žaidimo dar nebaigiau, tačiau jau dabar galima teigti, kad sukurti tokį subtilų siužetą tai tas pats kas sudėti vientisą paveikslą naudojant 15 skirtingų dėlionių detales.

Bet labiausiai žavi žaidimo personažų dialogai liečiantys visas šias blogąsias žmogaus (ar žmonių pasaulio) savybes. Man kaip naujai iškeptam tėveliui tai pasirodė labai aktualu. Grupėje kurią valdome vyrauja tris grupės veikėjų. Vaikai, paaugliai ir subrendę, aukštą socialinį statusą turintys lyderiai. Kiekvienas jų turi savitą požiūrį į dalykus todėl vien klausant jų tarpusavio dialogu labai įdomu žiūrėti kaip lyderiai priima svarbius politinius sprendimus remdamiesi vaikišku naivumu, arba kaip švelniai paaugliai priverčia jaunesniuosius būrio draugus galvoti savo galva. Žaidime apstu įdomių pažintinių dialogų (pavyzdžiui mamos ir dukros pokalbis apie tai kodėl banguoja jūra) lyg ir sufleruojančių tokiems geimeriams/tėveliams kaip aš, kaip reiktų bendrauti su vaikais. Kalbu ne apie kažkokį turinio copy/paste, bet apie pačią formą ir būdus suteikti teisingą informaciją tuo pat metu neapkraunant naivaus ir fantazuojančio vaiko proto nuobodžiais faktais.

F. Šopenas ir ko. Vyrukas rudais drabužiais stovintis tolėliau vardu Jazz. Visos moterys jį myli.

Galų gale ir žaidimo mechanika yra labai puiki. Teoriškai tai standartinis JRPG (japoniškas RPG) kas europiečio akiai, protui ir skoniui ne visada priimtina. Praktiškai kūrėjai pasiekė, galima sakyti unikalią formulę kaip JRPG paversti kaip įmanoma mažiau monotonišku tuo pat metu nesulaužant esminių JRPG kanonų (pvz. ėjimais paremta kovos sistema). Dėl įvairiausių įskiepių į kovos ir pasaulio tyrinėjimo sistemą žaidimas netapo veiksmo ar nuotykių žaidimu (kaip dabar dažnai atsitinka), iš esmės jis išlaikė JRPG formą, todėl gali būti drąsiai rekomenduojamas visiems žanro naujokams. Labiausia man patiko keli kovos sistemą įvairinantys elementai. Nepaisant to, kad ji paremta ėjimais, priešo ėjimo žaidėjas ne žiovauja o ginasi, kontratakuoja. Atakos metu ilgainiui tampa svarbi ir taktinė žaidimo fazė o būtent sąveika tarp grupės narių ir jų strateginė padėtis mūšio lauke. Vienas iš mane labiausiai sužavėjusių dalyku tai šviesos/tamsos reikšmė kovai. Visi kovų dalyviai valdo po du rinkinius specialiųjų smūgių — šviesos ir tamsos. Atitinkamai vieni jų atliekami tik apšviestoje zonoje kiti šešėlyje. Iš pradžių atrodė, jog tai šiaip sau funkciją, tačiau ilgainiui ji užvežė kaip turi būti. Ypač tuo metu, kai lygiuose atsirado judantys šviesos šaltiniai gerokai sumaišantys visas kortas.

Kovos scena. Nesunkiai galima įžvelgti zonas esančias šešėlyje. Judančių šviesos šaltinių čia kol kas dar nėra, nebent pakliūtumėte į pačio monstro kurį mušate šešėlį.

Games.lt žaidimo apžvalgoje perskaičiau, kad Eternal Sonata su visais pasišvilpavimais trunka 30 valandų. Galiu tik pavydėt arba nepavydėt šiuolaikiam jaunimui, vakar kai saugojau tik ką pradėtą 6 skirsnį žaidimas man pranešė, kad su juo praleidau jau 24 valandas. Įtariu liko panašiai dar tiek pat. Taigi kas liečia žaidimo trukmę vs už jį mokėtus pinigus, jaučiuosi patenkintas. Aš jau nešneku apie emocinį ir šviečiamąjį krūvį kurį iš jo gaunu. Visiems nebijantiems JRPG nuoširdžiai rekomenduoju. O jei dar ir domitės klasikine muzika tai išvis žaidimas jums. Ne tik papildysite savo žinių apie Šopeną bagažą, bet ir smagiai paklaidžiosite improvizuotame jo sapne  taip keistai persipinusiame su realiu kompozitoriaus gyvenimu.